mekas jonasmekas jonasJonas Mekas: SEMENIŠKIŲ IDILĖS. Aidų leidinys, Brooklynas, 1955 m., 62 p.


Mūsų naujojoje poezijoje šioji knyga yra pati originaliausia, su savitiškiausiu veidu ir balsu. Dabartiniai mūsų poetai beveik išimtinai yra lyrikai ir beveik visi jie telpa po plačiai suprasto romantizmo — simbolizmo sparnu. Net ir tie, kurie buvo pakilę į modernistinius laukus, ilgainiui grįžo į išmintą kelią, žinoma, kiekvienas turėdamas savo spalvą, savo žodį ir savo pasaulį.

Jonas Mekas mūsų poetų šeimoje šiandien yra vienintelis: jis pasuka į epinę kūrybą, pasisavina kitų nepuoselėjamą idiles žanrą ir vietoje simbolizmo eina realizmo tradicijos keliu. Dėl buvimo jame esama ir lyrinių vietų, kaip jų pasitaiko ne viename epe, tačiau esmėje jo "Semeniškių Idilės" yra išaugusios iš dviejų mūsų rašytojų, kurie itin giliai buvo įsišakniję mūsų kasdieninėje tikrovėje, būtent — iš Kristijono Donelačio ir Žemaitės. Paties Jono Meko pasisakymu, šie du mūsų klasikai buvo jo mėgstamiausi autoriai ir jų pavaizduotas pasaulis nesiliovė jį žavėjęs.

Šitokis palinkimas turi ir tam tikros teoretinės prasmės. Kai kurie mūsų poetai ir filosofai nori įtikinti, kad poezijos kalba ir paskirtis yra sukurti simbolius, duoti prasmenis, kurie ženklintų tikrovę. Tačiau tai tinka tik vienai poetinei mokyklai — simbolizmui, jeigu griežtai šnekėti. Daugelis poetų gi žmonėms norėjo duoti tiesioginę tikrovę — ar tai būtų jo jausmai, ar gamta, ar apmąstymai. Todėl jeigu jie dainuoja apie gėlę, tai jie ir dainuoja apie gėlę, — kokia jir graži, kokių jausmų poetui sukėlė, kokiu susimąstymų sužadino ir t.t. Jeigu kas prieina ir prie abstraktesnių tiesų ar simbolių, pragydęs apie gėlę, čia taip pat nėra kokia naujiena. Tačiau netenka apibendrinti ir sakyti: štai Shelley, rašydamas apie vyturėlį, jį padare poeto simboliu, taigi ir jūs visi, kurie rašysite apie vyturėlį, žinokite, kad čia iš tikrųjų kalba eina apie poetą. Tiesą tarus, daugelį poetų vyturėlis gali sužavėti kaip vyturėlis, tas mūsų gimtųjų laukų giesmininkas, ir daugiau nieko. Pagaliau ir kai kurie simbolistai, kaip Paul Verlaine, yra davę kuo tiesoginiausios poezijos.

Šias kelias pastabas padarėme galvodami, kad ne visados tikslu poezijos prasmę brukti į simbolio plotmę, tuo nustelbiant poezijos tiesioginumą bei tikrovės joje gyvenimą, — grožio, jausmo ir netgi išsisakymo tiesioginumą. Pagaliau tos kelios mintys geriau nušviečia ir savitą Jono Meko poeziją; jis yra tiesioginis poetas, vienas iš tų, kurie eina tiesiai prie daikto, gamtos, žmonių ir įspūdžių. Apie tai gražiai pasako ir patsai autorius savo įžanginiame eilėraštyje:

žiūriu aš atgal į jus,
mėlyni mano vaikystės akiračiai!
Vartau ir dėlioju
senas  ir begęstančias nuotrupas,
ilgesio rankomis liesdamas
kiekvieną veidą, kiekvieną daiktą,
akiratį...

Knygos tikrovinį pobūdį mums atskleidžia ir patys dvidešimt keturių idilių vardai: Senas yra lietaus šniokštimas; Pavasario Pušys: Sėjos laikas; Daržų vagojimo ir tvankų laikas; Teta Kastūnė; Pirtys; Kūlimai; Ruduo, paskutinieji mėšlavežiai; Rudens galas ir t.t.

Gal kas čia sušuks: Viešpatie, dar to betrūko, kad mūsų poetai šoktųsi dainuoti apie mėšlavežius, ir ką jie čia randa gražaus! Galop — kuo jie galvoja pranoksią mūsų seną Žemaitę su panašiomis dainomis!

Nesigriebdami spręsti amžinų grumtynių, kokie žodžiai ir kokie dalykai dera ir kokie nedera poezijai, tegalime atkreipti dėmesį į tikrovinį Jono Meko idilių ištikimumą, į suaugimą su mūsų žeme, apyvoka, peisažu, žmonėmis ir jų darbais. Tenka pripažinti, kad autorius turi artimumo dovaną: tai, ką jis mums sako, mes juntame čia pat, tai stovi sugestyviais paveikslais prieš mūsų akis, tai žengia į mūsų širdi ir jausmus. Antras dalykas yra šios poezijos vaizdingumas, jos kalbinis sodrumas ir įvairumas, gebėjimas taikliais žodžiais sukelti įspūdžius ir nuotaikas. Tam pavaizduoti galėtų tikti nors ir pirmoji idilė, štai ištrauka:

Senas yra lietaus šniokštimas
krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros
raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:

apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus  rudens šlapioj,
vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius, ir apie vasaros
sunkias tvankas,
baltų žiemų blizgesį, važių dindėjimą
begaliniuose keliuos.

Senas yra mūsų šis gyvenimas —
ilgom kartom
nuvaikščioti laukai ir įsispaudę
dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir
kvėpuoja dar tėvais.

Kaip nesunku pastebėti, nuo Žemaitės prozom šie posmai atsišakoja savo ritminiu įsibangavimu ir erdvumu, savo ilgesinga nuotaika ir tam tikru lyriniu kartais bemaž eleginiu jautrumu. Reikia pastebėti, kad Jonaa Mekas šauniai vartoja periodinį sakinį, kuris protarpiais išsilieja į keliasdešimt eilučių.

Vis dėlto šioji tikrovinė poezija, nors ir kaip ji būtų gaivi ir iš pirminių savo žemės versmių ištryškus, neišvengia tam tikrų slenksčių. Vienas jų — ir gal pats svarbiausias — tai negalėjimas vietomis išvengti ritminės prozos įspūdžio, kaip tai jau ir anksčiau buvo pastebėta šio žurnalo puslapiuose. O antra pastaba liestų tai, kad jaučiamas kai kurių vaizdų ir poetinių priemonių pasikartojimas. Tiesa, tai neišvirsta į kokią manierą ar pozą, nes atliepia patys gražieji išsireiškimai, pavyzdžiui, apie lietaus šniokštimą krūmų šakomis, apie tai, kaip "rytą, burbuliuodami viršum visų šilų, pasikelia tetervinai, ir dunda". Be to, Jonas Mekas išlaiko nuoširdų, natūralų ir artimą jausmą, kuris savaime svetimas bet kokiai pozai.

Baigiant telieka paantrinti, kad Jono Meko "Semeniškių Idilės" yra vienas iš labiausiai subrandintų ir savitiškiausių veikalų, kurių yra mums davusi naujesnioji lietuvių poezija. Ta prasme šioji knyga yra vienintelė — ir gal nepakartojama.

 

„Aidai“, 1955 m.