meko_poezija_2002meko_poezija_2002Mekas J. POEZIJA. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

Taigi, Jono Meko „Poezija“. Trumpai ir aiškiai pasakyta. Ir pati knyga nesibrauna rėksmingai į akis. Bala žino, gal dėl to ir išsiskiria lentynoje. Kaip žiemos peizažas, milžiniška balto sniego erdvė, kurion rėžte įsirėžę tamsūs medžiai - paukščiams priglusti ar mėnuliui šakose paganyti.

O paskui iškart pakvimpa pavasariu ir meile. Šiltas vėjas gaivina veidus, ir poetai rašo apie savo mylimąsias. Beje, dėl to ši knyga turėtų ypač dominti dailiąją lytį - smalsumas, kaip ir ką tie paslaptingi jausmų iliuzionistai kalba apie savo moteris, amžinai gyvas. J. Mekas kilniai perleidžia kalbos teisę ir vadina pirmąją „Poezijos“ knygą „Gėlių kalbėjimu“ (1961 m.). O gal ir slapstosi už tų tulpių ir alyvų, ką gali žinoti. Pasirodo tam, kad gamtos atbudimo simbolius ar metaforas paklotų po kojų moteriškam pradui: „Kiekvieną lapą,/ taurelę gilią,/ saulė pripylė/ spalvų ir kvapo./ Bet nei lelijos,/ nei mirtų kekės,/ gražiai nusvirę,/ nebus kaip jos akys:/ nei tokios mėlynos,/ nei tokios tyros“ (p.22).

Knygoje - išskirtinis eilėraščių žmogaus santykis su aplinka. Nuo aplinkos neužsisklendžiama, ir ji nepaneigiama, jai atsiveriama, be to, išorės potyriai geba peržengti įprastas ribas. Susimaišo regėjimo, uoslės ir lytėjimo funkcijos, tačiau tai praplečia pažinimą: „Ar neatveriam,/ taip dažnai,/ pirmąkart vėl,/ vandenio, žemės ir duonos,/ balso, rankų ir kūno/ baltumo,/ kaip kvapo?/ Ar nereikia/ atvert/ žemės akis ir lūpas,/ kaip moterį?“ (p.10).

Įdomiai knygoje traktuojami metų laikai: jiems priskiriamos savos nuotaikos, emocijos. Pavasario - pavasariui, vasaros - vasarai, o jeigu ruduo, tai jis ir yra tas tikrasis ruduo, tik tiek, kad skaitytojas ne pats vaikščioja po vario lietum, bet išskaito jį raidėse, ruduo neregimais suvokimo keliais užlieja smegenis, o paskui jusles. J. Meko eilėraščiuose harmoninga metų laikų gradacija, jis nemaišo sniego ir žydinčių kaštonų. Toks mišinys turbūt ir fiziologiją supurtytų - kaip šaltas dušas vidurnaktį. Tikrovės atspindžiai sudėliojami gracingais, harmoningais deriniais: „BUVO šaltis ir tamsa,/ ir sniego/ ištižę plėmai/ vėjo nuotrupose“ (p.27). Nejaukus vaizdinys, - norisi susigūžti šiltam kampe, ir nepajusi čia jau jokių meilių, nebent spragančios ugnies jaukumą. Tačiau po to atliekamas poetinis asociacijų viražas, ir tikrovės detalė susijungia su emocija: „Ir po to atėjo saulė,/ ir atėjai tu“ (p.27). Įdomus įspūdis - tarsi poetas specialiai skaitytoją gramzdintų ir vėl pakeltų, žiopčiojantį iš gaivos ir nuostabos. Bene todėl eilėraščiuose maža monotonijos. Jei J. Mekas sako „naktis“, tai ji su visa savo simbolika ir net garsais, tamsi, šlapia, su šnabždesiais ir laivų atsidūsėjimais. Rytas po pavasario audros ne šiaip koks šviesus paros metas. Poetas koncentruoja pojūtį, ir rytas ūmai atsiveria sklidinas žydėjimo, mėlynumo ir kvapo. Ak, ta duota poetams Dievo dovana - vaikščiot po margą svietą ir matyt ne tik tai, ką mes, o ir dar kažką: „kiekvienas/ daiktų/ prilietėjimas/ užgauna iš naujo“ (p.9). Skaitant eilėraščius, susidaro toks širdį kutenantis įspūdis, kad „Poezijos“ autorius, užuot kaip visi dvikojai šlepsėjęs po pasaulį ir kliuvinėjęs už įvairiausių daiktų, o paskui glostęsis mėlynes, praslysta daiktų kontūrais ir šešėliais. Užtrunka tiek, kad pasižiūrėtų į jų esmę.

Savitas santykis su tikrovės objektais. Jie tarsi praranda ribas ir aštrius kampus, poetinis žodis daiktų neskaldo, nelaužo jų sienų. Iš čia atitinkama poetinė kalba - jokio nemalonaus aštrumo, dvi plotmės susijungia: atviros juslės tikrovėje ir akcentuojamas kalbos, aplinkos pažinimo atvirumas. Tai itin ryšku antrojoje „Poezijos“ knygoje „Pavieniai žodžiai“ (1967 m.). Čia kūrybos vyksmas tampa gyvenimo struktūrų dėliojimu iš naujo: „iš/ naujo/ žodis/ prie/ žodžio/ mintis/ prie/ minties/ veiksmas/ prie/ veiksmo“ (p.104). Tokia eilėraščių forma savaime reikalauja įsiskaityti į kiekvieną skiemenį. Tuo berods ir naudojasi poetas, žodžiai ne tik trumpi ir šykštūs, jie neretai išskaidyti skiemenimis. Susidaro įspūdis, kad tokia eilėraščių forma - tam tikras specialus apskaičiavimas, nustatymas subtilios ribos, iki kurios garsas šimtu procentų pasieks sąmonę neužmirštas ir netransformuotas. Kyla įtarimas - gal tai savotiškas žaidimas su suvokimo procesu: neduoti smegenims tiek laiko, kad jie spėtų ištampyti rūpestingai parinktą žodį savomis asociacijomis ir struktūromis. Cinkt - žodis, kaip daugiabriaunis metalas, įkrito į sąmonę, ir kol ši bando „apvilkti“ jo briaunas, jau krinta kitas, ir taip be galo. Kol sąmonė nebespės „apvilkti“. Tuomet lieka vienintelė išeitis - stengtis priimti poeto žodį tiesiogiai, nepakitusį. Išvada paradoksali - neduodant sąmonei laiko „pritempti“ žodį, sureikšminamas kiekvienas jo garsas. Pirmoje vietoje atsiduria skambesys, o paskui prasmė. Kaip teigiama daugelyje mokslinių teorijų, taip gimsta galimybė keisti savo mąstymą. Išmokyti jį poezijoje reaguoti į garsą, juo sakomą emociją, - o tai jau reiškia vėl išgirsti kalbą, susigrąžinti senokai prarastus dalykus. Šitaip nyksta daugiažodžiavimas. Žodžių kiekiui mažėjant, intensyvėja jų turinys. Manau, „Pavienių žodžių“ poetinė forma šias išvadas patvirtina.

Kitos knygos pavadinimas, įvertinus įspūdingus poeto eksperimentus, nenustebina. Taigi, „Einu aš vienas“ (1971 m.). Bene akivaizdžiausia tema šioje knygoje yra jausmai ir jų išraiška įvairiais pavidalais. Beveik matau skaitytojų šypsnį - et, jausmai... Beje, patys ir esame kalti, jei šis žodis asocijuojasi tik su sentimentaliais romanais ar atodūsiais. Nėra ko smerkti savo žmogiškos esmės. „Einu aš vienas/ ir nusiminęs/ ir plaukia aimanos/ man iš krūtinės“ (p.175). Meskite akmenį, kas be nuodėmės, o aš vis tiek nepatikėsiu, kad niekada nesijautėt liūdni ir vieniši. Juolab kad, kalbant apie J. Meko poeziją, išorinis paprastumas gali būti apgaulingas. Šifro raktas turbūt yra knygos skyrių pavadinimai. Pirmasis - „Lietuva“. Atminty iškilusi, ilgesinga, su dainų nuotrupom: „Patykio-tyko, su sunkiom galvelėm/ švagždėjos avižos iš išnaktų:/ kieno išvaikščiota, kas palaukėliu/ rasas nubarstė naktį, kas naktelę? (...)/ kas skobė dobilus, išmindė smilgeles?/ - Tai tik žirgeliai naktį vaikštė palaidi,/ žirgeliai bėri prunkštavo ir žvingavo“ (p.190). Įdomios leksinės formos: „anta drėgnų akių“, „kas taip anksti laukužy“, „paskutinis lapų pasisukinys“, „gluotna dobilo galva“. Sakytum, jos sušildo eilėraščių tekstus, tam tikra autentika, tarmės pėdsakai kuria atitinkamą nuotaiką ir netgi ritmą. Be to, perteikia tokius tradicinius, o kartu gražius dalykus kaip gamtos ir žmogaus santykis. (Juolab kad graži tokių santykių išraiška - retėjantis daiktas.)

Ryškus kontrastas - antrasis skyrius „Amerika“. Pakitusi simbolika, subjektas atstumiančioj neskoningoj erdvėj: „Mano/ akis ėda/ dūmai/ Širdis/ pilna/ kartumo/ Suodžių/ pilnos/ lūpos/ Pava/ sa/ ris“ (p.201); „Ir einu vien tik iš inercijos/ ir be tikslo“ (p.204). Šykštokais žodžiais skleidžiasi esminiai klausimai: „Veltui bandžiau išskaityti/ Amerikos mįslę/ Neatsiliepė nei kraujas,/ nei gyslos“ (p.210). Jausmų „ten ir čia“ kryžkelėje - „Tuščia aplinkui (…) tiktai tušti laukai verkia,/ tiktai tušti laukai šaukia“ (p.212).

Trečiasis skyrius „Iš niekur“ - tarsi pakibęs tarpinėj keistoj erdvėj. Tikrinių vardų ar konkrečių simbolių nebėra, juos pakeičia abstraktūs. Vėl iškyla kalbėjimas, tik šį kartą ne gėlių, o žmogaus. Maža to, jis įgijęs gaires: „Turiu tik vieną norą:/ kalbėti žodžiu/ tikru,/ suprantamu,/ trumpu/ kalbėti/ į pačią širdį/ tiems, kurie/ dar/ girdi,/ giliai, po/ ledu“ (p.217); „Kalbėsiu tiktai įvardžiais,/ veiksmažodžiais,/ daiktais/ (…)/ kaip:/ platus,/ mėlynas,/ kvapus“ (p.215).

Paskutinioji „Poezijos“ knyga - „Dienoraščiai 1970-1982“. Juos nelengva skaityti. Kodėl? Grąžina į tai, ko nenorim matyti ir nepaisom, gyvendami mažam gana jaukiam pasaulėly. Į visas tas beprasmybes, kurių žmonija prisidirbo turbūt visuose pasaulio kampuose ir kurių ligi galo nesuvoks nei pacifistai, nei poetai, nei visi likusieji. Poetai tik moka pasakyti skaudžiau. Kai byloja paties žmogaus patirtis, nebėra ko pridurti. Galim tik skaityti ir bandyti suprasti, kodėl pasakyta taip, o ne kitaip. Gal guostis skambiom frazėm apie žmones pasaulio akivaizdoje, prarastąsias kartas (beje, kiek iš tikrųjų tokių buvo, jei po kiekvieno karo ateina nauja?), XX amžiaus žiaurumą ir tragizmą, galim pasitelkti politologines teorijas, bet čia bus ne tai. Nes kai kam visa šita buvo tikra. O tuomet kam apsimetinėti, kad suvokėme? J. Mekas tiesiog neduoda užmiršti ir sausa statistika paversti tamsiosios Homo sapiens pusės. Tai išgydo nuo lozungų, saviapgaulės ir pasikliovimo veidmainyste. „Guernica/ Viet Nham/ Katynė/ Pirčiupis/ Kražiai/ Drezdenas/ Hiroshima/ Myl-ai/ ant baltų/ knygos/ lankų“ (p.270).

O kai visai visai surimtėjam, paskaitę poetų eiles apie pasaulį ir užmirštamą skausmą… Vardan įžvalgių poetų ir ypač J. Meko, didžiojo emocijų žonglieriaus… Dera atvert duris, langus, įkvėpt, pažiūrėt į tokį mielą pasaulį! Vasarą, dangų! Ir paknopstom lėkt pasidžiaugt tuo, kas šviesu, gyva, mylimiausia.

 

Literatūra ir menas, 2002-10-04 nr. 2919