mekas jonasJONAS MEKAS (g. 1922), baigęs 1943 m. Biržų gimnaziją, dirbęs „Biržų žinių“ ir „Panevėžio apygardos balso“ redakcijose, ėmė rašyti lyrines idiles apie gimtąjį Semeniškių sodžių, atsidūręs Vysbadeno ir Kaselio „perkeltųjų asmenų“ stovyklose, apimtas „ilgesio bekraščio“, kaip ir K. Bradūnas. Pirmapradė žemdirbio būtis, išimta iš istorijos ir civilizacijos rėmų, jam taip pat buvo vienintelis vaizdų šaltinis. Tik šios būties daiktuose Mekas neieškojo dieviškosios begalybės atodūsių, kaip „Sidabrinių kamanų“ autorius; tie daiktai, visiškai konkretūs ir išdėstyti atskirai, tarytum nyderlandų tapytojų natiurmortuose, yra galutinė, viską apimanti ir nesibaigianti tikrovė knygoje Semeniškių idilės, išleistoje 1948 m. 200 egz. tiražu, viename originaliausių lietuvių poezijos veikalų, pasak A. Vaičiulaičio, parašytų per labai trumpą laiką, turint prieš akis K. Donelaitį ir Žemaitę, autoriaus prisipažinimu.
Avangardistinės orientacijos žurnale „Žvilgsniai“, kurį 1946 m. rotoprintu spausdino dar visai nežinomų literatų karta (Adolfas ir Jonas Mekai, A. Landsbergis, L. Lėtas), jau buvo nubrėžta skiriamoji linija tarp vakarykštės lietuviškos tradicijos ir dabartinių Europos meninių nuostatų. Mekui atrodė, kad poezijoje būtina atsisakyti „nuvartotų žodžių“ ir nudėvėtų formų, kad nevalia jau kelintas dešimtmetis laikyti meniniu idealu liaudies daineles, kad reikalingas naujas poetinės kalbos būdas, kuris „įsirausia į kasdienybės smulkias detales ir sugeba iš jų išsunkti pačią žmogiško išgyvenimo esenciją“. Didieji lietuvių rašytojai (Donelaitis, Baranauskas, Žemaitė, Krėvė, Vaižgantas) buvo patys daiktiškiausi, o „dabartiniai poetai ir prozaikai tokie jau skiedikai, tokie jau bedančiai, bepaučiai“. Pats kūręs proza psichoanalitinius etiudus ir paraboles, rašęs kartu su broliu liaudiškas pasakas („Trys broliai“, 1946; „Knyga apie karalius ir žmones“, 1948), stilizuodamas „seną šį kalbėjimą“, jis ir į „Semeniškių idiles“ perkėlė tirštos ir daiktiškos faktūros prozinę kalbą, kurią dainiškoji neoromantizmo tradicija buvo ilgam išstūmusi kaip svetimą poezijos prigimčiai.
Į verlibro eilutę guldomos ilgos daiktavardžių virtinės, tarytum kataloge, kuriam nebereikalingas išorinį ar vidinį judėjimą ženklinantis veiksmažodis, viešpatavęs tradicinėje dainiškoje strofoje. „Ankstyvas ratų bildesys, kibirų skambėjimas, / ar žiemą – tolimi, lengvi važių varpeliai, / ir durų girgždesys, šunų lojimas, / ir velenai, sunkūs linų mynimo velenai, / arklio kojos ant suplūkto molio...“ Tiksliai įvardijami visi žemdirbio darbo įrankiai, apyvokos rakandai, ryto ir vakaro, pavasario ir rudens darbai. Tų kasdieninių kaimo daiktų negaubia metaforų ir epitetų aura – jie stovi pliki, sunkūs, proziški. Lietus kapoja „vidury kiemo paliktus ir mėšlinus ratus“. Didžiulės šiaudų stirtos stūkso kiemuose. Žlegsi ratų stebulės „per purviną, išurbiotą bulvieną“. Mėšlamėžiai stovi „įbridę lig gurnų į šiltą tvarto mėšlą“. Įkaitusiuose laukuose „dideli vabzdžių, sparvų ir musių spiečiai“ sekioja gyvulių bandą. Tai realistinės prozos leksika, kurią drįso naudoti tik avangardizmo estetikos užkliudyti poetai (anksčiau K. Binkis, vėliau T. Tilvytis ir A. Žukauskas). Tai prozinės šnekos intonacija, išsakanti viską be jokių nutylėjimų ir ramiai plaukianti be staigių lūžių ir žaismingų pakartojimų, įgaudama net ritminės monotonijos, pritinkančios nesibaigiančiam metų laikų ir žemdirbystės ciklui, kur nėra didelių nuotykių ir „visas mūsų gyvenimas susideda iš nieko“, pasak autoriaus.
„Semeniškių idilės“ dėliojamos tarsi iš panoraminių nuotraukų, kur kaskart fiksuojami vis kiti daiktai ir judesiai. Pradžioj – žvelgimas iki pat horizonto linijos: rugių laukai, mėlynas šilas, siūbuoja šieno prikrauti vežimai, slenka dumbloti debesys. Tada objektyvas priartėja prie atskiro: atokaitoj sukrautos lentos, karvės subridę ligi tešmenų asiūklių balose, bernai grįžta iš ganyklų, nešdamiesi rankose apynasrius. Mažiausia pasakojimo atkarpa – tai vizualinio regėjimo kadras, ryškiai sukomponuotas ir išbaigtas: „rugienomis ir nušienautom pievom / eina karvių ir avių pulkai, / tik piemenų ugniakurai liepsnoja vėjuje“. Šitokiomis slenkančių kadrų serijomis atvaizduotas rudens kūlimas (alyvuotas mašinistas snūduriuoja ant suverstų lauke šiaudų), dardantys į turgų vežimai su pririštais galvijais, žiemos darbai (bernai prie daržinės kapoja malkas, klausydamiesi, kaip žabų krūvose čirškia snieguoti žvirbliai). Tokiuose kadruose agrarinės sanklodos objektai iškyla ir gyvena tik šią akimirką (jie neturi tūkstantmetės praeities, kaip K. Bradūno lyrikoje), jie matomi tik dienos šviesoje ir nepažįsta nakties. „Semeniškių idilių“ vaizdo struktūra ir kompozicija paveikta besiformuojančios avangardistinių filmų („Kalėjimas“) režisieriaus meninės mąstysenos. Tačiau pati tų vaizdų šerdis – neišardomas ūkininko būties fundamentalumas („taryt kiekvienas žingsnis būtų visas laikas, / kaip patsai likimas eina ūkininkas“) – aišku, buvo išugdyta skandinaviškojo impresionizmo paveiktos literatūros (S. Salminen, F. Sillanpaa, A. Tammsaare, J. Jaunsudrabinis).
Mekas kūrė prieškario prakutusio lietuviško kaimo poetinį epą, palenkdamas jo naujoves (vienkiemiai, motorinės kuliamosios, pieno bidonai, garsiai skaitomi laikraščiai) amžinajam metų laikų ritmui, kaip ir K. Donelaitis. Tai pagrindinė vyksmo priežastis, motyvuojanti materialinę vaizdo sudėtį, spalvų spektrą, intensyvų ar blyškų apšvietimą, pagaliau gamtos visagalybės punktyrą, nueinantį anapus žmogaus („kaip nesulaikomas, prakiuręs debesis – / dideliais, minkštais kąsniais pradėjo dribti, pulti sniegas. / Ir dribo, dribo“). Tas vyksmas negali būti pajungtas subjektui, kuris yra tik jo stebėtojas ir liudytojas. „Semeniškių idilėse“, kaip ir savo apsakymuose, Mekas ir neketino būti vieninteliu veikėju, o tik pašaliniu „prie nakties, laukimo, mirties, tylos“ („Etiudas“). Tačiau esamojo laiko vyksmas čia nusikėlė „anapus ribos“. Jis liečiamas „prisiminimų rankomis“. Tai „mėlyni mano vaikystės akiračiai“, į kuriuos sugrįžtama iš tremties nežinios kaip į prarastą rojų. Pasakotojas šaukiasi „tolstančių, nesugrąžinamų dienų“ – braidymo po ajerynus, deginamų bulvienojų, girgždančio sniego, šviesiaplaukės Emilijos ir senojo Ignoto, kuris ateidavo su linų bruktuve.
Kur jūs dabar, mano draugai senieji,
žmonės, su kuriais kartu suaugau,
kaip su krūmokšniais, su laukais, su kalvų žvyrduobėm,
kur jūs dabar, ir kur laukai anieji,
kur linmarkos, kur aukštas vasaros dangus,
kur gruodžio sniegas?
Deginantis ilgesys prikelia iš atminties paprastas smulkmenas (moterys krato laukuose mėšlą, tėvas stovi pilka sermėga ir miltuotais batais prie vandens malūno), jos darosi įstabios ir skaudžiai reikšmingos, nes jose glūdi neatitaisoma egzistencijos prarastis, kaip ir V. Mačernio „Vizijose“. Lyrinė energija čia taip pat pulsuoja lėtoje dingusių daiktų slinktyje, tik ji labiau prislopinta, kad neištirpintų vaizdo materijos, būtinos kinematografiniam regėjimui („Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis, / tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume“).
Impulsyvi lyrinė išpažintis, iškėlusi į eilėraščio centrą biržietiškai atlapaširdį aš, prasiveržė vėlesnėse Meko knygose – „Gėlių kalbėjimas“ (1961), „Pavieniai žodžiai“ (1967), „Dienoraščiai“ (1985). Įsitikinęs, kad „lyrikoje jausmas, sakyčiau, yra viskas“, jis perėjo iš ilgų epinio pasakojimo periodų, išlaikytų dar karo prisiminimų rinkinyje „Reminiscencijos“ (1971), į trumpas emocinio šūksnio eilutes, iš sunkios daiktavardinės plastikos į lengvas dainingo grakštumo strofas, iš vienos temos vėžių į laisvą impresionistinį šokinėjimą. „Aš / ieškau / naujų / formų“, – sako poetas, išbandydamas japonišką eilutės – pavienio žodžio manierą, išskaidytų skiemenų akustinį efektą (vokiečių kibernetinės poezijos eksperimentai), pagaliau lietuviško naivaus primityvo stilizaciją, kuri bene labiausiai pavyko ir buvo įsidėmėta kitų poetų („Einu aš vienas / ir nusiminęs, / ir plaukia aimanos / man iš krūtinės“). Panašia išgrynintų garsinių sąskambių struktūrinimo kryptimi pasuko Meko literatūrinio debiuto bendražygis L. Lėtas rinkinyje „Trakas“ (1982).
Išskaidrintoje miniatiūrinėje erdvėje, kur jau nebėra lietuviškos atributikos, poetas nori įsižiūrėti pats į save, kaip į neišsprendžiamą problemą: „ir / stoviu / nuogas / vėl / aš / tarp / daiktų / ir / pradžioje, / klausdamas, / kur / aš / esu / ir / kas / esu“. Nėra atsakymų – tik nepermatoma tamsa. Esi Europos skeveldra, niekur nepritampanti. Neši savyje buvusio gyvenimo griuvėsius ir vienui vienas eini per svetimus miestus su savo lietuviškais žodžiais. „Tuščia aplinkui, ir nieko / nei akiraty, nei ant lauko. / Tai tiktai tušti laukai verkia, / tai tiktai tušti laukai šaukia“. Kritiškas „disidento“, o „gal anarchisto“ požiūris į šiuolaikinę civilizaciją: „Einu aš / per suardytą, / užnuodytą žemę“; „Aš supratau / žmogaus anatomiją / iš / kacetų / kronikų“. Tačiau sudužimo grėsmės ir filosofinių svyravimų įtampa reiškiama perdėm logizuota frazuote ar dailingo kalbėjimo tonacija, kuri neturi nei intensyvaus vidinio virpėjimo, nei gaivališko vaizdingumo.
Gimtosios žemės regėjimas per stebuklingą atsiminimų kristalą („Bet kas viduje sopa – tai toji žemė, tai tas dangus, tai tosios naktys taip įsispaudė“) Mekui, kaip ir daugeliui kitų egzodo rašytojų, buvo pati našiausia kūrybos versmė.
Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: „Alma litera“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.