Aidas Marčėnas. Šokiai. Poezija ir eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 117 p.
Pirmiausia teks prisipažinti, kad man per daug sudėtinga rašyti apie A. Marčėno „Šokius“, ypač – nedidelės apimties tekstuką. A. Marčėnas labai pripažintas ir labai mėgstamas autorius. Labai – tai reiškia, kad nejuokauju. Poezijos knygų leidybai nebūdingi dideli tiražai, nežinau ir šios knygos tiražo, bet jau kelinta savaitė Vilniaus Pilies gatvės ir Gedimino prospekto knygynų perkamiausių knygų sąrašuose figūruoja A. Marčėno „Šokiai“. Ir ne tik „Šokiai“, ir ne tik knygynuose. Darbo reikalais, kurie niekaip nėra susiję su literatūra, daug važinėju po įvairius Lietuvos rajonus, į įvairias mokyklas taip pat. Paklausinėju lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus, kokių šiuolaikinės lietuvių literatūros autorių kūryba nagrinėjama mokyklose. Pirmoji vieta čia tenka A. Marčėnui, antroji – D. Kajokui, dar S. Parulskį visi žino, bet kaip eseistą, ne kaip poetą ar romanų autorių. Tik va bėda, kad minėtų autorių kūrybą daug mokytojų tik iš chrestomatijų ir per seminarus dalijamos medžiagos žino (t. y. menkai žino). Ėmiau ir nupirkau keliolika A. Marčėno rinktinės „Eilinė“ egzempliorių ir po vieną išsiuntinėjau į įvairių rajonų mokyklas. Tegu skaito... Kvaila, kad apie tai čia parašiau. Bet kvailai ir noriu rašyti. Beprotiškai. Ypač apie A. Marčėno knygas, nes būtent jomis jau daug metų ir gydausi nuo beprotybės. Ne tik A. Marčėno knygomis, bet jo – labiausiai. Taigi pradėsiu nuo „gydausi“, o tada pereisiu prie „labiausiai“.
Gydausi. Su literatūra atsisveikinau prieš septynerius metus. Atsisveikinau – tai reiškia, kad nusprendžiau dirbti tik tokius darbus, kurie su literatūra neturi nieko bendra, o literatūrą pasilikau tik savo malonumui. Kol dirbau kultūros leidinių redakcijose, teko prisiskaityti daug visokio šlamšto, visokių nuolat redakcijas atakuojančių grafomanų kūrybos, aiškintis, kodėl jų kūrybos nespausdiname (kaip eilėraštyje „Filatelija“ rašo G. Grajauskas: „dirbu redakcijoje / man siunčia eilėraščius / kuriuos turiu perskaityti // nori nenori, o pradėsi / rinkt pašto ženklus“), taip pat ir recenzijas reikėjo rašyti todėl, kad toks buvo mano darbas. Šis darbas visai mane užmušė: literatūra tapo nuobodi, monotoniška, nebenorėjau daugiau joje dalyvauti ir pan. Taigi jau septynerius metus 10–12 valandų per parą, dažnai ir savaitgaliais, dirbu „su literatūra nieko bendra neturinčius“ darbus. Maždaug po trejų tokio gyvenimo metų man grįžo tas nelemtas pašėlimas dėl literatūros, kuris žmogų verčia palikti tėvą ir motiną, taip pat žmoną, namus, visus darbus ir kitokius šio pasaulio atributus. Tas pašėlimas ne tik grįžo, bet ir vis augo, vis smaugė, talžė. Vakarais negalėjau užmigti, o jeigu esi blogai išsimiegojęs, tai „su literatūra nieko bendra neturinčiame“ darbe labai prastai sekasi dirbti, ir gyvenimas šuniui ant uodegos eina, ir dingsta racionalus pasaulio suvokimas. Ir apimtas baimės bei šėlsmo vėl puoliau rašyti, taip pat gelbėtis per kitų literatūrą: mane gelbėjo S. Geda, V. P. Bložė, A. Marčėnas, N. Miliauskaitė, D. Kajokas, R. Stankevičius, G. Grajauskas, D. Jazukevičiūtė, A. Grybauskas, W. Levy ir kiti (ačiū jiems). Jie mane ne tik gelbėjo, bet ir gelbėja. Naujausias „gelbėjimosi ratas“ ir yra A. Marčėno „Šokiai“. Beje, pasirodo, ne tik man veiksmingas. Grįžo kartą mano žmona po tokio posėdžio Lietuvių literatūros ir tautosakos institute labai nerami, nervinga. Tai aš pasiėmiau „Šokius“ ir per vakarą jai garsiai perskaičiau beveik visus knygos eilėraščius. Mes ir juokėmės, ir žavėjomės, ir beveik šokome, kol ji galiausiai visiškai nusiraminusi užmigo (tiesą sakant, tada ir nusprendžiau šitą rašinį parašyti).
Labiausiai. A. Marčėno poezija labiausiai tinka „gydytis“, nes ji yra labai morali. Morali iš savo esmės, dėl priežasčių, pasekmių, dėstymo, pasaulėžiūros, nuostatų. Per visą lietuvių literatūros istoriją suskaičiuočiau tris, na, daugiausia penkis tokius moralios kūrybos atstovus. Smalsautojams prasitarsiu, kad laiko tarpsnyje nuo Maironio iki Marčėno sunkiai kuris nors lietuvių literatūros autorius savo kūrybos moralumu galėtų varžytis su minėtų autorių kūryba. Čia, be abejonės, begalinių diskusijų tema: kas yra moralu, kas ne ir t. t. Pamėginsiu išdėstyti tik savo požiūrį į poezijos moralumą. Pavyzdžiui, gražiausios Maironio poezijos eilutės man yra šios: „Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens, / Kiek priešų ten kraujo tekėjo“ (dėl kurių Vaižgantas sakė, kad Maironio ne tik į bažnyčią, bet net ir į šventorių esą įleisti negalima). Aš manau, kad šios eilutės yra visiškai moralios Maironio poetinių nuostatų, pasaulėjautos, kūrybinės išeities pozicijos atžvilgiu. Moralios savaip. Jose man vaidenasi tam tikros sąsajos su Kristaus žodžiais, kad niekas neturi didesnės meilės, kaip tas, kuris guldo savo gyvybę už draugus, nes Maironis „žavėdamasis“ priešų kraujo upėmis, mano manymu, aiškiai suvokia iš tokio „žavėjimosi“ kylančius moralinius (keršto, antikrikščioniškos neapykantos savo priešams) pavojus. Ir jis ne tik suvokia, jis prisiima atsakomybę už šitą suvokimą – sakykim taip: jis tam tikra prasme (t. y. poetine) sutinka atiduoti gyvybę, pasiaukoti (nes tas, kuris žavisi žudymu, neabejotinai yra vertas mirties), kad išliktų jo draugai (šiuo atveju – lietuvių tauta)... Bet čia šiaip toks inkliuzas, dabar grįžtu prie A. Marčėno. Mane taip žavinčios šio poeto kūrybos moralinės nuostatos atsiskleidė rinkinyje „Dulkės“. Šitas rinkinys tarsi pilnas kokio suvokimo, kad rimti, pasaulį, istoriją keičiantys, kūrybos versmes išlaisvinantys dalykai atsiranda tik per moralumą: kaip, žmogeli, besisuktum, kur besislėptum, bėgtum, visa, ką darei arba ketinai padaryti nemoraliai, nemoralaus, yra niekalas, iš viso to darymo ir veikimo nieko neišėjo, išnyko, nunyko, nusitrynė, pragaišo, liko tik tai, kas buvo moralu ir šventa. Sakyčiau, nuo šito rinkinio A. Marčėno eilėraščių subjektas tarsi pranašas Jona, išlindęs iš žuvies pilvo, yra pripildytas suvokimo, kad nuo tam tikrų užduočių nepabėgsi ir jeigu mėginsi ginčytis, prieštarauti Tam, Kuris duoda, rodos, labai sudėtingas ir neįmanomas užduotis, tai tik apsijuoksi, pralaimėsi, o dar tiksliau (kas man ir yra labai gražu A. Marčėno kūryboje) – tiesiog neturėsi galimybės kitaip elgtis: kad ir kiek priešintumeisi, vis tiek padarysi visa, ko iš tavęs reikalaujama. Neturėti kitos galimybės, neturėti alternatyvų yra labai dramatiška ir drauge labai herojiška būsena, sakyčiau, absoliutus suvokimas, kad kiekvieną akimirką ant kortos esi pastatęs visa, ką tik turi, įskaitant ir save patį. Todėl pripildytam tokio suvokimo poetui kūryba „yra darbas, / prilygstantis kunigo darbui“ (eil. „Ars poetica“, rink. „Dulkės“), ir „reikia rašyti eilėraščius / net ir sekmadieniais“ (ten pat). Fundamentalus arba chrestomatinis marčėniškosios poetinės moralės kūrinys taip pat yra iš rinkinio „Dulkės“ – tai eilėraštis „Nebylio išgydymas“. Vienas šio eilėraščio veikėjų mėgina apgauti Jėzų, apsimeta kurčnebyliu, o bendrai jį atveda pas Jėzų iš Nazareto, kad šis neva išgydytų, ir Jėzus „pasiveda mane nuošaliau, / lyg vaikas šypsodamas / pirštais liečia ausis, / seilėmis tepa liežuvį“ ir kai tas „aš“ nori Jėzų apjuokt, kad „pagydė“ sveiką, prabyla „tartum kūdikis, / tariantis pirmą gyvenime žodį“. Labai daug yra šio įvykio reikšmių: 1) Jėzaus (Dievo), taip pat ir savęs, neapgausi arba, kaip eilėraštyje „statau barikadą...“ sako G. Grajauskas, – „priešintis beprasmiška“, A. Marčėno atveju dar reikėtų pridurti – moralumui priešintis beprasmiška, taigi, eilėraščio subjektas tarsi apvalomas, išvaduojamas iš nemoralių poelgių (mėginimo apgauti) ir atsistoja ant moralės kelio; 2) eilėraščio subjektas tam tikra prasme tampa išrinktuoju – Jėzus „pasiveda mane nuošaliau“ (tikrai mažai kam teko nuošaliau paėjėti su Jėzumi), tarsi yra įšventinamas į kokią išrinktųjų bendriją; 3) o taip jis yra įšventinamas – tampa naujai išmokusių kalbėti arba naują kalbą atradusių (t. y. poetų) bendrijos nariu; 4) šiuo eilėraščiu A. Marčėnas taip aukštai iškelia kartelę savo poezijai, kad tiesiog jau nebėra kur aukščiau, t. y. arba kalbėsiu kaip niekas dar nekalbėjo, arba tylėsiu, o jeigu kalbėsiu vėl, tai turėsiu kalbėti kitaip, negu kalbėjau iki tol ir t. t. Čia ir sustokime.
A. Marčėnas yra labai produktyvus poetas: parašė labai daug eilėraščių, išleido labai daug poezijos knygų. „Labai“ šiuo atveju reiškia, kad per lietuvių literatūros istoriją yra apie dešimt (reikia suprast, kad užtektų dviejų rankų pirštų norint suskaičiuoti) rimtų poetų, kurie galėtų su A. Marčėnu varžytis sukurtos poezijos kiekiu. Tai jau tikrai šis tas. Tai jau tikrai neramu. Man tai tikrai neramu kiekvieną kartą, kai pradedu skaityti naują A. Marčėno knygą, nes aš visas jas vertinu iš eilėraščio „Nebylio išgydymas“ subjekto, tariančio pirmą gyvenime žodį, pozicijos. Arba tark dar negirdėtą žodį, arba nutilk. Kad ir koks lietuviškas būčiau (čia apie džiaugsmą, kai kaimyno troba dega), turiu pripažinti, jog priežasčių nutilti nėra. Yra pavojingos variacijos ant bedugnės arba, tiksliau, žongliravimas ant tos poetinės kartelės aukštai debesyse, bet vis pavyksta nenukristi. Tai yra meistriškumas. Čia tokie meistrų (dievų?) žaidimai. Taigi, apie „žaidimai“ ir „meistrų“.
Žaidimai ir meistrų. Jis turbūt labai daug vargsta, kol šitaip tobulai surimuoja, sakė man žmona tą vakarą, kai balsu ištisai skaičiau jai „Šokių“ eilėraščius. Ne, atsakiau, manau, kad jis be jokių pastangų šitaip surimuoja, čia kaip meistro kirtis kardu: vienas kirtis – vienas bambukas, vienas kirtis – viena galva. Galvų kapojimas su šypsena, tarsi be pastangų, žaidžiant, išdykaujant. Kodėl galvų? Todėl, kad rimta. A. Marčėnas rimuoja ir ritmuoja tobulai, lyg koks pianistas pirštų galiukais per klavišus bėgiotų, žaidžia, bet velniškai rimtomis temomis. Galvomis. Savo galvomis – tarsi koks slibinas. Šitokio žaidimo (t. y. pūkšt ir nusikerti sau galvą) jis pradėjo mokytis dar rinkinyje „Angelas“, rinkinyje „Dulkės“ jis suprato, kad nukirstoji galva atauga, kad poetas tarsi koks feniksas gali ir netgi privalo nuolat prisikelti iš pelenų, kad nusikertant galvą išeina labai gera poezija, kad jau nėra kur toliau, kad didesnės „aukos“ poezijai (pajuokaukim – mūzai) nebesurasi. Reikėtų nustoti rašyti, nes gali imti kartotis, naujais eilėraščiais ir naujomis knygomis „nuvalkioti“ savo paties poeziją, visokių klišių, nišių ir t. t. prirašyti. Bet A. Marčėnui vis pavyksta išmanevruoti, t. y. kartojant tas pačias temas atrasti vis kitokių niuansų, subtilumų, neatsibosti, čia pusiau rimtai, pusiau juokais priderinsiu eilutes iš eilėraščio „Sapnas“ (p. 63): „...virpu ir krentu / į savo atspindį upokšnyje / – tai tu, / mirtie? / – nurimk, čia dar ne aš, brangusis.“ Gelbsti ironija? Moralioji ironija. Mano manymu, didžiausia A. Marčėno poezijos ironija yra kaip tik jo tobulas ritmavimas ir rimavimas. Čia tokia savotiška ironija: aukštojo pilotažo meistras nardo su lėktuvėliu skersai išilgai po dangų, vartosi visokiomis trajektorijomis, kraupu žiūrėti, bet štai jis staigiai šoka aukštyn, tada visai išjungia lėktuvėlio motorą ir krenta žemėn, nuo perkrovos akys jam iššoka ant kaktos, žandai ir lūpos malasi kaip kokie uragano krečiami medžio lapai, jis visas kreta, beveik praranda sąmonę, bet, žiū, beveik prie pat žemės vėl įsijungia variklį – ir nuskrenda. Necituoju konkrečių eilėraščių, nes jie beveik visi turi tokios „ironijos“ atspalvį (na, vis dėlto, pvz.: „Iš neišmoktų pamokų“, p. 51; „Sapnas“, p. 63; „Keturiasdešimt septintasis“, p. 82; „Godo“, p. 91; „Eilėraštis Vytei“, p. 106 ir t. t.). Pranašo Jonos ironijos, t. y. kai žinodamas, kad pasipriešinti negali ir privalėsi viską įgyvendinti iki galo, kaip tau yra užduota, kad niekur nuo to nepasislėpsi, nepabėgsi, kad neturi kitos alternatyvos, imi suprasti dar ir tai, kad esi beprotiškai saugomas ir ginamas, kad negali pražūti (numirti), kol neįvykdei savo užduoties, ir gali tuo šiek tiek pasinaudoti, t. y. gali truputį pašėlioti eidamas (tiksliau – genamas) į savo (ar Jo) tikslą. Čia pailiustruosiu eilėraščio „Dainuojamasis“ (p. 50) ištrauka:
...prieš minią
gerbėjų dainuojamosios
poezijos pastatytas
tegaliu išlementi esu
kaltas, esu kaltas,
esu labai kaltas
pasaulis, esu
kaip ir jūs
dieviškas, dieviškas
ramtadrylia
Neatsitiktinai šiame rašinyje buvau užsiminęs apie Maironį. Man labai įdomu, ką Maironis pasakytų apie A. Marčėno kūrybą. T. Venclova visada akcentuoja, jog geri poetai privalo rašyti taip, kad jų kūryba patiktų klasikams. Prieš dvylika metų „Poetiniame Druskininkų rudeny“ T. Venclova sakė manąs, kad A. Marčėno kūryba mūsų klasikams patiktų. Taigi norėčiau pakelti Maironį iš kapų milžinų ir paklausti, ar A. Marčėno kūryba tikrai yra viena moraliausių lietuvių literatūroje, ar man tik vaidenasi.
Šiaurės Atėnai
2008 07 18