Kralikauskas-JuozasKralikauskas-JuozasJuozas Kralikauskas (g. 1910) debiutavo Lietuvoj novelių rinkiniu Septyni kalavijai – pradinės mokyklos mokytojų gyvenimo eskizais, rašytais anuomet madingu turmpasakės, kapoto sakinio kalbos stilium.

Pirmasis Kralikausko veikalas, pasirodęs išeivijoj, yra apysaka Urviniai žmonės (1954) iš aukso kasyklų Kanados nesvetingoj šiaurėj gyvenimo. Apybraiža nepretenzinga. Tai gero lygio reportažas, gal kiek praskiestas autoriaus publicistinių samprotavimų. Svarbus jis mums pažintine prasme tuo, kad jame vaizduojama, bene vienintelį kartą išeivijos raštijoj, lietuvio sandūra su autochtonais – indėnais. Panašiai kaip ir ankstesni europiečiai, suėję Pietų Amerikoj sąlytin su pirmųjų to krašto gyventojų civilizacija, Kralikauskas taipgi neįžvelgia arumistinės pasaulėjautos „tauriajame laukinyje” ko nors verto pagar­bos. Toji civilizacija (kiek dar jos išlikę) Juozui Kralikauskui atrodo svetima ir bauginanti.

Kito romano Šviesa lange (1960) fonas irgi ta pati niūri kasyklų aplinka. Tai sulaukėjimo pavojun patekusios, atsidūrusios begaliniai vienišų viengungių tarpan, lietuvaitės istorija. Žinoma ją suvedžioja. Bet jinai suklumpa ne veikiama kokių krikščioniškų meilės artimui jausmų, ar dėl neatlaikomų geismo šuorų, bet nugirdyta ir apnuodyta chemikalais. Kilniaširdis jos vyras jai tą nuopuolį atleidžia. Giedrės atgailavimas išvirsta tačiau į tokią patologiją, tokį absoliutų vergiškumą, kad, kaip teisingai pastebi Titus Antanaitis, „jos mazochistiniai reveransai vyrui, vadinant jį šventuoju, o save – karve, pasidaro tiek nejaukūs ar net neestetiški, kad teišspaudžia ironišką šypseną” (Algirdas Titus Antanaitis. „Lietuvė moteris mūsų egzilinėje literatūroje”. – Aštuntoji pradalgė, 1971, p. 378-79).

Romanas Titnago ugnis (1962), laimėjusi Draugo literatūrinę premiją, parodo staigų autoriaus subrendimą ir ženklina naujo, kūrybingo etapo pradžią Juozo Kralikausko kūryboje.

Istorinės apysakos trauka yra visad stipri mažų, engiamų ar pavergtų tautų rašytojams. Neužmirština, kad mūsų romano pradininku buvo istorinis romanas Algimantas, kurį parašė nudangintas Ustiužnon Vincas Pietaris. Griebtis istorinės tematikos yra taip pat natūralus paskatas egzilinės ir egzodinės raštijos kūrėjams. Rusų emigrantų literatūroj tokių pavyzdžių yra su kaupu. Pagaliau ir mūsų kuklioj senos išeivijos raštijoj (S. Karpius) niekad nestigo bandymų sukurti istorines apysakas, romanus ar dramos veikalus. Deja, tos pastangos nedavė tvirčiau subrandintų veikalų, skirtingesnių nuo Walter Scotto prototipo kūrinių. Ar įmanoma iš viso nutolti nuo šio istorinio pradininko modelio lieka galbūt atviras klausimas. Juk faktas lieka faktu, kad net nepriklausomybės laikotarpiu nebuvo sukurta brandesnių, įsimintinų istorinių romanų, nors tai bandė An­tanas Vienuolis, Kazys Puida, Vytautas Bičiūnas. O tačiau juk tie rašytojai turėjo po ranka šiokius tokius dokumentus, metraščių kopijas, etnografinius aprašus, galinčius juos orientuoti, kuriant fono piešinį. Ne be to, kad galėjo jiems visad ateiti talkon istorikai su savo patarimais.

Pasibaudęs atkurti mindauginių laikų, Lietuvos krikšto dienų plazdesį, Juozas Kralikauskas visos tos paramos neturėjo. Savo paieškose susirasti pir­mosios būties formas Kralikauskas buvo priverstas remtis veik išimtinai tautosakos kraičio studijomis. Mėginti atkurt, rekonstruoti (panašiai kaip Vin­cas Pietaris) senovės gyvenimą kraštotyros ir kalbotyros įžvalgia analize. Nepalankūs jo užmojui buvo ir kiti dalykai. Juk dar Lietuvoj skaitytojai ėmė bodėtis Kunigaikščių Lietuvos aukštinimu, laikydami tokias pastangas epigonišku romantizmo tradicijų pratęsimu. „Vaisingai grįžti į istorinę praeitį, – teigė tada Vincas Mykolaitis – Putinas, – galima buvo tik visai kitais tiks­lais; ieškant joje vietos ir laiko kolorito, dorovinių, psichologinių ir istoriosofi­nių problemų, arba pagaliau istorinės tikrovės” (Literatūros etiudai, 1935).

Tiesa Kralikauskas pasirenka savo istoriniams romanams ne vytautinės galybės laikotarpį, net ne kovų su Kryžiuočių Ordinu temas, bet kur kas drumstesnius, akiai neįžiūrimus, pirmojo genčių susivienijimo ir tarpuvaldžių periodą po Mindaugo mirties. Kita naujovė – vaizduojamieji įvykiai dažnai vyksta rytinėse ar pietų Lietuvos valdose. Kiekvienu atveju Titnago ugnies cen­tre yra vidiniai konfliktai, apsisprendimo už susivienijimą problemos. Jvairiuos epizoduos vaizduojamas rikių pasipriešinimas Mindaugo planams ir, iš kitos pusės, tolydžio augantis valstiečių, liaudies, pritarimas, netgi žavėjimasis monarchistiniais Mindaugo siekiais. Nenuostabu, jei įpratinta į nuotykinio pobūdžio istorinio romano kontūrus kritika pasigedo įprasto sukirpimo. Autoriui buvo prikaišiojama, kad „personažų romane daug ir, deja, jie nėra visiškai išbaigti. Rikiai, žyniai, kareiviai, žemdirbiai, visi daugiausia eskizai. Yra nereikalingų epizodų, bet, bendrai imant, jų nėra tiek daug, kad išardytų romano vientisumą” (Ilona Gražytė. Metmenys, 1962, Nr. 7). Priekaištai, kad pasitaiko nereikalingų scenų scenelių, be abejo, pagrįsti, bet galbūt, bandant sukurti romaną, kurio pagrindiniu veikėju yra liaudis, neįmanoma išvengti tokių škicinių personažų gausybės. Bent su tais pačiais sunkumais buvo susitikęs Arthur Koestler, rašydamas savo The Gladiators (1939)apie Spartako vadovautą vergų sukilimą.

Žodžiu, Juozo Kralikausko sumanymo būta lakaus ir ambicingo. Neprimaišęs jokios heroikos paveikslėlių, išvengęs holivudinių varsų, jisai sukūrė praeities laikų viziją, imponuojančią savo tikroviškumu.

Ypačiai reikšminga yra Juozo Kralikausko pastanga vartoti pasakojime ir dialoguose senovines mūsų kalbos lytis. Priešingai Kazio Puidos romanams, kur, pasak Vytauto Kubiliaus (Lietuvių literatūra ir pasaulinės istorijos procesas, 1983), „herojai šneka Lietuvos aido publicistikos terminais ir patetiškomis gaidomis, dėstydami buržuazinės Lietuvos patrioto pažiūras į buvusius įvykius”. Juozo Kralikausko romane jaučiamas sugebėjimas priderinti kalbą prie vaizduojamo­jo laikotarpio, persunkti jo dvasia žodyną ir sintaksę. Gal šiuo atveju Kralikauskas sekė Henryko Sienkiewicziaus pėdomis, bet mūsų istorinio romano raidoj Kralikausko įpilietinta technika liudija tikrai naują pakopą. Priekabe gal būtų tik tai, kad Titnago ugnyje autorius ne visada išlaiko stiliaus vienodumą, tuo sužalodamas veikalo kompoziciją.

Šioj vietoj pasakytini du dalykai, nusakantys Kralikausko įnašą į mūsų literatūrą. Pirmasis lengvai įžvelgiamas. Kralikausko mindauginė trilogija pralenkė šešeriais metais Justino Marcinkevičiaus Mindaugą (1968), atseit ban­dymus kurti panašia tematika. Nė minutėlę nesuabejojus, kad nėra buvę jokios tiesioginės įtakos, vis vien diasporos rašytojo ir krašto poeto susidomėjimas tais pačiais praeities puslapiais nėra atsitiktinis. Kitas dalykas, sunkiau aptariamas, bet daugeriopai reikšmingesnis: Titnago ugnyje aiškus Kralikausko rūpestis atkurti senovines žodžių lytis, bet užvis labiau tų žodžių reikšmių laukus, jų dvasinį tūrį. O kalbos ribos yra ir žmogaus pasaulėjautos, jo pažinimo ribos. Ta prielaida vadovaudamasis, Kralikauskas kuria istorinį foną. Kalbos morfologinė archaika, jos slėpiniai yra tapę daugelio ir šiandieninių poetų Lietuvoj domėjimosi objektu. Lygiai kaip ir mūsų leksikos lobynas. Vėlgi nesinorėtų teigti, kad Kralikauskas būtų pastūmėjęs juos šia linkme. Kur kas džiugiau konstatuoti, kad prie tos tautinio genijaus analizės prieita tiek „atplaišų” rašytojų, tiek savo krašte kuriančiųjų, intuityviai, savaimingai ir maždaug tuo pačiu laiku.

 

Foto Nr36Foto Nr36

Juozo Kralikausko dviejų romanų viršeliai. Vaišvilko pieštas dail. Zitos Sodeikienės, Tautvilos – dail. Ados Korsakaitės-Sutkuvienės.


Mindaugo nužudymas (1964) – romanas laimėjęs Draugo konkursą – yra natūrali Titnago ugnies tąsa. Jau pats pavadinimas įtaigauja kamerinį scenovaizdį. Iš tiesų šio valdovo istorija tuo ir nuostabi, kad jinai dramatiška: yra apostazija, meilės aistros, svetimos žmonos suvedžiojimas; pagaliau gūdi „narsa be šviesos” – politinės kovos dėl valdžios istorija. Užuot sklaistęs toliau savo pirmojo romano veikėjų likimus, Kralikauskas juos primiršta, nors protarpiais viena kita jų figūra šen bei ten šmėkšteli. Istorinio laikotarpio niūrumas perteikiamas vykusiai, bet norėdamas labiau išryškinti luominius, o už vis labiau asmeninius konfliktus, Kralikauskas yra priverstas griebtis veikėjų vidinių monologų, visokių sąžinės graužaties pavaizdavimų. Veiksmas nuo to nukenčia. Juo labiau, kad norom nenorom autoriui prireikia atkurti pagoniškų, senojo tikėjimo apeigų vaiz­dus, aprašinėti dvaro gyvenimą, kur autoriui nepavyko išvengti sutirštintų spalvų. Jo Daumantas pernelyg nujuodintas. Jonas Grinius iš viso suabejojo, ar lyrinis ekspresionizmas yra tinkanti priemonė praeičiai vaizduoti (Aidai, 1972, Nr. 9).

Jei „lyriniu ekspresionizmu” Jonas Grinius norėjo išreikšti Kralikausko polinkį atskleisti vidinio monologo pagalba personažo dvasinius konfliktus, tai Vaišvilkas (1970) nepatvirtina jo nuogąstavimų. Jau Vytautas Alantas buvo mėginęs pavaizduoti šio lietuviško Dievo ieškotojo, Mindaugo vyriausiojo sūnaus, tragišką didybę. Kralikauskui tai pavyko, kadangi jis pasirinko savo romanui retai kada naudojamą šiame žanre „išpažintinės apysakos” modelį. Tai Vaišvilko surašytoji kronika, jo „išpažintis šventajai Cerkvei ir Ganytojams”. Iš esmės Kralikausko Vaišvilkas – tai istoriosofinė studija, kurios kadaise pageidavo Vincas Mykolaitis-Putinas. Kniaziaus-vienuolio sąmonėje vyksta dviejų būties sampratų susikryžiavimas. Jis įtikėjęs į Cerkvės propagandą, o tačiau išlikęs sau žmogumi, individualistu. Jam tenka apsispręsti tarp rytietiškos krikščionybės, skatinančios fatalizmą, gyvenimą atsiskyrėlio gyvenimu, ir lietuviškosios pagonybės, aukštinančios vitališkumą, kur šventykla-didelė neišmatuojama žemė.

Nesauvaliaudamas, veikiau meistriškai operuodamas šykščios istorinės medžiagos liekanėlėmis, neprasimanydamas dekoratyvinių ,,tableaux”, Juozas Kralikauskas sukuria nenusaldintą ir patrauklų Vaišvilko atvaizdą. Portretą žmogaus su visom abejonėm ir geismais.

 

Foto Nr37Foto Nr37

Rašytojo Juozo Kralikausko 70-tojo gimtadienio iškilmėje 1980 m. lapkričio 9 d. Toronte, Kanadoje: Lietuvos gen. konsulas Jonas Žmuidzinas, J. Kralikauskas ir V. Kralikauskienė. St. Dabkaus nuotrauka


Nuo pat pirmųjų knygos puslapių skaitytojas susiduria su Vaišvilko vidiniu monologu, meditacijom, kone malda. Tas pasąmonės srūvis perpintas prisiminimais iš vaikystės. Nestinga dialogavimo su savim pačiu ir su kitais; kar­tais net įsivaizduojamais asmenimis. Nejučiomis pereinama į tikrovės objektyvų vaizdavimą ir vėl panyrama į karščiuojančio ligos patale Vaišvilko klejones, nuzigzaguojama jo sapnų pasaulin. Jei aplamai tempas ne iš greitųjų, knygai nestinga intensyvumo, gyvumo bei dramatiškumo, ir šis pasakojimo būdas visai pasiteisina. Net kada Kralikauskas surizikuoja įpinti romano audinin romantiškesnę įviją (kniaziaus pasirinkimą stoti vienuolynan nulėmė be motinos dar ir tėvo Mindaugo priešinimasis jo santuokai su nekilmingo luomo Rimgaile), toji nelaukta spalvelė neišardo audinio. Juo labiau, kad Kralikauskas nepagaili užuominų, kad Vaišvilko esama sveikų lytinių instinktų žmogaus.

Kurdamas epochos koloritą, Kralikauskas žaidžia kontrastais. Taip, pavyzdžiui, jis puikiai perteikia rusėnų baimę, kai jiems reikia žengti į siaubūnų pagonių (Litva pagannaja) girių tankmę. Tuo tarpu Vaišvilką pasitinka poetiški upių, ežerėlių šilkiniai vardai, Lietuvos gojų, lankų ir vandenų reginiai. Su ne mažesniu įtaigumu pavyksta autoriui nupasakoti protėvių tikėjimus – gyvasties kultūrą, metempsichozę, Gabijos sergestį. Vaišvilkas (1970) ir Tautvilą (1973) sudaro Kralikausko romanų kūrybos viršūnę ir vertingą indėlį į mūsų literatūrą. Juo labiau džiuginantį, kad gimtajame krašte istorinis žanras paprasčiausiai merdi.

Užklausta žurnalistų, kaip jai pavyko iš šykščios medžiagos ir kuklių reliktų sukurti tokį spalvingą ir jaudinantį imperatoriaus Hadriano portretą, romaniste Marguerite Yourcenar Mėmoires d'Hadrian. Paris, Gallimard, 1971) prisipažino, kad tai buvo jai nelengvas darbas, kad jai tekę po kelis kartus permąstyti, ar priskirti Hadrianui ar ne tuos ar anuos minties probrėkšmius, bet kad ilgainiui tas vaizduotėj sukurtas personažas stojosi jai kaip gyvas prieš akis. Kaip žmogus, kurį jinai intymiau pažino negu savo pačios tėvą. Tą patį norėtųsi pasakyti apie Kralikausko Tautvilą, smulkų, vien iš kronikų atsekamą tolimų Lietuvos valdų – Polocko vietininką, kuriam bus lemta būti kunigaikščio Treniotos klastos auka.

Kaip ir Vaišvilkas, Tautvilą nukelia skaitytoją į nuožmius tarpuvaldžio laikus. Knygoj pasitaiko ir tų pačių veikėjų: žynys Žadvilas, pasalūnas Eiginas. Prie šių panašumų prisideda dar ir stilius, pasakojimo technika-vidinis monologas. Bet anapus istorinių reginių, buities pavaizdavimų, kuriuos Kralikauskas sugeba sukurti įtaigiai, anapus krikščionybės-pagonybės sankirtos, skaitytojas veikiai įsitikina, kad romano esmė glūdi kur kas giliau. Juo klausiamasi, kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė.

Užtat pasirinktoji naratyvinė technika – vidinis monologas – visai tobula. Knyga prasideda scena, kurioj Tautvilą įtrenkiamas tamsion, gličion duobėn. Tamson ir nebūties prieangin. Paskui kiekvienas skyrelis prasidės prožektoriaus pluošto grybštelėjimu kertės, kur nyksta jo kūniškas kevalas. Visas kūrinys paremtas Tautvilos ieškojimu atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą. Kančioj ir vienatvėj jam atsišauks guodėjai. Vaidensis sapnuos. Nei vienas tačiau nesugebės jam atsakyti į mažą paprastą klausimą: ,,Ar gali būt, kad manęs nebūtų?” Šia prasme Tautvilą pralaužia tradicinio istorinio romano pinučius. Skaitytojui aišku, kad Tautvilos istorija nėra vieno neapdairaus, neatsispyrusio tėvynės ilgesiui Polocko bėglio istorija, bet užuomina į mūsų – kalinio amžiaus realybę. ,,Ar gali būti, kad manęs nebūtų”, tai šauksmas, atėjęs į lūpas tūkstančiams žmonių, nukentėjusių dėl politinių utopijų, dėl žvėries žmoguje.

Savo nostalgijos tono tikrumu, vidine įtampa Tautvilą tikrai perteikia egzilės skausmą. Niekur egzistencijos beprasmybės šauksmas nepraskamba taip veriančiais akordais, kaip šioj psichologinėj studijoj, kurios herojus nori įtikėti visatos atdarumu, sielos nemarumu ir būties begalybe.

Martynas Mažvydas Vilniuje (1976) buvo vėl Juozo Kralikausko žingsnis romanų kelyje. Šio žanro Draugo konkursą laimėjusį veikalą būtų galima pava­dint romantizuota biografija, nors jame atpasakojama vien dalelytė – Mažvydo buvojimas Vilniuje tuo metu, kai ten darbavosi kolegijoj Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, kai Lietuvą pasiekė užlūžtanti humaniz­mo ir protestantizmo banga. Kai neišvengiamai turėjo gimti religijos mokymui lietuviška knyga, idant atremtų krašto polonizaciją. Bet ne tiek drumstos epochos rietenų pavaizdavimas, net ne Martyno Mažvydo gyvenimo aprašymas (tolimesni jo gyvenimo įvykiai darosi nebesvarbūs) yra veikalo centre, kiek Kralikausko noras perprasti ir perteikti skaitytojui priežastis, paskatinusias Mažvydą tapti lietuvių dvasininku, apleistos liaudies ganytoju.

Beveik išimtinai pasikliaudamas vidinio monologo technika, Kralikauskas siekia sukurti skaitytojui iliuziją, tarsi jo esama betarpiam kontakte su Mažvydu, tarsi jis skaitytų jo mintis. Net epizoduose, kuriuose pavaizduojami Mažvydo apklausinėjimai bei tardymai, dialogas nuolat perkertamas suimtojo pastabomis sau, ,,a parte”. Autorius nepagaili, iš kitos pusės, kalinio sapnų aprašymo, nuklydimų į atminties labirintus, net pusiau realių pokalbių su apuokėliu Puliu, žodžiu visų priemonių, padedančių išryškinti protagonisto mintijimą, lūkesčius ir neviltį.

Nesunku įžvelgt tam tikrą panašumą tarp Tautvilos ir Mažvydo Vilniuje. Abiem atvejais protagonistai yra akistatoj su mirtim kalėjimuose. Abiem atvejais jiem tenka permąstyt visą savo gyvenimą. Deja, šiuo kartu meninis efektas visai skir­tingas. Pasąmoninio srauto technika, suteikianti laisvę rašytojui pakartoti refrenu kai kurias protogonisto mintis ar įsirėžusius atmintin vaizdus, arba vėl švystelt prieš skaitytojo akis kokį dokumentą – liaudies dainų ar poterių bei giesmių tekstą – šiame romane sukelia skaitytojui vien beatodairiškai naudojamos gamybinės formulės įspūdį – monotoniją. Netgi restauruota kalba, taip svaigiai skambėjusi mindauginės trilogijos romanuose, šiuokart dvelkia ornamentika, ,,koturnine” kalba. Žodžiu, grojimas tuo pačiu stilistiniu registru.

Kai dėl paties Mažvydo portreto, jam tiesiogiai ir užuominom priskiriama tiek dorybių (pritarimas Žemaitijos valstiečių sukilimui, smerkimas raganų medžioklės, slapstymas knygų, sutapatinimas katalikybės su polonizacija), kad sunku skaitytojui neatšokti atatupsta nuo tokio autoriaus pertempimo-apologetikos.

Įkaitę Vilniaus akmenys (1979) vėl Draugo konkurse premijuotas romanas. Panašiai kaip Martyne Mažvyde Vilniuje čia stengiamasi atkurti istorinį foną, kada tvėrėsi Vilniuj mūsų kultūrininkų pirmūnų branduolys, kada brendo Konstan­tino Sirvydo pasiryžimas suredaguoti trikalbi žodyną ir Punktus sakymų. Vilniaus gaisro, nusiaubusio sostinę pamėnuos, jisai tam ryšis, bet prieš tai Kralikauskas puslapių puslapiais (gerą trečdalį knygos) aprašinėja devyniolikmečio Jono Jaknavičiaus kelionę Vilniun susitikti su savo dėde Sirvydu. Daug įdomių faktų, bet romano meninė kompozicija patižusi.

Po ultimatumo (1980) – taipgi Draugo premijuotas Juozo Kralikausko romanas. Bet čia dar sunkiau priskirt romano titulą šiai knygai. Tai greičiau apybraiža, pasakanti kelių, neypatingai įdomių ir dar mažiau būdingų kuo nors žmonių, likimus. Romano eigoje nepastebima jokios jų psichologinės kaitos ar vidinių permainų. Visa primena šeimos skaidrių rodymą svečiams. Pirmoji serija prasideda bolševikmečiu. Kita – vaizduoja vokietmetį. Dar kita – vaizdai iš gyvenimo Amerikoj. Labai stambią knygos dalį (67 psl.) užpildo gimnazistiško, meniškai neapdailinto dienoraščio ištraukos. Žodžiu, pasitenkinama vien kreivašonės sąrangos reportažu.

Ir dar priedui Ąžuolai piliakalnyje. Devynių istorinių romanų gelmenys ir pro­blemos (1984). Tai paties autoriaus sudaryta jo devynių romanų ištraukų chrestomatija, kurią papildo straipsniai, aptariantys romanų sukūrimo paskatus.

1988 metais pasirodė autoriaus lėšom išleista Juozo Kralikausko apysaka Vėlinės. Šiuo kūriniu autorius pakartotinai atskleidžia gilius traumatizmus, kuriuos paliko jo sieloj 1940-44 m. įvykių Lietuvoj pergyvenimai. Iš tiesų, savo turiniu, veikėjų profiliais, net kai kuriom scenelėm bei detalėm Vėlinės primena ankstyvesnįjį Kralikausko romaną Po ultimatumo, tarsi būtų jo „remake”. Ne­bent su tuo skirtumu, kad veikalo vidury autorius pristabdo konspektinį istorinių faktų atpasakojimą ir daugiau erdvės suteikia vieno savo herojų – Roko Konarskio – tardymo, vėliau žygio ešelonu į Rusijos gilumą pavaizdavimui.

Panašiai kaip romanas Po ultimatumo, ši knyga nepasižymi didesne rašytojo pastanga nupiešti laikmečio foną, išradingai eksploatuojant dokumentinę medžiagą (išimtis – Červenės skerdynių aprašymas, patys stipriausieji knygos puslapiai), aptinkamą kitų praeities liudininkų raštijoj. Kaip istorinė apysaka, tuo terminu suprantant kontrastingų, skirtinga nuotaika bei šviesa nuspalvintų scenelių montažą, Vėlinės nėra paveiki praeities rekonstrukcija. Priešingai, ji veikiau primena sausoką kaltinamąjį aktą Lietuvos pavergėjams, kuriame ap­tariami abiejų okupantų šėliojimai, tuo prisimenant kankininimų aukas. Knygos dedikacija, tarp kitko, pabrėžia tą „pro memoria” veikalo paskirtį. Nenuostabu, kad atsiranda tam tikra monochromija, kurią kur ne kur pabrėžia retoriški šūks­niai, netvirtos „aukštosios gaidos”, kurios rasit yra neišvengiamos filipikose.

Sunku būtų užginčyti Vėlinėm pažintinę vertę. Tai pripažinus, nemažiau būtina paminėti, kad apysakos pasirodymas knygų rinkoj pavėluotas. Ne tik kad apsakomieji dalykai yra gerokai iškedenti išeivių literatūroj, neužmirština, jog tas pats laikotarpis suteikė medžiagos ir vieno svetimtaučio – George Matore – romanui La Museliere (Antsnukis). Tenai tačiau tardymo, kalinimo scenos, vė­liau vokietmečio įtampa ir demoralizacija pavaizduojami kur kas visapusiškiau, spalvingiau ir tikroviškiau.

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.