marius katiliskisApsakymas, kaip ir bet koks kitas įvykius aprašantis tekstas, turi priežasčių ir pasekmių grandinę, formuojančią kokį nors veikėjų gyvenimo epizodą. Ši grandis tęsiasi per gyvenimo realijas – daiktus, gamtovaizdžius, laiko eigą ir panašiai – o ją supa autoriaus mintis, kartais pasireiškianti tiesioginiais komentarais, o kartais tik implikuojama, tik išplaukianti iš teksto sudėtinių dalių santykių visumos. Kaip tik šių santykių pobūdis ir nusako rašytojo kūrybinį profilį, nes jį sąlygoja autoriui „prigimta” sistema, jo pasirinktas ir nuosekliai įgyvendinamas teksto struktūros sudarymo principas.
Mariaus Katiliškio kūryboje šį principą galima suvokti kaip binarinį-priešpriešinį. Jo atveju tai reiškia, kad gyvenimo realijos, per kurias eina įvykių vaga, apie ją yra sugrupuotos taip, kad susidarytų simboliški pagrindinio veiksmo eigos atitikmenys – lyg aidai, lyg komentarai, kartais intrigos priežastis ir pasekmes pabrėžiantys, o kartais net tiesiog jas sukuriantys arba pačiame veiksme, ar net ir tik skaitytojo sąmonėj.
Įdėmiau pažvelgus į Katiliškio apsakymus, galima čia atpažinti keletą skirtingų šio binarinio principo sudarymo būdų, juos galima ir klasifikuoti, tačiau reikia turėti omeny, kad tai ne patys apsakymai prieš mus išsirikiuoja „pagal ūgį ir spalvą”, o tik mes, skaitytojai, organizuojame savo išgyvenimus ir mintis, Katiliškį beskaitydami, siekdami daugiau sistematiško, o tuo pačiu ir gilesnio jo veikalų supratimo. Pats Katiliškis rašo taip, kaip auga giria, ir taip, kaip mąsto žmogus: laisvai ir organiškai, bet vis dėlto organizuotai, o mes klasifikuodami ir analizuodami norime kaip tik prieiti arčiau prie šios organizacijos dėsnių ir procesų, kad geriau galėtume į autoriaus darbą pažvelgti iš jo paties vidinio pasaulio perspektyvos. Aptariant įvairius binarinių konstrukcijų variantus, naudosimės dviem Katiliškio apsakymų rinkiniais: „Šventadienis už miesto” (1963) ir „Apsakymai” (1975).
Viena iš Katiliškio mėgstamų struktūrinių priemonių yra ironiškas kontrastas. Kiekvienas svarbesnis apsakymo elementas yra įpavidalinamas, taip sakant, „dvigubai”, ir viena jo versija savotiškai lyg ir juokiasi iš kitos. Iš tos ironijos išplaukia turtingesnis veikalo išgyvenimas: įvykių eigai suteikiama daugiau energijos ir kartais gelmės, nes prieš mus ne vien tik pats apsakymas, „tai, kas buvo”, bet ir iškilę įvykių santykiai su žmogaus sielos, jo gyvenimo prasmės klausimais. Stai pavyzdys iš „Apsakymų” rinkinio – „Paskutinioji Juozapo Sudeikio”, kur aprašomas jau niekam nebereikalingo seno karšinčiaus paskutinės dienos senelių prieglaudoj. Pagrindinis veikėjas, vardu Sudeikis, šiuose „Šventos Trejybės namuose” mano, kad jis „laiko turi per akis”, nes, žmonai mirus, nebėra prasmės daugiau ką dirbti ir lieka tik susirasti tokį dvasios būvį, kuriame jaustumeis, lyg dar būtų prasmės gyventi. Sis niekur neskubantis Sudeikis turi savo antrininką – be galo užsiėmusį karšinčių Gaidelį, lempų, laikrodžių ir kitų panašių dalykų taisytoją, į kurio dirbtuvę „uodas napo neįkištų” – tiek ten prisirinko beprasmių šiukšlių, neužbaigtų darbų, tarytum būtiniausių reikalų kokio nors visuomenės veikėjo gyvenime. Gaidelio skubėjimas ir Sudeikio ramybė sudaro ironiškus rėmus, kuriuose telpa ir nebesutelpa gyvenimo beprasmybė ir prasmė. Pats Gaidelio dirbtuvėj sukrautas šlamštas turi savo atitikmenį Sudeikio mintyse, kur tiek daug prisiminimų ir apmąstymų ir kur, gamtos harmonijos atpažinime, prasiskleidžia graži Sudeikio siela:
„Pasižiūrėk, jei netingi, kaip tyvuliuoja ežeras, kaip šnara švendrės jo pakraščiuose. Ne koks tai ežeras, tarp mūsų kalbant, dirbtinis, tai tik užtvanka, bet vis tiek vanduo. Ankstyvą pavasarį, tik pašalui einant, įdienojus, nusileidžia žąsų pulkas pasiganyti, pakeliui į tolimą šiaurę. Ir krykštauja kaip namuose” (p. 10).
O žmonės prieglaudoj visi yra kelyje į tolimąją mirties šiaurę. Tada ir matyti, kaip Sudeikio mintys ir svarstymai iš tiesų ir sudaro tikrąjį veiksmo planą, nes išoriniame jis tiktai geria whisky ir paskui miršta, o vietovės istorija, žmonių likimai, įvykiai – visi tik jo mintyse ar net ir perėjimuose iš Sudeikio vidinio monologo į autoriaus balsą. Sie du pasauliai – prieglaudos nutriušusi realybė ir Sudeikio prisiminimų, jo meilės mirusiai žmonai plotme – turi ir savo dvigubą paženklinimą tuo pačiu daiktu – mediniu suoleliu. Iš tiesų tai du suoleliai, abu Sudeikio rankomis daryti. Vienas stovi pašiūrėje, kur jis pasislėpęs geria whisky, o kitas – prie žmonos kapo, kur jis myli ir miršta. Svajonės ir whisky, kapas ir šiukšlės, gamtos grožis ir senatvė, krypuojanti myriop,– visa tai yra kontrastingos, ironiškos struktūros, kurių įtampoj formuojasi, turtėja ir pats apsakymas.
„Pirmadienyje” (taip pat iš „Apsakymų”) buvęs kareivis, o dabar Amerikoj fabriko darbininkas, pilnas alkoholio ir pagirių, darbe netenka piršto. Žaizdos skausmas tarytum organizuoja aplink save Kazio savijautą ir vidinį monologą, bet didesnė gelmė atsiveria tada, kai užklaustas, ar pirštas dar skauda, Kazys galvoja: „Jeigu jis paklaustų rimtai, ar iš viso kas nors skauda, tai būtų apie ką pasakyti. Dabar vis apie tą sumautą pirštą, kurio nebėra” (p. 127). Du sopuliai ironiškame kontraste: fizinis čia pat – pirštas, „kurio nebėra”, ir dvasinis – iš viso Kazio gyvenimo, kurio jau irgi „nebėra”. Sis antrasis, gilusis skausmas išreiškia mums neblogai žinomą lietuvių kareivio, tremtinio, likimo mėtyto ir vėtyto, praeitį, kurią vyresnieji ir patys prisimename. Tuomi, kas tiesiogiai neišsakyta, bet duota per kontrastą pajusti, Kazys pasidaro ne vien tik nusigėręs gyvenimo atplaiša, bet ir simboliškas mūsų visų ar vienos mūsų kartos žmogus.
Apsakymo plotmei persivertus iš praeities į ateitį, Katiliškis toliau tęsia tą patį binarinį principą. Radę Kazį girtą ir patį kaltą dėl savo nelaimės, jį atleidžia iš darbo. Paklaustas, ką jis dabar darys, Kazys atsako: „važiuosiu į Minesotą”. Be piršto, be darbo, be praeities ir be gyvenimo, žinome, Kazys jau niekur nebenuvažiuos. Bet štai yra vis dėlto ir Minesota, kurion jis iš tiesų gali nuvykti ir jau kartą ten yra buvęs. Tai smuklėje:
„... „Hamms” reklama automatiškai keitėsi iš dienos į naktį, su visais aušrų ir sutemų perėjimais. Nenusakomi debesys, saulėtekiai, vidudienis ir kruvini saulėleidžiai brėžėsi pakaitomis ant Saganaga ežero. Ir vieniša uolinė sala, pusantro akro ploto, tirštai nužėlusį eglėmis ir kedrais, skendo violetiniuose miražuose” (p. 139). Į reklamą žiūrėdamas, Kazys galvoja: „Tai mano ežeras ir mano vaidinys. Tikrai turėsiu salą, ir tada mes kalbėsime kitaip. Mes kalbėsime kitaip, kai turėsime savastį, supamą ne vis artėjančių negrų kvartalų, bet praamžino šiaurės vandens” (p. 139).
Šioji Kaziui nebūsiančios tikros Minesotos reklaminė priešprieša-iliuzija pati savo ruožtu stovi kaip ironiškas kontrastas prieš jo praeitį, prieš joje svajotą ir nebūtą žmogaus laimę. Dėl Katiliškio čia pasirinktos struktūrinės organizacijos mes ne tik protu suprantame, bet ir savim pajuntame duotojo žmogaus atvaizdo tragizmą; tarp vieno ir kito kontrastinio elemento autorius mums suteikia vidinės erdvės, kurioje gali veikti mūsų vaizduotė, gali pradėti skaudėti siela.
„Hamms” reklama stovi kaip ironiškas kontrastas ne tik mūsų akyse, bet ir paties Kazio sąmonėj, kada jis sakosi važiuosiąs į Minesotą. Kitaip tariant, vienas iš Katiliškio binarinių konstrukcijų principų yra įvelti į juos ir pačius savo veikėjus, tą ironiją suprantančius. Kitas principas – pasinaudoti įvairiomis veiksmo ir aprašomosiomis detalėmis, kurios irgi perduoda kontrastinę struktūrą, su ironija ar be jos, bet kurių egzistavimą, priklausymą prie vaizduojamojo gyvenimo ir paties apsakymo suvokiame tiktai mes, bet ne patys veikėjai. Imkim pavyzdžiu „Kaimišką detalę” („Šventadienis už miesto”). Tenai dėdė Vėtra turi šautuvą, saugo vyšnias, kad paukščiai nenu-lestų, ir augintinę Valę, kad kaimo bernai jos nenuskin-tų. Vyšnios ir mergina, abi gražiai prisirpusios, abi vienodai neišsaugojamos, bet seniui Vėtrai neužtenka vaizduotės, kad šitokią paralelę savo galvoj susistatytų, o ojį Vėtrienė nuolat kalba ir niekaip negali pabaigti kalbėti poterių, nes vis pameta skaičių, tartum gegutė metus kukuodama, o Valė auga, sirpsta ir dainuoja „vis gražiau ir nuostabiau, nesistengdama peršaukti poterių ir niekam neįkyrėdama”. Nei viena, nei kita apie jokius ironiškus savo užsiėmimų kontrastus negalvoja. O tarp dainos ir maldos iš tiesų šventa yra pati gyvybės kupina vasaros naktis, kurią Katiliškis, kaip visuomet, moka gražiai aprašyti:
„O jaunas mėnuo tuo tarpu vis giliau grimzdo į sodo tankmę. Ir iš pažemės jį skandino vidunakčio miglos ir nesibaigiantis, begalinis varlių kurkimas. Tūkstančiu balsų klegėjo liepos naktis, apsalusi šieno kvaptimi, ir kliedėjo girtybėje uogų sultimis. Iš aukštų piliarožių, iš smid-rų krūmų šliaužė šešėliai, ir jie tarytumei kuždėjo” (p. 12).
Pastebėkime, kad net ir šio gamtovaizdžio sudėtiniai elementai išsidėsto priešpriešomis, suteikdami visam aprašymui ryškesnį reljefą. Pirmam sakiny naktis yra santykis tarp šviesos ir tamsos – sodo tankmės ir jauno mėnulio. Varlių kurkimas, pripildantis naktį garsais, turi savo atitikmenį besiskleidžiančioj migloj. Naktis „klebėjo” balsais ir „kliedėjo” uogų sultimis, kurios savo ruožtu sudaro atitikmenį šieno kvapčiai. O paskutiniam sakiny žodis „šešėlis” yra tartum dar dviejų semantinių porų jungtis: „šliaužė”, „kuždėjo” ir „piliarožės”, „smidrai”.
Kužda ne vien šešėliai, bet juose ir du jauni žmonės: juodaplaukė (kaip Šekspyro „black-browed night”) Valė ir Pranciškus, „iš geros šeimos” bernelis. Jų meilė kaip tik ir laiko apkerėjusi visą tą naktį. Tarp vešlios žmogaus ir gamtos jausmo pilnybės stovi tas pats senis Vėtra su savo šautuvu, taiko juo į aptiktus kartu begulinčius jaunuosius ir liepia žmonai atnešti rožančių (tą patį, kurio ji niekaip baigti negalėjo) ir Šventojo Juozapo paveikslą kad čia pat, vietoj, ginklo grasa išgelbėtų savo augintinės Valės garbę tuo, ką Amerikoj vadintume „shotgun wedding”. Šventas Juozapas nupieštas su rykšte rankoj, senio rankoj – šautuvas; rožančius, jungiantis jaunųjų rankas, medinis, senio pypkė kukavinė; o Valė, „likimui pasiduodama”, slapčia šypsosi, nes žino, kad senio šautuvas neužtaisytas. Kiekvienam daiktui yra jo pora, tai ir jaunieji mielai susiporuoja, nes patys kaip tik to ir troško, ką dabar buvo verčiami daryti. Nebūtina, kad šitokie atitikmenys iškeltų kokias nors naujas, gilias prasmes, bet jie vis dėlto suteikia daugiau spalvingumo, humoro ir energijos visam apsakymui.
Didesnės prasmių galimybės atsiranda tada, kai daiktiniai atitikmenys ir struktūriniai kontrastai susijungia, pradeda taip santykiauti, kad iš jų susidaro lyg ir „antra” fabula, einanti lygiagrečiai su išoriniu veiksmu ir jį pagilinanti arba ironiškai atspindinti. Apsakymas įgyja dar vieną, „užslėptą” dimensiją, ir jos poveikis skaitytojui aiškėja santykiaujant šiom dviem pasakojimo plotmėm. Kada jos susitinka, turime ir abiejų veiksmo grandžių bendrą atomazgą.
Pavyzdžiu šitam Katiliškio struktūriniam principui galėtų būti jo apsakymas „Namelis saloje” iš rinkinio „Apsakymai”. Jo veikėjai – pasiturintys tremties buržujai, gražiai pridygę svečioj šaly ne tiek gal kaip nulaužtos šakos, kiek daugiau kaip usnys. Vienas toks, vardu Simas, nuobodžiauja, kol kitas, Rimga, jį pasikviečia medžioti j savo draugo, irgi lietuvio dypuko, bet jau vardu „Steve”, nuosavybėje esančią salą (taigi, tarytum būtų savaip išsipildžiusi Kazio iš „Pirmadienio” svajonė). Kartu važiuoja ir Rusnė, buvusi Simo meilužė, kurią dabar pavilioja tas pats Rimga. Nuvažiavę salon, mūsų medžiotojai pri-šaudo paukščių ir po to su dar keliais atvykėliais draugais kaip reikiant nusigeria. Kitą rytą pakyla upės vandenys, reikia salą greit palikti, o valtį kaip tyčia srovė nunešė ir įvėlė į karklyną. Vyrai traukia burtus, kuriam reiks bristi jos atsitempti; Rimga pralošia, išgeria kavos, whisky ir nueina.
Tokia yra iki šio momento pagrindinė apsakymo fabula. Be ypatingos užuomazgos, be tebevykstančio konflikto ji minimali, geriau gal tinkanti šiaip vaizdeliui. Užtat skaitytoją nustebina visai netikėta jos atomazga: kol Rimga, braidydamas po šaltą vandenį, tąsosi su valtim, Rusnė „ūmai” paklausia Simą: „Ar tu dar myli mane, Simai?” Vargšui, tokio klausimo užkluptam, užsikrenkštus, Rusnė pasako dar aiškiau: „Mums beliko nedaug minučių kad tu galėtumei mane mylėti, kaip norėjai visą laiką mylėti...” (p. 78) Ir tada, kai Rusnės rankos apsiveja oie Simo kaklą, pasiekiamas, taip sakant, didysis fabulos finalas. Jis liks skaitytojo akyse keistas ir niekuo nemotyvuotas, jeigu praeisime pro apsakymą, nepastebėję antrosios, „užšifruotos” fabulos, kuri kaip tik ir motyvuoja Rusnės poelgį ten, kur abiejų fabulų linijos suplaukia j vieną.
Centrinis veikėjas šioje antroje plotmėje „už scenos” yra ne Simas ir ne Rimga, o pati Rusnė. Ji labai nuosekliai realizuoja nusibrėžtą planą: susigrąžinti Simą, bet tuo pat metu nepaleisti ir turtingo Rimgos. Kitaip tariant, kol vyrai medžioja, jinai irgi tyko laimikio – abiejų medžiotojų. Jos veiksmai Katiliškio nurodomi gana minimaliai, taip, kad ne visuomet juos iš karto ir atpažįstame. Kai kas 'gana greit paaiškėja: štai, kiek pavažiavus salos link, Rusnė, sėdėjusi priešaky, šalia Rimgos, užsimano persikelti į užpakalinę sėdynę, prie Simo. Toliau eina jau suprantami dalykai: Rusnė užmiega, atsiremia galva Simui į petį, jos plaukai kutena jam veidą, jis pradeda galvoti, kad gal per greit tos merginos išsižadėjo. Rusnė „kultivuoja dirvą” ir toliau – nerūpestingai, dar vis „miegodama”, įsitaiso Simui ir ant kelių, tuo sužadindama jam dar daugiau įvairių jausmų. Atvažiavus Rusnė vis pastebi, kaip Simas gražiai malkas kapoja, koks jis apskritai talentingas, tartum visai nematydama veikliojo Rimgos, už kurio gi ruošiasi netrukus ištekėti. Jei taip, tai ko ji prie Simo gretinasi? Atsakymas, nors gana gerai autoriaus užmaskuotas, pamažu iškyla, deja, gana aiškus. Stai jo požymiai. Rimga labai veiklus: gerai važiuoja mašina, greit sprendžia problemas, gerai šaudo, gerai irkluoja, puikiai orientuojasi padėtyje, išskyrus tik vieną-– visai nepastebi, kad nėra dar parodęs nei meilės, nei galų gale ir ypatingo dėmesio Rusnei. Abejingas jis jai ir kelionėje. Rusnė, tačiau, aiškiai ir kandžiai pastebi vieną dalyką: Rimga yra toks nepaprastai geras to „Steve” draugas, kad jam net „sielą pardavęs”. Šaunus, vadinasi, vyras Rimga, bet... ar ten, kur reikia? Tada atsimenam ir kitą apysakos epizodą iš anksčiau, kada Simas ir Rimga kartu medžiojo ir turėjo su savim labai puikų šunį Princą, kuris, deja, visiškai nesidomėjo pašautus paukščius suieškoti ir atnešti, bet vietoj to energingai kapstėsi po pelių urvus. Entuziazmas netikęs, ir Rimga, tai pastebėjęs, suvaro sunkius šratus tiesiai ,,į taškuotą, taurios medžioklinės veislės uodegą” (p. 60). Taip tą šunį jie palieka lauke. Vėliau Simas klausia:
,,– Ar atsimeni Princą, Rimga?
– Kokį Princą?
– Na, tokį...
– Aš ne homoseksualas. Kad tu klaustumei apie princeses, apie Anną, apie Grace Kelly...” (p. 60)
Taip ir susidaro įspūdis, kad Rusnė žino daug geriau negu mes, kokios būtent lyties Rimga galėtų būti. Apysakos pabaigoj valtį atitempęs Rimga gauna dar gerokai išgerti ir sudrimba vienas toj pačioj užpakalinėj mašinos sėdynėj, kur jis atrodo gana panašus į paliktą šunį Princą. Vargšui Simui tada ir „pasivaideno, kad visi reikalai vyksta pasiutusiu tempu – ir viso to vadžios Rusnės rankose” (p. 79). Aišku, kad Rusnės. Juk jinai ir padavė tuos du šiaudus vyrams, kuriam teks traukti valtį, ir pasirūpino, kuris šiaudas bus trumpesnis.
„Antrinio plano” veiksmas čia vyksta konkrečių žmonių savitarpio santykių pasaulyje, ir jo laikas tas pats, kaip ir pirmajam, rėmus sudarančiam plane. Kituose Katiliškio apsakymuose šis antrinis pasaulis yra paties pagrindinio veikėjo dvasioje, prisiminimų, kančios ir svajonės plotmėje. Čia randame herojų dažniausiai po karo Vokietijos lageriuose, visiškai neveiklų, užsidariusį ir todėl „paslaptingą”, tiesiog sustingusį, nelyg statula, tuo tarpu vidiniam jo pasauly pergyvenimai gali būti ir labai aistringi bei dramatiški, tik laiko ir nuotolio atskirti nuo dabarties. Tada Katiliškis pateikia pasakojimą kaip sąmonės srautą, tekantį pro veikėjo praeitį. Toks yra apsakymas „Prasilenkimas” („Šventadienis už miesto”). Jo veikėjas yra ir pats pasakotojas ir savo būklę jis aprašo, tiesa, jau nuvargusiais ir iš romantikų pasiskolintais trafaretais, bet norėdamas išsakyti savo ypatingą dvasios būseną, gal panašiausią į „gyvą mirtį” – tobulą vienatvę:
„Aš neturiu tikslo. Aš neturiu sielvartų, ir vargiai kam nors pavyktų mane įtikinti, kad galima griaužtis dėl tokių niekų, kaip merginos neištikimybė arba gaisras, suryjąs ilgų metų darbą, arba bankrotas, ar dar kas panašaus” (p. 199).
Iš tokio herojaus mažai bus paskato išoriniam veiksmui. Jis ir nėra tikras veikėjas, bet greičiau tik pozicija arba perspektyva, iš kurios, akis vidun nukreipus, galima stebėti savo paties katastrofišką praeitį. Šiuo atveju tai buvo sužieduotinės praradimas, karo chaosui užplūdus Lietuvą. Asmens tragedija aprašoma taip, kad nelieka jokio planingo veiksmo arba kovos su likimu įspūdžio, o tik pasimetimas, bejėgiškumas, žlugimas ateinančio fronto sūkury. Tuo atžvilgiu vidinė istorija sudaro aiškų kontrastą herojaus dabarčiai. Iš vienos pusės, daug sentimentalios meilės, vilties, tikėjimo ir didelis nusivylimas, bejėgiškumas įvykių verpete, o iš kitos – visiška kontrolė, neva ramybė, bet be jokios prasmės gyventi.
Tokio pobūdžio apsakymuose herojų sąlygoja jo sieloj tebegyvenanti praeitis, vidinė realybė, kurią supa gyvenamojo momento dvasinė tuštuma. Tačiau yra Katiliškio apsakymų, suplanuotų tiesiog pagal atvirkščią principą – herojus yra sąlygojamas išorinės, jį supančios realybės, kuri formuoja jo vidinį pasaulį. Tada apsakymo veiksmas, fabula išsiritulioja iš įtampos tarp veikėją supančių sąlygų ir jų įtakotų išaugančių sieloje vertybių, jausmų ar perspektyvų. Herojų supanti erdvė, būtent jo gyvenimo, dažniausiai vienišo, vieta ir būdas, sukuria jame kitiems nepažįstamą vidinį pasaulį, kurio dėsniais ir reikalavimais vadovaudamasis, jis kartais nustebina kitus savo netikėtais veiksmais, dažnai atliekamais apsakymo gale ir tampančiais nelaukta atomazga.
Toks herojus yra „mažasis Girdžius” apsakyme „Užgavėnės” („Šventadienis už miesto”). Štai erdvė, kurioje jis gyvena vienas su tėvu, „didžiuoju Girdžium”, miško vidury:
„Jų troba turėjo tris sieksnius ilgio ir nepilnai du pločio. Suręsta iš netašytų sienojų, dengta eglės luoba ir taip giliomis pastogėmis, kad po jomis tilpo šieno vežimas kiekvienoje pusėje. Du menki langeliai, užgulti pastogių ir medžių šešėlių, mažai tepraleido šviesos” (p. 79).
Paskutinysis sakinys aprašo ne tik trobą, bet ir abiejų žmonių požiūrį, perspektyvą į pasaulį, kaip sakoma kiek vėliau apsakyme: „Jis pasižiūrėjo pro galinį langelį į aikšte ir žinojo, jog gali taip žiūrėti iki vakaro, iki akims apraibstant, ir nieko nepamatys” (p. 82). Kad mums visiems žinomi jausmai, laimės troškimas taip pat glūdi giliai užpustyti tokioj Kalibano sieloj, sužinome, kai Katiliškis žiemos gamtovaizdį paverčia dvasios būvio aprašymu tarp dviejų priešpriešinių perspektyvos taškų: varpelio toli girioj ir neramaus širdies plakimo milžiniškoj „mažojo Girdžiaus” krūtinėj:
„Kažkur gilumoje suklego varpeliai. Jis sukluso, ir jo širdis pagavo dunkčioti. Jis girdėjo tą neramų plakimą šių varpelių tilindavimą miške. Abu kartu, ir abu labai arti savęs... Jis tebebuvo dar kažinkur giliai užslėptas, tasai pavasario nerimas, o vienok jo kvapas plaukė per šakas ir smelkėsi iki sąnarių” (p. 85).
Tie varpeliai yra ne vien tik poetinis įvaizdis, bet ir tikrovė–jų garsas ateina nuo raistan įklimpusių rogių, kurias šis milžinas (dabar sužinom ir jo vardą: Endrius) padeda ištraukti pačiame prieškalėdyje. Tuo pat metu ir neaiškusis pavasario nerimas, širdies dunksėjimas įgyja konkretų atitikmenį – jauną merginą, sėdėjusią tose rogėse. O momentas prie rogių, kur lygiagretės įvaizdžio ir fakto linijos sueina į vieną, yra ir lemiamas Endriui, nors jis tada dar to nežino.
Dėkingas merginos tėvas jį pasikviečia Kalėdoms, bet šis, nedrąsus, išsiruošia tik kitai šventei – Užgavėnėms. Miško vienatvės giliai prisisunkęs, su kiekviena miško pėda, kiekvienu medžiu intymiai pažįstamas Endrius dabar atsineša tą savo vidinį, neramių jausmų sukrėstą pasaulį į laukus ir į kaimą, kur žmonėms jis gali atrodyti tikras pabaisa, kažkoks „Miškinis”. Tai viena kontrasto plotmė: miškas – kaimas; gaivališkas gamtos žmogus – sudėtinga kaimo bendruomenė. Antrąją plotmę Katiliškis sudaro ir vėl tuo pačiu principu kaip pradžioj, Endriaus sukeliamam įspūdžiui („pabaisa”) priešindamas faktą – Užgavėnių eiseną:
„Šiek tiek iš šono sodžiaus gatve grūdosi baisi govėda. Juodi ir šlykštūs velniai, atkišę šakes, maskatavo ilgiausiomis uodegomis, vartė raudonas akis ir kaišiojo priklius liežuvius. Salia jų pažeme ropojo gauruotos meškos, kraipydamos į šalis smailus snukius” (p. 90).
Užgavėnių klounadai pavergtas miško žvėris meška, lyg ir nusako Endriaus, seno meškų kaimyno, vidinę būseną. Tačiau, jeigu seksime šią analogiją toliau, velniai savyje turi ir neaiškios, bet pasibaisėtinos grasos ir gali iš tiesų tarnauti kaip Endriaus sieloj tūnančių katastrofiškų aistrų simbolis. Grasa tampa visiškai aiškiu pavojaus ženklu, kada pamatome Užgavėnių eisenos centrinę figūrą: „Visų pirma nyrino balta, aukšta ir išdžiūvusi, kaip jaujos ardas, giltinė, iš lėto nuleisdama nuo pečių dalgį, tarsi pradedama šienapjūtę” (p. 91). Šitaip, kai dvi „pabaisos”, Endrius ir giltinė, kartu ateina į kaimą, groteskiška žemaičių šventė pavirsta kartu ir Endriaus dvasios būsenos portretu, ir nieko gero nežadančia pranašyste.
Toliau veiksmas rieda jau nebeišvengiamai į tragišką atomazgą, ir kiekvieną jo etapą Katiliškis nuosekliai paženklina kontrastinėmis figūromis. „Pabaisai” Endriui atsiranda priešprieša – vienas iš pačių baisiausių Užgavėnių velnių, kuris jį nuolat persekioja. Kiek vėliau šis velnias pavirsta gražiai apsirengusiu kaimo kavalieraičiu (net ir čia Katiliškis išlaiko binarinį įvaizdžio principą: juk velnias lietuvių tautosakoj dažnai ir įgyja išsipusčiusio ponaičio pavidalą!). Tarp šio kavalieriaus ir Endriaus tuoj užsimezga konfliktas dėl anos, kadaise iš sniego gelbėtos, merginos Rūtos, kurią (jau turėjome laiko suprasti) Endrius yra pamilęs – savaip, gūdžiai, neaiškiai, bet kartu ir fataliai. Labai greitai visi pradeda iš Endriaus tyčiotis, karnavalo linksmybės žiaurumu užsikrėtę, barstyti jį pelenais, tartum iš tiesų kokią cirko pabaisą. Endrius pasitraukia, bet dar jam pasitaiko pamatyti, kaip Rūta ir jo kankintojas kavalieraitis myluojasi ir bučiuojasi. Tada viskas jau išsipildo – jis grįžta pamiškėn, kur buvo palikęs šautuvą, atsineša jį ir, taiklia medžiotojo akim nužiūrėjęs, nušauna frantą vietoje.
ŠSito tipo apsakymai (Katiliškio jų yra keletas) patys savaime yra kaip kontrastas apsakymams, kuriuose centrinės figūros laikysena ar veiksmai motyvuojami jo paties sielvartu ir prisiminimais maitinamos vidinės aplinkos, nes šičia, priešingai, išorinė aplinka maitina ir formuoja staigius ir katastrofiško herojaus veiksmo motyvus. Paėmus Katiliškio apsakymus kaipo visumą, galima ir daugiau pastebėti panašių kontrastų tarp vienokio ar kitokio pobūdžio tekstų. Gal ryškiausias skirtumas apsakymų, kuriuose pats veiksmas, intriga vaidina tik minimalią rolę taip, kad savo esme jie prisiartina prie apybraižų, vaizdelių arba net ir publicistinių straipsnių, ir tokių, kur veiksmo eiga daugiaklodė ir įmantriai suraizgyta. Ryškiausias šio pirmojo pobūdžio teksto pavyzdys gal būtų apsakymas „Išsiilgę laukiam” („Apsakymai”). Centrinis personažas, šiek tiek prasigyvenęs „dypukas” Martynas, daug siuntinių nusiuntęs giminėms Lietuvoj, dabar yra jų kviečiamas apsilankyti. Ta proga jis pabando įsivaizduoti, kaip ten bus, kaip jį sutiks, kur nuveš. Visos šios mintys, perleistos per pasakotojo (autoriaus) stilių, čia ima atrodyti, kaip gana sarkastiška parodija tų dažnai mūsų pokalbiuose pasitaikančių svajonių apie Vilnių, Trakus, gimines, jų skilandžius ir t.t. Tarp spėliojimų ir prisiminimų grįžta iš praeities gyvenimo keletas epizodų, bet dabartyje jokio veiksmo nėra. Tuo tarpu kviečiąs atvažiuoti brolėnas užsimena, kad norėtų dovanų gauti ispanišką arba belgišką medžioklinį šautuvą („geriausi pasaulyje”). Kada Martynas vis dėlto nusprendžia, kad čia nepanašu į vargstančių tautiečių šelpimą ir atsisako šautuvą siųsti, jis tuoj gauna ir laišką, kad kvietimas atšaukiamas. Tai ir visas veiksmas. Iš tiesų tai ne tiek apsakymas, kiek anekdotas, sakykim, pavyzdys prie argumento, ar iš tiesų mūsų broliai ten vargsta, ar ne. Kontrastinė, ironiška apsakymo struktūra glūdi ne tik autoriaus stiliuje, bet ir yra implikuota pačiose gyvenimo realijose, visiems gerai pažįstamose, nes kalbama čia apie socialistinius idealus ir buržuazinio statuso simbolius Lietuvoj, apie krašto ilgesį, savųjų meilę ir smulkų tų pačių savųjų gobšumą, ir pan.
Visiškai kitokio pobūdžio yra gana komplikuotos struktūros, sudėtingumu pranokstančios pačios pasakojimo grandies, jo fabulos reikalavimus apsakymai. Tada aprašomi žmonių gyvenimai, jų likimai sudaro tik antrinį apysakos audinį, o dėmesio centre atsistoja autoriaus struktūrinės priemonės, jų savitarpiai santykiai, stilistiniai kalbos klodai, visas formų žaismas, kuris kartais pasakojimą beveik priartina prie poezijos žanro. Į sudėtines tokių apsakymų dalis galima žiūrėti tam tikra prasme, kaip j atskirus tekstus – savaip pabaigtus vienetus, kurie santykiaudami įgyja naujas prasminio praturtėjimo galimybes. „Nutolusi meilė” („Šventadienis už miesto”) yra vienas iš tokių apsakymų. Tai ankstyvas kūrinys, spausdintas pirmame Katiliškio rinkinyje „Prasilenkimo valanda” (1948). To laiko Katiliškis aiškiai atpažįstamas iš pakilaus stiliaus ir sentimentaliai romantiškų fabulos prielaidų, visa tai perduodant su rupokos ironijos priemaiša. Išorinė struktūra gana paprasta: norėdamas paguosti savo meilę staiga praradusį jaunuolį, jo vyresnysis draugas papasakoja jam savo nelaimingos meilės buvusią istoriją. Komplikacijos prasideda, kada ši binarinė konstrukcija apsakyme įsikūnija ištisoj eilėj atskirų tekstų. Pirmasis, sakykim, būtų to nelaimingo jaunuolio istorija – jis atvyko į savo sužieduotuvių balių, bet dideliam nustebimui ten pamatė, kad jo mylimoji susižiedavo su kitu:
„Tu atsinešei gėlių, kaip pritinka doram gerų tėvų vaikui. Bet kodėl išmetei jas ir sumynei, ir bėgai, kaip patrakęs, vietoj to, kad įteiktumei, kam buvo jos skirtos. Tai padarei sužinojęs, jog pakliuvai ne į savo, bet į jos sužieduotuves. Tau pristatė puošnų, pasipūtusį vyruką, o manei, kad tokio iš viso pasaulyje nėra” (p. 270).
Taigi ir išbėgo iš baliaus į audringą naktį šis apsigavęs Romeo, vyresniojo draugo lydimas. Istorija čia keista melodramatiška, neaiškiai motyvuota ir iki galo neišsakyta, bet vis vien ji sudaro tam tikrą pabaigtą tekstą, nors miglotai perduotą. Kitas tekstas-–tai to vyresniojo seni užrašai apie jo jaunystės dienas. Tai yra paties laiko sąlygota struktūra, panaši į dienoraštį, ir ji gali nutrūkti bet kuriuo momentu dėl priežasčių, mažai ar ir nieko bendro su herojaus vidine raida neturinčių. Tai šiuose užrašuose, tarp ko kito, yra ir jo nelaimingos meilės istorija, tekstas tekste, skirtingas nuo jį supančio žodžių audinio tuo, kad aprašo baigtą įvykių grandį, nuo užuomazgos iki atomazgos, kaip būtų normaliam apsakyme. Čia irgi daug melodramos: jaunas vyrukas įsimyli merginą, kurią pirmukart pamato tik iš tolo, liekną, melodingai gražią. Po kiek laiko jis ją netikėtai sutinka miške vienišą, beskaitančią jo paties jai parašytą eilėraštį ir gailiai verkiančią. O dalykas tas, kad merginos veidas yra pasibaisėtinai raupų subjaurotas, ir dar, maža to, po raupų atėjusi šiltinė nusmukdė jos visus plaukus. Tai tipiškas Katiliškio kontrastinis priešpriešinimas – tartum dvi merginos, – viena graži, kaip pasakų laumė, o antroji – nelaiminga, gyvenimo suniokota pabaisa, – ir abi jos tas pats asmuo.
Toji meilės istorija irgi turi dar tam tikrą antrinį savo tekstą. Įdomu pažymėti, kad užrašų autorius sako draugui:
„Tuose lapuose yra surašyta viena nutolusi meilė. Su daugeliu jau nebesutinku ir dėl to neskaitysiu, kas čia parašyta. Tai atrodys gal jau labai naivu ir juokinga. Daugelį kartų esu klausęs savęs, ar tai yra buvę iš tikro” (p. 272).
Lieka klausimas: o būtent – su kuo jis ,,nebesutinka”? Atsakymo jokio, ir mes stovim tartum prieš dar vieną tekstą, išskirtą iš tos meilės istorijos, tekstą, kurio turinio nežinom ir nežinosim. Be to, pats faktas, kad meilės istorija yra skaitoma balsu, paties ją pergyvenusio žmogaus lyg ir iš naujo atpasakojama, irgi sukuria dar vieną tekstą, nes parašytas ir skaitomas žodis skiriasi vienas nuo kito, kaip negyvų raidžių rinkinys nuo gyvo žmogaus balso, su intonacijomis, emocija ir su jausmo pakilimą atkartojančiu tempu. Dar vienas tekstas susideda iš užuominos į Knuto Hamsuno romaną „Panas”, su kuriuo save sąmoningai lygina pasakotojas. Ir galų gale yra net skirtingo žanro tekstas – eilėraštis, rašytas meilės svaiguly (tiesa, didelėmis meninėmis vertybėmis nepasižymintis).
Šitaip gana paprastam visumos tekste glūdi net septyni atpažįstami, iš dalies savarankiški vienetai – antriniai tekstai. Pats apsakymas savo turiniu šitaip komplikuotos struktūros nepateisina ir neatlaiko; užtat pati ši struktūra, įmantrus audinio raštas ir pasidaro dominuojančiu elementu. Į tą sudėtingą raizginį žiūrėdami, tačiau nelabai pastebime, kad vienas tekstas būtų susietas su
kitu ar su visais kitais kokiais nors semantinį apysakos krūvį padidinančiais ryšiais. Gal tam tikras balansas egzistuoja tarp dviejų nelaimingos meilės istorijų: jaunikaičio ir jo draugo. Abiem atvejais atomazga atėjo kaip siurprizas; pirmuoju – staiga pasirodė nepažintas, išsipustęs konkurentas, o antruoju – netikėtai atsiskleidė merginos tragiško subjaurinimo faktas. Iš tiesų Katiliškis čia tęsia sentimentalių melodramų tradiciją, kur gana dažnai buvo mėgstama vaizduoti žmogaus gyvenimo kritiškus momentus, kaip nelauktai atsiskleidusias pasibaisėtinas paslaptis.
Gerokai vėliau parašyta apysaka „Kaip surandamos žmonos” (pirmą kartą spausdinta „Metmenyse” 1966-ais m., vėliau – rinkiny „Apsakymai”) taip pat pasižymi sudėtinga tekstų ir poteksčių pyne, net kartu išlaiko ir ironišką humorą, taip tipišką subrendusiam Katiliškio talentui. Fabulos apmatai čia irgi gana paprasti: vienišas žmogus Eigelis, Kanadoj kirtęs mišką, susikrovęs pinigų, pramogai išmokęs nepaprastai taikliai šaudyti, dabar važiuoja mašina į Amerikos vakarus, į mažą miestelį, kur jį kviečia draugas lietuvis, taip pat iš Kanados miškų, bet Amerikoj praturtėjęs ir vedęs svetimtautę. Miestan atvykęs, Eigelis pakliūva į mugę su įvairiomis pramogomis, tarp kurių yra ir šaudymas už fantus. Tarp Eigelio ir pašėlusios raudonplaukės, šaudyklos patarnautojos, prasideda įtemptos varžybos, kurias Eigelis laimi, numušęs visus taikinius, nors ir kaip ji stengtųsi jam tai sutrukdyti. O ta mergina pasirodo esanti sesuo Eigelio draugo žmonos, per tą visą susijaudinimą pagimdžiusios dvynukes dukteris po septynis su puse svaro. Istorija baigiasi tuo, kad Eigelis pasilieka tame miestelyje, jau nebe vienišas, bet su besišypsančia raudonplauke laume-ragana, laikančia rankoj jo mašinos raktus.
Viena iš svarbiausių poteksčių čia yra vienišo, tikrąjį savo gyvenimą kažkur praeity palikusio vyriškio situacija, su kartėliu, liūdesiu ir sentimentais aprašyta tokiuose apsakymuose, kaip „Prasilenkimas” arba „Nuobodžiu krantu”. Sis tekstas, tačiau, apsakyme nedominuoja, o atvirkščiai – atlieka pagalbinį vaidmenį, kaipo parodijos objektas, padedantis sukurti komišką, net farsišką atmosferą. Viskas mat išeina priešingai: anksčiau matydavom žmogų, „tobulai užšaldytą” savo jausmuose ir troškimuose, o dabar prieš mus visiškai šiltas, susirūpinęs, kasdieninės vaikų ir žmonos laimės pasiilgęs žmogus. Anie „rimti” personažai gyveno ir maitinosi savo praeities tragiškų įvykių prisiminimais, o Eigelis praeities kaip ir neturi – yra tik miškas, kirvis, pjūklas ir šaudymas į lapus ir voveres iš šautuvėlio. Ir dar pinigai. Tragiški arba bent sentimentalūs herojai buvo parodomi beprasmėj tremtinių stovyklų aplinkoj, kur jų vidinę tuštumą atitiko išorinė nykuma. Čia Eigelis važiuoja, mėgaudamasis geros mašinos liuksusiniais patogumais, o „skaudus tremtinio kelias” vingiuoja gražiai blizgančiu Amerikos greitkeliu.
Eigelio svajonės apie žmoną ir užpakaly mašinoj be-krykštaujančius vaikus turi tiesioginį savo atitikmenį miestelio tikrovėje, kur, kaip kokiam farse, komedijoj apie vaikų prieauglį, beveik kiekviena moteris vaikščioja brandžiai apsunkusi nėštumu, nelyginant vešlus Amerikos „auksinių vakarų” vaisius. Tarp skurdžios vietinės gamtos ir nepaprastai derlingų jos gyventojų vėl susikuria ironiškas kontrastas. Legendos apie to krašto užkariautojus – pasibaisėtino taiklumo kaubojus –čia pačios iš savęs juokiasi, nes ilgakojai tos begalės vaikų tėvai šaudyti visai nemoka, tuo tarpu ramiosios Lietuvos vaikas Eigelis, kukliai kapojęs malkas, jiems visiems parodo, ką reiškia išmaniai naudoti ginklą. Jo laimikis, ta padūkus raudonplaukė Mary, atrodo tartum būtų atėjus iš visai skirtingo, ir laikui, ir vietai tolimo teksto, būtent – tiesiai iš Šekspyro „Taming of the Shrew”. Tik čia irgi išeina atvirkščiai – „nugalėtoji” Mary apysakos gale susemia ir Eigelį, ir jo mašiną į savo saują, gražiai sutramdo baisųjį šaulį ir pradeda gerą vaikų derlių žadantį gyvenimą. Tuo pačiu ironiškon perspektyvon atsistoja ir dar viena potekstė – lietuviškoji „tremtinių” legenda, su neprigyjančiom šakom ir nesibaigiančiais sielvartais. Vieton viso to, mūsiškiai patys tampa Amerikos vakarų užkariautojais ir apvaisintojais. Galima suvokti, kad čia Katiliškis aiškiai žino, jog „tremties likimo” parodija, kaip jis ją sukūrė, daug tiksliau atitinka gyvenimo tikrovę, kokią ją mes patys matom, tarp draugų ir pažįstamų pasidairę.
Katiliškio reputacija – kaipo gaivališko, spontaniško pasakoriaus”, mėgstančio linksmai plaukti savo paties žodžių srovėse – yra visiškai teisinga. Iš kitos pusės, čia apžvelgtos sudėtingos binarinės struktūros rodo ir tai, kad jis buvo labai rūpestingas savo apsakymų „inžinierius”, atidžiai, apgalvotai planavęs kiekvieną jų aspektą, siekdamas ne tik išreikšti save, bet ir sužadinti skaitytojo sąmonėje naujas mintis ir asociacijas, kurios kiekvieną su pamėgimu skaitantį žmogų praturtina.
Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur: str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.
Silbajoris virselis