Kralikauskas Mindaugo nuzudymasKralikauskas Mindaugo nuzudymasMindaugo valdymo laikotarpis yra įdo­mus tarpsnis Lietuvos istorijoje. Rašytojui jis atidengia platų lauką, nes žinios, liečiančios šiuos laikus, yra ne­pilnos, o paties Mindaugo asmenybė gana miglota ir is­torijos neapspręsta. Klausimai, liečia krikščionybės pri­ėmimą ir Mindaugo santykius su vietiniais kunigaikščiais bei kaimynais, dar ne tik mažai buvo paliesti lietuvių romanistų, bet nėra pilnai išgvildenti ir istorikų.

Kiekvienas romanas, savo tema siekiąs tolimesnę pra­eitį, susiduria su istoriškumo problema. Istoriškumas to­kiame veikale reiškia autoriaus sugebėjimą romano įvy­kius pateikti laiko perspektyvoje. Tai būtina, nes tikro­vė, su kuria jis susiduria rašydamas apie praeitį, skiria­si nuo dabarties. Motyvacijos, galiojusios ankstyvesnių laikų bendruomenėms, jau nebegalioja šiandieną. Todėl rašytojo uždavinys yra ne tik per savo vaizduotę paža­dinti praeitį, bet taip pat padaryti ją suprantamą dabar­tiniam skaitytojui. Seras Valteris Skotas (Scott) romano „Aivenhas” įvade yra pasakęs, kad rašytojas negali sa­vęs apriboti vien tik tuo laikotarpiu, kurio metu jo pa­sakojimas vyksta. Skaitytojo interesui sukelti, pasak Sko­to, reikia perduoti pasirinktą istorinę temą dabartinių laikų kalba bei sąvokomis. Įtikinamai parodyti praeities lokalą tėra tik pusė darbo. Daug svarbiau – sukurti žmo­nių bendruomenės vaizdą, įrikiuotą istoriniame laike. Tam pasiekti romano įvykiai ir personažai privalo būti pa­grįsti kokia nors istorinės eigos samprata. Pavyzdžiui, Tolstojaus romano Karas ir taika” istoriniai įvykiai yra valdomi paslaptingų ir nesuprantamų gamtos jėgų, prieš kurias žmogaus valia yra bejėgė. Šis principas apspren­džia ne tik fiktyvius personažus, kaip Andrejų Bolkonskį ir Nikolajų Rostovą, bet taip pat ir tokias istorines as­menybes, kaip Napoleoną ir Kutuzovą. Alesandras Mandzonis (Manzoni) tuo tarpu savo „Sužadėtiniuose” („I Promessi Sposi”) kaimiečių sužieduotinių (Lorenco ir Liuci­jos) smulkias problemas pasirenka spręsti istorinių įvykių fone. Kaip žmogus turėtų gyventi istorinėje tikrovėje, yra viena iš pagrindinių šio veikalo sprendžiamų prob­lemų. Mandzonis tai atlieka interpretuodamas istorinę ei­gą moraliniu masteliu. Iš šių pavyzdžių matome, kad per­sonažų psichologinis išvystymas ir praeities gyvenimo natūralistinis vaizdavimas istoriniame romane tėra antra­eiliai dalykai. Net ir V. Krėvės istorinėj dramoj „Šarūne” to paties vardo vyriausio veikėjo svarbiausias variklis nėra jo privačios psichologinės savybės, bet jo noras su­vienyti Lietuvą. Kitaip, neišeinant iš vaizduojamųjų lai­kų rėmų ir nesukuriant to pagrindinio principo, kuris pa­darytų praeitį suprantamą skaitytojui jo terminologija, istorinis romanas virsta į ornamentuotą nuotykių pasako­jimą, turintį stipresnį ar silpnesnį melodraminį elementą.

Juozo Kralikausko „Mindaugo nužudymas” apimtimi yra gana siauras veikalas, liečiąs konspiracijos prieš Min­daugą užuomazgą bei jos plėtojimąsi, pasibaigusį Min­daugo mirtimi. Romanas yra suskirstytas į atskirus sky­rius (pvz., „Per žaliojo medelio šventę kryžiuočiai vėl įpuolė žudyti, grobti ir deginti”), kurių pavadinimai iš anksto susumuoja svarbiausius ten esančius įvykius ir su­teikia jiems kronikos pobūdį. Veikalas rašomas esamuoju laiku, taip kad susidaro įspūdis, jog jo pasakotojas yra kartu ir tiesioginis romano įvykių stebėtojas. Pažymėtina, kad pasakotojas-dalyvis, jeigu taip jį galima būtų pa­vadinti, nepasitenkina vien tik išoriniu aplinkos vaizda­vimu. Būdamas sumanus tų primityvių laikų bendruome­nės narys, jis taip pat sugeba atspėti nesudėtingas įvai­rių romano veikėjų mintis ir perduoti jų sąmonės tekė­jimą (stream of consciousness) esamuoju laiku. Žinoma, reikia pastebėti, kad, apribotas uždarų ir jam artimų to laiko situacijų ir todėl turėdamas gana siaurą akiratį, pa­sakotojas–dalyvis nepajėgia perduoti gilesnių veikėjų minčių ar to meto įvykių reikšmės, bet pasitenkina atpa­sakodamas instinktyvias jų reakcijas bei duodamas fak­tiškus ano laiko gyvenimo vaizdus. Aplinką pasakotojas pažįsta gerai ir ją vaizdžiai perteikia. Turtingas žodynas ir elementaraus pobūdžio dialogai šias savybes išryški­na. Romane sukurtas XIII amžiaus Lietuvos vaizdas yra vaizdas gana primityvaus pasaulio (su nemaža žiaurumo doze), kur gyventojai didžia dalimi tebėra gamtos vai­kai.

Savo svarba romano vyksmui išsiskiria trys perso­nažai: du sąmokslininkai – Daumantas ir Treiniota ir pats Mindaugas. Galbūt gyviausias ir žmogiškai supranta­miausias charakteris visame romane būtų Daumantas. Jis staigaus būdo, žiaurus, trokštąs garbės ir prietaringas. Toks Daumantas atitinka autoriaus sukurto laikotarpio vaizdą. Dauguma „Mindaugo nužudymo” personažų, įs­kaitant ir patį Mindaugą, turi šias savybes. Net ir Ulė Daumantienė, dr. Griniaus („Aidai”, Nr. 6, 1964) vadina­ma „šviesiausiu asmeniu visame romane”, sąmokslinin­kams nužudžius Mindaugą, taip užsidega kerštu, kad net žada gulti į lovą su savo vyro broliu (Narimantu), idant jiems atmokėtų. Autorius „Mindaugo nužudyme” vis dėl­to neapsiėjo be atpirkimo ožio. Toks yra Daumantas. Ne­pasitenkinęs sukurtu gyvu charakteriu, autorius dar jam prisegė juodus ūsus. Negana to, ir Daumanto motina gu­dė (su ilga nosimi ir užriestu smakru – tikra ragana), ir jis pats mergininkas (neužtenka jam žmonos), o be to – tiesiog ištroškęs kraujo. Dr. Grinius savo straipsnyje ap­tardamas tą sceną, kur Daumantas išprievartauja nepilna­metę merginą, įtaria romano autorių „pataikavimu antimoraliai sekso madai”. Kaltinti autorių tokiomis „siau­bingomis užmačiomis” gal būtų jau ir per daug. Minėtą sceną jis greičiausiai įvedė prisibijodamas Daumantą pa­daryti per daug simpatingą charakterį. Atsižvelgiant į romane vaizduojamą aplinką bei pasikliaunant paties Mindaugo žodžiais, kad Daumantas yra „staigus, smar­kus. . . bei didžių kraštutinumų žmogus”, ta scena, kur jis prie savo tėvo pilkapio prisiekia atkeršyti Mindaugui, negali nepatraukti skaitytojo simpatijos. Daumantas čia neveidmainiauja, bet elgiasi kaip tikras sūnus vaizduo­jamosios epochos, kurioje kova dėl būvio ir stipriausiojo išlikimas yra nerašyti įstatymai. Minėtas išprievartavi­mas, einąs po priesaikos prie tėvo kapo, yra autoriaus noras tyčia padaryti Daumantą blogą, kad tuo sunaikin­tų jam palankų skaitytojo nusiteikimą. Kralikauskas lyg pabijo sukūręs per daug simpatingą charakterį. Toks dirbtinis bandymas moralizuoti bei šaržuoti kenkia tiek charakteriui, tiek ir pačiam veikalui. Tas vaizdas, kada Daumantas (po išprievartavimo) joja laukais kvatodamas, lyg norėdamas skaitytojui pirštu durti –„žiūrėk, koks aš esu blogas”, primena karalienės Viktorijos laikų teatrą ir tų laikų juodai aprengtus ir piktai kikenančius „niekadėjus”.

Antras iš sąmokslininkų, Treiniota, atstovauja suokal­bio politiniam poliui. Jis vaizduojamas kaip valingas vy­ras, valdąs geležine ranka. Pavyzdžiui, net ir mirties baus­mės pobūdžio skyrimą (išdavikui) jis panaudoja kaip pro­gą savo galiai parodyti. Užuot prigirdžius, kaip minia no­ri, išdavikas Treiniotos pasmerkiamas pakarti. Jo, kaip politiko, ypatybė yra užsidarymas. Pasakotojas–dalyvis apie jį sako: „Mažakalbis – uždaras. Tik trumpai ir šal­tai: padaryk tą ir tą, taip ir taip – tiek. O kuris gi iš­drįstų nepadaryti, kaip jo paliepta” (p. 68). Net ir gud­riajam pasakotojui sunku atspėti, ką jis galvoja. Jeigu Treiniotos atveju autorius atsispyrė pagundai padaryti jį visiškai blogą, tai turbūt dėl jo istorinės rolės. Juk že­maičių gynėjas negali būti tokia pabaisa kaip Dauman­tas. Todėl ir per patį Mindaugo nužudymą Treiniota yra pasyvus. Jo paties sąmone tariant: „motinos brolis vis dėlto...” (p. 230).

Centrinis romano personažas yra pats Mindaugas. Nors tiesiogiai veikalo vyksme jis mažai dalyvauja, visko cen­tras yra jis. Skaitytojas apie Mindaugą dažniausiai suži­no iš jo priešų ir giminių teikiamų informacijų bei iš retų pasakotojo kronikininko reveliacijų. Anot jo priešų, Mindaugas yra savo laikų žmogus. Jis įtarus, trokštąs valdžios ir klastingas. Apie jo norus nušalinti savaran­kius rikius ir apvainikuoti Replį karaliumi žino visi. Treiniotos šnipas Girdelis patiria pats savo kailiu jo suge­bėjimą suuosti klastą. Visai nenuostabu, kad, ruošdamas sąmokslą, Treiniota net savo pilyje nesijaučia saugus (sa­kalo Tryškio epizodas). Savo artimiesiems, Repliui ir Ulei Daumantienei, Mindaugas yra kieto būdo išmintingas tė­vas, stropiai saugojąs savo dinastijos reikalus. Ten, kur pasakotojas–dalyvis kalba apie jį tiesiogiai, mes ma­tome Mindaugą kaip gerą gaspadorių. Iš šio neutralaus stebėtojo mes sužinom, kaip jis rūpinasi savo gyvuliais, žuvimis, bitėmis bei kitais ūkvedybiniais reikalais. Net nupasakojama, ką jis valgo pietums.

Penktas skyrius („Nėra už Treiniota pavojingesnio. Prieš jį Replys ir Gerstutis neatsilaikytų. Tai užtikrink jiedviem paveldėjimą”) nuo kitų skiriasi tuo, kad čia vi­sai nėra pasakotojo. Sąmonės tekėjimas nuo pradžios iki galo perduoda Mindaugo sapną slogutį. Į jį sutelpa Min­daugo pasikalbėjimai su Vaišvilgu, Morta ir Parnumi. Juose iškyla įvairios tikybinės pažiūros, ir skaitytojui pristatoma tuolaikinė politinė padėtis. Šiame sapne pa­sirodo ir Perkūnas su Kristumi, kurie, be abejo, atstovau­ja Mindaugo sąžinei, svyruojančiai tarp krikščionybės ir pagonybės. Šis skyrius atveria Mindaugą kaip vienišą žmogų, apsuptą įvairių pavojų, gresiančių jo dinastijai. Čia jis parodytas kryžkelėje tarp dviejų tikėjimų, ku­riems jis nesiryžęs pilnai angažuotis. Vienintelis jam aiš­kus dalykas yra dinastijos išlaikymo reikalingumas. Ta­čiau ir čia nematome Mindaugo apsisprendimo imtis ko­kios nors konkrečios politinės linijos. Atsimetęs nuo kry­žiuočių ir grasinamas Treiniotos, Mindaugas sudaro įspū­dį žmogaus keblioje situacijoje, bet svyruojančio ir ne­siryžtančio konkrečiai veikti. Į Mortos įspėjimus jis at­sako, jog nieko nebijąs, jo priešų buvo ir bus ir kad vis­kas kaip nors gerai išsispręs. Žodžiu, tikras „politikie­rius”, tik kyla abejonė dėl jo –valdovo sugebėjimų.

Nežiūrint vykusio senovinio lokalo sukūrimo ir įdo­maus stiliaus, „Mindaugo nužudymas”, kaip istorinis ro­manas, nėra pasisekęs. Svarbiausias trūkumas šiame vei­kale–istoriškumo stoka. Jeigu istoriškumas romane yra žmonių bendruomenės likimo vaizdavimas ir sukūrimas dinamiško vaizdo, rodančio istorines jėgas, lėmusias tautos kelią, tai „Mindaugo nužudyme” to nėra. Vietoje epi­nio laiko vaizdo skaitytojas susiduria su paskirais perso­nažais izoliuotose situacijose, kurioms trūksta istorinio pamušalo.

Didžiausias kaltininkas, kodėl nėra istoriškumo „Min­daugo nužudyme”, yra pasakotojas. Autoriaus pasirink­tas tarpininkas stovi taip arti savo vaizduojamų įvykių, kad jam nėra įmanomi jokie juos liečia apibendrinimai ir objektyvesnis jų įvertinimas. Net ir tokie dalykai kaip mūšiai ar šiaip masinės scenos, kurie istoriniuose roma­nuose naudojami laiko dvasiai išreikšti ir lemiamiems per­silaužimams žmonių masėse parodyti, „Mindaugo nužu­dyme” neturi panašaus efekto. Pavyzdžiui, Treiniotos su­sidūrimas su kryžiuočiais, grįžtančiais namo su grobiu:

 

„Treiniota iš slapties užpuls staiga. Jis jau iš mažens dienų yra prisižiūrėjęs, kaip katė apdairiai išsirenka užuolandą ir kantriai ty­koja, šaltai laukia ir sulauks.. .”

,,Šilo viršūnėje rikis Treiniota staiga ištraukia kardą iš makšties. Susyk jo šauklys ima pūsti skardųjį ragą.

Vienu metu pašoka žemaičiai.

– Gaa-las kraugėėėėėria-a-aam! – puldami rėkia ant viso šilo.

Ietimis veria krūtinėsna ir šonuosna. Duria į pilvus.

Kirviais nuožmiai kerta per galvas. Buožėmis. Kliūna ir   arkliams.

Ogi kad plieks žaibas! Nuo krašto ligi krašto. Vėl šakojasi kitas. Ir vėl kitas krinta šilan, it sulūžus ietis. ..”

„Arkliai stoja piestu. Klumpa. Virsta. Žnekteli žemėn. Vyrai skėryčiuoja rankom. Griūna. Čiuožia iš balnų” (p. 68, 69, 70).

 

Visas mūšis pavaizduotas you are there* stiliumi. Pa­sakotojas primena radijo reporterį, pranešinėjantį futbo­lo rungtynes. Skaitytojas gauna impresionistinį ir kartu abstraktų mūšio vaizdą: Treiniota užpuls staiga, kažkas kirviu kirto, ietimi vėrė, arkliams kliuvo ir t. t. Tačiau mūšis nėra bereikšmis gamtos įvykis, nėra audra, bet iš­dava žmonių grupės įsitikinimų, valios bei pastangų. Jis turi savo priežastis ir savo tikslą. Šitam mūšiui trūksta epinio vaizdo, kuriame būtų įpinti kad ir tokie dalykai, kaip mūšio vietovės detalizuoti aprašymai, kautynių pla­no smulkesni išdėstymai, trečiaeilių personažų veiksmai kautynėse, Treiniotos padėtys mūšyje ir t. t. Vietoje įvykių mozaikos, supintos į prasmingą epochos vaizdą, skai­tytojui pristatomi tik paskiri impresijų gabalai. Todėl jis (skaitytojas) mato štai rūstųjį Treiniota, štai girdi pa­vienius žmones, šaukiančius keršto ar prašančius pasigai­lėjimo, štai vėl – dominikonai – ir vėl – kitas išdavikas. Visiems šiems savaime gyviems gabalams trūksta pasako­tojo, kuris juos jungtų į bendrą vaizdą ir įmintų to vaiz­do prasmę. Istorinio romano savybė reikalauja, kad au­toriaus tarpininkas – pasakotojas nebūtų vien reporteris, bet pakiltų virš pasakojamų įvykių ir parodytų savo įž­valgumą ir istorinės situacijos supratimą. Kitaip jo be­tarpiškas užsiangažavimas dabartyje veda prie istorinio natūralizmo, t. y. prie paskirų, archeologiškai įtikinančių smulkmenų ir istorinio   proceso stokos.

Kaip anksčiau minėta, „Mindaugo nužudymas” yra siauros apimties veikalas. Be keleto scenų Šventaragio go­juj, Treiniotos susidūrimas su kryžiuočiais yra bene vie­nintelis įvykis, kur įveltos didesnės žmonių masės. Ta­čiau ir šito susirėmimo paskirtis romano struktūroje nėra istorinės eigos pavaizdavimas, bet Treiniotos charakterio apibūdinimas. Jau net pats to skyriaus pavadinimas, „Treiniota – Žemaičių Viešpatis ir Gynėjas”, kronikinio repor­tažinio pobūdžio romane sako daug. Autorius, susiaurin­damas romano apimtį ir išjungdamas iš jo žmonių ma­ses, tuo pačiu nuslopina ir epinį jo pobūdį dramatinio aspekto naudai. Todėl romano istoriškumo atskleidimas (kaip ir dramoje), krenta ant veikalo svarbiausių veikėjų pečių.

Perskaičius romaną, kyla klausimas, ar iš tikrųjų Min­daugo nužudymas, kaip jis yra pavaizduotas, buvo jau toks lemiamos reikšmės įvykis Lietuvos istorijoje? Ar veikalo charakterių santykių šviesoje šis aktas įgauna is­torinio proceso neišvengiamybės? Teigiamo atsakymo į šį klausimą ieškant, reikalinga pažiūrėti, kaip veikale yra išspręstos tiems laikams būdingos istorinės problemos. Jos buvo, kaip žinome, susijusios su krikščionybės – pago­nybės, kryžiuočių pavojaus ir rikių savarankumo klausi­mais.

Nors visi žyniai kalba prieš krikščionybę ir įspėja Mindaugą, tarptikybinis konfliktas veikale taip ir neišsivysto. Išskyrus mirusius, Mortą ir Parnų, šmėkščiojan­čius dar kai kurių veikėjų pasąmonėse, nėra nei vieno charakterio, kuris aiškiai atsistotų krikščionybės pusėn. Pats Mindaugas, nors krikščionybę ir priėmęs, nėra už ją visai apsisprendęs. Kiek iš atskleistos jo vidinės bū­senos galima spręsti (5 skyrius), jis dar vis linkęs klaup­tis prieš Perkūną. Morta ir Parnus vieni du krikščionybei atstovauti veikale negali. Istorija susideda iš konkrečių situacijų ir aktų; kai jie tik du atstovauja keleto veikėjų subjektyviom tendencijom,™ kadangi krikščionybė kaip istorinė jėga romane neegzistuoja,– nėra įmanomas joks tikybinis konfliktas.

Kryžiuočių grėsmės ir rikių centrinės valdžios konf­likto temos, nors romano paliestos, nėra ten tinkamai išryškintos. Autoriaus agentas šiom problemom iškelti tu­rėtų būti Treiniota. Kaip žinome, jis yra žemaičių gynėjas nuo kryžiuočių ir taip pat stipriausias iš visų rikių. Prieš jį net ir Mortos dvasia Mindaugą įspėja. Visa bėda, kad savo veiksmais romane Treiniota niekuomet nepakyla virš natūralistinio lygio. Autorius jį charakterizavo kaip nar­sų, savavaliaujantį, kantrų, klastingą („tykoja kaip ka­tė”) ir uždarą. Jis toks ir yra. Treiniotos uždarumas sie­kia net tokio laipsnio, kad jo planai ir pažiūros į įvairius klausimus yra mįslė ne tik Mindaugui ir kitiems romano charakteriams, bet ir pačiam skaitytojui. Vienintelis da­lykas, kurį skaitytojas žino apie Treiniotos samprotavi­mus, yra tai, kad jis nemėgsta Mindaugo ir nenori, kad Replys būtų vainikuotas Lietuvos karaliumi. Tačiau, kur glūdi viso to priežastys, taip ir lieka neaišku. Toks Trei­niota „Mindaugo nužudyme” negali atstovauti istorinei jėgai, pavyzdžiui, paternališkos rikijos pasipriešinimui Mindaugo pažangesniam valstybingumui arba kam nors panašaus. Todėl Treiniotos maištas nesudaro istorinės ne­išvengiamybės, bet yra geros progos laukiąs savavališ­kas nepasitenkinimas Mindaugu. Toji proga, žinoma, ro­mane nėra neišvengiamo istorinio proceso išdava – ji priklauso nuo dalykiško įvykių susidėstymo. Taigi – jei­gu Daumantas nebūtų supykęs ant Mindaugo ir jeigu Mindaugas tuo metu nebūtų išsiuntęs savo kariuomenės į Rusiją, Mindaugas būtų išvengęs sąmokslo.

Skaitytojas, „Mindaugo nužudyme” ieškąs istorinio konflikto, susiduria su tykojančiu Treiniota ir status quo atstovaujančiu, viduje svyruojančiu gaspadorium Min­daugu. Katalistas, sujungiąs šią banalią situaciją į veiks­mą ir duodąs jai turirų, yra Daumantas. Į jį autorius ir sukaupia visas savo jėgas, apleisdamas istoriškai dau­giau komplikuotą Treiniotos asmenybę. Dėl Mindaugo nužudymo ir dėl kitų „radikalių” pasikeitimų Lietuvos istorijoje, pagal romaną, yra kaltos ne kokios nors susi­dariusios istorinės jėgos, bet melodramatinis Daumanto charakteris. Todėl atkrinta krikščionybės–pagonybės konfliktas, atkrinta rikių nepaklusnumo ir kryžiuočių pa­vojaus problemos ir telieka Deus ex machina Daumanto pavidalu. Mindaugo nužudymą, kaip jį autorius pavaiz­davo, negalima vadinti lemiamu posūkiu Lietuvos istori­joje. Čia jis tėra atsitiktinumas.

Susumuojant: J. Kralikausko „Mindaugo nužudymas” yra vaizdžiai parašytas romanas, tikroviškai sukūręs is­torinį lokalą, bet stokojąs epinio charakterio ir istorinės sampratos. Charakteriai jame per daug siauri ir izoliuoti vienas nuo kito, kad galėtų atstovauti istorinėms jėgoms. Mindaugo laikų XIII amžiaus Lietuvos istorija romane pristatyta kaip melodrama, pripildyta akmens amžiaus laikų veikėjų. Spaudoje buvo išgirtas autoriaus stilius, kaip „prikeliąs mums Lietuvos senovę”. Tačiau, nors ko­kie malonūs yra sentimentalūs pasismaguriavimai mūsų praeitimi, archeologinis jos lokalo prikėlimas ir senovės egzotikos atkūrimas – visa tai dar nėra istorinis roma­nas.

 

* Iš dalyvio pozicijų (angl.).

 

1964

 

Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas, įvado ir paaiškinimų autorius Liūtas Mockūnas.  – Vilnius: Vaga, 1989.


Kralikauskas Mindaugo nuzudymasKralikauskas Mindaugo nuzudymas