Accessibility Tools

marius_katiliskis_4marius_katiliskis_4       Jei kam nors ateitų j galvą mintis sudaryti lietuvių dailiosios prozos žemėlapį, tai pastebėtų, kad Lietuva, atskirų jos dalių gyventojų literatūrinio pavaizdavimo požiūriu, tėra labai retai apgyventas kraštas. Gausiausios literatūriniais gyventojais sritys būtų Dzūkija su Vinco Krėves realistiniais ir legendiniais personažais; maža dalis Rytų Aukštaičių su Vaižganto kovotojų dėl kultūros Grande Armėe ir Pulgio Andriušio tauragniškiais lyrikais; Žemaitija su Valančiaus siuvėju Palangos Juze, ubagu Paulavyčia ir Žemaitės Gumbais, Gumbienėmis bei Petru Kurmeliu buitinio kankinio pozoje. Tai ir beveik viskas. Didžiuliai mūsų krašto plotai tebedirvonuoja. Ištisi kaimai, slepiantys savyje nesuskaičiuojamus tradicijos lobius, tebelaukia autentiškų savo vaizduotojų, kokie yra buvę Donelaitis, Valančius, Žemaitė, Vaižgantas praeity ir Vincas Krėvė arba Pulgis Andriušis šiandien, ištikimai vaizdavę arba tebevaizduoją savo Stamm und Landschaft.
     

        Paskutinėmis 1952 m. dienomis išėjusi Mariaus Katiliškio “UŽUOVĖJA” (Marius Katiliškis. Užuovėja. Išleido „Terra”, 1952 m., iliustracijos Romo Viesulo), kurią mes iš anksto norėtumėm pavadinti Šiaurės Lietuvos kaimo buities freska (pats autorius jokios žanrinės antraštės neduoda), literatūriniais gyventojais kolonizuoja naujus plotus – šiaurės Lietuvą. Tiesa, pavaizduoti šį stambių ūkininkų ir alaus kraštą su jo temperamentingais gyventojais mėgino ir kitas rašytojas – Petras Rimkūnas “Kiemenų kaime”. Rimkūno idėja buvo panaši į Katiliškio. Bet jo knygą su visais personažais pražudė netikslingas metodas. Rimkūno žmonės, kaip ir Katiliškio, imti iš tikrovės, iš šiaurės Lietuvos kaimo buities, knygiškai romantizuoti bei perrengti, neišlaikė nė keletos metų bandymo.

       Tose pačiose apylinkėse, tame pačiame šiaurės Lietuvos peizaže Katiliškis pastatė savąjį Gražiškių kaimą, kurį, vaizdingai tariant, galėtumėm vadinti centriniu “Užuovėjos” personažu. Katiliškio kaimui jau dabar galima pranašauti ilgą egzistenciją, atkaklų pasipriešinimą laiko smūgiams ir atitinkamą vietą lietuvių literatūros geografijoje bei istorijoje.

       Kaip estetinės tikrovės kūrėjas, Katiliškis išpildo kone visas sąlygas jos egzistencijai užtikrinti. Laiko, vietos, tradicijos ir apskritai kolorito santykiai – rūpestingai išstudijuoti ir autentiška literatūrine forma išreikšti. Nuo pat pirmo knygos puslapio kiekvienas daiktas pradeda savo gyvenimą ir kalba savo kalba. Ir žmonės, ir medžiai, ir gyvuliai – viskas čia turi savo raison d'ėtre, savo istoriją, savo aplinką bei priežastis, kurios juos išugdė ir nulėmė jų likimą. Visi daiktai yra gyvi savyje, ne autoriaus žodžiuose. Viskas egzistuoja laike, metų laike, peizaže, tradicijoje bei socialinėje kondicijoje. Autorius sau pasilieka tarytum orkestro dirigento uždavinį, pabrėždamas kai kuriuos akcentus, liepdamas medžiams rūsčiau sušlamėti arba vasaros nakčiai suspindėti visais savo pirštų deimantais ir apyrankių auksu. Ir visa tai Katiliškis pasiekia,  sakytumėm, gana paprastu būdu – ištikimybe ir pagarba savo medžiagai ir siekiamo tikslo kuklumu: atgaivinti išgyventos buities fragmentus.

       Kaimo buities pažinimu mažai kas, išskyrus Pulgį Andriušj, galėtų lygintis su Katiliškiu. Jo pažinimas yra visapusiškas, esmingas, nes jis lygiai gerai žino, kaip anksti rytą pakyla vyturys nuo grumsto, ir kokia linų merkimo technika. Jis viską pažįsta nuo sėklos iki želmens; nuo lašo iki ežero. Specialiai tektų pabrėžti ūkio darbų, liaudinės meteorologijos ir natūralinio kalendoriaus pažinimą. To kalendoriaus, kuris sudarytas pagal labai komplikuotą atmosferinių pasikeitimų, žemės ūkio darbų ritmo, javų sėjos, žydėjimo ir pjūties koordinavimo principą. Buities pažinimo prasme, Katiliškio “Užuovėja” yra epochos dokumentas. Ir nežiūrint visos šitos buitinės dokumentacijos, Katiliškis išlieka esmingai antinatūralistinis rašytojas. Dokumentiškai tikslios buities smulkmenos “Užuovėjoje” rodomos žmogaus perspektyvoje. Daiktų ir žmonių vizijos formą ir mintį apsprendžia per visą knygą srauniai tekanti tikrovės pagražinimo idėja, kuria taip pat remiasi ir autoriaus, kaip žmogaus vaizduotojo, humanizmas.

       “Užuovėja” susideda iš dvylikos atskirų epizodų, sujungtų vadinamojo “novelių romano” principu. Novelinio romano terminas čia neblogai tinka, nes jungtis čia yra daug realesnė ir tvirtesne, negu klasiškuose Boccaccio ar Chaucer pavyzdžiuose. “Užuovėjoje” ir laikas, ir vieta, ir personažai sudaro nedalomą visumą. Tik veiksmas suskaldytas j dvylika savarankiškų židinių. Atskirų epizodų tarpusavio jungtis yra natūrali, ne dirbtinė. Jie ribojasi ir santykiauja vieni su kitais kaip sodybos, kaip žmonės kaime, dalyvaudami bendrame veiksme ir netrukdydami vieni kitiems savarankiškai gyventi.

       Įžanginiame epizode “Lietus” šios knygos istorijų pasakotojas grįžta į seniai belankytą gimtąjį Gružiškių kaimą. Kelyje sutiktas senas ūkininkas (vienas iš “Užuovėjos” personažų) pasakoja, kas jam nesant kaime atsitikę, – visa tai, kas paskui bus plačiau papasakota tolimesniuose knygos epizoduose.

       Taigi, kiekvieno atskiro epizodo ar novelės ašį sudaro fonas (darbas, metų laikas) ir įvykis, dažniausiai anekdotas, iškeliantis vieną kurį knygos herojų į pirmąjį planą. Ir šia proga pastebėtina, kad toki anekdotai realioje kaimo buityje yra labai reikšmingi, kaip žmonių charakteristikos priemonė. Dažnai visa žmogaus individualybė kokiu nors pasakojimu tesiremia.

       Pirmosios novelės “Polaidžio” tema yra priešpavasaris, kaimo žmogaus santykis su žeme, alaus darymo epopėja ir ūkininko mirtis. Siužetas – senojo Dryžos mirtis bundančios žemės ir alaus darymo fone. Visas šitas temas autorius vysto kontrapunkto principu, pakaitomis derindamas alaus gaminimo, žmogaus mirties ir gamtos prasmės žemės kurmiui temas. Alaus darymą Katiliškis šioje novelėje paverčia poezija, kulto dalyku, apeigomis, su būtina šiam reikalui rimtimi ir iškilmingumu. Ir čia autorius nesigailėdamas smulkmenų pasakoja šventą alaus darymo epopėją, kurios veiksmui kylant, gęsta ir miršta žmogus – senas ūkininkas Dryža. Jis nukrinta, kaip vešlaus, ramiai ošiančio medžio šaka, beveik nepastebimai – tokia inertiška ir nuo senų senovės susigulėjusi kaimo buitis.

 

       Mirtis – tai lyg žemės traukos pasekmė – žemės, su kuria reikia gyventi nuo pat lopšio. Dryžos lūpomis Katiliškis išdėsto visą savo žemės filosofiją, tiksliau sakant, mistinį santykį su žeme, mūsų literatūroje tapusį tradiciniu reiškiniu: taip santykiauja Vaižganto, Krėvės ir Pulgio Andriušio žmonės. Katiliškio džiaugsmas yra nusivalymo žeme džiaugsmas. (Panašios prasmės turėjo ir Vaižganto maldos žemei). Vienoje “Polaidžio” vietoje Katiliškis pasakoja, kaip žemė tampa nuosavybe. “Vėjas judino slenkantį ūkininko šešėlį, jis ėjo vis didyn ir keliavo į tolį, ir pagalvojo Juozapas Dryža, kad nėra gal piršto dėjimui vietos jo dirvose, kur nekrito šimtą kartų jo šešėlis, šimtą kartų vasaros rytais, kada jis ilgas taip, kaip vakare. Ir vidudieniais, kada, jo tik trys pėdos. Ir ūkanose ir lietuose turėjo kristi jo šešėlis, kaip žingsnių sukeltas šlamesys, kaip trupėjimas grumsto ir traškus velėnos slydimas nuo raikančios žagrės. Tuo būdu įgyta amžina savastis žemei. Ne pinigais ar kuom nors kitu.   Savo šešėliu nuklostyta, nučiupinėta pirštais, nuletenta naginėm, iškilota kas metą į saulės šviesą.” (26 psl.)

       “Polaidis” – vienas stipriausių “Užuovėjos” fragmentų, savo menine pusiausvyra bei intensyvumu paliekantis neišdildomą įspūdį.

       “Nedermėje” Katiliškis duoda Gružiškių kaimo bendruomeninio gyvenimo vaizdą (visas kaimas dalyvauja vyskupo sutikime), bet ir čia siužetinį centrą užima anekdotas – Vaitiškio sūnaus Stepo nelaimingos prakalbos istorija. Šis epizodas – labai svarbus konstruktyviškai – kaip įvesdinantis tolimesnių fragmentų personažus. Pasinaudodamas kaimo susirinkimu, autorius keliais bruožais duoda atvykusiųjų charakteristikas, kad paskui, reikalui esant, galėtų kalbėti kaip apie paž'stamus žmones. Tačiau centrinė novelės tema yra pusinteligenčio tragedija kaimo žmonių tarpe. Kaimiečiai būna be galo žiaurūs ir neatlaidūs savo šios rūšies sūnums palaidūnams, nors jie patys ir nebūtų kalti dėl savo likimo. “Neištikimybės” kaimui neužmiršta net tėvai. Toks yra ir “Nedermės” herojaus Stepo likimas.

       “Pupžydyje” Katiliškis rodo naują mūsų literatūroje seniai išnykusios degutininko profesijos tipą. Degutininko nesėkmę miestelyje autorius išnaudoja bažnyčios tarno Levuko portretui ir vasarinio darbymetės turgaus tuštumos aprašymui. Tas aprašymas ir tas portretas – vieni iš geresniųjų visoje knygoje. Visas savo nesėkmes miestelyje ir namie Lapeika nusiplauna švento Jono nakties orgijoje, kuriai jis kaip tik ir paaukoja nelaimingąjį degutą. Uždegtas ant kalvos, jis yra jau džiaugsmo versmė,   šią kaimietišką švento Jono nakties bakchanaliją Katiliškis praveda nepaprastai subtiliai ir spalvingai. Realistinė, pilnakraujė butaforija, kaip senųjų flamandų paveiksluose, suderinta su džiugsmo ir nakties spalvomis, kuries pablykšta nuo šviesos ir linksmybės.

       “Kaitroje” pasakojama senio Vaitiškio, pavėžinusio anuomet šių novelių pasakotoją į Gružiškes, istorija, kuri jo vos nesuvedė su našle Miklošiene. Fonas – karštas vasaros vidudienis, kuomet šešėlis guli po kojų, kaip švarkas nuslydęs nuo pečių, arba, tiksliau sakant, du toki vidudieniai. Pirmame užsimezga, o antrame, po trejų metų, atsimezga novelės intriga. Taigi, jauna moteris pagimdo vaiką ir po kelių dienų pabėga, nė savo vardo nepasakiusi, kūdikį palikdama jo gimimo liudininkams – seniui Vaitiškiui ir našlei Miklošienei. Seniai vaiką augina kaip savo ir jis tampa vieninteliu jų senatvės džiaugsmu. Bet po trejų metų, lygiai tokią pat karštą vasaros dieną, atvyksta kūdikio tėvai ir nutraukia šią idiliją. Novelės siužetas pats anekdotiškiausias ir mažiausiai įtikinantis visoje knygoje. Tai yra visiems žinoma ir net banali istorija. Bet ir šitokiam pasakojime Katiliškis moka įtikinti, sudarydamas tikrovės iliuziją ir parodydamas kaimo žmogaus inertišką humanizmą. Pati novelė turi konstruktyvinių ydų. Visa scena su vaiko tėvais, nors ir patenkina skaitytojo smalsumą, kenkia kūrinio visumai, kaip ardanti novelinio veiksmo vienybę ir netęstinumo principą. Po to būtų galima jau tęsti be galo: leisti Vaitiškiui su Miklo-šiene dalyvauti tėvų vestuvėse ir t. t. Įvedus minėtą sceną, sumažėja ir novelės įtikinamumą, nes šia scena tarytum norima pabrėžti, kad taip tikrai buvo.

       “Atuorėtis” ištisai skirtas vasaros nakties blūdo šiaurės Lietuvos kaime tapybai. Visumoje groteskinį dalyką Katiliškis praveda, ypač pirmoje pusėje, puikiai. Pro trumpos vasaros nakties tvaiką tūkstančiais balsų prabyla nesuskaitomų buities elementų simfonija. Visus juos neša ir jungia nuostabi vasaros nakties gamta. “Atuorėtyje” išryškėja dar vienas teigiamas autoriaus bruožas – sugebėjimas parodyti smulkmenas, nestabdant novelės veiksmo.

       “Linarūte” dėl savo charakterių ryškumo priklauso geriausių knygos fragmentų grupei. Spalvingose linarūtės dekoracijose ir vėliau pabaigtuvių triukšme vykstanti Kaziunės ir Pranio piršimo tragikomedija finale suskamba dramatiškais tonais. Atomazga – logiška ir teisinga. Nei socialinė neteisybė, nei žmonių panieka nesunaikina gyvų organizmų siekimo realizuotis, ūkininko Dargužio savanaudiškumu uždegta ugnis Pranio ir Kaziunės gyslose ne tik kad sujungia tuos du žmones, bet jos pakanka (simboliškai) ir daržinei sudeginti.

       “Apynojuje” vaizduojamas keliaujantis prekybininkas Elija. Tai mistiškas klajūnas žydas, kuris senojo Lietuvos kaimo peizaže buvo lygiai toks pat savas ir neišvengiamas, kaip medis pakluonėj, arba kryžius pakelėj. Katiliškis čia rodo, turbūt, vieną iš paskutinių šios rūšies egzempliorių, nes šie spalvingi žmonės išnyko pas mus apie 1930 metus. Populiariausią lietuvių literatūroje tokio žydelio tipą davė Vincas Krėvė “Silkėse”. Tai Kušlius. Krėvė, atrodo, bus išsėmęs kone visas galimybes tokiam žmogui pavaizduoti. Krėvės personažas yra virtęs savotiška taisykle, nes jis yra tikresnis ir pilnesnis už bet kurį realų egzempliorių. Katiliškio Elija yra ne tik profesinis, bet ir psichologinis Kušliaus giminaitis. Abiejų likimai panašūs. Ir vienas ir kitas žmonių pajuokiami ir niekinami. Skirtumas čia tik toks, kad Krėvės personažas yra gyvas žmogus, o Katiliškio – automatas, schema. Krėvė žiūri į Kušlių humanisto akimis ir rodo jį, kaip žmogų. Katiliškiui, kaip ir jo vaizduojamiems kaimiečiams, rodos, nė į galvą neateina, kad Elija turėtų savo asmeninį gyvenimą, kad būtų kieno nors mylimas ir kad visos tos pajuokas galėtų būti jam skaudžios. Tiesa, Elija parodytas kaimo žmonių pasakojimų šviesoje ir dvasioje.

       Tokiuose pasakojimuose nesiskaitoma su logika ir dar mažiau paisoma   psichologijos.   Bet   vistiek juk autorius norėjo sukurti gyva žmogų. Jis tik nesurado tinkamos perspektyvos, kurioje gyvas žmogus galėtų gyventi netikrose istorijose. Mūsų galva, šioje novelėje dekoracijos yra vertingesnės už patį vaidinimą, ir pats Eliją tėra geras kostiumo eskizas Elijos personažui.

       Kalvio Elyzo portretas “Kūlėje” yra vienas iš labiausiai pasisekusių visoje knygoje. Nepaprastai tiksliai pagauta šio visur esančio, visų laukiamo, bet visur ir visiems svetimo žmogaus psichologija. Elyzas yra ypatingos rasės žmogus, gyvenantis kaime, bet niekuomet netampantis kaimiečiu. Neturėdamas nei savų namų, nei praeities, nei pagaliau ateities, jis aistringai gina momento džiaugsmą, nes bėganti diena yra jo gyvenimo prasmė.

       Novelės fonas – vėlyvas ruduo su visais džiaugsmais ir liūdesiais, spalvingomis kūlimo talkomis ir neišbrendamais purvynais – nutapytais meistriškai.

       Paskutinėje “Užuovėjos” novelėje “Sniegas” Katiliškis vaizduoja “valdžios atstovo” eigulio Girdvainio santykius su Gružiškių kaimo žmonėmis, ginant jam patikėtus valdžios interesus. Kaimiečiams valdžios interesai tėra nereikalingi varžtai, kai tuo tarpu eiguliui jie yra tvarkos simbolis.

       M. Katiliškio žodis, apskritai imant, originalus, autentiškas ir turintis organinį ryšį su vaizduojama medžiaga. Niekas neginčys, kad “Užuovėjos” autorius kalba sodriai ir vešliai. Vaizdingų išsireiškimų ir sąmojo atsargos rodosi neišsemiamos. Žodynas – gausus, net per gausus. Nemaža žodžių, ne šiauriečiams, bus visiškai nesuprantamų. Vadinasi, Katiliškio sutelkta nepaprastai daug visokių priemonių, kurios dažnais atvejais yra pačios savyje vertingos, žinoma,   nebūtinai   estetine   prasme.

       Katiliškis yra barokinis rašytojas, kaip Vaižgantas. Jam svetima rami ir klasiška Krėvės linija. Jis daugiau dėmesio kreipia į spalvingas puošmenas, negu į pastato proporcijas. Visur ir viską lemia emocija, ne planas. Jis rodo viską scenoje ir nieko nepalieka užkulisyje. Jo stiliaus koncepcija yra griežtai priešinga klasiškai stiliaus kaip magiškos formulės sampratai. Imponuoti ir veikti Katiliškis stengiasi visuma. Dėl to nukenčia mažiausias stilistinis vienetas – sakinys. Katiliškio sakinys nelygus, minkštas, palaidas ir kartais net negramatiškas. Gramatiškai abejotinų sakinių “Užuovėjoje” pasitaiko nemaža. Daug skyrybinių keistenybių.

       Pabaigai būtų galima pabrėžti, kad medžiagos ir formos santykio problema Katiliškio kūryboje dar nėra išspręsta. Anekdoto rėmai per silpni, kad galėtų išlaikyti tiek daug ir tokios gyvos medžiagos. Didesnės apimties veikalo srovė lengviau pakeltų visą šią be galo turtingą buitinių spalvų raštą. O toji srovė pirmiausia turėtų būti žmogaus kančios ar aistros istorija, įprasminanti gamtą ir buitį. Nes taip, kaip medžio istorija yra kartu ir jį supančios gamtos istorija, taip buities istorija yra joje gyvenančio žmogaus istorija. Literatūrinė tikrovė gyva tik žmogaus gyvybe. Katiliškis neretai užmiršta šį dėsnį ir leidžia savo tikrovei gyventi už žmogaus, o veiksmui vystytis tik groteskinio pasakojimo mechanizmo potencija. Kartais jo žodžiai išklysta iš stilistinės harmonijos principo veikimo orbitos ir nustoja prasmės. Bet žodį, spalvingą žodį, dažnai būna be galo sunku paaukoti, nors jis iš tikrųjų tebūtų balastas.

       Katiliškio “Užuovėja” – nebe pažadas, bet laimėjimas. Debiutavęs Juozo Keliuočio “Naujojoje Romuvoje” stipriais kaimo buities vaizdais, “Prasilenkimo valandoje”, išėjusioje Vokietijoje, Katiliškis buvo gerokai nuvylęs. Jo žodžiai ten nerado tinkamo atskambio. Pagrindinė minėtos knygos nepasisekimo priežastis buvo svetima Katiliškiui tematika ir aktualija. Vien tik “Tylus sniegas” ten buvo maždaug “Užuovėjos” novelių lygio. “Užuovėjoje” Katiliškis ne tik kad atsiima prarastas teritorijas, bet užima naujus ir didelius plotus.

 

       Aidai, 1953 m. vasaris