julius_kaupas JULIUS KAUPAS (1920-1964), baigęs 1944 m. Kauno universiteto Medicinos fakultetą, apgynęs Tiubingene daktaratą, studijavęs filosofiją ir literatūrą Freiburge, gydytojas psichiatras JAV, išleido vienintelę prozos knygą Daktaras Kripštukas pragare 1948 m. Freiburge. Aktyvus žurnalo „Literatūros lankai” kritikas, S. Freudo ir C. Jungo teorijų šalininkas, tvirtinęs, kad menas „transcendentuoja tikrovę”, pasisakęs prieš lietuvių literatūros „etnografiškumą”.
Išspausdinęs pirmuosius apsakymus vokietmečio spaudoje, Kaupas suvokė literatūrą kaip „burtininko lazdelę”, kuri stebuklingu mostelėjimu panaikina pasibaisėtiną realybę ir nukelia į fantazijos, žaismės, nerealizuotų troškimų pasaulį, kur viešpatauja gerumas ir taika. Kaip ir K. Borutai, „Baltaragio malūno” autoriui, pasaka jam buvo „paslėpta tiesa”, kurią padiktavo „archajiška galvosena”, sprendžianti „pačias pirmąsias žmogiškas problemas”. Tik jis nebandė atkurti lietuvių pasakų pagal jau žinomus kanonus, nes jam, susižavėjusiam E.T.A. Hoffmanno kūryba, pasaka buvo visiškai savarankiškas ir universalus žanras, kuriame tobulai realizuojama vaizduotė, kaip esminė gyvenimo forma, ir išreiškiamas pilnutinis žmogaus išsivadavimas iš nykios kasdienybės pančių.
Kurdamas savo pasakas-noveles sugriautos Vokietijos DP stovykloje, Kaupas jų įstabius įvykius lokalizavo Kaune. Gimtasis miestas jam tapo stebuklingų metamorfozių ir svajonių išsipildymo vietove, regima per poetinio ilgesio prizmę, kaip ir B. Pūkelevičiūtės romanuose. „Nuostabios Kauno miesto rotušės” laikrodis muša dvyliktą valandą. Didžioji Vilniaus gatvė, einanti per senamiestį, marguliuoja iškabomis. Blizga apskritas Įgulos bažnyčios kupolas. Ąžuolyne gieda raudongurkliai paukščiai. Kvepia smala Nemuno prieplauka. Nuo Katedros bokšto viršūnės mirusiojo vėlė kyla į dangų, o Gardino gatvėje stovi namas, kurio laiptais galima nusileisti į pragaro salę su verdančiais smalos katilais. Baltajame Rotušės bokšte atsidaro ąžuolinės durys į archyvą, kur vienoje byloje (jos viršelyje „išdidžiai spindėjo raudonas Kauno herbas - baltas stumbras, nešantis kryžių tarp ragų”) surašyta slaptoji miesto kronika, kurią ir perpasakoja knygos „Daktaras Kripštukas pragare” autorius.
Silvestrą, neturtingą žveją, staiga apima begalinis ilgesys: „jam ėmė vaidentis mėlynos salos ir išblyškusi pasakų princesė su žydrų gintarų vainiku plaukuose”. Palikęs namus, jis išplaukia į jūrą ieškoti „mėlynų salų”. Tai charakteringas karo meto poezijos (V. Mačernio, E. Matuzevičiaus) motyvas - žmogus yra neramus klajūnas, besiveržiantis iš kasdienybės narvelio j tolumas, j šėlstančias jūras. Kaupas šį bodlerišką motyvą perkėlė į pasaką, kuri išveda į veiksmą ne tiek charakterius, kiek poetines metaforas, bylojančias apie kitokios tikrovės ilgesį ir žmogiškos egzistencijos trapumą.
Vieną pavasarį profesorius Murmilius, nebaigęs skaityti Kauno universitete paskaitų kurso, išvyksta į Krekenavos smuklę, o iš ten nakčia keliauja į nežinomą miestą aukso vartais, kur jį sutinka lieknos mergaitės ir griaudžiantys orkestrai (tai E.T.A. Hoffmanno novelės „Pirmoji Vigilija” herojaus - studento maršrutas „į paslaptingą, nuostabią karalystę, kurią jis pripažino savo tėvyne”).
Skirtingai nuo „Velnio eleksyro” autoriaus, Kaupas žiūri su melancholiška ironija j sekamas stebuklingas istorijas kaip į gražų pramaną (tešlinis kareivėlis išjoja ginti skriaudžiamųjų, pamėgdžiodamas Don Kichotą), kuriuo autorius vis dėlto norėtų tikėti. Jo meninei savimonei reikalingas pasaulis, kuriame būtų paslapties, kuriame daiktai galėtų judėti ir kalbėtis tarp savęs, kuriame įmanoma patirti netikėtą nuotykį ir pajusti susižavėjimo „nesuvaldomą drebulį”. Protarpiais keisti atsitikimai vyksta tarytum sapne - čia viskas tikra ir išgyventa (studentas patenka į užburtą pilį ir su savo mylima mergaite - karalaite geria raudoną vyną, kvepiantį svaiginančiu rožių kvapu). Protarpiais bauginanti paslaptis eksponuojama kaip literatūrinė žaismė, kuriai visai nerūpi įtikinti, kad taip ir buvo (laikraščiai praneša apie raganų sueigą Žaliakalnyje).
Velnių ir raganų karalystė, aprašyta „slaptojoje miesto kronikoje”, Kaupo knygoje nebeturi antgamtinės realybės prasmių ar pasąmonės haliucinacijų, kaip J. Herbačiausko „Dievo šypsenose”. Tai tik grakščios poetinės stilizacijos objektas, apgaubtas būties įstabumo ilgesiu.
Vieną vakarą prie daktaro Kripštuko namų blykstelėjo raudona šviesa ir pakvipo siera. Pasibeldė tamsiaveidis žmogus ir išsivedė daktarą pas ligonį. Gardino gatvėje atrakino vieno namo duris ir nusileido į didžiulę salę. Ten stovėjo dideli katilai, po kuriais kūrenosi ugnis. Iš vieno katilo iššoko daktaro pažįstamas - neseniai miręs vaistininkas. Abu jie imasi gydyti Belzebubo uodegą, nudegintą katilo dangčio. Pragare netvarka: katilai prakiurę, velniai lošia kortomis. Susirašinėjimas su šv. Petru trunka dešimtmečius, ir dėl to kenčia nekaltos vėlės. Vienas velniukas pasiryžo net bėgti iš pragaro į žemę, išgirdęs, kad ji nuostabiai graži. Bet velniui čia nesiseka - policininkai nutempia į kalėjimą, burmistras išmeta iš kepyklos, paragavęs jo iškeptos duonos, atsiduodančios siera, šventas Petras atsiunčia ultimatumą klebonui - atleisti jį iš kapinių sargo pareigų. Pagaliau velniukas susidėjo su vagimis, sukčiais ir po mirties „ko gero pateks į pragarą”. Toje pačioje Kalnų gatvėje, kur gyvena daktaras Kripštukas, pakviestas į Medicinos fakultetą dėstyti velnių ligas, vieną šeštadienį įvyksta raganų puota.
Po kiek laiko danguje pasirodė knibždanti minia. Jos priekyje skrido keli ožkabarzdžiai tarnai, šviesdami kelią liepsnojančios smalos degėsiais. Jiems iš paskos lėkė kokia dešimt raganų. Visos jos buvo susėdusios ant kaspinėliais papuoštų šluotų ir laikė rankose žalsvą kilimą, pasiūtą iš driežų odos. Jo viduryje, patogiai pasirėmusi ant beždžionės kailio, drybsojo riebi ir baisi ragana, kurios nešukuoti plaukai, prikritę žėrinčių kirmėlaičių, maskatavo ore. Ji išdidžiai vėdinosi vėduokle, padirbta iš numirėlio pirštų.
Kaupui reikšminga ir graži tiesiog pati tautosakinio vaizdo ekspresija. Išlaikydamas objektyvaus pasakotojo toną, jis mokėjo itin subtiliai išdėstyti poetinės nuostabos akcentus lakoniškame sakinyje, paklūstančiame ne aprašinėjimo, o įsijautimo ritmikai. „Studentas svajojo pilnas liūdno ilgesio ir tyliai dainavo, o raudona jo kepurė žėrėjo migloje kaip prigesęs žiburys”. Susijusi su lietuviškąja poetinio kalbėjimo tradicija, Kaupo proza apvalė ją nuo puošnumo ir deklamacinio tono, pakreipė universalumo ir žaismės kryptimi, kuri nebesiskaito su istorinio laiko ribomis ir nebeieško ideologinių argumentų tautos egzistencijai sutvirtinti (šios krypties tęsinys C. Grincevičiaus „Vidurnakčio vargonai”, 1953; P. Jurkaus „Pavasaris prie Varduvos”, 1954; N. Mazalaitės „Miestelis, kuris buvo mano”, 1966).
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
kaupas_julius