kukulas_musu_sitie_danguskukulas_musu_sitie_dangus       Neįminiau šitos mįslės. Penkiolika metų nuo tada, kai „Poezijos pavasario ’94“ almanache perskaičiau Valdemaro Kukulo eilėraštį „Rauplėtą, apžėlusį samanom...“ ir buvau užburtas. Sutryptas, pakylėtas, atspėtas, išlaisvintas, užsiutintas, nugenėtas, apdangstytas, aptrupintas, penkiolika metų su tuo eilėraščiu, laikas, per kurį nė vienu metru ar decimetru nepriartėjau prie V. Kukulo poezijos. Poezija mįslė – kaip ir jos autorius. Jeigu būčiau Edipas ar koks kitas antikos herojus arba visai ne herojus, bet tiesiog paprastas pakeleivis, pakliuvęs į kokią nors ontologinę padėtį, iš kurios išeiti būtų įmanoma tik atspėjus V. Kukulo poeziją arba patį V. Kukulą, tai man būtų šakės. Šakės per kelias sekundes. Šakės per penkiolika metų. Todėl ir rašau dabar. Todėl, kad esu karys.

 

       Patinka kautis – priėjau tvirtovę, kurią maniau užimsiąs, bet kariauju penkiolika metų ir vienintelis dalykas, kurį galbūt pasiekiau, yra tai, kad visokiais būdais, formomis, akių išsipūtimais „vartydamas“ V. Kukulo poezijos rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (Vilnius: Homo liber, 2009) pagaliau supratau, ne, visai nesupratau, nes tik kvailiai supranta, aš pajutau, kad viskas, kad niekada tos tvirtovės neužimsiu, neįminsiu šitos mįslės, ir todėl rašau, ir šypsausi taip, kaip šypsosi kareivis, pilnas jėgų, pilnas pasiutimo, beveik nemirtingas, beveik nenugalimas, bet atsitrenkęs į sieną, kuri irgi yra nenugalima, nuo kurios viršaus trata akmenys, liejasi įkaitinta derva, spragsi strėlių kruša, o kareivis pasislėpęs po skydu atremia visus tuos akmenis, visas tas strėles, visą tą dervą, visus tuos velnius, visus tuos kitus kareivius ir bobas, ir vis daužo ir daužo kardu trupindamas tvirtovės vartus, bet vartai atauga. Kiek nutrupinai, tiek jų ataugo. Ir tada pasirodo šypsena. Nežinau, pergalės ar pralaimėjimo. Proto ar beprotybės, vilties ar nevilties, liūto galybės ar nuo liūto pabėgusios nepagaunamos stirnos. Žmogaus ar angelo, ar kirmėlės šypsena. Vaikeli, eik savo keliu, tu neįsilauši į šitą tvirtovę.

 

       Čia kaip koks „Skrajojantis olandas“, kur visa kas (t. y. ir tu, ir tvirtovė) yra suradę savo pačias statiškiausias pozicijas visatoje, kur jeigu kas ir numiršta, tai tuoj pat prisikelia, jeigu prisigeria, tai išsiblaivo, jeigu pro vartuose kardu iškirstą plyšį šimtąją sekundės dalį pamatei, kas yra už vartų, tai tuoj viską pamiršai, tuoj tau išlupo iš galvos tą praregėjimo skeveldrą, ir tu šypsaisi, vis dėlto suvokdamas, kad kažkas buvo. Taip, net po to, kai mane anestezavo, išdraskė, ištrynė, išmetė iš „Olando“ į sausumą, kai iš ontologinės padėties perkėlė į monotonišką kasdienybę, net po viso šito galiu paliudyti mažiausiai du atminties blyksnius, kurie vadinasi „Rauplėtą, apžėlusį samanom...“ ir „Requiem mylimai moteriai“. Už jų kabinuosi ir negaliu nurimti – vėl imu kardą ir vėl kertu į tuos prakeiksmu man virtusius vartus, ir vėl pamatau: Jonas Krikštytojas, Jėzus Nazarietis, elgeta Bartimėjus, Petras Simonas, Pontijus Pilotas, Pontijaus Piloto žmona, Judas Iskarijotas, dar Aštuoni gėli vakarai ir „dvynys, susirinkęs / Mano Angelo sargo savybes“, beveik užteks. Kol nepamiršau, reikia apie tai parašyti. Pralošti, neįminti. Neįminsi – ir nukirs tau galvą. Tai ir gerai. Galit jau pradėti. Atveskit Donatą Petrošių, kuris „Poetiniame Druskininkų rudeny 2009“ pasakė, kad jotvingių jau nebėra, kad jotvingiai – tai išnykusi, mistinė gentis, ir dar būtinai atveskit Eriką Drungytę, kuri labai rizikingus D. Petrošiaus žodžius išvertė į anglų kalbą. Jeigu kas sako, kad jotvingių nėra, tai rupūžės tegu iš karto apsistato devyniomis sienomis ir užsiundo ant manęs pačius geriausius samdomus rotveilerius, raganius ir ką tik nori dar. Pažiūrėsim. Karas atrodo taip:


                                                Rauplėtą, apžėlusį samanom
                                                Jau veda mane asiriečiai
                                                Iš gimto Samarijos miesto.
                                                Gyvenime, mėšle, sudie.

                                                Sudie, mano žeme ir mano
                                                Samarija. Kale Samarija,
                                                Nuo tol, kai prakeikiau Jeruzalę,
                                                Aš tavo pilietis buvau.

 

       (Cituoju senąjį eilėraščio variantą, t. y. iš „Poezijos pavasario ’94“ almanacho, kuris man yra mielesnis už pataisytą naujojoje knygoje.) Nežinau, apie ką šiame eilėraštyje rašo V. Kukulas, bet puikiai žinau, ką man šitie du posmai ir visas eilėraštis reiškė 1994-aisiais. Buvau bebaigiąs lietuvių filologijos pirmą kursą ir po truputėlį, skausmingai ir piktai, beįsisąmoninąs, kad esu amžiams išvestas iš savo gyvenimo, to gyvenimo iki Vilniaus, gyvenimo su pertekliumi – gyvybės pertekliumi – gamtos – gausos – varvančios nuo viso pasaulio, nuo visų minučių gausos – Vilniuje – kaip tremtyje? – ištremtas į savo gyvenimą – savo kitą gyvenimą – susidvejinęs – išsigyvenęs, išsišakojęs, išsikamieninęs – du kamienai – per vidurį kirsta žaibo – kiaurymė – begalybė – praraja – pragaras – grandinės – pasiutime, kare, gyvenime mėšle, gyvenime kalėje – V. Kukulas pasakė tai, ko pats nemokėjau sau įvardinti. Sapnuodavau V. Kukulo eilėraštį, o „Poetiniame Druskininkų rudeny 2009“ sėdėjau iš visų jėgų įsikibęs kėdės, kai V. Kukulas ėjo atsiimti Jotvingių premijos, nes bijojau, kad jis netyčia nepasakytų: „Rauplėtą, apžėlusį samanom / Jau veda mane asiriečiai...“, nes čia toks slaptas kodas mano pasąmonėj, tarp visų šitų japonų samurajų iš World Haiku Association, užplūdusių Druskininkus, nes jeigu V. Kukulas būtų ištaręs kodą, tai akimirksniu būčiau surinkęs vaiduoklių kariuomenę: jotvingiai prieš samurajus – skerdynės iki apakimo – jeigu jau mirt – tai nuo samurajaus kardo – manau, jotvingiai yra stipresni – rauplėtam, apžėlusiam samanomis – kai Takeo Nakamura nusilenkė ir pasakė, kad atvyko iš Japonijos, samurajų krašto, mano kėdė ėmė keistai braškėti – kai D. Petrošius paskelbė, kad manęs nebėra, guodžiausi vien tuo, kad kėdės kraštai, už kurių laikiausi, padaryti iš metalo, o ne iš medžio – ir tik kai V. Kukulas ėjo scenos link, taip iš lėto, mažyčiais žingsneliais, truputį net pasišokčiodamas, šiek tiek aprimau, pajutau, kad išsilaikysiu, ir tada šypsodamasis supratau, kad man nereikia išsilaikyti, tegu jis tik pasako, tegu nors pirmą skiemenį, ir imsiu šluoti – pirmiausia iš kairės, paskui iš dešinės, paskui kairiam kampe palubėj, paskui iš penkiolikos metų, kurių nebėra – supratau, kad D. Petrošius sakė teisybę – kad manęs nebėra, kad galiu siautėti kiek įstengdamas – kad manęs nebėra, neegzistuoju: „Mano dvynys, susirinkęs / Mano Angelo sargo savybes, / Paliko mane vienišybėj / Nuodėmingųjų rojuj...“ Gal V. Kukulas, kurio poezijos man taip ir nepavyko įminti, yra koks nors mano dvynys – jo Angelas sargas ir mano yra tas pats asmuo. Kažkas čia yra. Vis dėlto turi kažin kokią prasmę šitas mano išprotėjimas, į kurį įsipina ir D. Petrošius, ir E. Drungytė, ir G. Kazlauskaitė, ir net K. Navakas, ką ir kalbėti apie kažkokį Takeo Nakamurą, kurį matau pirmą kartą ir kurio veikiausiai daugiau niekada nematysiu. Manau, angelų lygmeny, kažkur ten viskas susipina. – – Man nereikėjo kviestis vaiduoklių kariuomenės. Samurajai sėdėjo tylūs. Kardai pradingo. Net atpalaidavau pirštus, kuriais buvau įsikibęs į kėdės kraštus. Viską padarė pats V. Kukulas. Vienas. Ilgais plaukais ir ilga barzda, brazdančiu balsu, kuris vėlėsi kaip kokia vata, kaip kokie debesys, kaip oras, verždamasis pro aštriabriaunes balso stygas, pro šimtą tūkstančių kardų, klausiau, kaip V. Kukulas kalba, ir galvojau, kad žmonės, kuriems balsas kažkaip sunkiai veržiasi iš plaučių, kuriems balsas kažkaip pinasi, spazmuoja, susimaišo, galvojau, tie žmonės, matyt, iš karto galėtų kalbėti kokiais penkiais balsais, penkiasdešimčia, šimtu tūkstančių – visos kariuomenės balsu – jie turi labai daug ką pasakyti – vienu metu nori pasakyti tūkstančiu balsų ir tie balsai susipina, kai V. Kukulas kalbėjo, tai Takeo Nakamura sėdėjo ramiai ir visi kiti samurajai tapo labai romūs, nes jie iš vieno judesio, iš vieno tono, mačiau, atpažįsta kariuomenės balsą, prieš šitą kauką, kuris kaip tik ėmė kalbėti apie jotvingius, kažkokius net iš veidų panašius, geležiabalsius, prieš šitą kauką samurajai sėdėjo ramūs ir pagarbūs, supratę, kad išvydo tai, ko atvažiavo į kažin kokį mažytį pasaulio užkampį, kažin kokius Druskininkus, kurių net neįtarė, toj savo Japonijoj būdami, esant, pajuto pelkių jėgą ir blykčiojančias strėles – ir aš labai džiaugiausi – ir tas jotvingių ir samurajų mūšis kažkur ten, kažkur spalio lapuotynuose, angelynuose, sielynuose, tuštumoj, artėjo karūnacijos link – ir mano brolis dvynys liepė man užrašyti – vardus, kurie veda į mūšį – į pergalę – eilėraščius užrašyti, spalį raudonai juodą – kraujas ir tuštuma – Japonija galėtų būti visai ne šioje Žemėje – ne šiame žemyne – už devynių žemynų – jūrų – galėtų jos visai čia nebūti – ten, ji yra – kur, aš nežinau – kur Takeo Nakamura sugrįš ir aš jo daugiau nebematysiu – kur jo nebebus – taip kaip manęs – kaip sakė D. Petrošius – kaip atspėjo – kaip asiriečiai išvedė mane iš Samarijos – prieš daug, labai daug metų, prieš begalybę – kaip viską atėmė. – – Nubudau išgirdęs, kad V. Kukulas taria mano pavardę, keli žmonės atsisuko į mane pasižiūrėti – ir tada vėl ėmiau galvoti, kad D. Petrošius su E. Drungyte klysta, nes jeigu kažkas ištaria mano pavardę ir kažkas atsisuka į mane pasižiūrėti, vadinasi, esu – pasitikrinu per tuos žiūrinčius – jie gi ir atsisuko pasitikrinti – yra čia toks ar nėra – pamatė, kad yra, tai ir aš pats pamačiau – „Poetiniame Druskininkų rudeny 2009“, šalia visų tų nepažįstamųjų iš World Haiku Association, šalia V. Kukulo, supratau, kad esu, t. y. kai V. Kukulas pasakė, kad esu, supratau, kad iš tikrųjų esu – ir čia nėra toks paprastas dalykas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – iš struktūralistinio, formalistinio, semiotinio, modernistinio, postmodernistinio, užmušk-bet-mistinio ir t. t. žvilgsnio. Autorius mirė. Autorius su savo tekstais turi tokį pat santykį kaip bet kuris skaitytojas. Autorius yra vienas iš savo paties tekstų skaitytojų. Vienas iš kintamųjų, vienas iš x arba n. Pavyzdžiui, apie ką gi aš čia dabar rašau: apie V. Kukulo kūrybą ar apie V. Kukulą, kodėl pasakoju, kaip šitas žmogus atrodo (man atrodo), kaip kalba, kaip eina – o paskui imu ir pacituoju kokią jo kūrybos eilutę – pavyzdžiui, kodėl taip darau – nejaugi tik todėl, kad esu idiotas ir nemoku autoriaus atskirti nuo kūrybos – nejaugi tik todėl, kad protas man maišosi, o gal taip maištauju, o gal dar dėl kokių nors man pačiam nesuprantamų priežasčių. Priežastys yra labai paprastos ir man labai aiškios. Esu absoliučiai įsitikinęs, kad autorius nėra vienas iš x arba n savo tekstų skaitytojų ir kad jo santykis su savo tekstais yra visai kitoks negu šiaip skaitytojo santykis. Dar manau, kad autorius turi daug daugiau teisių į savo kūrybą negu visi kiti tos kūrybos naudotojai, t. y. taip kaip kiekvienas turime daugiau teisių į savo sielą negu visi kiti tos sielos „naudotojai“. Netgi manau, kad būtų labai sunku mane atskirti nuo mano sielos – netgi manau, kad gyvenimas ir pasaulis mėgina tą padaryti ir čia įsipina visi mano religiniai bei tikėjimo dalykai, žmogaus išganymo reikaliukai, nes manau, kad per šituos reikaliukus pasilaikau savo sielą sau – kaip sukurti tokią literatūros kritiką, kuri, pavyzdžiui, neatimtų kūrinių iš jų autorių, nediskriminuotų autoriaus institucijos – kokia čia galėtų būti literatūros kritika – gal ji rašoma, pavyzdžiui, psichiatrinėse, todėl yra už ribos, neįmanoma, gal čia utopija, kliedesiai – čia kažkokia mistinė, išnykusi gentis – jotvingių nebėra – mes neturime teisės į savo sielas – sako, kažkas kitas su mano siela turi tokį pat santykį kaip aš pats, esu tik vienas iš daugelio savo sielos naudotojų – ateik ir nukirsiu tau galvą – tau ir tau, ir kitam, ir penkiasdešimtajam – tol, kol liksiu vienas su savo siela, kol nebeliks prisiplakėlių, besielių vaiduoklių, apsišaukusių pranašų, apsišaukusių literatūros kritikų, dergaliukų. – – Jaučiu, kad būsiu aprėktas. Visų pirma, žinoma, to paties V. Kukulo, kuris ima ir kažkodėl kartkartėmis ant manęs viešai užpyksta. Paskui kitų. Paskui dar kitų. Paskui kažkas mane užtars. Paskui tie kiti irgi užtars. Paskui visi pamirš, ką sakė. Nes tai, ką sakė, iš tikrųjų jiems nebuvo taip jau labai svarbu. O man svarbu – –

 

       Turiu tokių popieriukų, violetinių, kaip knygos „Mūsų šitie dangūs“ viršelis. Manau, kad blogas viršelis, gadina knygą. Visa kita man labai patinka – šriftas, popierius, formatas, storis, patinka, kai būna rinktinė, kai vienoj vietoj labai daug poezijos, kai gali valgyti ir valgyti, ir visko neaprėpsi. Įdedu violetinį popieriuką tarp 230 ir 231 puslapių, kur yra eilėraštis „Amžinoji slaugytoja, kūdikio amžinoji, amžinas...“ Gražus. Mėgstu poeziją su paslaptimi. Iš tikrųjų, tai V. Kukulas labai smarkiai rizikuoja. Rizikinga poezija. Rašyti beveik klasikinius ketureilius. Forma gali užmušti, gali įtraukti, gali autorių užvaldyti. Yra tokių eilėraščių, kur, manau, forma nugali, pati pasiūlo tam tikras „klišes“, poezijos jau išvalgytas, pavyzdžiui, eilėraštyje „Ne dabar ir ne čia“ (p. 344): „Kur matuoja viltį, kančią – gurkšniais, kąsniais, / O matuot reikėtų kąsnius tuos kančia...“ Labai atsargiai rašyčiau kai kuriuos šitos citatos žodžius. Nerašyčiau. Kai kurių poezijos vietų nerašyčiau. Bet nedetalizuosiu, nes ne apie tai čia ir šiandien. V. Kukulas sumala klasikines formas. Kai nesumala – tai blogai. Bet dažnai tos formos yra tik apgaulė, masalas jauniems ešeriukams, kurie užsižiūrėjo į kolbas, buteliukus, dėžutes, skryneles ir nepamatė, kad iš tų kolbų per kraštus lipa raugas, kad daužo, blaškosi, netveria formų kailyje, klasikinė forma yra numušama ir vėl įklasikinama, mane varo iš proto šitie pliūpsniai, šitas neišsitekimas, siautėjimas, talentas. Galėčiau braižytis visokias eilėraščio „Amžinoji slaugytoja, kūdikio amžinoji, amžinas...“ aktantų sąveikas, kokius nors vektorius, naratyvus, kas yra kas, kas į ką transformuojasi, kas ir ką čia galėtų reikšti, nes šitame eilėraštyje tiek kartų viskas persikeičia: figūros, kurios reiškė juoda, vėliau reiškia balta, paskui pilka, paskui žalia, paskui juodai baltai žalia, paskui nežinau – jis maišo ir maišo, kaip kokią košę, kokį pasiutusį viralą, kaip žoleles, burtus. Manau, kad šitas maišymas, šitas perkeitimas – perkeitimas – perkeitimas – kažin koks nesustojimas, nenusiraminimas (reikšmių ieškojimas?) ir yra V. Kukulo poezijos stiprioji dalis. Ji taip pat yra labai rizikinga. Koks nors jaunas ešeriukas gali nesuprasti šito raibuliavimo, numoti peleku ir plaukti tolyn, bet tame raibuliavime, toje drumstyje – ten pilna gyvenimo – pilna to, ko jauniems ešeriukams reikia, ir lydekoms, ir karšiams. Čia kažkas vis malama ir malama, kažkokie periodai, algoritmai, nutrupėjusios ir vis susikimbančios prasmės, skiedros, kurias išmušu kardu, o jos vis atauga, vis uždengia, paslepia, tokios kalbėjimo spiralės, eik tu šikt – prieš mane buvo vartai, plokštuma, kurią vis kapojau, kirtau kirtau ir staiga žiūriu – atsidūriau apskritimo viduryje, mane puola iš visų pusių, dabar tvatysiu aplinkui, kad tik kaip nors išlikčiau gyvas, nežūčiau šitame V. Kukulo pasaulyje. Pakliūvu į eilėraštį „Requiem mylimai moteriai“ (p. 46–47). Mėginsiu gabaliukus pacituoti, norėdamas pademonstruoti tuos persikeitimus, tas prasmių pynes:


                                                Tu niekados nemirsi. Vien todėl,
                                                Kad aš, užuot ištaręs: prisikelki,
                                                Pakilk ir eik, – meldžiu save: padėk
                                                Neprisikelti jai, padėk jai mirti.

                                               
[...]

                                                Nes meilė – Dievas, ir todėl esu
                                                Toks pilnas meilės, kad galiu prikelti
                                                Bet ką numirusį, bet negaliu
                                                Tavęs – numirusios man – numarinti.

                                               
[...]

                                                Bet tik sakydamas: pakilk ir eik,
                                                Esu ta meilės siela, kuri skleidžias
                                                Ir virsta Dievo kūnu. Ir todėl
                                                Meldžiu save: dėl Dievo neprikelk jos...

                                               
[...]

                                                Ir vien todėl daugiau manęs nėra
                                                Nei Dievuje, nei gamtoje – ištvinus
                                                Ji iš manęs išplaus pati save,
                                                Ir aš jau niekad nieko neprikelsiu.

 

       Aišku, reikėtų cituoti visą eilėraštį, nes išrinkus tik fragmentus vis dėlto dingsta daugybė pustonių, tokių perėjimų, daužymų. Manau, šitas eilėraštis yra iš lietuvių literatūros lobyno. Norėjau dabar visokių schemų parašyti, virsmų, bet išsigandau, nes, matyt, pats sau nenoriu iki galo atskleisti (jeigu tai įmanoma) šitą eilėraštį, išpinti šitas prikelsiu–neprikelsiu kasas. Kaip vis dėlto yra: ar „aš“ (t. y. eilėraščio subjektas) nori prisiminti tą moterį amžinai, ar pamiršti, numarinti, ar palikti gyvą, palikti gyvą savo atmintyje, t. y. tokią, kokia kadaise (pavyzdžiui, vieną akimirką, pavyzdžiui, mėnesį, metus, vieną sapną, vieną amžinybę) ta moteris buvo, bet numarinti tokią, kokia ji yra dabar, kokia bus, pamiršti, kokia ji yra dabar, nematyti tos, su kuria atsisveikinama, nematyti pasikeitusios, bet kartu ir savęs paties pasikeitusio, kuris nebemato tos, kurią (kokią) matė seniau – „Esi tu aš, apleistas šitos meilės“ – nematyti tos, kuri bus – nematyti pykčio? – gal dabar yra pyktis, pavyzdžiui, o buvo meilė, gal niekada tos moters nebuvo, gal tokios nebuvo, šūdas, gal pasivaideno, gal mes nesame mes, gal esame, kokie galėtume būti, gal kartais imame ir susapnuojame, kokie galėtume būti, ir žiūrime, kad nesame tokie kaip sapnuose, bet kas yra tikriau – ar mes sapnuose, ar mes ne sapnuose, o kodėl negalėtume prisikelti iš sapno tokie kaip sapne, kodėl negalėtume redukuoti visų kitų reikšmių, aplinkybių, formų, figūrų, izotopijų, figūratyvinių takų – viso to, kas yra redukuota iš mūsų sapnų, kodėl negalėtume būti be tam tikrų priedų, trūkumų ar pertekliaus, marmalynės, nežinau, tiesiog be to, ko šią akimirką mums, man nereikia, bet gal kitą reikės, tada gal vėl norėsiu būti kitoks, norėsiu, kad tu būtum – neprisikelk, nenoriu prisikelti neredukuotas: „Kartoju (tau ar sau?): tik tas, kuris / Su meile keliasi, iš Dievo gimęs. / Nes Dievas – meilė. Ir meldžiu save: / Neleisk jai gimt iš Dievo – leisk jai mirti...“ – o tikrai, kodėl negalėtume kiekvieną akimirką keistis, t. y. būti kiekvienąkart kitokie, tokie, kokių tą akimirką reikia, kokie norime būti, kaleidoskopai, aplinkybės kinta greičiau, negu spėju rašyti, prasmių yra daug daugiau, negu spėju įvardinti, o kai įvardinu, tai steigiasi naujos prasmės – rašau iš visų pusių, talžau, pliūpsniai iš manęs eina, esu daugiau, negu užrašiau, nes tai, ką užrašiau, buvo ugnikalnio viršūnė, buvo vienas pliūpsnis, galiu tūkstantį kartų tiek, begalybę, paskui dar vieną begalybę ir dar, autorius yra daugiau negu jo tekstai, čia Darwinas kalbėjo apie tai, kad tekstas yra savarankiškas, kad autorius turi tokias pat teises į mano tekstus kaip aš pats, kad, pavyzdžiui, koks nors Bleizgys turi tokias pat teises į V. Kukulo tekstus kaip pats V. Kukulas – netiesa, juoda netiesa, iškrypėliai, jie net nežino šaknų, požeminių kanalų, kuriais veržiasi lava, kai prieis, trenksiu į juos ugnimi, į šitas žiurkes, šituos peslius („Ko gi, / Dabar virš galvos man pesliai?“), kurie susipainiojo, apsiriko, kurie žiūrėjo į mano tekstus kaip į kokius lavonėlius, kurie manė, kad bejėgis guliu išvestas iš savo Samarijos, supuvęs, suėstas, miręs – ne, galiu bet kurią akimirką prisikelti, galiu šokti riaumodamas, šniokšdamas, griaudamas paukščius nuo dangaus, kojotus nuo žemės, kokias jie turi teises į mano gyvenimą – „Kodėl gi / Po saule taip greit pasenau? [...] Iš kurgi / Ant veido tie laisvės raupsai?“ – tai yra mano kelias į išsivadavimą, į labai didelę laisvę, kelias, kurį radau aš, kuriuo ėjau ir šliaužiau, ir spiegiau, ir kraujavau, ir skridau, ir spjaudžiausi, kiekvienas turi labai dideles teises į savo kelią, tegu jie ieško savo kelio, nes jie sudegs, pakliuvę į manąjį, sutrypsiu, išpjausiu Damasko durklais, nes kiekvienas mes galim išbūti tik savo – savo atrastame, išdegintame, žeminančiame ir vainikuojančiame – – – atsiprašau, aš vėl nukrypau nuo temos, nepasakiau apie eilėraštį to, ką norėjau pasakyti, pasakiau ką kita, nei norėjau pasakyti, ir tai buvo taip pat apie eilėraštį, apie mano kelio susikirtimą su tuo eilėraščiu, V. Kukulo eilėraštis kirto man kelią, dūriau, bet nepataikiau, norėjau užmušti, išvyti iš mano kelio, bet jis mane bloškė ir kelias pasisuko lankstu, taip ir gyvenu su visokiais netikėtai susikirsdamas, apdaužytas, kruvinas, Viešpatie, iš kur šitiek kraujo žmoguje, kas jo šitiek prigamina, čia kažkoks nesibaigiantis kruvinumas, beje, kieno vardu čia kalbu, jeigu manęs nėra, kaip aiškino D. Petrošius, tai kas čia kalba – –

 

       – norėjau kaip geriau, o vėl išėjo kvailai. Rašiau rašiau, kol pasidarė gėda dėl tokio rašymo. Norėjau apie V. Kukulo poeziją pakalbėti, bet paaiškėjo, kad nemoku kryptingai kalbėti, dalykiškai, ne mokslininkas aš, negabus mokslams, negrabus, pasirodo, kalbus, plepys tiesiog. Taip greit prisipildo tie puslapiai, kad, atrodo, svarbiausių dalykų taip ir nepasakei. Taip ir numirei, žmogau. Netikėtai. Manau, V. Kukulas dar pilnas galių rašyti, o aš dar turiu galimybių skaityti. Rašydamas šitą rašinį, kažkiek priaugau, jau dabar galėčiau ir konkrečiau apie V. Kukulo poeziją, t. y. be jausmų, šaltai pakalbėti, turiu šansų numirti ir rašyti, pavyzdžiui, apie knygas taip, kaip dera rašyti, kaip ne gėda, kaip atrodo protinga. Bet dar nenoriu mirti. Štai sėdžiu dabar ir žiūriu į knygos viršelį – „Mūsų šitie dangūs“. Žiūriu ir jaučiu, kaip tas pavadinimas vėl mane užveda, nes tik karys galėjo užrašyti tokį pavadinimą, tas, kuris braunasi aukštyn, kuris kažką žada, kuriam sulaužė sparnus (ar kardą), ir gal jau nebus to dangaus, gal kurį laiką ir nebus, bet buvo, gal kur nors, pavyzdžiui, Samarijoj – daugybėje, daugybėje šitos knygos eilėraščių, daugybėje fragmentų iš gyvenimo, iš pilko, iš sapnų, iš nebūto, iš atminties. Karys žino, dėl ko kovoja, žino, ką prarado, ir žino, ką laimės.

 

       – – dabar aš laikinai atsisveikinu. Susitiksime danguje. Nes mūsų yra dangus.

 

       Šiaurės Atėnai

       2009-11-06