Herkus Kunčius. PIJOKO CHRESTOMATIJA. – Vilnius: Versus aureus, 2009.
Tai ne romanas, bet ir nežinia kas (teisinga postmodernisto laikysena: spjauti į žanrus ir jų apibrėžimus, iš visko daryti mix‘ą). Dar kai šie tekstai puikavosi ,,Metuose“, buvo akivaizdu, kad tai įdomi grotesko atmaina, ir kažkaip beprasmiška atrodo dabar girti juos, įgavusius knygos pavidalą. Vis labiau man patinka tai, ką rašo H. Kunčius, vis labiau konceptualizuodamas postmodernizmo apologetų idėjas. Iliustracijas (Saulius Bajorinas) priimi kaip teksto dalį, komiksiškai pereinančią į teksto vizualizavimą. Skyriams (juk reikia šiokios tokios struktūros) suteikti televizijos kanalų pavadinimai; gal simptomiška, gal ne, bet A. Jakučiūno ,,Tėvynėje“, taip pat sutvertoje iš alkoholiko pasakojimų, irgi figūruoja neveikiantis televizorius. Nors apskritai H. Kunčius yra toli nuo A. Jakučiūno. H. Kunčius baisiai, net per daug, mėgaujasi kultūrinėmis citatomis, kurių beautorystę išpažįsta kaip savaime suprantamą visų nuosavybę. Knyga kiek peleviniška, bet smagi.
bernardinai.lt
2009-11-09