Accessibility Tools

José Irazu Garmendia, pasaulyje žinomas Bernardo Atxaga (Bernardas Ačiaga) pseudonimu g. 1951m. Asteasu, Gipuszkoa, baigęs ekonomikos mokslus Bilbao, vėliau Barselonoje baigė Filologijos ir Filosofijos fakultetą. Išbandęs įvairias profesijas 9-ojo dešimtmečio pradžioje visiškai pasišventė literatūrai. 1985 m. išleido romaną “Bi anai”/Du broliai, bet jo triūsas iš tikrųjų įvertintas 1989m., kai pasirodė knyga „Obabakoak“, už kurią autorius pelnė Premio Euskadi (Baskų literatūros premiją), Kritikų Premiją, prancūzų apdovanojimą Prix Millepages, ir Nacionalinę Prozos Premiją. Knygos motyvais 2005 m. Montxo Armendáriz, sukūrė filmą „Obaba“. Po „Obabakoak“ autorius nebegrįžo prie fantastinės literatūros ir kūrė realistinį romanų ciklą „El hombre solo“/Vienišas žmogus (1994m.), apdovanotą Nacionaline Prozos Kritikų Premija už kūrybą baskų kalba ir „Esos cielos“/Mūsų dangus (1996m.). Tais pačiais metais išleido ir poezijos rinktinių, vienos iš kurių „Poemas&Hibridos”/ Eilėraščiai ir Mišrūnai itališka versija 2003 m. apdovanota Cezare Pavese premija. Romanas “El Hijo de acordionista”/Akordeonisto sūnus (2003m.) apdovanotas Kritikų premija. Anot autoriaus “tai knyga apie tai, jog Obabos pasaulis jau nebeegzistuoja”. 2009 m. pasirodė jo romanas Zazpi etxe Frantzian (Septyni Namai Prancūzijoje), tuo pat metu išleistas baskų, ispanų ir galisų kalbomis – tai pirmasis kartas, kai knyga pasirodė keliomis oficialiomis Ispanijos kalbomis. Veiksmas vyksta XX a. pradžios Konge, belgų legionierių stovykloje. Bernardo Atxaga neginčijamai pasaulyje garsiausias paskutinių 50-ties metų visų literatūros žanrų baskų autorius, jo kūriniai, ypač “Obabakoak” išversti į beveik 40 pasaulio kalbų, išleidęs daugiau nei 25 knygų vaikams ir jaunimui ir parašęs keletą radijo novelių ir pjesių teatrui. Nuo 2006 m. Baskų kalbos Karališkosios Akademijos narys.

 

 

 Ištrauka iš romano „Obabakoak“

 

VAIKYSTĖ

 

Stefanas Verfelis

 

Įrištos į odinius viršelius ir lentynose tvarkingai išrikiuotos Stefano Verfelio knygos užgožė kone visas keturias svetainės sienas. Tie dešimt ar dvylika tūkstančių tomų visada buvo svarbi iš pradžių tėvo, vėliau ir Stefano gyvenimo dalis, jaukus prieglobstis ar apsauginė siena, atitverianti nuo pasaulio, kai jis rašydavo, kaip ir šią vasario mėnesio popietę. Rašomasis stalas – senas, ąžuolinis – tėvo palikimas, kaip ir gausybė knygų; jį dar jaunystėje parsigabeno iš gimtųjų namų Obaboje.


Vis dėlto toji popieriaus, puslapių ir žodžių siena turėjo angą – langą, pro kurį Stefanas Verfelis rašydamas galėjo matyti dangų ir šeivamedžius, stebėti tvenkinį ir gulbių namelį didžiausiame miesto parke. Langas vienatvės netrikdė: jis buvo lyg takas knygų prieblandoje ir slopino vidinę tamsą, žadinančią baimę širdyse žmonių, taip ir neišmokusių gyventi vienumoje.
Stefanas Verfelis žvilgtelėjo į apniukusį balkšvai pilką vasario mėnesio dienos dangų. Paskui, atsidaręs rašomojo stalo stalčių, išsiėmė sąsiuvinį kietais viršeliais. Jis buvo pažymėtas dvyliktu numeriu ir visiškai nesiskyrė nuo vienuolikos kitų jau prirašytų dienoraščio sąsiuvinių.


Gražūs tie sąsiuviniai kietais viršeliais: Stefanui be galo patiko. Dažnai sukirbėdavo mintis, kad juos tik gadina: jo patikėtos istorijos ar apmąstymai neatitinka lūkesčių ir trukdo atlikti misiją – teisingą, skirtą kiekvienam sąsiuviniui, ypač tokiam, kietais viršeliais.


Taip galvoti apie sąsiuvinius turbūt perdėm iškilminga. Bet jis kitaip negalėjo, ypač tokią dieną, kai tekdavo atsiversti naują. Kodėl visada galvoja apie tai, kas visai jam neturėtų kvaršinti galvos? Kartą tėvas pasakė: nieko tokio, kad tavo galvoje vėjai, svarbiausia – kad jie išliktų tie patys. Teisybė, bet Stefanas niekada nesuprato, kas jį skatino elgtis kaip tik taip.


Nepaisant nieko, tas pačias svajones vis prikelianti paskata kirbino taip stipriai, kad Stefanas Verfelis neatsispyrė pagundai ir žvilgtelėjo į lentynas, kur, paslėpti už mokslinių geografijos darbų, tūnojo vienuolika prirašytų sąsiuvinių, stiprinančių Stefano viltį; juose jis įamžino žavias akimirkas ir svarbiausius įvykius. Bet tai nebuvo joks lobis. Juose nebeliko andainykščio spindesio. Ilgainiui skaitant ėmė rodytis taip, lyg žiūrėtų į apsvilusius popiergalius; jie versdavo tik raudonuoti iš gėdos, kuo greičiau užmigti ir viską pamiršti.


– Sąsiuviniai, pilni beprasmių žodžių, – kuždėjo pats sau. Teiginys irgi nebuvo naujas, bet Stefanas negalėjo leisti, kad mintys atitrauktų nuo užduoties rašyti, ir, kaip jau yra nutikę daugybę kartų, blaškytų nuo vieno blogo prisiminimo prie kito, galiausiai nusviesdami ant žemės, kurią Stefanas jau seniai – nuo tada, kai pradėjo studijuoti geografiją – vadino Nevilties Kyšuliu. Bet dabar jis, brandaus amžiaus žmogus, žinojo, kaip kovoti su savo paties galiomis. Ir jis kovos: prirašys naują sąsiuvinį.


Stefanas Verfelis paėmė medinį plunksnakotį, kuriuo rašė tik dienoraštį, ir pamirkė rašalinėje.


1958 vasario 17-oji, – užrašė. Jo rašysena daili ir tvarkinga.


Dangų užtraukė pilki debesys, o po nematoma smulkios dulksnos užuolaida tamsavo gulbių namelį apaugęs gebenių krūmas. Jis nevalingai atsiduso. Mielai būtų pasirinkęs kitą metų laiką. Nepatiko, kad parke taip tuščia.


Jis dar sykį atsiduso, pamirkė plunksną ir palinko prie sąsiuvinio.

 

Grįžau iš Hamburgo rašyti savo gyvenimo atsiminimų, – pradėjo, – bet jie nebus nuoseklūs ir išsamūs kaip tų žmonių, kurie įsivaizduoja esantys tikras amžiaus ar visuomenės veidrodis, ir galbūt jie teisūs. Deja, mano atvejis yra kitoks. Tiesiog papasakosiu, kas man nutiko prieš daugelį metų vieną sekmadienio popietę – regis, tada buvau keturiolikos – ir apie pasekmes, visiškai pakeitusias mano gyvenimą. Tai tik akimirka žmogui, dabar jau įžengusiam į gyvenimo rudenį, nes viskas truko vos keletą valandų, bet tai buvo vienintelis dalykas, vertas aprašyti. Ir tai galbūt ne taip mažai. Visą gyvenimą skyriau mokslui, o juk seniai žinoma, kad auditorijų suolų trynimas veikiau prišaukia vidurių užkietėjimą, o ne nuotykius.

 

Jis atsilošė kėdėje, laukdamas, kol išdžius rašalas. Diena tebebuvo pilka, įsilijo dar smarkiau, ir svetainėje aiškiai girdėjai, kaip į žolę minkštai kapsi lietus. Šiokių tokių permainų įvyko ir prie tvenkinio: gulbės, palikusios savo prieglobstį, neįprastai veržliai plakė sparnais. Dar niekada jų tokių nebuvo matęs. Ar gulbėms patinka taškytis? Ar jos tik džiaugiasi, kad aplinkui nėra smalsuolių? Nežinia, ir neverta gaišti laiko paikiems klausimams. Verčiau peržiūrės, ką parašė.


Jam niekada nesisekdavo tinkamai pradėti. Žodžiai, sakytum, sukaustyti tingulio, atkakliai priešinosi išreikšti tai, ko būdavo tikimasi, lyg jiems neužtektų jėgų įsibėgėti. Stefano tėvas sakydavo: Mūsų mintys – tai smėlis; kai bandome saują tų minčių paimti, daugiausia jų išbyra pro pirštus kaip smiltys. Tikra tiesa. Štai, pavyzdžiui, sumanė rašyti prisiminimus, nors juos tiksliau vadinti apmąstymais, nes kaip tik to ir norėjo: aprašyti kažkada paauglystėje nutikusį įvykį, kad jis priverstų susimąstyti. Deja, tai ne vienintelis jo veidmainiškas žingsnis – buvo ir daugiau.


Jis galėjo nubraukti, ką parašęs, ir vėl pradėti, bet nenorėjo. Tai prieštarautų jo taisyklėms. Stefanui patiko, kad tiek jo paties, tiek kitų prirašyti puslapiai lieka nesutepti: netgi didžiavosi, kad dėl tos perdėtos švaros studentai jam priklijavo žinomo muilo pravardę. Galų gale, ir ko čia jaudintis dėl tos geros pradžios? Ir antrąkart rašydamas priveltų klaidų. Jų pasitaikys visada. Verčiau jau rašys toliau, pamažu tikslindamas ir taisydamas ir tą nevykusią pradžią.


Žvilgsnis vėl nuklydo į parką. Gulbių tvenkinyje jau nebematė – visos pasislėpusios namelyje. Ne, joms irgi nepatiko lietingas vasaris.

 

Kaip bežiūrėsi, ypatingų gyvenimo akimirkų atrinkinėjimas gali būti nedovanotina klaida, – tęsė. – Gyvenimą tikriausiai galima vertinti tik visą, in extenso, o ne jo gabalus, ne pasirenkant vieną dieną ir išmetant kitą, ne atskiriant kelerius metus lyg dėlionės detales, kad galiausiai nuspręstum: vieni blogi, o kiti – geri, nes visi išgyvenimai – tai nuolat ir be paliovos tekanti upė.


Jeigu taip, tai negalima neigti ir atminties, turinčios kone atvirkštinę kryptį. Kaip ir kiekvienas geras liudytojas, atmintis mėgsta konkretumą, jai patinka ieškoti ir rinktis. Tas pats būdinga, tarkime, akims. O štai inventoriaus surašinėtojas taip niekada nesielgtų.


Pavyzdžiui, parke dabar matau gulbių namelį, nuo apačios iki stogo apsivijusį gebenėmis; jis ir šiaip tamsokas, o tokią apniukusią dieną atrodo ypač tamsus; jį turėčiau matyti, bet iš tikrųjų niekada nematau. Kai pakeliu galvą, žvilgsnis, slysdamas tolygiai tamsiai žaliais lapais, stabteli ties rausva dėme ant stogo. Netgi nežinau, kas tai. Gal koks popiergalis ar ten pražydusi primulė; o gal gebenių neužgožta čerpė. Šiaip ar taip, akims tai nerūpi. Jos bėga nuo tamsos ir visada ieško to šviesaus plotelio.

 

Stefanas Verfelis pakėlė akis į tą rausvą dėmę, bet reginys abejonių neišsklaidė. Tai galėjo būti tiek popiergalis, tiek gėlė, tiek čerpė, tačiau toji smulkmena visai nerūpėjo. Svarbiausia – ką parašė apie atmintį. Teiginys, kad atmintis renkasi konkrečius dalykus, atrodė netikslus. Tai buvo net ne pomėgio, o poreikio klausimas.

 

Jei teisingai manau, akis veikia taip pat, kaip atmintis, – rašė toliau. – Ji pamiršta eilines dienas, tačiau nuolat sugrįžta prie šviesių, ypatingų dienų ir įsimintinų akimirkų; kaip ir manoji grįžta į tą tolimą vaikystės popietę.


Bet jau pakaks. Metas pradėti pačią istoriją.

 

Baigęs rašyti pirmą puslapį, Stefanas Verfelis pajuto palengvėjimą. Pagaliau yra istorijos, kurią taip norėjo papasakoti, įvadas. Negalėtų tiksliai pasakyti, kodėl taip elgiasi, kam reikalingos tos užuolankos ir delsimas, bet taip buvo įpratęs ir taip elgdavosi visuomet. Niekada nerašydavo ir nekalbėdavo tiesmukai, o su aplinkiniais niekada nebendraudavo nevaržomai. Po daugelio metų pripažino tą savo charakterio trūkumą – drovumą ir baikštumą; bet jį vis tiek imdavo apmaudas, kad dėl to prarado nemažai galimybių. Jo gyvenimas tebuvo tyla, neveiklumas ir nusišalinimas.


Bet jis nukrypo nuo temos. Dabar tai buvo susiję su rašymo maniera, o ne su gyvenimu, ir visai nesvarbu, ar rašė su užuolankomis, ar apsieidavo be jų. Juk niekas dienoraščio neskaitys. Kad ir kaip kartais stengdavosi įsivaizduoti savo skaitytoją – po jo mirties sėdintį prie šio stalo – vartantį sąsiuvinius, vis tiek tai atrodė neįtikimai. Ne, niekada nebus jokių skaitytojų. Taip skrupulingai dailinti stilių atrodė netgi šiek tiek juokinga.


Mirkydamas plunksną į rašalinę pažvelgė į parką. Lyjant tvenkinys ir parkas be įprastų vaikštinėtojų atrodė nykesnis nei paprastai. Aplenkdami akmenėlius, vinguriavo žolėje atsiradę upeliukai.

 

Hic incipit – parašė – štai čia prasideda istorija, kai pirmąsyk gyvenime mane nuvedė į bažnyčią. Tuomet buvau keturiolikos ir su tėvu gyvenau Obabos miestelyje.


Tą sekmadienį su keliais bendramoksliais buvau susitaręs eiti į kiną; maždaug už penkių kilometrų nuo Obabos prie geležinkelio statė kino teatrą. Mano draugai pirmąsyk, nepaisydami įsigalėjusių bendravimo taisyklių, prisistatė daug anksčiau, nei tartasi. Atvėrusį duris pasitiko su prašymu, kokio tikėjausi mažiausiai.


– Labai norime, kad eitum drauge į bažnyčią giedoti popietės psalmių, – kalbėjo. – Paprašyk inžinierių Verfelį, gal išleis, sakyk: giedantis psalmes neprivalo būti tikintis.


Buvo keista, kad jie taip elgėsi. Turiu galvoje – labai drąsiai. Žodis drąsa pavartotas tiksliai, nes Obaboje nekviestam užsukti į svečius – įsiveržti į svetimus namus – nepadoru, panašiai, kaip spoksoti į besirengiantį žmogų. Be to, mano tėvas – svetimšalis, ne iš šių vietų kilęs keistuolis, nedraugas, ir visi žinojo, kaip jis neapkentė bažnyčios ir religijos.


Dabar suprantu, kad taip elgtis juos paskatino Obabos kanauninkas, prisiekęs Lojolos sekėjas. Jo akimis žiūrint, buvau pavojuje atsidūrusi siela; berniukas, augantis be motinos – ji mirė vos man gimus – visiškai priklausė nuo bjauraus ir nepakenčiamo žmogaus malonės, ir tas žmogus nedvejodamas nusitemptų sūnų į bedugnę, kurioje pats gyvena. Matyt, kanauninkas manė: nerasi geresnio būdo, kaip prisivilioti mane, pasitelkus draugus bendramokslius.


Mano tėvo neapykanta kanauninkui buvo, taip sakant, išskirtinai intelektinio pobūdžio. Tai šiek tiek daugiau negu šventvagiškas elgesys, kurį, vos tapęs Obabos kalnakasybos viršininku, parodė mano tėvas, inžinierius Verfelis. Ir tas šiek tiek daugiau buvau aš. Vieną sykį išgirdau mokytojo žodžius: nesu teisėtos santuokos vaisius. Ir ne dėl paprastos priežasties, kad tėvai gyveno susidėję, savavališkai ir nepalaiminti bažnyčios, o tai anais laikais ir toje vietoje buvo nepriimtina. Bet tai jau kita istorija, ir šiame sąsiuvinyje jai ne vieta.

 

Parkas tebebuvo tuščias, medžiai rymojo lyg pavargę, abejingi artėjančiam pavasariui. Gulbės irgi nerodė jokių gyvybės ženklų.


Stefanas nusisuko nuo lango ir perskaitė, ką parašęs. Ne, jo tėvų istorijai šiame sąsiuvinyje tikrai buvo ne vieta. Galbūt kitame, tryliktame. Pirmiausia tai bus istorija apie jauną moterį, apsisprendusią gyventi su užsieniečiu; dėl to buvo šmeižiama ir smerkiama, jos visi šalinosi. Tavo motina miegodavo su kuo pakliūva. Tavo motina nedėvėdavo apatinių. Tavo motina mirė jauna dėl savo nuodėmių.


Jam ausyse skambančios Obabos mokykloje per pertraukas girdėtos frazės skaudino. Dar nebuvo tikras, ar tikrai rašys tą tryliktą sąsiuvinį, bet jeigu nuspręstų rašyti, būtų labai skaudu. Tegu tai lieka ateičiai. Dabar laukė istorija, parsivežta iš Hamburgo.
Stefanas Verfelis palinko prie stalo. Mintis vėl užvaldė netikėtas bendramokslių apsilankymas.

 

Matydami, kaip mane apstulbino jų žodžiai, draugai – nė puse lūpų neprasitarę apie kanauninką – apsilankymą paaiškino gana nevykusiai. Anot jų, negerai, kad sekmadieniais mūsų keliai išsiskiria. Taip tik gaištamas laikas, nes kartais jie baigia giedoti dešimt penkiolika minučių anksčiau, ir tai puiku, nes nereikia bijoti, kad pavėluos į kiną. Bet per mane jos veik visada nueidavo veltui, nes aš juk esu jų draugas, ir jiems nelikdavo nieko kito, kaip manęs laukti.


– Visada pražiopsome filmo pradžią. – pasakė vienas. – Man atrodo kvaila minti dviračiu penkis kilometrus ir paskui nieko nesuprasti, užtai būtų geriau visiems laikytis drauge.


Kaip jau sakiau, paaiškino gana nevykusiai: ceremonija paprastai užtrukdavo, o ne baigdavosi anksčiau. Bet nesiginčijau. Širdies gilumoje troškau užeiti į bažnyčią. Ne vien dėl to, kad tai man draudė – dėl to irgi norėjau – vien jaučiau poreikį būti normalus jaunuolis, toks, kaip jie. Mudu su tėvu buvome vieninteliai Obaboje, niekada neperžengę bažnyčios slenksčio, o aš buvau tik keturiolikos ir man nepatiko, kad miestelyje mane bado pirštais.


Draugų siūlymas mano troškimą tik paakino, todėl nesiginčijau. Tik mostelėjau į bibliotekos duris. Tėvas ten. Tai jo leidimo turėjo prašyti. Pats neišdrįsau. Verčiau tegul klausia jie. Vis tiek netikėjau, kad sutiks. Maniau, išvys rėkdamas, ir – kaip tik tą sekmadienį – tėvas nesielgs priešingai savo įsitikinimams, nes jų laikėsi visą gyvenimą.


– Tegu sau eina, jei nori, – išgirdau sakant. Pirmiausia nustebau, paskui apėmė baimė; atrodė, staiga išbyrėjo visi langų stiklai. Kodėl taip pasakė? Niekaip nepajėgiau suprasti.

 

Tarsi koneveikdama lietų, gulbė karkė prie savo namelio durų. Lietus nesiliovė. Žolę visai priplakė prie žemės, o balos vis gilėjo. Netrukus visas parkas pavirs didžiuliu tvenkiniu.


Stefanas Verfelis padėjo rankas ant sąsiuvinio. Ne, būdamas keturiolikos, negalėjo suprasti tėvo, nes tuo metu dar nežiūrėjo į tėvą savo akimis – jį matė akimis kitų; tų, kurie, kaip vėliau suprato, buvo prisiekę inžinieriaus Verfelio priešai. Obaboje jį laikė pasipūtusiu ir sunkaus būdo žmogumi; ir jis pats apie tėvą galvojo tą patį. Kalbėjo – Stefanui tai pasakė viena mergaitė, su kuria žaisdavo aikštėje – esą jo tėvas toks žiaurus, kad šachtininkus plakė rimbais, o jis pritariamai šypsojosi. Iš tikrųjų priimdavo bet kokį tėvo įvaizdį, nes jokio kito neturėjo. Kas buvo jo tėvas? Tėvas, ir tiek. O kas dar? Daugiau kaip ir niekas. Na, dar kalnakasybos inžinierius.


Tačiau tas laikas jau seniai praėjo. Dabar Stefanas – jau subrendęs žmogus, o ne nenuovokus paauglys. Manė supratęs, kodėl inžinierius Verfelis jo draugų siūlymo neatmetė.


– Nuovargis, – atsiduso. Lietus jam pradėjo patikti. Padėjo prikelti prisiminimus.


Inžinierius Verfelis iš tikrųjų jautėsi išvargęs, gailėjosi palikęs savo gimtąjį Hamburgą ir persikėlęs į tokią vietą, kur jo idėjos pasirodė juokingos ir naivios. Iš pradžių svajojo grįžti. Stefanai, grįšime, ir tu studijuosi tame pačiame universitete, kurį baigiau aš. Tuos žodžius vaikystėje girdėjo dažniausiai.


Tačiau netrukus pasipylė blogos naujienos. Iš pradžių atėjo žinia, kad kasykla uždaroma; paskui biržoje krito akcijų vertė, ir jie liko beveik skurdžiai; dar viena staigmena – tėvo geriausio draugo Teodoro Štainerio laiškas. Jis rašė, kad Vokietijoje uždrausta Aichendorfo klubo – asociacijos, kuriai jiedu abu priklausė, veikla; gimtojoje šalyje jį taip pat būtų persekioję už idėjas.


Tuo metu, kai Stefanui suėjo keturiolika, tėvas sumanymo jau buvo atsisakęs. Jis niekada negrįš į Vokietiją – Obaboje pasiliks iki mirties. Sūnus nestudijuos Vokietijos universitete. Taigi, buvo visai logiška ir suprantama, kad tokiomis sąlygomis kovoti dėl sūnaus ugdymo nebeturėjo jėgų. Kas jam beliko? Tegu sau eina, jei nori. Šiaip ar taip, kova jau pralaimėta.


Prie namelio durų brazdanti gulbė vėl pradėjo karkti ir šįsyk sulaukė palaikymo – ja pasekė ir kiti viduje esantys paukščiai. Erzelynė apmąstymus išblaškė.


– Gal pagaliau nutilsite! – riktelėjo.


Kodėl jis buvo toks pasipūtęs? – tuomet paklausė savęs. Nenorėjo paleisti minties siūlo, tą akimirką jungiančio su tėvu.
Inžinierius Verfelis būtų geriau prisitaikęs gyventi Obaboje, jei būtų buvęs nuolankesnis. Ir, žinoma, išmintingesnis. Galų gale, juk sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių ir yra išmintis. Tas, kuris išmoksta prisitaikyti, niekuomet nenusileis iki paties dugno. Priešingai – gebės susikurti laimę. Ką tėvui davė tos knygos, apsiskaitymas ir idėjos? Nieko, tik galutinai sugniuždė. Tik menkystos taikstosi su gyvenimu, dažnai sakydavo jis. Bet aš buvau kitokios nuomonės. Nesitaiksčiau ir su senąja tiesa, kad žinojimas susijęs su kančia, ir kuo daugiau žmogus žino, tuo stipriau kenčia. Dažnai kartodavau savo studentams, kad tokios blogos pasekmės gali ištikti tik žinojimo pradžioje. Toliau kančia būtinai nugalima.


Gulbės atrodė aprimusios. Stefanas Verfelis pamirkė plunksną į rašalą ir tvarkingai pradėjo naują puslapį. Buvo pasiryžęs apmąstymus patikėti šiam sąsiuviniui.

 

Net ir sunkiausiomis aplinkybėmis būna akimirkų, kai liaujiesi kovoti ir susitaikai, tada užplūsta ilgai laukta ramybė. Pavyzdžiui, sudužus laivui, nelaimėlis galiausiai susitaiko su jūra, nors ir praliejo kraują, mėgindamas išgelbėti savo laivą ir visą naktį po žvaigždėtu dangumi su bangomis grūmėsi vienui vienas, tik žuvys iš gyvų būtybių palaikė jam draugiją. Visai nesvarbu, nei ką jis nuveikė, nei kaip trokšta gyventi: pabaiga visada būna maloni. Jis mato, kad jėgos senka, ir niekas į pagalbą neateis, ir jokio kranto nematyti; tuomet susitaiko, ilsisi ir atsiduoda jūrai lyg vaikas, trokštantis tik vieno – užmigti.


Mano tėvas buvo per daug išdidus. Taip, gyvenimas sudužo, ir jam neliko nieko kito, kaip nusilenkti; bet nenorėjo to pripažinti, netroško paskutinės susitaikymo minutės malonumo. Šiurkščiai atrėžė: Tegu sau eina, jei nori ir užsidarė bibliotekoje, vienintelėje mėgstamoje Obabos vietoje. Kai šūktelėjau – prašiau kinui pinigų – neatsiliepė. Tik pastūmė monetą pro durų apačią. Dabar gailiuosi, kad tą akimirką taip apsidžiaugiau.


Kai gavau pinigų, klegėdami ir stumdydamiesi išvirtome pro duris kaip mokykloje, mokytojui paskelbus pertrauką. Paskui, vesdamiesi dviračius, pradėjome kopti į įkalnę, Obaboje vadinamą Kanauninkų šlaitu.


Buvo rūškana pavasario diena, beveik ištisai merkė lietus, šuorais blaškėsi vėjas, o pakelėse telkšojo balos. Kai kur vinguriuojanti srovė plukdė gausybę obelų žiedų, nuklojusių kone visą taką. Juos mindėme, ir atrodė, kad einame minkštu baltu kilimu.
Spėriai žingsniavome, vesdamiesi dviračius, o jie, kaip tikino mano draugas Andresas, stumiami aukštyn, sveria daugiau. Mūsų kelias baigėsi aukščiausioje kalvos vietoje, kur pagarbiai kilo smailus bažnyčios bokštas.


Mūsų grupelė buvo nusiteikusi džiugiai. Kvatojome iš menkiausio nieko, mėgdžiodami skirtingus dviračių skambučių garsus. „Stefanai, ar tu patenkintas?“, ir aš patvirtinau – taip, nes man tai buvo neeilinis įvykis, ir nesitvėriau smalsumu. „Nesijaudini? Tikrai nesijaudini?“ Ne – atsakiau. Bet nerimavau, ir vis labiau. Lemiama akimirka artėjo. Netrukus tu būsi Kitoje Pusėje, kaip būtų pasakęs tėvas.


Po akimirkos pirmąsyk gyvenime įžengiau į bažnyčią. Durys sunkios ir labai didelės: norėdamas atdaryti, turėjau užgulti visu svoriu.


– Įeidamas turi persižegnoti, – perspėjo Andresas. Pasakiau: nemoku. Tada jis suėmė mano ranką, pamirkė į šventintą vandenį ir padarė kryžiaus ženklą.


– Kaip čia tamsu! – šūktelėjau vos įžengęs. Apakino lauko šviesos ir vidaus tamsos priešprieša. Nieko nemačiau, netgi priekyje esančio siauro takelio.


– Kalbėk tyliau, – perspėjo draugai, eidami pro mane. Tolumoje, kur įsivaizdavau esant koridoriaus pabaigą, degė didelė žvakė. Tai buvo vienintelė aplinkui matoma šviesa. Žengiau keletą žingsnių jos link ir stabtelėjau. Nežinojau, į kurią pusę reikia eiti, o draugai dingo kaip į vandenį.


Nenuleidau akių nuo liepsnos koridoriaus gale, bet pamažu pradėjau įžvelgti aplinkui esančius daiktus. Pamačiau didelius aukštus langus su žydrais stiklais ir auksinius atspindžius, kuriuos skleidė netoli didžiosios žvakės esanti kolona. Tuomet išdrįsau eiti toliau.


– Nebijok, Stefanai, tai aš, – išgirdau balsą už nugaros ir, nepaisant perspėjimo, iš netikėtumo krūptelėjau. Dar nespėjus susivokti, kaklą apsivijo ilga ir liesa ranka. Kanauninko.


– Eime, Stefanai. Nebijok, – pakartojo, veidu kone liesdamasis prie manojo. Jo drabužių kvapas pasirodė keistas.


– Stefanai, šios žvakės liepsna niekada neužgęsta, – sukuždėjo, mostelėjęs kita ranka į priekį. – Naują žvakę visuomet uždegame su buvusios žvakės liepsna. Pagalvok apie tai, Stefanai. Kaip manai, ką tai galėtų reikšti?


Jaučiausi per daug išsigandęs, kad galėčiau mąstyti, ir kažkodėl susigėsdavau, kai kanauninkas ištardavo mano vardą. Tylėjau kaip tylėjęs.


– Tai reiškia, – pradėjo, – kad šviesa, kurią matome dabar, yra ta pati, kurią matė mūsų seneliai ir proseneliai, ir visi mūsų protėviai regėjo tą pačią šviesą. Šie namai sujungia mus visus – gyvenančius dabar ir kurie gyvens po mūsų, jau šimtus metų. Tai – Bažnyčia, Stefanai, laikui nepaklusni bendruomenė.


Supratau: tai niekaip nesiderino su mano gyvenimu. Bažnyčia ne tik jungė, bet ir skyrė; aiškus to pavyzdys – kad čia patekau aš. Bet kanauninkui neprieštaravau. Iš tikrųjų jaučiausi pažemintas, tarytum mano nepriklausymas šiai bendruomenei būtų buvusi kažkokia yda ar dėmė. Mane išmušė šaltas prakaitas.


Kanauninkas šypsodamasis pasakė, kad iki mišių pradžios dar likę šiek tiek laiko, tad galiu apžiūrėti altorių ir kitas bažnyčios dalis. Palikęs mane vieną, išėjo pro šonines duris, vedančias į chorą. Jo drabužių šiugždėjimą girdėjau net ir tuomet, kai dingo iš akių.


Dažniausiai manome, kad daiktai patys savaime yra dideli arba maži, bet net nesusimąstome, kad tai, ką vadiname daiktų dydžiu, tėra jų santykis. Bet tas santykis ir yra svarbiausias, todėl, tiesą sakant, daugiau niekur neteko matyti tokios didelės erdvės, kaip Obabos bažnyčioje. Ji buvo šimtą kartų didesnė už mokyklą ir tūkstantį kartų didesnė už mano kambarį. Be to, jos sienos ir kolonos skendėjo prieblandoje, ir ji tolino pastogėje esančius bareljefus ir nerviūras. Viskas atrodė daug didesnių matmenų, negu buvo iš tikrųjų.


Vienoje iliustruotų knygų, kurias tuomet skaitydavau, buvo pasakojama apie ekspediciją, įstrigusią tuščioje kalno ertmėje, ir tos iliustracijos man panėšėjo į šią vietą. Ne tik savo išvaizda, bet pirmiausia tuo dusinamu pojūčiu, kuris apėmė mano knygos herojus, kaip dabar mane. Ėjau koridoriumi, bet neapleido jausmas, kad uždusiu, dar nepriėjęs prie ant altoriaus spindinčios žvakės. Tuomet pamačiau, kaip kažkokia juodai apsitaisiusi senutė, priėjusi prie altoriaus, pakelia svirtį. Akimirksniu visą bažnyčią užliejo šviesa.


Pasikeitimas paveikė teigiamai, ir galėjau lengviau atsikvėpti. Tai ne tuščiaviduris kalnas, pagalvojau su palengvėjimu. Veikiau tai primena teatrą, vieną tų didelių pastatų, kuriame rodoma opera; jį tėvas lankydavo Hamburge.
Daugiausia tėvo prisiminimų buvo susiję su teatru, ir aš mintinai žinojau siužetus ir choreografiją visų spektaklių, kuriuos jis buvo matęs Buchštrasėje esančioje Operoje ar Teatre, arba šmaikščius pasakojimus apie tų laikų aktores ir aktorius. Tai, ką įsivaizdavau, klausydamasis tėvo, buvo nenuginčijamai panašu į tai, ką pamačiau. Bažnyčia iš tiesų panėšėjo į teatrą. Didelė scena viduryje, barzdotų žmonių atvaizdai, žiūrovams skirtos kėdės ir suolai. Ir viskas buvo aukso spalvos, viskas spindėjo.
Rūstus, kone virpantis garsas pasklido po bažnyčią. Atsisukęs į choro pusę, pamačiau apie dvidešimt klūpančių moteriškių. Jos krutino lūpas ir nenuleido nuo manęs akių.


Neatlaikęs tų žvilgsnių, smukau pro duris ir mačiau išeinant kanauninką. Netrukus strimgalviais lėkiau laiptais, kurie atvedė pas draugus.

 

Pavargęs Stefanas Verfelis padėjo plunksnakotį ir pažvelgė pro langą, bet, galima sakyti, nieko nematė, dėmesio nepatraukė netgi gulbių keliama erzelynė tvenkinyje. Ką tik galvoje šmėstelėjęs vienas iš tų vėjų nutraukė minčių siūlą ir privertė susimąstyti apie šio, dvylikto, sąsiuvinio prasmę. Kam reikia vėl viską prisiminti? Ar ne geriau palikti praeitį ramybėje ir nedrumsti prisiminimų?
„Tik jaunystėje žmonėms patinka prisiminimai“, – pagalvojo. Bet, kalbėdami apie praeitį, jie iš tikrųjų kalba apie ateitį, su ja susijusias baimes ir troškimus, apie tai, ko tikisi iš gyvenimo. Bet – ne taip, kaip jis, jie to niekada nedarydavo vieni. Jis nesuprato jų troškimo dalytis prisiminimais. Galbūt tai blogas ženklas. Kad viskas baigėsi, ir daugiau nebesinori gyventi.


Jis papurtė galvą, tarsi norėdamas tas mintis nuvyti šalin, ir galiausiai pastebėjo, kas dedasi už lango. Kitoje namelio pusėje kažkas, matyt, rado priebėgą nuo lietaus ir dabar mėtė trupinius į tvenkinį, o gulbės puldinėjo vieną per kitą ir klykavo kaip paklaikusios. „Šiandien parke nebuvo žmonių, jos, ko gero, labai išalkusios, – pamanė. –Ką gi, grįžkime prie choro“, – tarė pats sau.

 

Vos Stefanas įėjo į chorą, kanauninkas pakilo nuo suolo prie vargonų ir ištiesė rankas.


– Pagaliau mažasis Verfelis kartu su mumis. Pasidžiaukime kartu ir padėkokime už tai Viešpačiui, – tarė švelniu balsu. Sunėręs rankas, pradėjo balsu melstis; tą patį darė mano draugai.


– Sveikas atvykęs, Stefanai. Nuo šiol priklausai mūsų bendruomenei ir būsi vienas iš jos išrinktųjų. Mano draugai žvelgė į mane lyg matydami pirmąsyk. Andresas buvo atsakingas už giesmynų išdalijimą. Man jis padavė beveik naujutėlaitį egzempliorių.


– Nesuk galvos, Stefanai, vieną kitą sekmadienį ateisi ir tikrai mus pasivysi. Žinau, kad būsi iš visų geriausias, – sukuždėjo. Knygelės puslapiai buvo plonyt plonytėliai, su paauksuotais krašteliais. Raudona juostelė rodė šios dienos psalmę.


Kanauninkui pakvietus atsisėsti šalia, draugai dar labiau į mane įsistebeilijo. Šiek tiek dvejojau. Supratau, kad tai tikra privilegija, bet kunigo artumas glumino. Aš dar nebuvau pamiršęs jo rūbų kvapo.


– Nebijok, Stefanai. Lipk čionai ir sėskis šalia, – pasakė kunigas ir užgrojo vargonais. Medinės choro grindys pradėjo virpčioti. Nustebau, kad vargonai turėjo dvi klaviatūras, o norint jais groti būtinai reikėjo minti pedalus. Kartais melodija atrodė aikštinga, pabrėžtinai stipriai aukštų ir žemų tonų, o kunigas savo kėdėje, regis, šoko ir siūbuodamas kliudydavo mane. Sunkiai sekiau tų psalmių mintį, niekaip negalėjau susikaupti. Prasidėjus trečiai giesmei, knygą užverčiau, tiesiog sėdėjau ir spoksojau priešais save. Ten stovėjo mano draugai ir žiopčiojo, o apačioje tebeklūpėjo moteriškės; tolėliau liepsna žaidė rausvai geltonos spalvos šešėliais.
Staiga liepsna pradėjo kilti. Iš pradžių atrodė, kad pakilo savaime, tarytum kažkas būtų stumtelėjęs iš apačios, bet vėliau, kai plazdeno virš altoriaus, mačiau, kad liepsna juda ne pati: rankoje ją laiko šviesiaplaukė mergaitė. Ji sklendė lengvai, nemosuodama rankomis.


„Ji artėja prie manęs“, – pamaniau. Ta ryški liepsna akino. Mergaitė perskriejo visą bažnyčią ir priartėjo prie manęs. Ji pleveno ore, per kelis metrus pakilusi nuo choro grindų. Vargonai staiga nuščiuvo.


– Stefanai, ar žinai, kas yra meilė? – švelniai paklausė. Linktelėjau galva ir norėjau atsistoti, kad galėčiau geriau įžvelgti jos veidą. Bet ryški liepsna neleido nė krustelėti.


– Ar galėtum mane pamilti? – vėl paklausė, ir akimirką mačiau jos šiek tiek pravertas lūpas ir nosį.


– Taip, – atsakiau, nes tai atrodė vienintelis įmanomas atsakymas.


– Tai atvažiuok pas mane, Stefanai. Atvažiuok į Hamburgą, – pakvietė. – Marija Fokel, Hamburgas, Johamesholfo gatvė 2, – pridūrė.


Tai pasakiusi, apsisuko ir pradėjo skrieti altoriaus link. Šūktelėjau: sutinku atvažiuoti pas ją į Hamburgą, kad ji dar šiek tiek pabūtų čia ir taip greit nepradingtų.


– Nesijaudink, Stefanai, nieko tokio. Būk ramus, – netrukus išgirdau balsą. Gulėjau paslikas ant choro grindų, o virš manęs buvo palinkęs kunigas, Andresas mosavo su savo partitūra.


– Marija Fokel! – sušukau.


– Nusiramink, Stefanai, tu apalpai. – Kunigo balse išgirdau švelnią gaidelę. Jis padėjo atsikelti ir paprašė Andresą mane palydėti į lauką. – Bus geriau, jei į kiną neisi. Reikia elgtis protingai, – patarė atsisveikindamas. – Neik, gerai? – neatlyžo.


Bet visas mano mintis buvo užvaldžiusi šviesiaplaukė, ir jaučiau, kad nieko negaliu atsakyti. Už mane tai padarė Andresas.
– Ne, pone, neis. Aš irgi neisiu, dėl viso pikto pasiliksiu su juo, – pasižadėjo.


Kunigas pritariamai linktelėjo ir grįžo prie vargonų. Mišios turėjo tęstis.


Pasijutau geriau, vos išėjęs į lauką, ir mintys aiškėjo. Netrukus šviesiaplaukės atvaizdas pradėjo blankti, kaip išsisklaido sapnai, arba nebepastebimais virsta gumulėliai dulkių, kai jų jau nebeglosto saulės spindulys. Bet čia pat buvęs mokslo draugas Andresas bažnyčioje matytam reginiui neleido pradingti suvisam – mat buvo keleriais metais už mane vyresnis, ir jam labai rūpėjo visa, kas susiję su jausmais. Negalėjau tikėtis, kad moters vardas nepatrauktų jo dėmesio.


– Kas tokia ta Marija Fokel? – pagaliau paklausė.


Vos išgirdus tą vardą, prieš akis vėl iškilo mergaitės atvaizdas. Tą pačią akimirką išvydau ją skriejančią iš vienos bažnyčios pusės į kitą ir prisiminiau jos klausimus. Neskubėdamas viską papasakojau.


– Gaila, nematei veido, – išklausęs pareiškė. Regis, jį labai domino ta trūkstama merginos portreto detalė.


– Tik lūpas ir nosį, bet man pasirodė, kad ji gražesnė už visas Obabos merginas. – Su paiku keturiolikmečio užsidegimu pasakiau, ką iš tiesų galvoju.


– Nemanau, kad ji būtų gražesnė už merginą iš baro, – atkirto labai rimtai.


– Atleisk, nenorėjau įžeisti, – atsiprašiau.


Prisiminiau, kaip nervinasi Andresas, kai kalbama apie moterų grožį. Jo akimis, nė viena mergina negalėjo prilygti jo siekiamai padavėjai – net būdamas paauglys, maniau, kad tai visai kvaila. Jis visą laiką skyrė prasimanyti pinigų, kad vėliau, šeštadienio vakarais, galėtų valandų valandas gerti kamputyje prie baro. Gerti ir, suprantama, kankintis, nes toji gražiausia pasaulio mergina kalbėdavosi su visais, išskyrus jį.


– Vis dar pyksti? – dar sykį paklausiau. Nenorėjau, kad jis išeitų, man reikėjo pašnekovo.


– Ne, – nusileido.


– Gal apsukime ratą kitą, – pasiūliau. Nenorėjau eiti tiesiai namo – reikėjo laiko perkratyti įspūdžius, nes galva plyšte plyšo.


– Nori pasivažinėti?


– Tiesą sakant, norėčiau pasivaikščioti. Reikia daug ką apmąstyti.


Nuo bažnyčios pasukome takeliu, kuris juosė kalvą ir baigėsi prie trijų nedidelių Obabos upių santakos. Jis buvo per siauras eiti dviese, o dar stumiant dviračius; bet iš ten atsivėrė itin puikus vaizdas. Žalumoje skendinčios kalvos su šen ten išsibarsčiusiais baltais namukais; tokį peizažą savo pirmuose eilėraščiuose bando aprašyti kiekvienas paauglys.


– Slėnis atrodo toks mažytis, – pasakiau.


– Aha, tikrai, – pritarė Andresas tarsi dvejodamas.


– Man jis panašus į prakartėles, kurias darote per Kalėdas, – stabtelėjęs pridūriau. Pasijutau pakylėtas. Širdį svaigino keistoji bažnyčios chore matyta vizija.

 

Bernardo Atxaga. Obabakoak: romanas. Iš baskų k. vertė Alma Naujokaitienė. K.: Kitos knygos, 2015.