vladimir_dorokin Rusų literatūra išgyvena krizę. Dar neseniai tviskėjusi kaip nušveistas virdulys, dabar rusų proza kaunasi su ciniškos valdžios sunaikintos visuomenės demonais. Tarp rašytojų viešpatauja sąmyšis, nes jie save laiko tėvynės dvasinio sunaikinimo įkaitais. Jiems viskas pasikeitė kartu su „sovietinio golemo“ žūtimi: ankstesnės kultūros institucijos išnyko, o literatūra daugiau neturėjo tarnauti Istorijai; pogrindžio ir disidentavimo epocha baigėsi, savilaidą (samizdatą) pakeitė internetas; „stori“ žurnalai išvaistė savo aureolę, vėjai iš Vakarų nupūtė buvusius įpročius ir į rusų žemę atnešė naujo įkvėpimo sėklas.
Dėl to sukrėsti rašytojai priversti improvizuoti, klaidžioti tamsoje ir iš naujo išrasti literatūrinio žaidimo taisykles. Būdami visiškai laisvi, jie negali iš savo amato užsidirbti pragyvenimui. Todėl rusų literatūra tapo ekonominio chaoso auka, pasmerkta grįžti į atskaitos tašką, kad iš naujo pasirengtų judėti pirmyn.
Šis atsikūrimas tuo skausmingesnis, kad jis vyksta ant griuvėsių nacijos, draskomos tai bolševikinės hidros, tai naujų Kremliaus satrapų. Visi šiuolaikiniai rašytojai tragišku choru liudija apie šią ligą, plakančią šalį, garmančią į plėšikavimą ir skurdą, neturinčią ateities ir pamažu iš baimės šiukšlyno virstančią į mirusiųjų sielų kapines.
Šiandien rašytojai ieško įkvėpimo tarp visuomenės atskalūnų. Šiuolaikiniai autoriai - Vladimiras Makarinas, Arkadijus Babčenka, Andrejus Gelasimovas, Jurijus Bujda, Natalija Kliučarova, Anatolijus Koroliovas, Zacharas Prilepinas, Irina Denečkina - graudena rekviem prarastajai kartai, įsikabindami į hiperrealistišką, šaltą ir šiurkštų stilių, bet nerasdami nė menkiausio utopijos gelbėjimo šiaudo. Mafija ir narkotikų prekeiviai, samdomi žudikai ir alkoholikai, chaoso vaikai – mylimiausi herojai rusų literatūros, šito girto laivo, dreifuojančio pilstuko vandenyne.
Kai kurie, kaip Borisas Akuninas, randa priebėgą caro laikų nostalgijoje. Kiti renkasi sarkazmą, pašaipą ir gogolišką groteską, tarp tokių - skandalingiausi ir labiausiai komentuojami rusų autoriai Vladimiras Sorokinas ir Viktoras Pelevinas. Jie seka disidentų pėdomis ir pasirašytų po Eduardo Limonovo žodžiais: „Mūsų visuomenė nieko negali pasiūlyti jaunimui, išskyrus niūrią mento ir kareivio pareigą, girtas jauno darbininko linksmybes arba niūrų kalinio likimą“. Jam atsako Zacharas Prilepinas: „Rusijoje mažai liko kuo tikėti. <...> Rusiją maitina jos sūnų sielos - jais ji gyva, ne teisuoliais gyva, o prakeiktaisiais“.
Liūdna išvada. Niūrios perspektyvos. Šitoje kolektyvinėje odisėjoje po tamsą sunku aptikti plunksną, kuri apsispręstų pasukti svajonės ir stebuklo keliu (išimtis tik nuostabioji Liudmila Ulickaja), kad sušildytų rusų sielą vasarvietėje, kur ji pabėgo visų pamiršta.
Šita siela, jeigu tikėtume F.Dostojevskiu, visada mėgo kentėti ir būtent tuo ji traukia: tačiau šiandieninis šaltis toks ledinis ir šiurpus, kad gali ją užšaldyti amžiams.
Lrytas, 2010 01 15