australiski rugiai Viduržiemis man šiemet nuskilo saulėtas. Tikiuosi, kitais ir dar kitais, ir dar, ir dar – jis bus saulėtas, o ne snieguotas ar plikšalingas. Australijoje gruodis yra pirmasis vasaros mėnuo. Lyg ir ne karšta dar taip, kaip gali būti, bet jau +40 gavau pajusti. Koks jausmas? Kaip saunoje, kur niekas neleidžia nusirengti net iki apatinių. Kaip saulės orkaitėje, kur skaudžių spindulių nenupučia vėjas.
Užteks poezijos. Štai jums gyvenimo proza.
Šiais metais publikavo tris mano noveles (vieną reikia vadinti apsakymu, nes ji dalyvavo apsakymo konkurse, tačiau Lietuvoje terminai taip supainioti, kad – tas pats).
Pirmąją novelę – „Gaisras“ – publikacijai nusiunčiau į garbų žurnalą „Metai“. Bendravimas su redakcija buvo malonus, pagarbus, tvarkingas. Atlyginimas sumokėtas laiku. Tačiau tik dabar pamačiau publikacijos variantą PDF formatu ir pašiurpau: iš visos novelės išimti kursyvu (italic) parašyti žodžiai, frazės. Tai – nesvarbu? Betgi be jų novelė atrodo kaip idiotiškas kliedesys! Jeigu skaitysite ir jums taip pasirodys, žinokite, kad yra taip, kaip galvojate. Labai blogai. Džiaugiuosi, kad novelę siunčiau neatsakingai – tikrai ne pačią geriausią, tiesiog bandžiau laimę. Net nežinau, kaip dabar sakyti: pasisakė? (Bet pagaliau autorė nuotraukoje nerimtai šypsosi, rodydama visus savo porcelianinius dantis – beprecedentinis atvejis Lietuvoje!)
Antrasis projektas buvo (apsakymas) „Žuvis“, kurį parašiau specialiai „Literatūros ir meno“ konkursui. Ne, ne šiaip sau atsisėdau ir sukaliau konkursui – eskizą turėjau pasirašiusi prieš penkiolika metų. Šią vasarą tiesiog sėdau parašyti galutinai. Turėjau omenyje, kad rašau prizui (man tai padėjo). Ir man pasisekė. Ne tik todėl, kad novelė, tfu, apsakymas gavosi puikus, bet ir todėl, kad šiais metais nelabai daug gerų (kur ten – patenkinamų) darbų kiti atsiuntė – gal kad neįprastas toks konkursas? Laimėjau antrą vietą ir visai neblogą piniginį prizą (tikiuosi, kad pinigus tvarkingai perves – kol kas niekas nieko nepranešė). Tiek neuždirbsi paprastai, publikuodamas tik noveles. Išvis kažin, ar įmanoma novelistui pragyventi iš savo darbo. Romanistas – tai bent brangiau žadanti profesija…
Trečioji publikacija užkibo po „Žuvies“ – „Šiaurės Atėnų“ redaktorė „atsitiktinai“ perskaitė ją (o aš maniau, kad jie visai neatsitiktinai turėtų skaityti savo konkurentų publikacijas – ak, jie visai ne konkurentai, naivuole tu, Sandra…) ir parašė man pasiūlymą. Specialiai jos savaitraščiui perrašiau dar vienos novelės – „Bet daiktai linkę gyventi“ – eskizą, nusiunčiau ir tučtuojau sulaukiau teigiamos reakcijos. Kas buvo be galo naudinga šiuo atveju – kad mano kūrinį davė ištaisyti stilistei. Labai nustebau, kad kiti to nedaro (pvz. litmenis netaisė, „Metai“ – nežinia, bent jau man nebuvo atsiuntę derinimui). O liūdniausia šiame projekte buvo pabaiga (ne, ne menkas atlyginimas, dėl kurio redaktorę paguodžiau: „Galėsiu už jį nusipirkti tris knygas – tai visai neblogai.“) – visiškai bereikalinga redakcijos pastaba post factum, kad jų publikuota novelė prastesnė už „Žuvį“… Aišku, kad prastesnė! Na-ir-kas?
Vis aidi galvoje vieno „Grafomanijos“ komentatoriaus klausimas:
– Sandra, o kam tau visa tai?
Dabar atėjo laikas sau rimtai į tai atsakyti. Gal bus ir kitokių nuomonių (nes manyje sugyvena visas parlamentas), tačiau šiandien, dabar, manau, kad publikacijų man daugiau tikrai nereikia. Pabandžiau, įvyko, sužinojau, kaip elgiamasi su autoriais, kokia bendravimo kultūra, kokie atlyginimai (jeigu domina, klauskite asmeniškai, nes viešinti turbūt nelabai etiška). Bet bendras jausmas yra toks: nemalonu. Už tokius menkus pinigus – taip nemalonu, kad nesinori daugiau publikuoti nė eilutės.
Dar viena publikacija įvyko komerciniame leidinyje: straipsnis apie kelionę – „Uluru – kraujo lašas dykumoje“ – savaitraštyje „Tiesa“ (leidžiamas Anglijoje). Jau supratau, kad komercinių leidinių etika tokia: kai reikia surinkti medžiagą spaudai, korespondencija veikia sparčiai ir tiksliai kaip laikrodis. Tačiau atėjus atlygio laikui – korespondencija nutrūksta. Pasijauti kaip skurdžius, reikalaująs savo duonos kąsnio (tas atlygis gėdingai menkas). Kadangi man tai tik žaidimas, o norėdama uždirbti duonos kąsnį tikrai nesikreipčiau darbo į jokią redakciją (jaučiuosi turinti kitų talentų), tai mano reikalavimus jie dar išgirs. Telieka tik smagintis!
Kitas žaidimo lygis: leidyklos. Bus matyt…
A, ir dabar jau turiu didelį kompiuterį ir nepaprastą pelę, kuri mėgsta, kai ją kuteni (Kalėdų Senis turi ryšių su Apple) – kitais metais dirbsiu, nelenkdama nugaros, valio.
2009 12 21