geda 1 Gruodžio 15 d., antradienį, 17 val. Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys) kviečia į poeto Sigito Gedos mirties metinių minėjimą „Ne dėl to aš buvau čia atėjęs“ ir pomirtinės esė knygos „Vasarė ajero šneka“ pristatymą. Dalyvauja knygos redaktorius Alius Grėbliūnas, aktorė Kristina Kazakevičiūtė, poetas Donaldas Kajokas, Naujosios Romuvos vyr. redaktorius Andrius Konickis, Jonas Balčius ir Raimondas Polis. Fleita gros Monika Ryškutė. Maloniai laukiame!
tekstai.lt, 2009 12 14
Išėjusiam nuo išeinančio
Vardan Dievo Tėvo ir Šventos Dvasios Paženklinto Vaiko –
Sigito, kuris gimė Lietuvoje 1943 metais po Kristaus,
gyveno ir kūrė Viešpaties garbei nuo savęs
ir žuvusio brolio, panašiai kaip drožėjas Šepka ar tapytojas Kuras.
Sigito, kurį mačiau vieną žiemą Stuokynėj –
Alma matri Vilnensis studentų buveinėj –
sfinkso veidu, tylų ir orų „fuksiuką“ kibirkščiuojančioj talentų kalvėj.
Sigito, kurį vis dar regiu ant kalvelės prie Vingio,
parimusį ant slidlazdžių, vasario vakarėjančiam
danguj sustingusį, gal jau pamačiusį Ledynų Lietuvą, gal Žydinčią Snaigyno slyvą...
(Ar tik ne 19-ąjį Jo gimtadienį tai buvo – pagalvojau bemaž po pusšimčio metų.)
Sigito, paskutinį kartą kurį sutikau, atrodė tada – visai
netikėtai, vėl Vilniuje prie centrinio knygyno 1967-ųjų rugpjūčio 11-ąją
dairantis „Strazdo“ vitrinoj – „knygelės vaikams“,
taip šelmis pasakė, ir aš tuo tikėjau kokią dešimtį metų.
Dar parodė tada savo būstą – mažą, tamsvėsį, lyg areštinę, artimoj kaimynystėj Žemaitės,
ir užrašė pirmagimes „Pėdas“ – vis stebiuos jų dydžiu ir gyliu, –
čia tai žengta gruntauno bernaičio!..
Sigito jau gyvo daugiau nemačiau, tačiau visam laikui
sujungtas likau tais pačiais stebuklingai painiais labirintais.
Sigito, kurio nebespėjau paklaust apie tai, kas gyviesiems žinoti neskirta.
Sigito, kurį pažinoję Ten rasim. Amen.
Gintautas Žulys
Šakių rajonas, Giedručių kaimas