EL PAÍS DE CRISTAL: Un acercamiento a la prosa lituana contemporanea Džiaugsmingas, neeilinis įvykis: Ispanijoje, Sevilijoje, išleistas Vilniaus universiteto profesorės Carmen Caro paruoštas ir į ispanų kalbą išverstas lietuvių prozos rinkinys „El pais de cristal: Un acercamiento a la prosa lituana contemporanea” („ArCiBel Editores”), kuriame yra Vandos Juknaitės knygai pavadinimą duodanti „Stiklo šalis”, Birutės Jonuškaitės „Iš laimės” („Žalčių tiltas”), Renatos Šerelytės „Katilinės prižiūrėtojos eilėraščiai” ir „Bevardė žolė” („O ji tepasakė Miau”), Bitės Vilimaitės „Atsigręžti meilėje” („Užpustytas traukinys”) ir „Profilaktinis patikrinimas” („Tėvo vardas”), Emos Mikulėnaitės „Laisvė” („Nepaprastos istorijos”). Tekstai parinkti neatsitiktinai. Kiekviena autorė atskleidžia skirtingus lietuviškos buities, lietuviškų tipų atspindžius, ir kiekvienos autorės išraiškos būdas ir požiūris į pasakojamus įvykius skirtingi. Tokiu būdu išgaunama sugestyvi mozaika. Įvadui panaudotas Audingos Peluritytės straipsnis, kuriame aptariami autorėms būdingi kūrybos bruožai, juos įstatant į platesnius rėmus. Vertėja-leidėja savo ruožtu pateikia apie kiekvieną ir biografinių žinių. Knygos viršelis papuoštas Čiurlionio „Žiema”.
Vertėjų iš ispanų į lietuvių kalbą vis gausėja. Versti į ispanų kalbą, ypač ne kokį nors mokslinį straipsnį, o grožinės literatūros kūrinius – kietas riešutas, tad turime būti dėkingi profesorei, kuri ryžosi investuoti nemažai laiko, idant pristatytų Ispanijoje dar nedaug pažįstamos šalies literatūrą. Išversti į jos gimtąją kalbą tekstai suskamba autentiškai, be dirbtinio atspalvio. Jie natūralūs. Žinoma, nelengva perduoti originalų kiekvieno apsakymo skambesį, leisti pajusti didžiulį skirtumą tarp, pavyzdžiui, Juknaitės ir Šerelytės vartojamos kalbos. Tai kebli užduotis, tiksliai nusakyta Viktorijos Daujotytės pabaigos žodyje, pristatant Ramutės Skučaitės išverstą Cvetajevos „Į niekur laiškai”. Pasak jos, „poetinė frazė įlydyta kalboje; be kalbos, to, ką galima būtų išversti, tarsi ir nėra, nėra kito pasisakymo būdo”. Proza šiuo atžvilgiu gal mažiau reikli, nesileidžia būti taip radikaliai apibrėžiama, tačiau ir čia kliūtys nemenkos: kokių skirtingų niuansų pasiekiama lietuvių kalboje kaitaliojant būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį laiką; kaip įtaigauja reikšmę, ritmą, skambesį priešdėlių parinkimas. Vertimai atlikti labai kruopščiai, kiek įmanoma prisilaikant originalo. Neteko pastebėti nė vieno prasmės iškreipimo. Kad autorė yra labai atidi kalbai, įrodo tai, kad dabar ji ruošia paskaitą tarptautiniam kongresui, sutelkdama savo dėmesį į dviejų Balio Sruogos „Dievų miškas” vertimų, pasirodžiusių ispanakalbiuose kraštuose, palyginimą.
Oficialus knygos pristatymas, į kurį buvo pakviestos ir autorės, įvyko Sevilijoje ir buvo palankiai komentuotas spaudoje.
Dabar daug lengviau bus kalbėti ispanams apie lietuvių literatūrą, nepilstant „iš kiauro į tuščią”, o pasiremiant įtikinančiais tekstais, tapusiais prieinamais profesorės C. Caro dėka.
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“
2009-09-19