Tiesą sakant, nesiruošiau šiame straipsnyje išsamiau pristatyti jau senokai (rugpjūčio 20–23 d.) Jurbarke vykusio tarptautinio literatūros forumo „Šiaurės vasara“, juo labiau kad redakcijos esu įpareigotas akyliau domėtis sostinės kultūros naujienomis. Jis norom nenorom vėl iškilo atmintyje, kai niekaip nepavyko suderinti mano paties prisiminimų apie šį renginį su kai kuriais žiniasklaidoje pasirodžiusiais atsiliepimais. Turiu galvoje straipsnį „Literatūtos (kalba netaisyta – aut. past.) forume „Šiaurės vasara“ buvo ir niekų“ („Lietuvos rytas“, 2009-08-24). Perskaitęs šį pašaipų straipsnį, kiekvienas doras pilietis turėtų manyti, neva forumo dalyviai be gailesčio niekino ir drabstė purvais lietuvių literatūrą bei jos kūrėjus, šlovino transseksualumą, suteikė nemokamo laiko reklamuoti „Metų knygos“ konkursą (autorius duoda suprasti, kad tas konkursas jam neatrodo rimtas) ir visi sutartinai būgštavo, jog festivalis esą vyksta paskutinį kartą.
Neabejoju, kad didžiąją dalį gerb. autoriaus teiginių ir visa tai, kas nepasakyta žodžiais, bet atpažįstama iš pašaipios ironijos, tuoj pat galėčiau svariai ir autoritetingai „sugriauti“, bet nematau reikalo – nesu aš koks nors nesivaldantis „meilės laiškų“ rašytojas ar „pašto karvelių“ aštrialiežuvis dresuotojas. Galų gale man, kaip „elito vakarėlių“ – kartais taip pašaipiai pavadinamas forumas – dalyviui, taip elgtis būtų net neelegantiška. Kodėl tad turėčiau šitaip nemaloniai supaprastėti? Važiuodami braškančiu autobusu iš Jurbarko su keliais kitais „elito vakarėlių dalyviais“ lyg nujausdami ką negero diskutavome apie tai, kaip/ar turėtume reaguoti į spaudoje ir interneto komentaruose pilamas paplavas (žinoma, ginčijomės ir dėl to, ar galima tai pavadinti paplavomis, ar visgi dera laikyti nuomonėmis), ir daugmaž sutarėme dėl vieno: komentarai/nuomonės, kurios remiasi argumentum ad hominem yra netoleruotinos. Tai yra dar viena priežastis, kodėl atsisakau detaliau komentuoti R. Gerbutavičiaus išvadas – beveik visais atvejais turėčiau įžengti į privačią vieno forumo dalyvio (ne minėtojo straipsnio autoriaus) erdvę, taigi naudočiausi argumentum ad hominem, o tai, kaip sutarėme anksčiau, negali būti atleista žmogui, kuris įsivaizduoja sakąs tiesą.
Kas yra toji Giedros Radvilavičiūtės kitados įkvėpta „Šiaurės vasara“ – žadinanti aistras, paslaptinga, skurdžiai tenušviečiama žiniasklaidoje? Atvirai kalbant, festivalio žanrą trumpai apibūdinti sunku, galbūt todėl jis ir pavadintas pačiu neapibrėžčiausiu terminu – forumas. Jame skamba ne tik rašytojų, kritikų, literatūros mokslininkų, vertėjų, filosofų, kultūros funkcionierių ir kt. mintys apie literatūrą (dienomis vyksta daugmaž tai, kas įprastai vadinama konferencija), bet rengiami ir literatūros skaitymai, gyvos muzikos popietės. Tam tikrą procentą festivalio svečių visuomet sudaro svečiai iš Šiaurės šalių, būtent į tai nurodo ir forumo pavadinimo pirmasis sandas. Kiekviename forume gvildenama vis kita tema.
Šių metų literatūros forumo tema – „Literatūra be kabučių: prarandamos kokybės beieškant“. Jau pati tema pakuždėjo, kad forume buvo kalbama apie savo šalyse, o ir už jos ribų pripažintus literatus ir literatūrą, kurios kokybė daugmaž niekam nekelia abejonių. Buvo skaitomi Hanso Christiano Anderseno, Tovės Jansson, Nikolajaus Baturino, Magnuso Hendlundo ir kt. tekstai, lietuvių literatūrai taip pat atstovavo gerai žinomi, jau laiko patikrinti autoriai – Poezijos pavasario laureatas Rimvydas Stankevičius, LRS premijos laureatė rašytoja Danutė Kalinauskaitė, Nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Navakas. Šiaurės šalims atstovavo ir savo garsiuosius žemiečius pristatė Berkas Vaheris (Estija), Trondas Haugenas (Norvegija), Annina Rabe (Švedija), Dagas Heede (Danija), Sirke Happonen (Suomija).
Aišku, neįmanoma nesutikti su tuo, kad viena Šiaurės šalių literatūros forumo „Šiaurės vasara“ problemų yra… Šiaurės šalių rašytojai ir kritikai. Pastaruosius skandinavų organizacijos pasiūlo vien pagal numanomą jų kūrybos/pranešimo atitikimą forumo temai, todėl kartais nutinka ne itin malonių paradoksų. Antai pernykščiame forume, kurio tema buvo „Rašytojas ir maištas“, viena autorė pristatė „maištingą“ romaną, kuriame aptarinėjo savo intymius nuotykius su jos šalyje žinomais žmonėmis; ji neslėpė, kad visus tuos nuotykius prasimanė, siekdama pagarsėti. Kita skandinavų autorė tąsyk pasakojo, kaip ji „rinko medžiagą“ kūriniui apie italų mafiją ir kaip ją, berenkančią, mafijozai išprievartavo. Šiemet nemaloniai nustebino danų profesorius D. Heede, kuris, kaip taikliai pasakyta minėtame R. Gerbutavičiaus straipsnyje „Lietuvos ryte“, „nepraleido progos paauklėti esą homofobiškos lietuvių tautos, o H. Ch. Anderseno „Mažojoje undinėlėje“ įžvelgė transseksualumo alegoriją“. Net nebandant ginčytis, kad pakantumo ir tolerancijos vaivorykštiečiams pas mus – bent palyginti su Skandinavija – tikrai stinga, neįmanoma nesutikti, kad pranešimo autorius akivaizdžiai nepanoro suprasti temos. (Beje, kartais svečiams pritrūksta ir paprasčiausio išsilavinimo: vienas pernykštis svečias nepajėgė suprasti termino „egzistencinis nerimas“…). Visgi neįmanoma būtų teigti, kad tai yra tendencija, ir šių metų forumas tai neblogai įrodo. Nepaisant išties keistos Danijos kritiko laikysenos įgyvendinant forumo tikslus, kitiems svečiams šiemet sekėsi nepalyginamai geriau. Didelis atradimas buvo estų autorius N. Baturinas, su kurio kūryba išsamiai supažindino B. Vaheris (Estija), savaip įkvėpė Dago Solstado ir Magnuso Hedlundo (Švedija) tekstai, kuriuos skaitė T. Haugenas (Norvegija) su Jūrate Baranova bei A. Rabe (Švedija) su G. Radvilavičiūte. Labai šiltai buvo sutiktas paskutinę dieną atvykusios suomių lektorės Sirke Happonen pranešimas „Tove Jansson – charakterių ir peizažų choreografija iliustracijose ir tekste“.
Iš lietuvių pranešėjų bene didžiausią įspūdį paliko „Lietuvos ryto“ nemalonę užsitraukęs vertėjos Gabrielės Gailiūtės pranešimas „Penkios knygos“, kuriame pranešėja analizavo dviejų skaitytojų kategorijų – „skaitytojos Staselės“ ir skaitytojo „profesoriaus Raidžiūno“ (negaliu patvirtinti, ar simbolinio personažo pavardė tikrai tokia, kokia ji liko mano atmintyje – aut. past.) – galimybes susieiti. Šiame pranešime nuskambėjo ir kai kam turbūt nemalonus, tačiau, šio straipsnio autoriaus nuomone, gana teisingas teiginys – lietuvių literatūra išties nėra labai stipri (nors šiais visuotinio dekadanso laikais jos silpnumas ir neišskirtinis), todėl per metus išleidžiamų gerų knygų yra tiek nedaug, kad nemaža dalis knygų leidybai skiriamų valstybės lėšų neišvengiamai atitenka vietiniam šlamštui. Autorė siūlė šiuos pinigus verčiau naudoti remiant gerų užsienio autorių vertimus. Bent jau nenuobodu buvo klausyti Loretos Jakonytės („Ar dar tebėra literatūros vertinimo kriterijai?“) ir Solveigos Daugirdaitės („Bandymas įsivaizduoti, kuo esam įdomūs“), o Arūno Brazausko pranešimo „Kelionė iš dangiškosios Jeruzalės į virtualųjį Bobruiską“ dauguma forumo dalyvių tiesiog nesuprato. Matyt, todėl internetinio dienraščio Balsas.lt vyr. redaktorius forumui pasibaigus savo žiniasklaidos priemonėje rado vietos paaiškinti ir pakomentuoti savo pranešimą. Nesutrumpintą pranešimo tekstą taip pat galima rasti internete.
Visus vakarus forumo erdvėje skambėjo muzika. Dalyvius ir svečius linksmino Kęstučio Vaiginio projektai, kuriuos jis atliko su savo draugais ispanais Aleixu de Gispertu ir Celeste Alias. Tiesa, šeštadienio vakarą dar vyko K. Navako inicijuota diskoteka, kurioje jis dalijosi savo vinilų kolekcijos perlais.
Straipsnį, matyt, reikėtų baigti tuo, nuo ko jį reikėjo pradėti – Jurbarke vykstąs tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“ paprastai pradedamas Vilniuje. Šįsyk tai rugpjūčio 20 d. nutiko „Havana Social Club“. Savo kūrybą skaitė R. Stankevičius, D. Kalinauskaitė, apie rašytojo N. Baturino kūrybą pasakojo svečias iš Estijos B. Vaheris. Susirinkusiesiems muzikavo Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė. Kiek pamenu, jokių priešiškų pastabų lietuvių rašytojų atžvilgiu nebuvo – bet gal aš ką nors praklausiau? Gal didžioji lietuvių literatūra pradėta trypti ir žeminti jau čia? Reikėtų paklausti pačių įžeistųjų.
Nemunas / kulturpolis.lt
2009-09-07