Laimantas Jonušys Balandžio mėnesį Lietuvos radijas laidoje „Kultūros savaitė“ pateikė reportažą apie JAV prasidėjusį popierinių laikraščių nykimą. Ten taip pat buvo kalbama, kad Lietuvoje irgi mažėja popierinių laikraščių paklausa ir ateityje nemažai jų turės mažinti apimtis, periodiškumą, užsidaryti arba pasilikti tik internetinę versiją. Kaip vienas iš argumentų dėl internetinės žiniasklaidos pranašumo buvo pateiktas faktas, kad šioje nemažai skaitytojų patraukia publicistiniai straipsniai.
Štai čia jau yra nacionalinis ypatumas, tiesiogiai niekaip nesusijęs su interneto specifika. Popieriniams laikraščiams niekas niekada nekliudė publikuoti nepriklausomų apžvalgininkų komentarų, ir visame pasaulyje tokie komentarai laikraščių nuomonių puslapiuose turėjo ir tebeturi garbingą bei skaitytojų vertinamą vietą. Pas mus susiklostė kitokia tradicija, kurios priežastims nusakyti reikėtų atskiro komentaro, bet galiausiai išėjo taip, kad kai kurie laikraščiai su tokia nuostata pasidarė meškos paslaugą.
Kitas nacionalinis ypatumas yra vadinamosios „spaudos apžvalgos“, transliuojamos per radiją (ir šiek tiek per televiziją). To irgi, regis, niekur Europoje nėra, nes šios „apžvalgos“ dažnai virsta tuo, kad tiesiog perskaitomi ištisi straipsniai. Kitose šalyse tokių dalykų visų pirma nėra dėl to, kad galioja autorinės teisės ir radijas negali vogti publikacijų iš spaudos, nes jeigu įdomiausius straipsnius galima pasiklausyti per radiją, tai kam tada pirkti laikraštį? Pas mus autorinės teisės irgi galioja, bet laikraščiai neprieštarauja, kad jų straipsnius perimtų radijas. Matyt, tai suvokiama kaip nemokama laikraščio reklama. Dauguma laikraščių dosnūs ne tik radijui, bet ir internetui: straipsnius jie skelbia ne tik savo interneto portale, bet leidžia įsidėti ir grynai internetinės žiniasklaidos priemonėms. Tada skaitytojui lieka mažai prasmės ne tik pirkti laikraštį, bet net ir atsiversti to laikraščio internetinę svetainę.
Be abejo, visose šalyse radijas, televizija ir kitokia žiniasklaida (netgi patys laikraščiai) daro spaudos apžvalgas – dažniausiai jose apžvelgiama (būtent apžvelgiama, o ne perskaitoma), kaip kokį nors įvykį komentavo įvairūs laikraščiai. Tam reikia labai nesudėtingo, bet vis dėlto šiokio tokio analitinio sugebėjimo, mokėjimo apibendrinti skirtingas nuomones ir objektyviai jas pateikti. Šis paprastas įgūdis pas mus, regis, nelabai ugdomas mokyklose ir netaikomas žiniasklaidos praktikoje.
Kita nacionalinė įdomybė, kad joks radijas neapžvelgia mūsų šeštadienio laikraščių. Tai suprantama, straipsnių skaitovams šeštadienis – išeiginė. Kitaip sakant, spauda dirba šešias dienas per savaitę, o ją balsu per radiją skaitantys žmonės – tik penkias.
To skaitymo veteranas yra Lietuvos radijo spaudos apžvalgininkas Juozas Šalkauskas. Jis turi puikų, malonų balso tembrą, labai tinkamą bent jau tai tradicinei radijo raiškai, kurios klausytojams nereikia greitakalbe visokias paistalynes žeriančių komercinių radijo stočių tauškalių. Bet iš esmės tai yra pasenusi, atgyvenusi radijo rubrika. Visų pirma dėl to, kad šis skaitovas toks ir tėra – skaitovas ir nieko daugiau. Jo uždavinys labai lengvas – perskaityti pagrindinių dienraščių pirmųjų puslapių straipsnių keletą pirmųjų sakinių. Iš tų kelių sakinių kartais aiški esmė, o kartais visai ne. Skaitovo tai nejaudina – jis atkala tuos pirmuosius sakinius, ir jūs jau ten žinokitės.
Kurioziška ir tai, kad Lietuvos radijas, pateikęs minėtą reportažą apie internetinės žiniasklaidos svarbą, tebegyvena XX amžiuje – internetinės žiniasklaidos straipsniai spaudos apžvalgose visai neminimi. Stagnaciniu principu ir toliau apsimetama, kad egzistuoja tik popieriniai laikraščiai ir tik jie yra svarbūs (taip pat ir Žinių radijui).
Vis dėlto Lietuvos radiją ir televiziją reikia pagirti bent už tai, kad jau kurį laiką spaudos apžvalgose neminimi „Respublikos“ grupės leidiniai. Kreipimasis, kurį pasirašė daug Lietuvos šviesuolių, buvo išgirstas – su kloaka nebendradarbiaujama ir ji ignoruojama.
Šiaurės Atėnai
2009-07-17