Mindaugas Valiukas. Dalios Znaidauskienės nuotrauka
Kai panorau pasidalinti savo mintimis apie pirmąją Mindaugo Valiuko poezijos knygą „Mėnulio keramika“ (1998), jau buvo pasirodžiusios ir kitos trys jo knygos (Vogta vinis: eilėraščiai, 2003; Kreatyvo mirtis: pjesės, 2006; Dambrelis: eilėraščiai, 2006), tad grįžti prie ištakų atrodė tarsi ir nepatogu – juk laikraščius domina recenzijos apie naujausias knygas, o interviu su menininku irgi geriau daryti ne prieš 10-metį pasirodžiusios, o šviežiai išleistos knygos proga (arba stuktelėjus solidžiam jubiliejui į kumpstančią kuprą). Bet štai pasitaikė puiki proga grįžti į praėjusį tūkstantmetį...
Liepos 3 d. Skulptūrų parke vyko poeto, dramaturgo (režisieriaus, muzikanto etc. – pastaraisiais metais M. V. reiškiasi kaip itin kūrybinga ir įvairiapusė asmenybė) M. Valiuko dainuojamosios poezijos vakaras, kurį organizavo Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui dirbanti literatūrologė, rašytoja Sondra Simanaitienė. Ji ir pristatė poetą sakyčiau padoriam skaičiui susirinkusių M. Valiuko klausytojų ir žiūrovų: eseistiškai laisvai interpretuodama poeto gyvenimo faktus, apžvelgdama jo kūrybinę programą, provokuodama poetą „lyrinei išpažinčiai“, supažindindama su Skulptūrų parko savitumu, istoriniais faktais ir t.t. Betarpiškas, spontaniškas, organiškas, natūralus – toks buvo M. Valiuko autorinis vakaras, kuriame pirmąkart šalia neskaitė kiti poetai, negrojo kiti muzikantai - jo vieno Ego gražiai išpildė daugiau nei valandą trukusią programą ir, tikiu, dar būtų turėjęs ką pasakyti ir padainuoti.
Vakaras tarsi natūraliai „skilo“ į dvi dalis: pirmojoje skambėjo „keraminė“ poezija, antrojoje – dainos. Gaila, kad „praėjusio tūkstantmečio dainos“ – taip savo dar mokykloje ar studijų laikais kurtas ir tą vakarą dainuotas dainas pavadino M. Valiukas („pagavusi“ šį pavadinimą S. Simanaitienė autorinį vakarą iškart susiejo su visoje Lietuvoje vykstančiais renginiais, skirtais Lietuvos vardo tūkstantmečiui) – neįrašytos į CD. Melodingos, savitos, netikėtos, teatrališkai atliekamos autoriaus (svarbu!), „įvairiažanrės“ dainos su neįprastais tekstais, kuriuose skleidžiasi gamtos, smurto, meilės, paradoksų estetika, prašosi būti klausomos, o ne laikomos vieno „alchemiko“ galvoje (tiesa, kai kurias dainas, Mindaugo dainuotas bendrabučio koridoriuose, dar ir šiandien niūniuoja bičiuliai, bet juk ir tautosaką užrašinėjame, nes žmonių istorinė atmintis vis trumpėja). Sąmoningai vadinu tai, ką girdėjau dainomis, o ne „dainuojamąja poezija“, nes šis terminas, mano nuomone, per ankštas vykusiai subalansuotiems kūriniams, t.y. dainoms, kuriose tekstas (ir jo turinys), žinoma, yra svarbus, bet ne mažiau svarbi ir savita melodijos sandara, dainos charakteris, intervaliniai santykiai, skambesio specifika... Na, bet šiuos svarstymus kol kas stumiu į šoną ir vėlei juos paliesiu tik tuomet, jei „praėjusio tūkstantmečio dainos“ atitrūks nuo autoriaus ir pradės savarankišką, publikos įtakojamą gyvenimą. Tokį, kokį pradėjo gyventi eilėraščiai, prieš 11 metų tapę knyga, kurią beveik visą (67 puslapiai gerų ir net puikių tekstų) vakaro metu poetas perskaitė žaisdamas tarsena, intonacijomis, nuotaika, tekstų logika ir psichologija, pauzėmis etc.
„Mėnulio keramika“ – „patogus“ rinkinys skaitovui ir skaitytojui: visada yrà mintis ir poetinė nuotaika; netikėtumo intriga, ryškūs vaizdiniai ir vaizdinga kalba; eilėraščių subjektai – autentiški, įdomūs, gyvi; daug estetizmo (bet ne per daug) ir viso to, kas vėliau (kitose knygose) tapo „smurtine poezija“, „absurdo pjesėmis“, eseistinėmis fikcijomis. Priminsiu, kad M. Valiuko poezijos knyga „Mėnulio keramika“ buvo įvertinta literatūrine Zigmo Gėlės premija už geriausią poetinį debiutą. Apie šią premiją 2001 m. poetas Alfonsas Maldonis rašė: „Zigmo Gėlės premija skiriama tikrai talentingiems, išties turintiems galimybių tarti naują žodį lietuvių poezijoje“. Atsispiriant nuo šios minties galima tvirtinti, kad šią premiją Valiukas jau pateisino: nors pernelyg neapdovanotas kritikos dėmesiu, „įkalintas“ Klaipėdos poetinėje mokykloje poetas kalba įdomiai, savaip, „nepopuliariai“; nebijo eksperimentuoti, ieškoti, keistis, žaisti ir... klysti (juk klaidos ir sukuria tą organikos, „džiazavimo“ įspūdį, kuris susidaro perskaičius „Mėnulio keramiką“ bei kitas šio menininko knygas). Tai daro talentingai ir kūrybingai.
Bet grįžkime į Skulptūrų parką, kurio teritorijoje iki Antrojo pasaulinio karo buvo miesto kapinės, įkurtos 1820 m. sausio 7 d., ir kuriame Mindaugas skaitė:
Miestas mažėja
O didėja kapinės
Jos savo kairiuoju sparnu įsiveržia
Į dilgėlėmis ir takažolėmis
Apžėlusį kiemą
Kur mažametė mergaitė
Supasi žviegiančiomis supynėmis
Ir ten pasilieka
Ir ten apsistoja <...>
(Papūgos, P.54)
(Per)skaitytuose eilėraščiuose daug mirties, bet joje daug ir dangaus – debesų, mėnulio, paukščių (ypač gervių). Joje nestinga (savi)ironijos; elegantiško, rafinuoto smurto; subtilios gamtos ir istorijos, kultūros faktų dermės; egzistencinių įtampų, dvasinių meditacijų, liūdesio. Erdviuose, talpiuose vaizduose fontanais trykšta metaforos ir alsuoja erotika:
Ką veikia akmenys
Nakty: ryte
Randu suprakaitavusius
(P.27)
„Mėnulio keramikoje“ apsistoję eilėraščiai - tarsi išgėrę „gyvybės vandens“ – yra visada poezija. Tuo man ši knyga ir patinka, todėl apie ją verta kalbėti ir skaityti ją verta būtent dėl to – dėl joje esančios amžinybės ir būties efemerijos.
Ant kiekvieno tilto
Sekundę jaučiuosi
Savižudžiu
Sustoju nebyliai
Šaukdamas
Mirties
Eime nerimsta
Mylimoji
Negaiškim
Laiko
(Šauksmas, P. 36)
Apskritai, sumanymas pristatyti pirmąją rašytojo knygą yra vertas jei ne Nobelio, tai bent Bookerio premijos (pateiksiu tik vieną argumentą - savo laiku pirmosios knygos dažniausiai nesulaukia deramo dėmesio). Ir čia derėtų gražiai padėkoti (ačiū!) S. Simanaitienei, kuri jau žengė ne vieną žingsnį, kad parkas taptų „apgyvendintas“ žaidžiančiais, skaitančiais, dainuojančiais, fotografuojančiais, piešiančiais, ir kurios dėka Skulptūrų parke aktualizavosi įdomi idėja.Tačiau Jūs tikriausiai nesupyksite, jei vietoje formalių apibendrinimų aš pacituosiu dar vieną eilėraštį, nes jaučiu, kad turiu pagrįsti tuos „ditirambus“, kurių čia prirašiau M. Valiuko kūrybai. Be to juk poezijai ir muzikai anas vakaras ir buvo skirtas.
Ruduo tai kraujo raudona puta
Aš liudiju mirtį
Liudiju maldai sudėjęs sparnus
Liudiju mirtį
Pūvančių lapų krūvų garuojantį
Fosforą
Aš liudiju mirtį
Gervių paskui save velkamą hektorą
Aš liudiju mirtį
Aš iš liūdesio liudiju
Skausmą iš skausmo aš
Liūdesį liudiju taip kaip
Medžiai tampa giria
Širšės susispiečia spiečiun
Aš liūdesį liudiju
Iš nerimo liūdesį liudiju
Ir viskas kas nuskamba toliais
Kas užkrečia drebules jauduliu
Echo graudulinga simfonija
Echo nenurimstantis kraujas
Sugriaunantis sienas klausyklų
Ne tavo sparnams ši teisybė
Ne tavo sparnams šitie tiltai
Vibruojantys vėjo agonijoj
Rudens sukrešėjusioj statikoj
Apstulbusio vienai akimirkai
Gervės išvilko net hektorą
Kaip simbolį miręs bet mylimas
Kaip paskutinįjį sąspyrį
Iš po rūdijančio tilto
(minipoema Liudininkas, III d., P.64–65)
P.s. bet kodėl Skulptūrų parke Mindaugas Valiukas? Viena iš priežasčių – knygos „Mėnulio keramika“ ketvirtajame viršelyje esanti nuotrauka, kurioje poetas sėdi šalia dailininko, skulptoriaus, medalininko Antano Žukausko sukurtos skulptūros „Anūkas“ ir šiandien stovinčios Skulptūrų parke.
Kulturpolis.lt
2009-07-07