Gegužės 22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko mokslinė konferencija „Socialistinio realizmo klasika“. 2009-aisiais šimtmečius būtų šventę Kostas Korsakas, Juozas Baltušis, Petras Cvirka, jų pėdsakams literatūros istorijoje išryškinti ir buvo skirtas šis nemažo kolegų dėmesio sulaukęs renginys.
Laikotarpis, kai literatūrai buvo diegiami „socialistinio realizmo“ principai, savaime mąstomas literatūros galios ir galios literatūrai lauke. Kartu tai – kairėjimo klimakso, ištikusio lietuvių visuomenę XX a. penktojo dešimtmečio pradžioje, padarinys, ilgą laiką veikęs ir schematiškai primityvinęs visuomenės, kultūros, literatūros raidą, iš kurio pamažu vaduotasi dešimtmečiais.
Procesą patogu apžvelgti iš skirtingų taškų, sekant J. Baltušio, P. Cvirkos, K. Korsako veiklos linijas, kaip ir siūlyta konferencijos rengėjų. Pradėkime nuo J. Baltušio. Pranešime apie J. Baltušio romano „Sakmė apie Juzą“ vertimą į prancūzų kalbą (pirmą kartą išleistas 1990, pakartotas 1993, 2003 – elektroninė leidyba) Genovaitė Dručkutė aptarė prancūziško leidimo paratekstus: tai, kad J. Baltušis prancūzams buvo žinomiausias to meto rašytojas lietuvis, o romanas, palydėtas realijas ir kaimo darbų pavadinimus aiškinančio žodynėlio, buvo sutiktas palankiai ir gerai įvertintas (tuo laiku J. Baltušis Lietuvoje laikytas „nurašytu“ rašytoju). Prancūzams, mėgstantiems istorinį romaną, imponavo vaizduojamas žmogaus ir istorijos konfliktas, politiniai įvykiai nebuvo svarstomi, ideologinę romano pusę užgožė legendinis, mitinis naratyvas. Tokia „išvalyta“, vien estetiniais kriterijais paremta recepcija, propaguojama įtakingų „Le Monde“ ir „Le nouvel observateur“ anotacijų, lydėjo J. Baltušio „Juzą“ ir į 2008 m. Strasbūre surengtą ES šalių literatūros apžvalginį renginį „Lecture sur le mur“. Apie lietuvių socrealistų (P. Cvirkos, A. Venclovos, S. Nėries, J. Baltušio) kūrybos recepciją Lenkijoje kalbėjo viešnia iš Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Monika Pokorska-Iwaniuk, pabrėžusi, kad nuo 1949 m., kada inscenizuoti J. Baltušio „Gieda gaideliai“, iki pat 1989 m. tai buvo vienintelė lietuviška pjesė lenkų teatre. Apie J. Baltušio perkuriamos tikrovės selektyvų tikroviškumą, semantinius ir sintagminius pasirinkimus socrealizmo kūriniuose klausimą kėlė Algis Kalėda, citavęs J. Baltušį, esą apsakyme „Ko nepasakė Laukys“ viskas tikroviška, išskyrus tai, kad laidotuvių scenoje kleboną pakeičia kolūkio pirmininkas. Daugiaveidę, prisitaikančią J. Baltušio asmenybę ir pademonstruotą partinį budrumą aptarė ir Dalia Striogaitė, pakėlusi iš archyvų politinį dokumentą – 1961 m. J. Baltušio skundą apie Kazį Borutą, kuris buvo J. Baltušio literatūrinis mokytojas ir jį patį įvesdino į literatūrą. Imelda Vedrickaitė, nagrinėjusi memuarų, „Sakmės apie Juzą“ ir J. Baltušio gyvenimo tekstų sandūras, teigė, kad prisiimta pažangaus rašytojo kaukė įpareigojo rašytinį žodį orientuoti į ateitį: moralizuoti praeitį, filtruoti atmintį, konfliktiškuose realybės patirčių ir ideologinių fantomų susidūrimuose ieškoti kalbos be įkalčių – istorijos sumitinimo. Išlikimo, socialinio įsigalėjimo temą sprendęs ir Juzos personažu – pasakų moralaus valdovo vaizdiniu, J. Baltušis apsidraudė ir kartu projektavo savo – partijos vietininko – ateitį mauzoliejuje – balzamuotame įvaizdžio muziejuje. Loreta Mačianskaitė 1965 m. išėjusį Icchoko Mero romaną „Ant ko laikosi pasaulis“ pristatė kaip J. Baltušio „Sakmės apie Juzą“ prototipą – artimą pagal žanrą, stilių, vaizdų pasikartojimą, staigius grįžimus į praeitį, J. Mero kūrinį laikydama dinamišku, J. Baltušio – statišku mitu. A. Nykos-Niliūno teiginiu, kad tauta, kuriai J. Baltušis – geras rašytojas, yra intelektualiai nesusiformavusi, pranešėja provokavo tolesnei diskusijai.
Vertybiškai aiškiausią požiūrį į laikotarpį pateikė Ewa Stryzynska-Hodyl iš Poznanės universiteto pranešime „Ištikimi ir palaužti rašytojai – panašaus likimo herojai“. Socrealizmas neatsiejamas nuo sovietizacijos, veikusios ne tik žmonių, bet ir tautų gyvenimus, todėl labai svarbūs moraliniai pasirinkimai. Siekę valdžios paramos, konjunktūrai paklusę talentingi rašytojai vėliau nesugebėjo atsitraukti (S. Nėries, P. Cvirkos, W. Broniewskio istorijos) – servilizmas negarantavo išlikimo. Palaužtieji pražudė save ir talentą, nebūdami be kaltės, o ištikimieji tarnavo Tėvynei. Pranešime „Apie kairumą literatūroje“ politinį ir moralinį aspektą priskyręs istorinių aplinkybių koeficientui, Petras Bražėnas teigė, kad kairiųjų vaikščiota pakraštėliais – rizikuojant tautos laisve ir nepriklausomybe. Kairiąją laikyseną autoritarizmo atžvilgiu laikydamas teisėta, siūlė vertinti literatūrinį, ne politinį solenizantų indėlį. P. Bražėnas teigė, kad „Stalino saulė“ parvežta ant tankų vamzdžių, o ne smulkių marionečių, režimo įrankių, pastangomis. Istoriko Mindaugo Tamošaičio pranešimas apie Petro Cvirkos orientavimąsi kairėn ir LKP vadų nepraleistą nemačiom jo ideologinį blaškymąsi išvaikė tariamas „nekaltumo“ ir naivumo iliuzijas. Iliuzinį Amerikos įvaizdį P. Cvirkos ir F. Kafkos romanuose („Frank Kruk“; „Pražuvėlis“, kitaip – „Amerika“, 1912–1914) komparatyvistinės imagologijos ir ksenologijos aspektais nagrinėjo Jadvyga Bajarūnienė. Abiem Amerikoje nesilankiusiems rašytojams ši šalis buvo erdvė tarp mito ir tikrovės: F. Kafka romane ją įkūnijo milžiniško labirinto ir jo centre esančio išvarymo iš rojaus mitologema, P. Cvirka pavertė satyros šedevru.
Kosto Korsako veikla aptarta daugiausia kaip kritiko, kurio vertinimai aktualūs ir šiandien. Rimantas Kmita ryškino Korsako kritiko temperamentą, pristatė jį ne kaip marksizmo istoriką vulgarizatorių, o kaip turėjusį savo estetinę platformą, tačiau atvirą ir kitam požiūriui. Šiuolaikinei literatūros sociologijai K. Korsakas svarbus vartotais socialinio audinio, visuomenės fono, pulsuojančios kultūros raidos konceptais bei teze, kad nėra neideologinių tendencijų. Laiko išbandymus perėjusį K. Korsako Liudo Vasario socialumo vertinimą aptarė Dalia Satkauskytė, akcentavusi estetinę kritiko nuojautą, stiliaus pojūtį, nusveriančius ideologinį vertinimą. Jūratė Sprindytė kalbėjo apie Korsako stratego, kultūros vertybių gelbėtojo vaidmenį jo vadovautame Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Direktoriumi išbuvęs bemaž 40 metų, Sovietų Sąjungoje jis buvo vienintelis direktorius su tokiu stažu. Tarptautinio masto kalbininkas Georgijus Stepanovas įstaigą vertino kaip idealų (tomis sąlygomis) filologijos institutą. Panaudojęs fasadinę uždangą rimtiems darbams, K. Korsakas inicijavo lietuvių tautosakos, dainyno, didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomų leidimą, daugiatomę Lietuvių literatūros istoriją. Medžiagos kaupimas ir sisteminimas, komparatyvistinė linija, palikimo leidyba, gausi epistoliarika iš instituto archyvų svarbu ir šiuolaikinei literatūrologijai – būtent K. Korsakas atkakliai diegė sąvoką „literatūrologija“ vietoj „literatūros mokslo“. Solveigos Daugirdaitės pranešimas apie literatų Korsakų – Halinos, Kosto ir vaikaitės Jurgos Ivanauskaitės – šeimą, iliustruotas nuotraukomis ir kasdienybės inkliuzais, nuotaikingai ir nebanaliai sudėjo psichologinius akcentus, išsakytus ir kalbėjusiųjų jau diskusinėje dalyje – apie tai, kad K. Korsakas mokslinės veiklos ėmėsi suvokęs rimtos kritikos negalimumą sovietmečiu, apie senatvėje kankinusį nepasitenkinimą dėl „ideologinio mėšlo“, apie griežtumą ir reiklumą, demonstruotą pavaldiniams ir lygia greta – giminaičiams.
Dalia Kuizinienė priminė nevienareikšmišką K. Korsako ir J. Baltušio vertinimą išeivijos spaudoje: V. A. Jonyno žodžiais, „propagandiniai pelėsiukai“ gadino J. Baltušio kūrybą, K. Korsako renomė amplitudė – nuo slavofilo (A. Klimas) iki lituanistikos reikalų judintojo (L. Dambriūnas). Socrealizmo „talentų“ rengimo politiką ankstyvuoju sovietmečiu aptarė Loreta Jakonytė. Okupuojančios šalies literatūros lauko modelis diegtas 1946 m., įkuriant jaunųjų rašytojų sekcijas (E. Mieželaitis, J. Baltušis, B. Gurvičius, R. Šarmaitis – būrelių konsultantai), ugdymo ir kontrolės tinklą. Nors ir buvo studijuojami tarybinės literatūros ir marksizmo kanonai, būreliai neišugdė pajėgių literatų, – instrukcijų uoliausiai klausęsi mėgėjai neschemiškos literatūros nesukūrė. Tokį pat dirbtinį modelio diegimą – valstybinį meną reprezentuojančią antologiją „Vėliavos“ (1948) pristatė Irena Baliulė. Didaktinis, šviečiamasis angažavimasis, įtvirtintas kūrybos, kaip ideologinio ruporo, vaidmuo – didžiausi pasiekimai (rusų rašytojai antologiją sutiko kaip parašytą RAPP’iškai). Pastarieji pranešimai parodė, kad socialistinio realizmo reikalavimus tenkinusi literatūra balansavo ant normatyviškumo, ideologinio angažuotumo, tikrovės simuliacijos briaunų, estetiškumas tebuvo antrinė užduotis.
Diskusinė konferencijos atmosfera nestokojo aukšto aptarimų lygio ir buvo ne tokia kritiška kaip 1989 m. vykusi Kostui Korsakui skirta konferencija. Tai rodo, kad socrealizmo klasikus nagrinėjame neutraliai, nes jau žiūrime iš istorinės distancijos ir be išankstinių negatyvių nuostatų – apibendrino Jūratė Sprindytė. Konferencijoje dalyvavo Korsako dukra Ingrida Korsakaitė, o Vladas Žukas padovanojo pluoštą ką tik išleistos prisiminimų knygos „Kostas Korsakas“ egzempliorių.
Literatūra ir menas