Accessibility Tools

Ričardas ŠileikaRičardas Šileika       · Kai Eugenijaus Ališankos vairuojama „Toyota“ įsuko Šilainės sodybon, ką tik įkurtas laužo šyvadūmis tyvuliavo dangopi. Šeimininkas Vytautas Žukauskas mostelėjo atvykusiesiems dešiniąja.

 

·  Štai ir didysai ąžuolas! Artimiausias Vytauto kaimynas Antanas Česnavičius iš Barčių prisimena, kad, jaunuolis būdamas, vos apglėbdavo ąžuolaitį. Taigi matematika suvis nesudėtinga: Antano tuomet turėtus metus pridėti prie ligšiolinių nugyventų – ir lygu ąžuolo amžius.

 

· Visi susirinkusieji – Veisiejų vidurinės mokyklos lituanistės Rasa Dumbliauskaitė ir Vidutė Bubnelienė, tos pačios mokyklos vyresniųjų kla­sių moksleivija, jaunimas iš Barčių irgi Veisiejų bendruomenės žmonės –­ dėmesingai klausė kiekvieno poeto eilėraščių. Tik pamanykit, skaitomus posmus uoliai apkukavo nepailstanti dzūkų gegutaitė.

 

Kieme kompozitorius ir muzikos mokytojas Tomas Čiukauskas jaunatviškai improvizavo saksofonu. Regis, ničnieko daugiau ir nebereikėjo. Tik parkristi žolėn. O melodija vinguriavo ir nejuntamai suko lengvutėlius vytulus.

 

· Visus galutinai suvienijo Šilainės grikių košė, iššutinta duonkepėje krosnyje. Gerkles maloningai vilgė firminė arbata iš dilgėlių, aviečių ir žemuogių (su šaknelėm ir žiedais). Eugenijus ir Gediminas neilgtrukus nusitraukė apavą ir basomis įtaikė į Šilainės takus.

 

· Vytautas Žukauskas nuo 2001 m. kiekvieną pavasarį Veisiejuose organizuoja menininkų plenerus. Kviečia podraug tapytojus ir medžio skulptorius. Veisiejų technologijų ir verslo mokyklos galerijoje saugoma solidi tapybos, akvarelės, batikos darbų kolekcija. Jos pažiūrėtų ir buvo pakviesti poetai. Nors tuo metu jaunuomenė laikė lietuvių kalbos egzaminą, vis dėlto – gal netgi nelegaliai – buvo įleisti į galeriją. Medžio kūrinių iki valiai regėta ir liesta urėdijos parkelyje. Čia Vladas Braziūnas kryptelėjo prie tvenkinių ir ėmė pleškinti varliukėlius ir varliukytes. Parsivežęs suleido savo skaitmenizuotą varlyną į kompiuterio akvariumą.

 

· Sigito Gedos gimtinėje Pateruose pirmučiausia stabtelėta prie nežemiškai purslojančio alyvkrūmio. Riboženklis liudijo čia buvusias senąsias Paterų kaimo kapines. Todėl Vytautas Žukauskas uždegė žvakės ugneliukę.

 

· Įsukančiųjų buvusion Gedos sodybėlėn akį patraukė nemenki žaliuojantys bambukai. Anot čia dabar gyvenančio Viktoro Ūso su pačia, Sigitas tos egzotiškos floros parsivežęs iš kaži kokios pasaulio pasvietės. Senutėlės, vielom suraišiotos perraišiotos obels paūksmėje savo eilėraščiu apie veronikas pradėjo Birutė Jonuškaitė, antrino Eugenijus Ališanka. S. Gedos klasės auklėtoja Marija Miliauskaitė ir lietuvių kalbos mokytoja Joana Vaikšnoraitė lyg susitarusios gyrė buvusį auklėtinį.

 

· Vladas Braziūnas: „Esame ne kur kitur, o jo aplinkoj, kur to vešėjimo kaip tik dabar labai pilna. Ir iš tikrųjų, kai pagalvoji, Sigitas yra tos vešlumos poetas, ir tos pačios pirmosios vešlumos, būtent dabar, kai viskas atgyja ir visa žemė, visa gamta gyva. Tai va tokios pirmapradės gyvybės Sigito kūryboje yra pilna. Ir lygiai taip pat kartu su šituo nueinama ir į visus pirmapradžius mitinius dalykus, ką jis labai stipriai pradėjo pirmasis mūsų poezijoje. Ir štai aš žiūriu į šulinį, kuris dabar labai moderniai atrodo, bet ar Sigitas jį turėjo galvoj, ar kokį kitą, didžioji pasaulio kūrybos misterija yra „26 rudens ir vasaros giesmės“, kurios prasideda nuo buitinio vaizdelio prie šulinio, kaip vištos kapstosi ir paskui per vandenį eina eina iki pačių gelmenų visos gyvybės formos ir sąmonės formos, suveša, išsiskleidžia ir galų gale, galų gale vėl iškyla ir baigiasi prie to paties šulinio. Gal prie šito?“

 

· Kad per greitai neišsibėgiotume iš Gedos Paterų, mus sulaikė gaivinga beržų sula. Kuria veisiejiškė tautodailininkė Bernadeta Paršeliūnienė pavaišino tą gegužės saulės įkarštintą vidudienį. Ir dar naminis juodųjų serbentų-vyšnių vynas. Kurio receptą, manau, sužinojo smalsaujantis Gediminas Kajėnas.

 

· Taigi poetų penketukas išsivežė iš Šilainės vaiskią nuotaiką, jaukaus bendrabūvio dovanas ir savo nuskaidrintas sielas. Dar – veisiejietiškų pinigėlių. Po šimtą šlamančių veisų! (Net nesistenkite pasaulio bankų valiutų sąrašuose tokių ieškoti.)

 

Literatūra ir menas

2009-06-05