Laimantas Jonušys Lietuvoje šiemet knygų prekyba smarkiai smuko. Tikriausiai ne tik dėl išaugusių mokesčių, bet ir dėl apskritai sumažėjusio vartotojų mokumo. Vakaruose ne visai taip. Kai kurios knygų kategorijos smuktelėjo, o kai ko parduodama daugiau. Aišku kodėl – kai žmonės nebegali sau leisti brangesnių pramogų (pvz., kelionių) ir turi daugiau atliekamo laiko, labiau skaito knygas. Ir, mažiau lankydamiesi kavinėse, daugiau gaminasi namie. Todėl daugiau perkama kulinarinės literatūros, nors sumažėjo dietos knygų paklausa (būdinga pertekliaus visuomenei).
Britų filosofas A. C. Graylingas balandžio žurnale „Literary Review“ taip apibūdino knygų prekybos didžiausius laimėjimus:
Didžiąją dalį rožinio spindesio galima priskirti trims žanrams: kulinarijos knygoms, pasaulio finansų sistemos žlugimo tyrinėjimams ir Stephanie Meyer. Rodos, norint paaiškinti pasaulio ekonomikos krizę, užtektų trijų žodžių – godūs paiki finansininkai, – bet tos knygos vis dar labai perkamos. O smalsiems Meyer skaitytojams jos žodžių vis negana – jau vien fenomenali jos knygų visomis kalbomis paklausa laiko atviras knygynų duris, kai nuo jų į kairę ir į dešinę užsiveria langinės.
Interneto kultūriniai turtai: „New York Times“ atvėrė savo daugelio dešimtmečių nabokoviškąjį archyvą – jo knygų recenzijas, jo paties (negausius) straipsnius ir t. t. Nabokovo „Lužino gynybos“ recenziją 1964 m. Johnas Updike’as pavadino „Grandmaster“ – „Didmeistris“. Amerikiečių dailiojo žodžio didmeistris apie Nabokovą rašo: „Jo sakiniai yra gražūs ir be konteksto, ir dvigubai gražesni kontekste.“ Pradžioje plačiau apžvelgdamas Nabokovo kūrybą, romaną „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ vadina „švelniausiu“ (gentlest). Apie aptariamąją knygą, „Lužino gynybą“, rašo: „Keturi skyriai, skirti Lužino vaikystei, yra grynas auksas – iš vienišo vaiko egzistencijos raizginio kerimai ištraukiamas genijaus siūlas.“
„Nabokovianą“ internete galima rasti ne tik „New York Times“ – George’as Steineris, 1999 m. britų „Observer“ recenzuodamas jo žmonos Veros biografiją, cituoja jos laišką vienam „nevykusiam“ Nabokovo biografui: „Kone 48 metus pragyvenusi kartu, galiu prisiekti, kad nė karto negirdėjau jo ištariant gryną klišę arba banalybę. Šį esminį jo gyvenimo aspektą jūs sugebėjote visiškai išleisti iš akių.“
Vis dėlto Steineris turi savų abejonių dėl knygos „Vera“:
Ar ji nors kiek nušviečia tikrai esminius klausimus, susijusius su Nabokovo anglų kalbos, išmoktos vaikystėje, persimainiusia geneze: kaip ji virto barokine, nuostabiai keista amerikietiška kalba „Lolitoje“ arba stilizuotoje „Blyškios ugnies“ poemoje?
Šiemet Dominyko Urbo premiją už geriausią vertimo debiutą gavusi Emilija Ferdmanaitė interviu „Lietuvos žiniose“ sako:
Neįsivaizduoju, kaip anksčiau vertėjai be jo [interneto] išsiversdavo. Prireikia „iššifruoti“ retesnį posakį ar tarmybę: pim pim pim į lingvistų forumus. Suabejoji, kokios spalvos, tarkim, puošniosios straublenės žiedai: pim pim pim į gūglo paveikslėlius. Jei tektų senamadiškai knaisiotis po tūkstantį enciklopedijų ir žinynų, kaipmat užsiknisčiau.
Taip, iš tiesų kažkada vertėme ir be interneto, ir be kompiuterio. Knistis po enciklopedijas ir žinynus šiek tiek tenka ir šiandien, nes (ypač lietuviškame) internete dar anaiptol ne viską rasi. Žinoma, ankstesnius informacinio nepritekliaus laikus išgyvenęs, negaliu atsidžiaugti, kad dar mano amžiuje nupuolė iš amerikietiškų padangių ši stebuklinga informacijos priemonė.
Tačiau štai čia cituotajam Steineriui to nelabai ir reikia. Jis rašo ranka ir kompiuteriu apskritai nesinaudoja. Yra tarsi paskutinis mohikanas, renesansinio masto, neaprėpiamos erudicijos ir, svarbiausia, genialių įžvalgų, intelektualinės aristokratijos žmogus, kokių šioje planetoje būna tik vienetai. Gyvenimo saulėlydyje šis Anglijos Kembridže gyvenantis archajiškas išminčius atrodo toks mielas savo senamadiška galvosena, tad šiuos skaitinius norisi užbaigti citatomis perteikiant šio didmeistrio savitas vertybes, dėstomas interviu „Neue Zürcher Zeitung“ (IV.18), kur jis reiškia šventą pagarbą kalbai ir literatūros tekstams. „Pagarbiai, kaip svečias, įžengi į teksto namą – visada kaip svečias! – ir bandai įsiklausyti.“ „Talentingas rašytojas, talentingas poetas, talentingas mąstytojas yra daug galingesnis už mūsų supratimo galimybes, jo teksto niekada neišsemsi.“
Ir apie dailę: „Van Goghas žiūri į tuopą ir pamato, kad tai ne tuopa, o ugnis, žalia liepsna. Milijardai žmonių žiūrėjo į tuopas, bet niekas nematė, kad tai žalia ugnis. O nuo tada dega kiekviena tuopa.“
Kai klausinėtoja užduoda klausimą, kuris Steineriui rūpėjo visą jo kūrybinį gyvenimą – apie meno ir moralės santykį, jis sako: „Čia jūs liečiate mano viso gyvenimo neuralginį tašką.“ Iš tiesų jam, dar ir kaip žydui, mačiusiam savo tautiečių holokaustą, niekada nedavė ramybės klausimas, kaip subtilios literatūros kūrėjai gali laikytis amoralių, žmogų žeminančių pažiūrų arba sadistiškai elgtis:
Mano nuomone, yra trys romanai, apibrėžiantys mūsų šiandieninį pasaulį: Grasso „Skardinis būgnelis“, Rushdie „Vidurnakčio vaikai“ ir Mįrquezo „Šimtas metų vienatvės“. Visi trys tėra išnaša, komentuojanti Louis Ferdinand’o Céline’o „Kelionę į nakties pakraštį“, o juk autorius buvo archetipinis nacistas, tikresnių nebūta. Jeigu tik mes galėtumėm suprasti, kaip žmogus vakare gali groti Schubertą, o rytą kankinti! Niekas to negali paaiškinti.
Negana to, klausiamas, ar geri žmonės gali parašyti gerų knygų, Steineris atsako: „O taip, bet retai“, – ir pacituoja Flaubert’ą: „Les bons sentiments font la mauvaise littérature“ („Geri jausmai kuria prastą literatūrą“).