Eurozine konferencijos Vilniuje plakatas. Dailininkas Stasys Eidrigevičius Gegužės 8–10 d. Vilniuje vyko 22-oji Europos kultūros žurnalus vienijančio tinklo Eurozine (www.eurozine.com) kasmetinė konferencija. Šiam tinklui priklauso virš 75 įvairių šalių žurnalų, bet į konferencijas suvažiuoja apie 100 kultūros leidinių atstovų. Lietuvai šiame tinkle atstovauja „Kultūros barai“, kuriems ir teko pagrindiniai Vilniaus konferencijos organizaciniai rūpesčiai. Tai buvo viena „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programos dalių.
Konferencija prasidėjo LR prezidentūroje. Jos dalyvius pasveikino Prezidentas Valdas Adamkus, Eurozine vyriausiasis redaktorius Carlas Henrikas Fredrikssonas, „Kultūros barų“ atstovas, projekto koordinatorius Almantas Samalavičius. Įžanginę kalbą pasakė Lettre Internationale grupės žurnalų steigėjas Antoninas J. Liehmas.
Šeštadienį ir sekmadienį konferencija vyko Vilniaus universiteto Teatro salėje. Ji prasidėjo diskusija skaudžiais istorijos klausimais: „Europos istorijos 1: 1945. Derinant knygas“. Pagrindinis kalbėtojas, davęs toną ne tik šiai diskusijai, bet ir visai konferencijai, buvo istorikas Jeilio universiteto profesorius Timothy’s Snyderis. Jis pažvelgė į Antrojo pasaulinio karo istoriją per abiejų režimų vykdytų masinių civilių gyventojų žudynių, nusinešusių apie 15 milijonų gyvybių, prizmę. Jis atkreipė dėmesį, kad dauguma aukų buvo iš Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos. Apie 10 mln. sudarė nacistinio režimo aukos, iš kurių virš 5 mln. – holokausto, o apie 5 mln. nužudė sovietai. Profesorius suklasifikavo ir masinių žudynių ginklus pagal jais nužudytų aukų skaičių: 1) badas, 2) kulkos, 3) anglies monoksido dujos, naudotos daugiausia sovietų teritorijoje, ir 4) nacių kamerose naudotos dujos. Į klausimą, kurios koncentracijos stovyklos – nacių ar Gulago – buvo blogesnės, profesorius atsakė, kad jos abi blogesnės negu galime įsivaizduoti, tačiau atkreipė dėmesį, kad jų misija buvo kiek skirtinga: nacių stovyklų paskirtis buvo naikinti kalinius, Gulago – juos vergiškai išnaudoti įvairiems darbams, kol nusibaigs patys. Tai buvo paskaita, sukrečianti moksliniu tikslumu ir nešališkumu. Be profesoriaus, diskusijoje dalyvavo Sankt Peterburgo universiteto istorikė Dina Khapaeva ir Leonidas Donskis.
Dvi kitos diskusijos: „Europos istorijos 2: Dilema’89“ (1989 m. nugriauta Berlyno siena) ir „Europos istorijos 3: Rytų Europos žydų gyvenimas ir mintys“ buvo taip pat įdomios. Pastarojoje dalyvavusi Irena Veisaitė labai tiksliai apibūdino tarp dviejų totalitarinių galybių atsidūrusios Lietuvos situaciją, kurios Vakarų istorikai dar neįstengia iki galo suprasti. Taip pat vyko du seminarai apie estetiką po 1989-ųjų ir prisiminimų (t. y. skirtingų istorijos interpretacijų) karus. Apskritai, nepaisant keliamų klausimų aštrumo, diskusijos buvo atviros ir geranoriškos, stengiantis vienas kitą suprasti ir faktais tikrinti istorijos stereotipus.
Konferencija baigėsi Verkių rūmuose Kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio ir poeto Kornelijaus Platelio kalbomis.
Literatūra ir menas