London knygų mugė Šią savaitę „Earls Court“ parodų centre veikusi Londono knygų mugė sulaukė tūkstančių leidėjų ir knygų mėgėjų iš viso pasaulio. Gali būti, kad Lietuvos leidėjai joje dalyvavo paskutinį kartą.
Lietuvos valstybė neranda lėšų pristatyti lietuviškų knygų pasauliui. Be to, į skolą ir iš entuziazmo dirbantys jų propaguotojai jau persekiojami antstolių. Lietuvos leidėjų asociacija lietuviškas knygas šiemet pristatė nedideliame stende, prigludusiame prie „Naujų knygų iš Rusijos“ kampo. Šioje judrioje mugės vietoje buvo įsikūrusi populiari literatūrinė kavinė ir pagrindinės mugės viešnios – Indijos – stendas. Tad lietuviškų knygų kampelis lankytojų dėmesiu nesiskundė.
Tiesa, lietuvių stendo net neverta lyginti su milžinišku lenkų stendu, kuriam mūsų kaimynai nepagailėjo lėšų. Lenkų autorių knygų ekspozicija niekuo nesiskyrė nuo prestižinių pasaulio leidyklų ar pasiturinčių Vakarų valstybių stendų. Žinodami, kad persotinta anglakalbė knygų rinka itin nenoriai verčia kitų šalių užsienio literatūrą, kaimynai lenkai gudravo. Jų stendo devizas: „Naujos knygos – tiesiai iš Lenkijos“. Jame buvo pristatomos į anglų kalbą jau išverstos knygos.
Todėl liūdna, kad lietuviška knyga, tik pradėjusi laužti ledus į platesnius pasaulio skaitytojų vandenis, gali niekur toliau nenuplaukti. Todėl, kad Lietuvos leidėjų asociacija šiais metais jau antroje užsienio knygų mugėje dalyvavo į skolą. Valstybė šiuo metu ne tik nemato reikalo paremti lietuviškos knygos populiarinimo, bet dar ir gąsdina antstoliais. Būtent Londono knygų mugėje viešinčią Lietuvos leidėjų asociaciją pasiekė laiškas, kad nuo kitos savaitės bus pradedamas skolų išieškojimas. Plačiau apie tai kalbėjomės su Lietuvos leidėjų asociacijos direktore Aida Dobkevičiūte-Džiovėniene.
Kaip jaučiatės, kai valstybė milijonus iššvaisto nevykusioms šalies įvaizdžio kūrimo strategijoms, o vienas pagrindinių Lietuvos kultūros populiarinimo įrankių – knyga ir literatūra – nesulaukia pakankamos paramos?
Situacija – labai liūdna. Juk kai vežame lietuvišką knygą į užsienį, vežame ne tik jos pavidalą, bet ir pristatome tai, kuo šiandien gyvena Lietuva, kuo ji gyveno praeityje. Mūsų šalies istorija, lietuvių kalbos gramatika, nūdienos rašytojai, mūsų gamta, visuomeninis gyvenimas – visa tai telpa knygoje. Mes pamirštame, kad ji skleidžia kompaktišką, bet galingą žinią pasauliui.
Todėl įvairiose pasaulio šalyse vykstančios knygų mugės nėra vien tik šios srities verslo renginiai. Jos yra tapusios milžiniškais kultūrinių renginių centrais. Jose ne tik perkamos ir parduodamos leidybos teisės, bet ir pristatoma įvairių šalių kultūra. Londone pagrindinės viešnios teisėmis dalyvavo Indija. Lietuva tokiame dėmesio centre buvo prieš keletą metų Frankfurte, Geteborge, Turine, Jeruzalėje. Šios mugės – unikali galimybė pristatyti mūsų šalį pasauliui, supažindinti pasaulį su mumis.
Kodėl tai stokoja valstybės paramos?
Viena pagrindinių problemų, kad dalyvavimą pasaulinėse knygų mugėse reikia patvirtinti iš anksto, o Lietuva gyvena pagal savo „biudžetinius metus“. Paraiškos teikiamos metų pradžioje, tada ir pasirašomos sutartys, formuojamas biudžetas. Tad tarptautiniai projektai turi labai mažą „langą“ įsiterpti į paraiškų teikimo terminus.
O mes sutartis su užsienio organizacijomis juk pasirašome iš anksto. Esame priklausomi ne tik nuo Kultūros, bet ir nuo Ūkio ministerijos, nes ši remia dalyvavimą tarptautinėse mugėse, teikia stendų įrangą. Norėdami dalyvauti užsienio mugėje, turime su jos rengėjais pasirašyti sutartis dar nežinodami, ar valstybė mums patvirtins finansavimą.
Kas nutinka, jei valstybė nepatvirtina finansavimo?
Kadangi sutartys su rengėjais užsienyje pasirašomos iš anksto, šaliai rezervuojama vieta. Neatvykimą lydėtų nemažos baudos. Tad esame priversti nuolatos rizikuoti. Taip yra todėl, kad esame ne pelno organizacijos.
Jeigu tai organizuotų verslo struktūros, būtų paprasčiau, bet ir pristatymas būtų kur kas labiau komercinis. Dabar pristatinėdami Lietuvą atsižvelgiame ne į leidyklų dydį arba jų pelningumą, o į knygas ir jų turinį. Lietuviškas knygas stengiamės pristatyti ne komerciniu, o kultūriniu aspektu.
Šiemet jau antroje knygų mugėje Leidėjų asociacija dalyvavo be valstybės paramos. Šiek tiek pagelbėjo Kultūros rėmimo fondas ir Leidėjų asociacijos nariai. Leidėjų asociacijos narių biudžetas skirtas asociacijai išlaikyti, tačiau dabar jį panaudojome projektams, kuriems esame įsipareigoję, įgyvendinti. Tačiau turime daug skolų, kurių negalime išmokėti.
Šiuo metu susidaro įspūdis, kad projektinę veiklą stengiamasi atiduoti į verslo rankas. Bet jeigu iš valstybės lėšų bus pradėtas daryti verslas – nesvarbu, kultūros ar kitose srityse – bus visiška katastrofa.
Tačiau vis garsiau skamba balsai, kad leidyba – toks pat verslas. Esą jei leidykla neišsilaiko rinkos sąlygomis, tegul bankrutuoja.
Formaliai žiūrint, leidyba – toks pat verslas kaip ir visi kiti. Bet leidyba pasižymi labai stipria nekomercine puse, kuri susijusi su ugdymu, švietimu. Kartais klaidingai manoma, kad valstybė, teikdama paramą knygų leidėjams, remia verslininkus. Tai netiesa. Ši parama skirta ne leidėjams, o lietuvių autoriams. Juk lietuvių autoriai neduoda pelno, jų knygų leidybos sąnaudos didesnės nei verstinės užsienio literatūros. Jei nebūtų šios paramos, lietuvių literatūra žlugtų.
Net nekalbu apie mūsų klasikų raštų leidybą, skirtą švietimui, ar apie muziejų, institutų leidyklas. Svarbu pabrėžti, kad nėra tokios šalies, kur knygų leidyba, nacionalinių autorių kūryba, jų vertimai į užsienio kalbas nebūtų remiami. Net tokios turtingos, klestinčio verslo šalys kaip Prancūzija, Švedija, Norvegija nuosekliai remia leidėjus. Žiūrint formaliai, knyga nėra pirmo būtinumo prekė, tai – ne duona. Tačiau knyga – maistas protui.
Kodėl, jūsų manymu, Lietuva, viena vertus, didžiuojasi unikalia kalba, kita vertus, nepalaiko lietuvių literatūros pristatymo pasauliui?
Mokesčiai, kuriais praėjusių metų pabaigoje Vyriausybė užvertė leidėjus, autorius ir knygas, yra neįkandami. Buvo apmokestintas net ir autorių teisių pirkimas. Dėl šių mokesčių leisti lietuvių autorių knygas tapo pernelyg brangu, brangiau nei išleisti verstinę knygą.
Kita vertus, valstybė tarsi ir turi atskiras rėmimo programas lietuvių autoriams. Bet juk paradoksalu, kai viena ranka atima, o kita ranka bando duoti. Iš to lobsta tiktai biurokratinis aparatas – lėšas skirstančios komisijos, ekspertai. Tai nėra racionalu.
Kokią matote išeitį?
Reikėtų remtis užsienio šalių patirtimi, daugelis jų šias problemas yra seniai išsprendusios. Kam išradinėti dviratį? Mes esame maža šalis, kuri knygų pasaulyje yra jau daug pasiekusi. Juk ir ilgametis dalyvavimas užsienio knygų mugėse tik dabar pradeda duoti vaisių. Tad reikėtų tęsti darbą, o ne jį trikdyti.
Atsiveria durys į anglakalbę rinką
Gintautė Lidžiuvienė, VĮ „Lietuviškos knygos“ direktorė
„Mes dar tik pradedame skverbtis į pasaulinę rinką. Užsienyje labiausiai įdomūs šiuo metu rimtąją literatūrą kuriančių jaunų lietuvių autorių kūriniai. Taip pat lietuvių poezija ir jos rinkiniai.
Dalyvavimas Londono knygų mugėje – puikus būdas pristatyti šalį ir supažindinti užsienio skaitytojus su lietuvių rašytojais. Todėl nenuostabu, kad neseniai britų leidyklos „Arc Publications“ išleista šešių lietuvių poetų antologija Londone sulaukė didelio susidomėjimo.
Neseniai išverstas ir JAV išleistas R.Gavelio „Vilniaus pokeris“, netrukus anglų kalba pasirodys M.Martinaičio „Kukučio baladės“. Tai leidžia manyti, kad po daugelio metų įdirbio ir pastangų durys į uždarą anglakalbę rinką pagaliau pradeda atsiverti.“