Juozas Keliuotis Balandžio 8 d. Rašytojų klube buvo surengta diskusija „Juozas Keliuotis – XXI a. intelektualinių ginčų objektas“. Prisiminta ir aptarta šio kultūrininko, žurnalisto, rašytojo, vertėjo, Naujosios Romuvos leidėjo ir redaktoriaus asmenybė, veikla bei reikšmė dabarties kultūriniam gyvenimui. Renginio vedėjas filosofas Andrius Konickis sakė pastebėjęs, kad į klube rengiamas diskusijas ateina kur kas mažiau klausytojų nei į koncertus ar knygų pristatymus. Nepaisant to, pasisakymų apie J. Keliuotį šįkart buvo daug ir įvairių. Gal net pritrūko pusiausvyros tarp teorinių vertinimų ir asmeniškų prisiminimų, kadangi pastarųjų būta kur kas daugiau.
Rašytojas Vytautas Girdzijauskas pasakojo su J. Keliuočiu bendravęs apie dvidešimt metų. „Man ir mano draugams, kurie taip pat mėgdavę lankytis pas J. Keliuotį, jis buvo panašus į žmogų, atklydusį iš kito laiko. Regis, šiek tiek slaptingas ir keistas buvo ne tik jis pats, bet ir jo aplinka. Jo bute Antakalnio gatvėje ant stalų gulėdavo laiškai iš užsienio, lentynos buvo pilnos knygų kitomis kalbomis, ir tai mums darė įspūdį. Kaip ir tuometinėje intelektualų aplinkoje dar neišpopuliarėję ritualai – pavyzdžiui, kavos gėrimo. Pas J. Keliuotį kava būdavo geriama nuolat. Nebuvome skaitę daugelio jo tekstų, – jie buvo išblaškyti įvairioje spaudoje, – todėl nelabai ryždavomės diskutuoti. Dažniausiai kalbėdavo pats J. Keliuotis, jis galėdavo valandų valandas pasakoti apie poeziją, kultūrą ir kitus jam svarbius dalykus.“
A. Konickio paklaustas, ar J. Keliuotis skaudžiai išgyvendavęs kritiką, V. Girdzijauskas sakė, kad labiausiai šį kultūros žmogų slėgė tyla ir tai, kad jis nėra žinomas. Kita vertus, J. Keliuotis nelabai orientavosi laike, kuriame gyveno. Tarkime, jis nuolat kalbėdavo apie ketinimą atkurti Naująją Romuvą – tuo metu tai buvo visiškai nerealu. Be to, jis buvo nenuspėjama ir gana keista asmenybė. Pas jį lankydavosi daug žmonių, kai kurie iš jų – šnipai, sekantys ne tik patį rašytoją, bet ir jo svečius. J. Keliuotis tai žinojo ir meistriškai su jais žaisdavo. Pavyzdžiui, savo šnipams jis pradėdavo pasakoti apie tai, kaip akylai yra sekamas. Jis kūrė ne tik tekstus, bet ir patį gyvenimo būdą. Žmogus, kuris niekur oficialiai nedirbo, kažkaip sugebėdavo išgyventi, nors netilpo į jokius griežtos rutinos rėmus. Jis mesdavo bet kokį jam nepatikusį darbą. Daugelis stengėsi jam padėti ištverti tą laiką, tą gyvenimą, kuris jam buvo primestas. J. Keliuotis buvo visiškai laisvas žmogus, todėl sunku pasakyti, ar jam labai rūpėjo kitų žmonių nuomonė bei kritika.
Filosofo Romualdo Ozolo manymu, kalbant apie J. Keliuotį kaip apie kultūros teoretiką, geriausia remtis jo paties žodžiais. R. Ozolas perskaitė ištrauką iš straipsnio, kuriame J. Keliuotis išsako nepritarimą Antano Smetonos valdžios vykdomai kultūros politikai. Kad Lietuvos kultūrą pakiltų, reikia ne vadinamųjų aukštesnių kultūrų patirties, bet gebėjimo išmokti mąstyti patiems. J. Keliuotis kaltino, kad A. Smetonos partija tik kalbomis atstovauja tautininkų idealams – iš tiesų jie gyvena kaip patys tikriausi liberalai. 1938 m. Lietuva turėjo stiprų kūrybinį potencialą ir dailės, ir muzikos, ir poezijos srityse. J. Keliuočiui tai atrodė svarus argumentas nesimesti į kosmopolitizmą.
Diskusijos rengėjai perskaitė filosofo Arvydo Juozaičio perduotą laišką, kuriame teigiama, kad J. Keliuotis buvo vienas svarbiausių Lietuvos kultūros žmonių. Anot A. Juozaičio, šiandieninei kultūrai būtų labai aktualus J. Keliuočio keltas aukštojo stiliaus reikalavimas. Kultūra jam yra tai, kas gali padaryti pasaulį gražesnį. J. Keliuotis nepripažino jokio kultūros ir meno „geltonumo“, suprimityvinimo arba pirminių instinktų afišavimo.
Visiškai kitaip šių iškilmingų pasisakymų kontekste nuskambėjo bibliofilo Aleksandro Mažrimo mintys. Norint suvokti J. Keliuočio veiklos savitumą, reikia išmanyti tuometinę politinę situaciją. Pasak A. Mažrimo, J. Keliuotis nekritikavo A. Smetonos valdžios principų. Jis kritiškai vertino rusų, lenkų bei vokiečių kultūrą, bet garbino prancūzus ir italus. J. Keliuočio atsiminimuose galima įžvelgti nemažai grafomanijos apraiškų. Žymusis kultūrininkas pernelyg menkino aplinkinių žmonių gabumus. „Tiesa, J. Keliuotis apsiėmė nešti didžiulį krūvį, tačiau be būrio bendraminčių nebūtų gyvavusi nei Naujoji Romuva, nei būtų įgyvendinta daugybė kitų sumanymų“, – teigė A. Mažrimas. Vis dėlto nereikia manyti, kad šios pastabos meta šešėlį ant žurnalistinės J. Keliuočio veiklos.
Į renginį buvo atvykusi ir Rokiškio J. Keliuočio bibliotekos atstovė, kuri papasakojo, kad biblioteka intensyviai renka medžiagą apie brolius Alfonsą ir Juozą Keliuočius, turi nuolatinę ekspoziciją ir rengia „Naujosios Romuvos“ skaitymus, skatinančius tiesiogiai susipažinti su Keliuočių veikla.
Nemažai J. Keliuotį pažinojusių žmonių buvo ir tarp klausytojų. Jų prisiminimai padėjo susidaryti dar spalvingesnį ir įvairiapusiškesnį šios savitos asmenybės paveikslą.