Be pavadinimo. BJ nuotrauka Nuo sausio 1 dienos 10 procentų padidėjo pridėtinės vertės mokestis (PVM), pakilo mokesčiai nuo autorinio honoraro, keičiasi „Sodros“ ir autorinių teisių mokesčiai. Ar nebus taip, kad didėjančią knygų savikainą leidėjai kompensuos mažindami honorarus rašytojams, vertėjams, redaktoriams?
Neseniai vykusi Vilniaus knygų mugė dar kartą akivaizdžiai paliudijo, kad žmonėms reikia knygų. Net prasidėjusi krizė nesumažino lankytojų srauto. Tačiau daugiausia buvo perkamos nupigintos knygos, išleistos dar galiojant seniesiems įstatymams. Dabar išleistos knygos kainuoja 40 Lt ir daugiau. O kokio kainų šuolio laukti ir kas pirks pusšimtį litų kainuojančias knygas, negalėjo pasakyti nė vienas leidėjas.
Lietuvos radijo laida „Kultūros savaitė“ ir savaitraštis „Literatūra ir menas“ į diskusiją apie šiandieninę rašančio žmogaus situaciją pakvietė keletą pašnekovų. Pokalbyje dalyvavo Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė vertėja JURGITA MIKUTYTĖ, Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, literatūros kritikas VALENTINAS SVENTICKAS, Nacionalinės premijos laureatas, poetas ir vertėjas ANTANAS GAILIUS, o pokalbį vedė Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius KORNELIJUS PLATELIS.
K. Platelis. Ką tik pasibaigusi knygų mugė šiek tiek išsklaidė niūrias metų pradžios nuotaikas dėl padidėjusių mokesčių autoriams ir pridėtinės vertės mokesčio knygoms. Tačiau, manau, derėtų pakalbėti apie rašytojų, vertėjų ir mūsų literatūros ateitį. Noriu jūsų paklausti, ar įmanoma Lietuvoje rašytojui išgyventi iš savo kūrybos ir ar turėtų būti įmanoma? Pradėkime nuo Valentino.
V. Sventickas. Nemanau, kad yra daug tokių rašytojų, kurie bando tą daryti. Iš tiesų rašytojas, be to, kad rašo, dar kuo nors užsiima. Iš ko gali užsidirbti, jeigu nori likti tiktai su autorinėmis sutartimis. O dabar, girdint visas žinias apie tuos kintančius mokesčius, manau, bus dar sunkiau. O prisimenant knygų mugę, ne tik kaip rašantis žmogus, bet ir kaip leidėjas, galėčiau sakyti, kad mes čia dar matome nueinančio laiko, kitokių leidybos sąlygų rezultatus. Mūsų – Rašytojų sąjungos – leidyklai tas konkretus prekybos rezultatas taip pat buvo sėkmingas, net ir lyginant su praėjusiais metais. Tačiau galvojant apie tai, kas mūsų laukia šiemet, nerimo ir neaiškumo yra kaip niekada daug.
O kaip vertėjai? Ar daug vertėjų gyvena tiktai versdami kūrinius?
J. Mikutytė. Tokių vertėjų yra. Ir spėju, kad truputėlį daugiau negu lietuvių rašytojų. Bent mūsų sąjungoje tokių vertėjų yra apie 20. Be abejo, yra ir daugiau žmonių, kurie priklausomi vien nuo autorinių atlyginimų. Ir nauji mokesčiai, sakyčiau, įvesti visiškai neapmąsčius, be jokios tvarkos. Socialinio draudimo, be abejo, reikėjo. Kaip tiems žmonėms būti ir apdraustiems, ir kartu tęsti tai, ką jie darė?
Ką jūs, Antanai, pasakytumėte?
A. Gailius. Aš esu vienas iš tų dvidešimties, apie kuriuos kalbama. Jau 14 metų gyvenu tik iš literatūros. Žinoma, pirmiausia iš vertimų, ne iš poezijos. Manau, kad turbūt išgyvensiu ir dar keletą metų. Net ir nepaisydamas, be abejo, pasunkėjusios padėties.
Su vertėjais – vėl atskira tema. Ne vienas vertėjas gyvena su verslo liudijimu dar ir šiandien. Tai žmonės, kurie iki šiol gyveno su 15 procentų mokesčiu, šiandien jiems prisidėjo „realiai“ 5 procentai – kitus moka leidėjas...
J. M. Tikrai nesutinku. Leidėjas viską išskaičiuos iš to, kuris gauna honorarą. Ir vertėjas gaus mažesnius honorarus.
A. G. Aš manau, kad leidėjas visko neišskaičiuos. Nes mes tada nebeversime. Deja, pati žinai, kad gerų vertėjų trūksta.
O ar planuojate kokią nors kolektyvinę sutartį sudaryti su, tarkime, leidėjų asociacija ir nustatyti kokias nors minimalias vertimo apmokėjimo kainas?
J. M. To siekiame labai ilgai. Deja, leidėjų asociacija yra beveik neveikianti, nes ką tik įsikūrė kaip sąjunga. Kreipėmės į leidėjų asociaciją ir norėjome su jais susitikti, bet jie nė karto nesureagavo į mūsų kvietimą.
A. G. Aš manau, kad leidėjų asociacijos susitarimas apskritai turbūt sunkiai pasiekiamas. Bet noriu vis dėlto pasakyti – tai, ką Vertėjų sąjunga jau daro, tas moralinis susitarimas, kad neversime už mažesnę kainą – jau veikia.
V. S. Čia pokalbis apie pinigus, apie tai, ar leidėjas ką nors mokės ir kaip autorius gali nukentėti. Pavyzdžiui, su autoriumi pasirašoma sutartį, kurioje yra suma – 1000 litų. Štai kaip bus 2011 metais: autorius (vertėjas irgi yra autorius) gaus 760 litų, pajamų mokesčio bus sumokėta 150 litų, valstybinio socialinio draudimo – 30 litų, sveikatos draudimo – 60 litų. O darbdavys turės sumokėti 297 litus. Tad klausimas, ar mūsų vidutinės leidyklos įstengs išsilaikyti, ar tie kūriniai turės galimybę iš viso sklisti? Man atrodo, kad šis klausimas yra labai svarbus.
O grįžtant prie to, apie ką kalbėjome pradžioje, – ar autorius gali išgyventi vien iš kūrybos, tai reikėtų turėti galvoje ir pramoginės lektūros kūrėjus. Neturiu per daug žinių, bet manau, kad jie galėtų iš to išgyventi, nes čia visai kiti tiražai, ir autoriniai atlyginimai gali būti visai normalūs. Bet aš daugiau mąstau apie Joną Juškaitį, apie Joną Strielkūną, apie Kornelijų Platelį, apie Petrą Dirgėlą, kad jie neliktų nuskriausti dėl to, kas vadinama autoriniu atlyginimu.
Taip, bet gal tada jie rašo ne tą? Nes vis dažniau pasigirsta klausimų visuomenėje, kam reikalinga tokia literatūra, jeigu ją reikia remti? Jeigu jos niekas neskaito, tai gal jos ir nereikia?
V. S. Aš esu įsitikinęs, kad reikia. Kornelijau, ar galėtum tu arba aš įrodyti, kad poezija labai reikalinga? Aš nežinau, kaip tą reikėtų įrodyti. Tokiu atveju sakau, kad tai yra visai kita kalba, kitoks pasaulio matymas, visai kita dimensija... Jeigu žmogus pradės gyventi be jos, tai jis tame plokščiame, to kasdienio šnekėjimo pasaulyje ir liks. Ar mums reikia to plokščiame pasaulyje gyvenančio žmogaus, kuris ateina rytą į darbą, vakare sumeta visus mokesčius, pareina namo ir išsidrebia prie televizoriaus, pasižiūri „Žvaigždžių duetus“... Koks čia bus mūsų valstybės pilietis?
A. G. Norėčiau pritarti Valentinui. Yra argumentų, kodėl poezija vis dėlto reikalinga. Ji reikalinga, jeigu norite, netgi valstybei, politiškai. Atrodytų, lyg ir nereikalingas dalykas yra filosofija. Arba klasikinių kalbų mokėjimas. Jeigu neturime aukščiausio lygio, tai galbūt Lietuvai reikia tik penkių tokio lygio žmonių? Nemanau, kad tie penki, kurie yra tos kultūrinės piramidės viršuje, yra kur kas vertingesni negu tie, kurie atidirbo savo darbą, padarė savo stalus. Tai irgi piliečiai ir žmogiškos vertybės. Bet ta apačia vis platėja, ir ta piramidė vis lėkštėja. Tai yra blogai. Galiausiai tai pavirsta didelėmis politinėmis problemomis.
J. M. Dar pridursiu, kad Lietuva yra, deja, maža šalis. Ir visose mažose šalyse didelės vertės kultūra, meno kūriniai dažniausiai neišgyvena patys, todėl jie remiami valstybės. Ir dauguma civilizuotų valstybių labai noriai remia tą kultūrą, suvokdami, kad dažniausiai tai yra apskritai vienintelis dalykas, kuriuo šalis gali pasididžiuoti užsienyje. Deja, mūsų politikai tai pamiršta. Bet juk ir Lietuva deklaruoja, kad kultūros rėmimas yra vienas iš prioritetų.
V. S. Taip, čia ir yra tikras nacionalinis interesas. Ir mane visada stebina, kad, tarkime, į meno kūrinį ir į dešrą rinkos požiūriu yra žiūrima vienodai. Jeigu tos dešros rinka yra visas pasaulis, tai lietuviškai parašyto kūrinio rinka yra tiktai Lietuva. Sakyčiau, kad Lietuva kol kas neturi didesnės, net piniginės vertės produkto negu mūsų šitie menai.
A. G. Su Valentinu nesutinku. Nėra taip, kad literatūra ir dešros Lietuvoje yra vienodai vertinamos. Negirdėjau, kad ūkio ministerijoje būtų specialus fondas dešrų gamybai remti. Todėl ir turime knygų leidybos rėmimo programą, turime vadinamąjį „šnapso“ fondą. Tuo ir skiriasi.
Yra dar ir kita problema. Aš norėčiau būti teisingai suprastas. Manau, kad privaloma remti lietuvių literatūrą. Bet turime turėti galvoje, kad tas rėmimas yra ir turės būti visados perteklinis. Prisimenu belgų fondo knygą. Viename naujienlaiškio numeryje esu matęs labai gražią karikatūrą: sėdi vienas rašytojas už stalo su savo knygomis. Įeina kitas ir sako: „Ką tu sau manai? Mane jau dešimčia kalbų į makulatūrą pardavė.“
Teisingai paminėjote valstybės paramą. Čia būtų galima dar pridėti stipendijas rašytojams ir visą krūvą premijų. Aš norėjau paklausti, kaip, jūsų akimis, šios programos veikia? Skaidriai ar neskaidriai ta parama pasiekia tuos, kam paramos reikia? O svarbiausia – kaip jos apskritai veikia? Ar skatina mūsų literatūros kūrimą?
V. S. Aš manau, kad neblogai veikia tos sistemos. Be to, jos buvo kurtos pačių menininkų iniciatyva. Aš tiesiog galvoju apie tai, kad dabar, kai atsiranda visai kiti mokesčiai, tai bent jau knygų išleidimo savikaina akivaizdžiai augs. Ir jeigu tos sumos konkrečiam autoriui, konkrečiam leidiniui išliks maždaug tokios pat, kokios buvo, tai leidėjai gali nepatraukti.
A. G. Jeigu smarkiai didėja savikaina, turi sparčiai didėti ir suma, kuria leidinys remiamas.
V. S. Kultūros rėmimo fondas jau paskelbė savo skaičiukus. Jie tikrai yra maždaug tokie pat kaip ir pernai. Tie biudžetai buvo planuojami iš anksto. Apie šituos įstatymų pakeitimus ir pridėtinės vertės mokesčius, ko gero, nebuvo galvota. Tad leidėjai dėl to gali pakliūti į situacijas, kai turės per dideles išlaidas. O kaip bus su leidybos programos skaičiais, mes dar nematėme.
Valentinai, gal gali pasakyti, kiek procentų šiandien padidėja knygos savikaina?
V. S. Ekonomistai man sako, kad knygos savikaina gali išaugti apie 30–40 proc. Be to, man labai norėjosi pasakyti, o ir mugėje kartais tekdavo išgirsti, kad tos knygos labai brangios. Tada visi akmenys metami į leidėjų daržą. Mūsų skaitytojai turėtų žinoti, kad knygyne knyga kainuoja (čia jau knygų prekybininkų nuopelnai) dvigubai brangiau negu leidyklos kaina. Jei leidykla atiduoda knygų prekybai knygą už 20 litų, vadinasi, knygyne ją bus galima įsigyti už 40 Lt.
Norėčiau grįžti prie autorių. Netgi tada, kai leidėjas gauna valstybės paramą knygai išleisti, dažnai autoriaus honoraras būna labai nedidelis. Norėjau paklausti, Valentinai, kaip mums su jumis kovoti? Ar eiti pas ministrą ir prašyti, kad jeigu jau knyga yra remiama, tai kad toks ir toks procentas būtų numatytas autoriaus atlyginimui? Ar eiti pas Rašytojų sąjungos pirmininką ir jo prašyti stotis į mūsų kohortos priekį? Grįžtant prie vertimo, pavyzdžiui, Norvegijoje vertėjų sąjunga yra sutarusi už puslapį reikalauti 26 eurų. Paskui jie dar streikavo, tačiau nežinau, kuo streikas baigėsi.
V. S. Aš su tavimi, Kornelijau, visiškai sutinku. Tiktai turiu pasakyti, kad vieną kartą Norvegijoje pirkau pypkę ir tabako. Tai daugiau nei pypkės, nei tabako Norvegijoje nepirksiu. Šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti, ką ten tie 26 eurai Norvegijoje reiškia!
Dar noriu paminėti tokį dalyką. Nesaugūs net tie rašytojai, kurie laisvai sudaro sutartis su leidėju, pavyzdžiui, pramoginės literatūros rašytojai, kuriems dažnai numatomas tam tikras procentas nuo parduotų knygų. Kadangi Lietuvoje nėra tos vadinamosios virvelinės kainos, tai net nežinia, nuo kokios kainos jiems skaičiuojamas tas procentas. O dažniausiai – nuo leidyklos savikainos.
V. S. Bandau atsakyti. Pirmiausia reikia žiūrėti į Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, kuriame parašyta, kad autorinis atlyginimas yra autoriaus ir leidėjo susitarimo dalykas. Jie turi susitarti. Jeigu mūsų žmonės dar nedrįsta kalbėti apie pinigus, tai turėtų šio komplekso atsikratyti.
Tarkime, kai mūsų leidykla leidžia knygą, ir jai yra skirta Kultūros ministerijos parama, tai honorarą autorius tikrai gaus, dėl jo bus tariamasi. Kiekvienas autorius, atėjęs su leidyklos direktoriumi pasirašyti autorinės sutarties, turėtų būti pasidomėjęs, kiek paramos čia skirta. Paprastai būna skirta apie 30–40 proc. nuo realių knygos išleidimo sąnaudų. Autorius turėtų galvoti ir apie tokios knygos tiražą, net ir galimą kainą. Ir tuomet kai kurie dalykai aiškėja. Jeigu knygos galimas tiražas – 2000 vienetų, tai viena kalba. O jei – 300 egzempliorių, tai kita. Reikia normaliai žmoniškai apie tuos reikalus kalbėtis. Sunkoki visada būna pokalbiai su vyriausios kartos rašytojais, kurie pripratę prie to, kas buvo sovietmečiu. O tie, kurie dažniau dabar leidžia knygas, mąsto ir apie galimybę išleisti knygą, ir gauti už ją tam tikrą autorinį atlyginimą. Bet kartu turi galvoti ir apie tai, kad šitas leidėjas turėtų galimybes išlikti bei toliau leisti jo knygas. Čia viskas susipina.
J. M. Ne, aš manau, kad turėtų būti griežčiau nustatytos taisyklės. Ir autoriai būtų labiau ginami įstatymų ir visų kitų teisės aktų. Ir tai Lietuvoje įmanoma, nes daroma kitose šalyse. Pas mus autorius paliktas likimo valiai. Be abejo, vienas fizinis asmuo, paniręs į savo menus bei nemokantis derėtis dėl pinigų, ir didžiulis juridinis asmuo – leidykla nėra lygūs. Manau, būtų teigiamas dalykas, kad, teikiant valstybinę paramą, būtų nurodymas, kad tam tikras procentas turi būti skiriamas autoriui (nežinau, kaip tiksliai). Tai labai lengva padaryti. Pavyzdžiui, Vokietijoje nuo 1901 metų veikia leidybos įstatymas ir autorių teisių įstatymas. Ten yra nurodyta, kad galioja minimalus atlyginimas (ten net vadinamas normaliu vidutiniu atlyginimu) ir kad jis yra sutariamas būtent tarp asociacijų. Ir visi to laikosi. Nes ten leidėjai ir savigarbos turi, ir prestižu rūpinasi. O čia, kas gauna premiją, niekam neįdomu. Tad tai būtų vienas būdas reguliuoti – įpareigojimas, ir bet kas, eidamas į teismą (o ten yra buvę ir teisminių atvejų), iš karto turi kuo remtis pagal įstatymą, kaip turi būti atlyginta už darbą. Taigi viskas yra įmanoma.
A. G. Vis tiek manau, kad kitaip nebus. Tai yra susitarimo dalykas, nes niekas manęs, kaip autoriaus, negali priversti parduoti savo darbo Valentinui arba Kornelijui. Aš turiu galimybę rinktis, ir jie turi galimybę rinktis tave ar mane.
J. M. Jūs kalbate kaip Nacionalinės premijos laureatas. Bet dauguma yra ne Nacionalinės premijos laureatai, dauguma yra paprasti vertėjai.
A. G. Man labai nepatinka tokie argumentai „ad personam“. Tai nėra argumentas.
A. G. Aš kalbu ne iš mažumų pozicijų. Aš kalbu apie tikrąją padėtį. Pirma, aš nesu tas, kuris gauna pačius didžiausius honorarus Lietuvoje. Antra, visada deriesi. Yra buvę ne kartą taip, kad sutikau versti šimtu litų už lanką mažiau, nes labai norėjau tos knygos. Jeigu kalbame apie literatūrą, tai nėra vien tik piniginiai santykiai. Literatūra yra kūryba. Valentinas yra išleidęs paskutinę mano poezijos knygą...
A. G. Gerai, pastarąją. Ir aš jam neturiu jokių pretenzijų, nors jis ir menką, labai menką honorarą man sumokėjo. Bet man rūpėjo tą knygą išleisti ir rūpėjo knygą išleisti tam tikroje leidykloje, ne bet kur. Aš manau, kad vertėjas taip pat elgiasi. O jeigu kitas taip nemąsto ir jam tai yra ne literatūrinio darbo, o tik uždarbio šaltinis, sakykime, jis tą amatą neblogai moka ir daro, tada iš tikrųjų reikia kalbėti tik apie rinkos santykius. Jeigu jis sutinka gauti 100 litų už lanką, nes neranda, kur kitur save geriau parduoti, tai tada viskas gerai, leidėjas turi baisiai džiaugtis.
Norėčiau paklausti Valentino, kaip Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos tarybos pirmininko, tokio dalyko. Yra numatyti pinigai už knygų panaudą bibliotekose. Yra knygos, kurios iš tikrųjų yra vertingos (pirmiausia dėl to, kad yra įtrauktos į mokyklų programas), bet švietimo sistemos bibliotekose už jų panaudą niekas nemoka. O tų knygų, kurias mes vadiname pramogine literatūra, panauda viešosiose bibliotekose dažniausiai būna daug intensyvesnė. Kaip jūs vertintumėte tokį dalyką?
V. S. Pirmiausia turėčiau pasakyti tą, ką sako Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Visa, kas susiję su mokymusi, švietimu, mokymo priemonėmis, yra išimčių zonoje, kai joks atlyginimas gali būti nemokamas. Taip yra ne tik Lietuvoje. Gerai, kad iš viso atsirado kompensacija autoriams už knygų panaudą bibliotekose. Iš tiesų yra valstybių, kurių autoriai sako, kad atlyginimas už jų kūrinių panaudą bibliotekose (ir ne tik) yra pagrindinis jų įplaukų šaltinis.
Reikia paminėti ir tai, kas aktualu. Dėl atlyginimo už praėjusių metų knygų panaudą bibliotekose Kultūros ministerija nepasirašė jokios sutarties su LATGA-A. Taigi dabar nežinia, ar iš viso bus galima tą padaryti.
Pabaigai siūlyčiau pamąstyti apie ateitį. Kas mūsų laukia? Literatūrą, kaip žinote, veikia ir jos laidos būdai. Daugelis ir rašytojų, ir skaitytojų tiesiog migruoja į internetą ir ten skelbia savo kūrinius, komentarus, dienoraščius, bendrauja, čia pat ir vertina vienas kitą. Ar ateityje į internetą neemigruos ir ta rimtoji remtinoji literatūra? Ar knygos išliks? Ar po 50 metų mes turėsime argumentų pasisakyti už tą rimtąją literatūrą?
V. S. Aš ramiai sakyčiau, kad knyga tokia, kokią mes dabar matome, arba labai panaši tikrai išliks. Ir dėl daugybės priežasčių: reikia kalbėti ir apie tai, kaip ji atrodo, ir kad laikai ją rankose, ir koks jos popierius bei kvapas, ir kad pasidėsi po pagalve arba nešiesi į parką… Atrodo, tokios lyg ir smulkmenos, bet tai nėra sentimentai. Tai labai rimti dalykai – susilieti su knyga kaip kultūros gyventojas. Greičiausiai tos literatūros sklidimo formos bus netgi tokios, kokių dabar negalime atspėti, tačiau šita forma taip pat išliks.
J. M. Aš irgi netikiu, kad knygos išnyks. Bent jau tikrai ne taip greitai. Čia jau ne pirmus metus toks klausimas užduodamas. Ir tos baimės nepasiteisina. Knygos gyvens, rašytojų visada bus, o vertėjų visada buvo ir bus. Labai noriu tikėti, kad vis dėlto ta sukurta mokesčių sistema dar bus peržiūrima, sutvarkyta ir pakeista. Todėl gal neteks mums tokiomis apokaliptinėmis nuotaikomis skirstytis. Galbūt šiek tiek sumažės leidžiamų knygų, galbūt šiek tiek mažiau reikės vertėjų. Bet profesionalūs vertėjai, kadangi tokių vertėjų ir trūko, tikrai toliau gyvens.
A. G. Aš manau, kad nei knyga numirs, nei literatūra numirs. O kokia ji bus – čia kitas klausimas. Kalbu apie tą literatūrą, kurią mes vadiname rimtąja, ne pramogine literatūra. Čia yra žmogaus prigimties dalykas. Juk jokių rėmimų nebuvo. O prisiminkime kokį nors Hoffmanną arba Hamsuną… Tai, dėl ko mes čia dūsaujame, sielojamės, aptarinėjame procentus, – labai nauji dalykai Europoje, išvis tiktai XX a. antroje pusėje atsiradę. Iki to laiko rašytojas rašė knygą ir mėgino ją kaip nors parduoti, rasti leidėją. Pamenate: eidavo pas leidėją baltą kaklaraištį ant nuogo kūno pasirišęs po tamsiu švarku, popierines rankoves prisisegęs... Todėl, kad kitko neturėjo. Tačiau vis tiek rašė. Ir aš manau, kad tokių žmonių visada bus.
V. S. Mugės dienomis į mūsų leidyklos stendą buvo atėjęs prezidentas Valdas Adamkus. Ir truputį paklausinėjo, kaip gali klostytis knygų leidybos reikalai, priėmus naujus įstatymus. Nelabai ką slėpdamas ir dramatizuodamas papasakojau. Tad jis sako, kad gal vis tiek nėra taip labai liūdna? Aš atsakiau, kad jeigu lietuvių rašytojai rašė spaudos draudimo laikotarpiu, tai ir dabar rašys. Tik dabar dar galėčiau pridurti, kad visiems mums norėtųsi, kad būtų sąlygos kurti, kad tas, kas turi parako atsisėsti ir du metus rašyti tokį romaną, kokio visa Lietuva norėtų sulaukti, galėtų tą padaryti. Norėtųsi, bet čia jau pageidavimų zona. Bet per televiziją bei radiją būna ir pageidavimų koncertų.
Ačiū jums už pokalbį. Iš tikrųjų nuraminote.
Parengė Jolanta Kryževičienė
Literatūra ir menas