Su dukra vaikščiodami Laisvės alėja vis žvilgtelėdavome į Centrinio knygyno vitrinas: kas naujo knygų pasaulyje? Iš pradžių ritualas kėlė slaptą susižavėjimą savimi: suprask, domiuosi knygomis, dukrą pratinu, rūpi atseit... Tačiau šis jausmas senokai dingo.
Nors pasirinkau paprasčiausią knygų atradinėjimo būdą — stebėti, kaip keičiasi ekspozicija knygyno vitrinoje — tapo aišku, kad jų daugėjimas normaliam žmogui nebepavejamas. Knygų priviso tiek, kad apie visų jų atsiradimą žinoti neįmanoma, jau nekalbu apie skaitymą.
Šiek tiek gaila praeities, kai tėvų parnešta knyga namuose tapdavo Įvykiu.
Knygų gamybos perviršis yra tiesioginė niekalo spausdinimo pasekmė. Dar niekada nebuvo spausdinama tiek daug knygų ir dar niekada jos nebuvo tokios panašios viena į kitą. Pažįstu tokią „poetę“, kuri savo „poezijos“ originalumo trūkumą maskuoja naujumu: manding, greit bus dvi dešimtys jos poezijos knygiukių, kurių vieną esu pakišęs po rašomojo stalo koja. Kad neklibėtų.
Siužeto greitis ir fragmentiškumas — tai du triukai kuriais naudojasi dabarties rašytojai. Koks nors Johnas Grishamas taip „skubina“ skaitytoją, kad jam beveik nusišvilpt, kuo gi baigsis pats romanas. Vartojimas–naujumas – lėkimas knygų pasaulyje pasiekė nematytų aukštumų.
Būtų kvaila teigti, jog anksčiau nebuvo knygų, kurių niekas neskaitydavo. Arba skaitydavo tik tiek, kad galėtų pasakyti, kad skaitė viską. Pirmiausia į galvą ateina dvi visiškai skirtingos knygos, o tiksliau, knygų serijos — turiu mintyje Bibliją ir Lenino raštus. Nors už jų gretinimą daugelis norėtų matyti mane pleškantį ant laužo, tačiau dar kartą galiu be jokio sąžinės graužimo abi jas palyginti su telefonų knyga. Atsiversk bet kokį puslapį ir skaityk. Pirmu atveju (duok Dieve) darysies išmintingesnis, antru (gerai, kad tie laikai jau praeityje) galėsi cituoti autorių bet kokiame kontekste. Viskas tiks. Nors absoliučiai skirtingas, bet vis dėlto universalumas, būdingas abiem minėtoms knygoms.
Mokslo teorija sako, kad su chaosu galima tvarkytis dvejopai: arba bandyti įžiūrėti jame tvarką, arba neveikti nieko ir laukti, kol pats chaosas susitvarkys. Panašiai pas mus elgiamasi ir su knygų perviršiu. Knygų kritikai išvarvėjusiomis akimis bando tvirtinti, kad viską skaitė ir viską žino, o dauguma mokančiųjų ir norinčiųjų skaityti metėsi į internetą.
Savaime suprantama, net nekalbant apie turinį, egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp skaitymo iš monitoriaus ekrano ir tiesiog knygos skaitymo. Pirmu atveju mes valdome skaitomą tekstą ir jo teikiamą informaciją, antru — tekstas valdo mus. Kompiuteris yra niekingas padlaižys, pataikūnas ir prisitaikėlis, o knyga — kompromisų nepripažįstanti mokytoja, patarėja, protintoja. Kompiuterio reikia klausti, o knyga dažniausiai atsakinėja net neklausiama.
Landžiojant internete prieš akis iškyla daug atsitiktinių įdomių dalykų. Kartais atsiduriame ten, kur net neplanavome būti, tuo tarpu knygoje atsitiktinumų nebūna. Pasakysiu dar griežčiau — gera literatūra atsitiktinumų tiesiog chroniškai nekenčia, tai nesutaikomybės. Rašytojas žino kiekvieno žodžio vertę, tad į knygą sudeda tik tai, ko reikia. Ir nieko daugiau.
Saikas itin svarbus kalbant ir apie leidybą. Banalioji grafomanija pramaišiui su vis dar nenumaldomu laisvės pojūčiu „spausdink, ką nori“ gožia tikruosius perlus. Mėšlo krūvoje labai sunku juos rasti. Kartais beveik neįmanoma. Štai dėl ko iš pradžių bekrašte informacijos jūra atrodęs internetas dabar yra visai padori skaitinių talpykla. Tuo tarpu knygų mėšlyne rasti norimą leidinį „prie širdies“ labai nelengva. Nes pirmu atveju informacija dažnai pateikiama altruistiškai ir su gera paieškos sistema, o antru — reikia prasibrauti pro komercinės leidybos šabakštynus.
Jei, kaip teigia struktūralistinės pakraipos filosofai, visas pasaulis yra tekstas, tai knygų perviršis mums nieko gero nežada. Pasaulėžiūrinės problemos mutuoja į tekstologines, o kadangi tekstų sparčiai daugėja, tai bent kol kas į knygynų vitrinas ir toliau nežiūrėsiu.
2008 10 20