2008 m. yra Skaitymo metai, tačiau sociologiniai tyrimai liudija apie nedžiuginančius lietuvių skaitymo įpročius. Jei skaitymas yra nepopuliarus užsiėmimas, ar galime sakyti, kad XXI a. nyksta tendencija kaupti asmenines bibliotekas, kad bibliofilai – knygų kultūros puoselėtojai – yra nykstantis reiškinys Lietuvoje? Knygotyrininkai ir patys bibliofilai tai neigia ir pabrėžia, kad šiuolaikinis žmogus be knygų išsiversti negali.
„Modernios technologijos knygoms yra dideli konkurentai. Bibliofilai palaiko gyvastį ir džiaugiasi knygomis“, – pastebi XXVII Knygos mėgėjų draugijos pirmininkės pavaduotojas Povilas Saudargas. „Bet knyga visais amžiais išliks ir jokios technologinės naujovės jos nenukonkuruos“, – įsitikinęs bibliofilas iš Panevėžio Rimgaudas Banys.
Bibliofilas ne vien kaupia
Bibliofilas turi labai konkretų tikslą, aiškiai apibrėžtą objektą, kuriuo domisi. Jis formuoja savo asmeninę biblioteką pagal aiškiai pasirinktus kriterijus, sako pašnekovai.
„Bibliofilas nori sukurti savo ir kartu knygos kultūros muziejų. Turėti namuose, džiaugtis, atsiversti, mėgautis, pasakoti kitiems, rodyti kitiems, ir galiausiai, kai ateis tokia valanda, padovanoti kam nors, prasmingai palikti, kad ji gyvuotų toliau“, – sako Vilniaus universiteto profesorius, knygotyrininkas Domas Kaunas.
Jo nuomone, bibliofilija yra tam tikros žmonių kategorijos „pomėgis, užsiėmimas, laisvalaikio užėmimo būdas“.
„Tai taip pat yra pinigų investavimas, galų gale, kūrybinis procesas. Bibliofilą gali dominti senoji knyga, inkunabulos. Jį gali traukti konkretus autorius: K. Donelaitis, J. Tumas-Vaižgantas, Just. Marcinkevičius. Bibliofilas renka visa ką: kas yra išleista visomis kalbomis visame pasaulyje. Jis taip pat domisi knygų funkcionavimo (kaip knygos vertinamos ir pan.) aplinka. Jeigu rašytojas gyvas, jis su juo bendrauja, kaupia medžiagą.
Pagaliau bibliofilas visuomet gilina žinias apie knygą. Jis stengiasi jas pažinti ne tik iš antraštinio lapo, tačiau taip pat bando suprasti, kas yra ta knyga, kokia jos prigimtis. Jeigu tai yra senoji knyga, domisi jos biografija, kodėl keitėsi tos knygos anatomija. Mat senos knygos anksčiau buvo vienokios, šiandien jos yra kitokios.
O knygos anatomija yra labai sudėtinga: tai ne tik lapai, viršelis, bet ir daugybė elementų, iš kurių susideda knyga. Knyga yra labai sudėtingas statinys, su savo struktūra, elementais“, – apie bibliofilus ir knygas pasakoja knygos žinovas D. Kaunas.
Lietuvos mokslų akademijos direktoriaus pavaduotojas mokslui, XXVII Knygos mėgėjų draugijos pirmininkės pavaduotojas Povilas Saudargas pabrėžia, kad bibliofilų nemažėja, įvairių Lietuvoje veikiančių klubų narių ratas būna maždaug pastovus.
Suskaičiuoti visus veikiančius Lietuvoje bibliofilų klubus pašnekovams buvo sunku, nes vienu metu aktyviau veikia vieni, kitu – kiti. Tačiau garsiausi yra Martyno Mažvydo bibliofilų klubas, minėtoji XXVII Knygos mėgėjų draugija (atkurta maždaug prieš 15 metų), Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas, Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje taip pat buriasi saujelė knygos entuziastų (bibliofilo Rimgaudo Banio teigimu, apie 20 narių – lrt.lt).
„Vienokia kitokia, bet bibliofilų veikla vyksta: ir leidybinė, ir knygotyros. Rengiame knygos šventes, šiemet jungiamės į Skaitymo metų renginius“, – pasakoja P. Saudargas.
Panevėžietis bibliofilas Rimgaudas Banys pastebi, kad bibliofilai niekuomet nebuvo vyraujanti visuomenės dalis. „Žinoma, anksčiau buvo kitos aplinkybės: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sakykim, raštingumo didelio nebuvo. Tik didžiūnai galėjo mokytis skaityti, knygas ir asmenines bibliotekas kaupti.
Tarybiniais laikais „filija“ knygoms buvo: pamenu, kaip ilgai stovėdavome eilėje užsiprenumeruoti leidinį ar gauti knygą, ieškodavom pažinčių su knygų darbuotojais. Bet magėjo knygą turėti, žmonės daug skaitydavo. Ir intelektas žmonių buvo kitas. Dabar padėtis, manau, tragiška.
Bibliofilus aš suprantu plačiąja prasme – tai nėra knygų nugarėlių rinkėjai ar į saldainių popierėlius panašių viršelių mėgėjai. Bibliofilams svarbi knygos istorija, knygos vystymosi etapai ir pan. Labai didelį dvasinį turtą yra sukaupę tie žmonės, kurie užsiima bibliofilija“, – kalba R. Banys.
Knygų rinkimas – ne pareiga, o poreikis
„Mes nedaug turime bibliofilų Lietuvoje. Net tokios didelės šalys kaip Rusija, Baltarusija, Ukraina neturi daug šios veiklos atstovų. O ką jau kalbėti apie Lietuvą. Jeigu kalbėtume apie klasikinio tipo bibliofilus, pasirengusius, išsilavinusius, gerai pažįstančius pasaulį, mokančius bendrauti su aplinka, visuomene, galinčius nueiti į televiziją, parašyti į spaudą, pakalbėti per radiją – tokių yra nedaug“, – sako knygotyrininkas D. Kaunas.
Jis pabrėžia, kad bibliofilija yra pomėgis, kuris nėra būdingas kokiai nors vienai profesijai. Daugiausia bibliofilų, specialistų pastebėjimu, yra tarp humanitarų ir socialinių mokslų žmonių.
„Bibliotekininkai neretai užsiima šia veikla. Knygotyrininkai, knygų prekybos ir leidybos sistemose veikiantys žmonės. Ir šiaip „užklydusių“ būna: inžinieriai, filosofai. Tie, kurie negali gyventi be knygų“, – apie šiuolaikinius bibliofilus kalba P. Saudargas.
„Tačiau tarp bibliofilų sutiksi ir tiksliųjų mokslų atstovų. Tai žmonės, turintys tam tikrą interesą šiai kūrybinei veiklai. Bibliofilija – tai medžioklė, azartas surasti tai, ko labai troškai, turėti tai, ką pasisekė rasti netikėtai. Bibliofilas tiesiog kuria savo mikropasaulį, kuris susideda iš jį džiuginančių dalykų“, – sako D. Kaunas.
Profesorius pabrėžia, kad knygų mėgėjai niekuomet nerenka knygų tik dėl paties rinkimo. „Jeigu būtų tik taip, nieko neišeitų, nes čia labai greitai galima prarasti suinteresuotumą. Čia turi veikti vidinis intelektinis variklis. Tu turi siekti, to trokšti, norėti, jausti poreikį. Jeigu knygų rinkimas bus tik kaip pareiga, nieko iš to neišeis“, – įsitikinęs pašnekovas.
Bibliofilams konkurencija nebūdinga
Net ir šiandien dažniausia lietuvių bibliofilai gilinasi į senosios knygos tyrinėjimus, senąją literatūrą.
„Daugiausia domisi senosiomis knygomis, bet pažįstu ir vieną Maironio gerbėją. Donelaičiu užkrėčiau ir keletą savo klubo narių“, – šypsosi minėtu lietuvių klasiku besidomintis R. Banys.
„Kiekvienas turi savo interesus, savo polinkius. Pavyzdžiui, žinau teisininką, kuris labai daug yra surinkęs apie teisės istoriją. Žmonės gilinasi pagal savo profesiją. Akademikas Antanas Buračas (iš garsiosios Buračų giminės) turi retenybių visokiausių.
Vieni gilinasi daugiau į senąją knygą, kiti – į šiuolaikinę. Jie visi labai įvairūs“, – sako XXVII Knygos mėgėjų draugijos pirmininkės pavaduotojas P. Saudargas.
Konkurencija, pašnekovų teigimu, bibliofilams nėra būdinga, nors į klubus buriasi tuo pačiu objektu besidomintys knygų mėgėjai.
„Kokia čia konkurencija: susineša tas knygas, keičiasi, dalinasi, jeigu kas ko turi daugiau“, – sako P. Saudargas.
„Knygų kolekcininkai ir bibliofilai vieni kitiems padeda, dalinasi, ką randa. Konkurencijos nėra, bendradarbiaujame. Kiekvienas žinome, į ką kas gilinasi ir padedame vieni kitiems. Esu priešininkas tų, kurie tyliai renka ir niekam nerodo. Aš rengiu savo eksponatų parodas, K. Donelaičio paminėjimams, sukaktims renginius siūlau“, – pasakoja R. Banys.
Apgailestauja, kad neveda bibliofilo užrašų
Bibliofilas R. Banys pabrėžia, kad jam svarbiausias yra K. Donelaitis.
„Donelaitis, Donelaitis ir dar kartą Donelaitis. Mano smalsumas yra įvairialypis: negaliu rinkti vien knygas. Man yra reikalingas kiekvienas K. Donelaičio paminėjimas: ir straipsniai, ir grožiniuose kūriniuose K. Donelaičio atspindžiai, ir medaliai, ir menas, ir filatelija ir t. t. 2014 m. švęsime 300-ąsias K. Donelaičio gimimo metines. Bus medžiagų bumas“, – džiaugiasi pašnekovas.
R. Banys apgailestauja negalintis tiksliai pasakyti, kiek medžiagos apie K. Donelaitį yra sukaupęs.
„Čia yra visų kolekcininkų bėda, kad jie neregistruoja kiekvieno savo eksponato. Ir nesuskaičiuotos kolekcijos guli tuose mažuose butuose. O būtų įdomu paskaityti bibliofilo užrašus – juk kiekvienas eksponatas turi savo istoriją“, – sako R. Banys.
Seniausias jo eksponatas yra antrasis K. Donelaičio raštų leidimas. „Įdomu tai, kad knyga išleista 1865 m. lotyniškais rašmenimis Sankt Peterburge (1864 m., kaip žinia, lietuviška spauda buvo uždrausta – lrt.lt). Radau šį leidinį viename Kauno antikvariate visiškai atsitiktinai“, – mena bibliofilas.
Be asmeninės bibliotekos šiuolaikinis žmogus išsiversti negali
Šiais laikais asmeninės bibliotekos dažniausia naudojamos kiekvieno žmogaus buitinėms reikmėms, pastebi pašnekovai. Kalbama ir apie asmeninių bibliotekų nykimo tendenciją.
„Žmonės keičia butus, jaunimui knygų nereikia... Žmonės įlindę į internetą, į kompiuterius ir skaitančiųjų knygas ratas mažėja. Modernios technologijos knygoms yra dideli konkurentai. Bibliofilai palaiko gyvastį ir džiaugiasi knygomis“, – pastebi P. Saudargas.
„Bet knyga visais amžiais išliks ir jokios technologinės naujovės jos nenukonkuruos. Nemažos kainos taip pat nenukonkuruos“, – įsitikinęs R. Banys.
Profesorius D. Kaunas pastebi, kad pati asmeninės bibliotekos kūrimo situacija šiandien yra pasikeitusi, tačiau be knygų žmonės išsiversti negali.
„Informacijos prieiga pasidarė didesnė. Tai žmogų atpalaiduoja nuo bibliotekos kaupimo. Esame įpratę įsivaizduoti klasikinę biblioteką – tokią, kokia ji buvo praeityje, tačiau be bibliotekos žmogus negali išsiversti. Ypač tie, kurie yra susiję su intelektualine veikla. Kaupiama visų pirma informacinė literatūra, susieta su profesine veikla. Žinoma, yra ir vadinamoji laisvalaikio knyga: ji gali būti ir rimta, ir nebūtinai (pagal pomėgius).
Asmeninės bibliotekos tikrai dar egzistuoja. Padorūs namai be asmeninės bibliotekos daug ko netektų. Šiandien žmonės tai supranta. Lietuviai yra prakutę, tad ir jų pasirengimas, ir išsilavinimas, ir piniginė leidžia palaikyti savo biblioteką tinkamoje būklėje“, – mano D. Kaunas.
Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejaus (Panevėžio kraštotyros muziejaus filialas) vedėja Emilija Juškienė atkcentuoja pasikeitusią ekonominę situaciją.
„Šiandien žmonės yra labiau susirūpinę ekonominiais dalykais, tad dvasiniai dalykai didžiajai daliai žmonių yra antrame plane. Tai lemia knygų pirkimą ir nepirkimą.
Tie, kurie tikrai mėgo knygą, manau, jiems neturi įtakos nei ekonominė padėtis, nei mados tendencijos“, – sako E. Juškienė.
lrt.lt
2008.09.07