|
<< Atgal
G r i g o r i j u s Č c h
a r t i š v i l i s (Григорий Чхартишвили) – vertėjas iš
japonų ir anglų kalbų, eseistas ir beletristas, išgarsėjęs stilizuotais
detektyviniais romanais ir apysakomis, kuriuos pasirašo Boriso Akunino slapyvardžiu.
1999 m. jis išleido knygą „Rašytojas ir savižudybė“. Joje išsamiai tyrinėja
savižudybės fenomeną. Autorius, nagrinėdamas įvairius istorinius, teisinius,
religinius, filosofinius savižudybės aspektus, daugiausia dėmesio skiria
literatų-savižudžių likimams, kaip padidintos savižudybės rizikos grupei, ir kartu
kaip išskirtiniams ir savitiems homo sapiens atstovams. Knygą užbaigia „Literatūricido
enciklopedija“, kurioje pateikiama daugiau nei 350 trumpų biografinių duomenų apie
rašytojus, savo noru pasitraukusius iš gyvenimo, taip pat glaustai aprašomos jų
mirties aplinkybės. „Metų“ skaitytojams siūlome knygos skyrių „Japoniška
savižudybė“ ir jo priedą „Charakirio teorijos ir praktikos įvadas“.
VERTĖJAS
GRIGORIJ ČCHARTIŠVILI
Japoniška savižudybė
Iš rusų k. vertė LINAS RYBELIS
Mane stebina, kad mirtis europiečiams kelia tokį siaubą. Vienintelis
jų troškimas – gyventi. Jie bijo ne tik kalbėti, bet net ir galvoti apie mirtį.
Todėl visa europietiška kultūra yra vienašalė, pernelyg pasvirusi į gyvenimo pusę. |
Tokomatsu Entai. „Japonų požiūris į mirtį“
|
Įtikinamiausią įrodymą, kad
savižudiškumas yra nekintamas japonų tautinio charakterio bruožas, pateikia
statistika. Unikalus atvejis žmonijos istorijoje: nūdien savižudybių rodiklis
Japonijoje yra lygiai toks pat, koks 1882 metais, kai Saulės kilmės šalyje (o visai ne
Tekančios saulės šalyje, kaip ją vadina daugelis, nes tai yra vertinys iš anglų
kalbos) pirmąkart buvo tyrinėjamos mirtingumo priežastys. Per praėjusius šimtą ir
daugiau metų būta, žinoma, ir pakilimų, ir atoslūgių – pagal bendrąjį Durkheimo
dėsnį. Per didžiuosius karus, kaip ir dera, savižudybių skaičius sumažėdavo, o
ekonominio šalies nuosmukio ir socialinių persitvarkymų metais – išaugdavo.
Pavyzdžiui, šeštajame XX a. dešimtmetyje, kai, pralaimėjus imperijai, okupuotoji
Japonija skausmingai kūrė naują gyvenimo santvarką, naują socialinę struktūrą,
naują etiką, japonai žudėsi dažniau nei kas nors kitas. Japonų savižudybės
pasaulyje siekė 8 proc., o gyventojų – tik 3 proc. Labiausiai savižudybių epidemija
pakenkė jaunimui, o 20–29 metų moterų savižudybės tapo dažniausia mirties
priežastimi.
Tačiau vos tik visuomeniniai sukrėtimai truputį
aprimdavo, magiškas vidurkis (17–18 savižudybių 100 000 tūkstančių gyventojų)
kaskart su nepaaiškinamu atkaklumu atsikurdavo. Nesikeičia ir būdinga „dviejų
viršūnių“ savižudybių kreivė, kurią suicidologai vadina „japonišku modeliu“:
aukštas jaunimo savižudybių lygis, nuosmukis vidutinio amžiaus žmonių grupėje ir
naujas pakilimas sulaukus senatvės. Tautinė specifika būtinai išlieka.
Specifiką aš suprantu kaip vien japoniškas
savižudybės motyvacijas ir atmainas. Natūralu, kad dauguma japonų žudosi dėl visai
„trivialių“, bendražmogiškų priežasčių, tačiau gana dažnai pasitaiko grynai
tautinio kolorito tragedijos, o tai leidžia rimtai kalbėti apie „savižudybę
japonišku veidu“.
Kitaip negu nacionaliniai rusų, vokiečių ir britų
charakteriai, kuriuose ne taip jau lengva aptikti savižudiškos elgsenos šaknis, japonų
psichokultūriniame modelyje jos yra išsišakojusios ir glūdi tiesiog paviršiuje.
Apie perdėtos savidrausmės pavojų jau esu
kalbėjęs minėdamas užslėptą vokišką jausmingumą. Japonams ši savybė
pasireiškia dar stipriau. Nuo senų senovės buvo laikoma nepadoru atvirai rodyti
stiprius jausmus, o santūrumas ir nuosaikumas buvo garbinami kaip svarbios dorybės. Ši
nuostata leidžia išvengti minimalių kasdienių konfliktų, tačiau nesudaro sąlygų
neigiamoms emocijoms išlieti. Didelis stresas, kai apsauginis elgsenos mechanizmas nėra
pakankamai veiksmingas, gali prasiveržti tiek išorine, tiek vidine agresija. Pastaroji
pasitaiko dažniau, o tai aiškinama tradicinio auklėjimo ypatumais.
Tipiškam japonui yra būdinga orientacija ne į
asmenines, o į kolektyvines vertybes. Būti nepriklausomam, originaliam, nepanašiam į
kitus – blogas tonas. Blogybių blogybė – egocentrizmas. Griežtos struktūros
visuomenė nepritaria asmeninei iniciatyvai, nuolat versdama žmogų jaustis ne vienišu
kovotoju, o „komandos nariu“. Japonui yra būdinga savo tapatybę apibrėžti
priklausymu konkrečiai grupei. Nėra nieko baisiau už ostrakizmą1. Viduramžiais aukščiausia bausmė japonų bendruomenėje
buvo ne mirtis, o gėdinga tremtis. Apkritai gėda yra pagrindinis veiksnys,
reguliuojantis japonų etinę sistemą. Judėjų ir krikščionių moralė grindžiama
nuodėmės samprata (nusižengti negalima, nes už tai atsakysi Dievui arba, jei esi
nereligingas, savo sąžinei), o japonas elgiasi dorai todėl, kad bijo apsijuokti ir
tapti pasmerkimo ar patyčių objektu.
Grupinė priklausomybė japonui yra tiek apsauginiai
šarvai, tiek Achilo kulnas: ji sergsti nuo asmeninių negandų, nes bendras reikalas
svarbesnis už asmeninį, bet kartu grupei tenkantis smūgis suvokiamas kaip asmeninė
tragedija. Mes nustebę žiūrime, kaip prieš kameras raudoja vienos bankrutavusios
japonų korporacijos prezidentas ar kaip linkčiodamas atgailauja aukštas valdininkas,
pakliuvęs į nemalonią istoriją. Panašiais atvejais neretai ir nusižudoma.
Užsieniams tai panašu į japonišką egzotiką. Vadinamasis „vaidmens narcisizmas“
verčia japonų tarnautoją suvokti ir vertinti save pirmiausia kaip tam tikro profesinio
vaidmens atlikėją, paverčia žmogų sklandžiai veikiančio mechanizmo sraigteliu. Tai
naudinga visuomenei ir nepavojinga individui – ligi tol, kol mechanizmas neišsiderina
ir sraigteliai nepradeda byrėti.
Kita vertus, silpnai išsivystęs ego buvo būdingas
užvakarykštei (feodalinei) ir vakarykštei (pramoninei) Japonijai. Nūdien šalis
sparčiai juda į poindustrinę visuomenę, kurioje egzistuojanti socialinė-psichologinė
konstrukcija neišvengiamai taps anachronizmu. Jaunieji japonai labai skiriasi nuo savo
tėvų: mašinos, kurią vairuoja kažkas kitas, sraigtelių vaidmuo jiems nepatinka.
Nūdienos Japonijai daug nerimo kelia naujosios kartos tingumas, neatsakingumas, o ypač
– egoizmas. Ko gero, ne tokioje tolimoje ateityje savižudybė dėl bjaurios situacijos
darbe taps retenybe. Tačiau vargu ar ši metamorfozė iš esmės paveiks savižudybių
statistiką. Veikiausiai tiesiog įvyks restruktūrizacija – „visuomeninių“
savižudybių sumažės, o „asmeninių“ – padaugės.
Tolerantiškas ir net prijaučiantis japonų
požiūris į savižudybę turi gilią priežastį. Japonai ramiau žiūri į mirtį.
Tai anaiptol nereiškia, kad jie nebijo mirties – tiesiog juos mažiau negu vakariečius
baugina mintys apie mirtį. Budologas ir nacionalizmo ideologas Tomomatsu Entai (1895–1973)
rašė: „Tiems, kurie nori vien gyventi, kurie laiko save pasaulio bamba ir siekia
paimti iš gyvenimo kuo daugiau, mirtis visada bus pikų dama, kelianti siaubą. Visa
europiečių civilizacija vadovaujasi lozungu: „Bet kas, tik ne mirtis“. Tai urvinė
civilizacija, susisupusi į kokoną“. Nuo krikščioniško šūkio memento mori
europietis krūpteli, nutaiso rūgščią miną ir kuo greičiau ima galvoti apie kažką
malonaus. Japonui, priminus apie mirtį, nuotaika nė kiek nesuges. Pirmiausia todėl, kad
jie niekad jos nepamiršta. Kasdienio, buitinio požiūrio į savo mirtį ištakos yra
religija – budizmas ir konfucianizmas. Zeną, tiesioginio veiksmo budizmą, kaip ginklą
pasirinko ir kūrybiškai perdirbo japonų karinė aristokratija, kurios ideologija ir
etika daugiausia formavo japonų tautinį mentalitetą. Viduramžių Europoje bajorija
kaip gynėjų luomas gana greitai išsigimė į parazitų luomą, o samurajai, griežtai
laikydamiesi konfucianizmo kanono, laikė save prastuomenės tėvais ir mokytojais. Pirmasis bušido2 teoretikas Yamaga Soko (1622–1685)
samurajų privilegijų teisėtumą aiškina šitaip: iš samurajaus nereikalaujama, kad
jis dirbtų – darbas prastuomenės dalia; samurajui užginta kautis, nes karai – jau
praeities reliktas. Bet nejaugi samurajus – parazitas? Ne. Jo misija – rodyti japonų
tautai moralinės elgsenos pavyzdį, ugdyti savo ir pavaldinių dorovę. O kadangi
amžiams bėgant panieka savo gyvybei buvo skelbiama tauriausia kilniausio japonų luomo
dorybe, ši idėja neišvengiamai įaugo į visos tautos kraują. Garsi samurajų maksima
teigia: „Ryte pabudęs, galvok apie mirtį“. Palyginkime su japonų liaudies patarle:
„Jei mirtis tau niekis, viską pasieksi“. Dar jėzuitai, pirmieji iš europiečių
atsidūrę Japonijoje, kaip pagrindinę čionykščių ypatybę minėjo neįprastai
lengvą požiūrį į mirtį. Japonai – vienintelė nacija,
estetizavusi ir kuo nuodugniausiai išplėtojusi ritualinę savižudybę – charakirį3.
Nemažą vaidmenį japonų požiūriui į
savižudybę atlieka ir sena, kultūroje įsigalėjusi savanoriško pasitraukimo iš
gyvenimo poetizacija. Romantinė aureolė, Vakarų tradicijoje gaubianti kai kuriuos
savižudybės būdus, Japonijoje spindi dar ryškiau ir šviesiau. Kilnaus herojaus ar
herojės savižudybė – pagrindinis klasikinės japonų literatūros siužetinis
veiksmas, gražiausias ir labiausiai jaudinantis iš visų galimų finalų. Laiminga
pabaiga maždaug kaip “ir ėmė jie gražiai gyventi, vargo nepažinti, tėvą motiną
karšinti“ arba „gyveno jie ilgai ir laimingai“, japonų požiūriu, nuobodi ir
netgi neskoninga. Visai kitas dalykas „Romeo ir Džuljeta“ (išradinga variacija junshi
tema, apie kurią kiek vėliau) arba pjesė „Audra“, kurioje Katerina, patekusi į
beviltišką padėtį (ji nusikalto vyrui ir negali susijungti su mylimuoju), pasielgia
kaip tikra japonė: nusiskandinti nušokus nuo skardžio – kaip tai romantiška.
Japonų kalboje egzistuoja visas savižudybės
glosarijus, kuriame kiekvieną savižudybės rūšį atitinka atskira sąvoka.
Garbingiausia ir labiausiai pavydėtina mirtis –
pasiaukojimas mūšyje, kurio japonai nelaiko savižudybe. Samurajus, vykstantis į karą,
turi galvoti ne apie grįžimą namo su pergale, o apie žūtį mūšio lauke.
Išlydėdami sūnų, chrestomatiškai pavyzdiniai japonų tėvai sakydavo ne „saugok
save“, o „mirk kaip didvyris“. Nuo tokios spartietiškos dvasios darosi kažkaip
nejauku, net jei spėtume, kad tėvai garsiai kalbėjo viena, o galvojo kita. Šiaip ar
taip, sūnūs į palinkėjimą žiūrėdavo rimtai, ir per patį pirmą ginkluotą Europos
susidūrimą su Japonija, rusų–japonų karo metu, mikado kareiviai sukrėtė „raudonplaukių“
(tai yra mūsų protėvių) vaizduotę savo savižudiškomis atakomis. Jackas Londonas,
buvęs japonų armijos korespondentas, pasibaisėjęs rašo, kaip atvira vietove kareiviai
eina į frontalinį rusų įtvirtinimų šturmą ir kaip šrapnelis juos guldo šimtais.
Amerikietis šioje, jo nuomone, nusikalstamoje taktikoje įžvelgė barbarišką japonų
karvedžių panieką savo pavaldinių gyvybei. O iš tikrųjų savižudiška ataka
neabejotinai vyko „apačių iniciatyva“.
Antrojo pasaulinio karo metais, ypač į jo pabaigą,
pasiaukojimas tapo viena iš imperatoriškosios armijos taktikos priemonių.
Savižudiškas kario, kurį užvaldė troškimas žūtbūt, net savo gyvybės kaina
sunaikinti priešą, polėkis yra toli gražu ne vien japoniškas reiškinys ir
tikriausiai atsirado kartu su karu. Pirmasis karo Ramiajame vandenyne kamikadzė buvo...
amerikietis: 1942 m. birželio 5 d. Midvėjaus mūšio metu leitenantas Flemingas savo
lėktuvu taranavo japonų kreiserį. Mes pamename ir Raudonosios armijos lakūnus,
pakartojusius savižudišką kapitono Gastello pikiravimą. Bet viena – polėkis, ir
visai kita – apgalvotas, neafektuotas sprendimas, kurį priėmė tūkstančiai jaunų
japonų, savo noru užsirašiusių į lakūnų savižudžių, pėstininkų savižudžių,
jūreivių savižudžių eskadriles, batalionus ir būrius.
Tragedija – puikesnė už komediją, laidotuvės
– didingesnės už vedybas. Graži mirtis vertesnė už laimingą gyvenimą – tokia
estetinė nuostata persmelkia visą japonų kultūrą ir palengvina savižudybės
pasirinkimą. Japonų karinių maršų žodžiai pribloškia pesimizmu, apskritai
nebūdingu šitam žvaliam muzikiniam žanrui. Visame pasaulyje ir visais laikais
marširuojantys kareiviai traukė dainas apie tai, kaip jie įkrės priešui į kailį, o
paskui su pergale grįš namo. Tik ne japonai. Antrojo pasaulinio karo japonų lakūnų
maršas, laisvai išvertus, skamba taip:
Lyg sakuros gležni žiedai
Pražydę ant šakos liaunos,
Mes žinom, kad gyventi mums tiktai
Bus lemta lig pirmos šalnos. |
Turbūt nuo tokios rikiuotės dainos bet
kurioje kitoje armijoje pagausėtų dezertyrų, tačiau japonams ji kėlė kovinę
dvasią.
Samurajų ir kamikadzių pasiaukojimas kelia
pagarbą, tačiau tikėkimės, kad ši japoniškos savižudybės atmaina jau atgyveno.
Nugrimzdo į praeitį ir kita paplitusi japonų savižudybės rūšis – oficialiai
vadinama junshi („nusekti į mirtį“). Iš pradžių šis paprotys buvo gedulo
apraiška mirus siuzerenui: atsidavę vasalai, nepajėgdami ištverti netekties,
pasidarydavo charakirį. Junshi buvo laikoma didžiausia lojalumo apraiška ir
išaukštindavo giminę, kurios atstovas šitaip pasiaukojo. Viduramžiais, kai samurajų
luome vyravo tikras altruistinės savižudybės kultas, panūdusių pasekti šeimininko
pavyzdžiu buvo tiek daug, kad vyriausybė galų gale uždraudė šią tradiciją. Tačiau
junshi pasitaikydavo ir po draudimo. Vienas iš garsiausių – grafo Maresuke Nogi
ir jo žmonos savižudybė 1912 m. Šlovingasis generolas, vadintas gyvuoju Bušido
kodekso įsikūnijimu, prarado gyvenimo skonį dar nuo Port Artūro apsiausties laikų,
kai prie miesto sienų krito du jo sūnūs. Jis norėjo nusižudyti iškart po karo, kad
išpirktų taktikos klaidas, kurios pernelyg brangiai kainavo japonų armijai, tačiau
imperatorius Meiji buvo prieš. Tada generolas sulaukė valdovo mirties ir pasidarė junshi.
Jo žmona padarė tą patį, nusekusi paskui savo šeimininką, tai yra – vyrą. Ilgą
laiką grafo ir jo ištikimos sutuoktinės atsisveikinimo nuotrauka kabojo daugelio
japonų būstuose.
Mūsų laikais firmos tarnautojai, žinoma, nesižudo
gedėdami dėl generalinio direktoriaus mirties, tačiau junshi po senovei yra gana
paplitusi – tik ne dėl ištikimybės valdžiai, o dėl asmeninių priežasčių.
Japonijoje dažniau nei kurioje nors kitoje šalyje našlys ar našlė nusižudo
nepajėgdami ištverti netekties skausmo. Įprastinės rusiškos paguodos logika („Nieko
nepadarysi, gyventi tai reikia“) japoniškai skamba kaip absurdas. Reikia? Kam reikia?
Dar vienos tradicinės savižudybės rūšies – inseki-jisatsu
– pasikeitė tik forma, o turinys liko toks pat. Ši trumpa žodžių samplaika
verčiama ilgu ir gremėzdišku sakiniu (ko gero, dėl sunkiai įsivaizduojamos pačios
idėjos): „savižudybė suvokus savo kaltę dėl to, kas įvyko“. Žmogui, padariusiam
didelę klaidą, yra tik vienas būdas išvengti gėdos, kuri, japonų supratimu,
nepalyginamai blogiau už mirtį. Savanoriška bausmė iš dalies ar net visiškai
grąžina nusikaltusiajam garbingą vardą. Kadaise atperkamąją savižudybę samurajui
buvo galima primesti teismo sprendimu – paprastai ne už patį sunkiausią nusikaltimą.
Tačiau daugelis japonų iš padidintos savigarbos darydavosi inseki-jisatsu be
jokios prievartos ir dažnai europiečių akimis nereikšminga dingstimi. Vatelio, princo
Condé majordomo, savižudybę amžininkai ir palikuonys palaikė ekscentrišku pokštu.
Vargšelis persivėrė špaga išsigandęs, kad karalius laiku negaus žuvies patiekalo.
Samurajaus požiūriu, toks poelgis yra absoliučiai normalus, kuris liudija, kad princui
tarnauja žmonės, suprantantys žodžio „atsakomybė“ prasmę. 1945 m. rugpjūtį
nusirito ištisa karininkų ir valdininkų savižudybių banga: atimdami sau gyvybę,
patriotai „atsiprašydavo“ imperatoriaus už tai, kad nesugebėjo apginti jo švento
asmens nuo priešų. Inseki-jisatsu yra ne tokios retos ir dabartinėje Japonijoje.
Bankrutavusio ir klientus (partnerius, kreditorius) nuskurdinusio verslininko laukia trys
keliai: pabėgti į užsienį, sėsti į kaltinamųjų suolą arba nusižudyti. „Naujasis
rusas“ veikiausiai pasirinktų pirmąjį (nebent užsitikrintų deputato
neliečiamybę), Vakarų verslininkas – antrąjį, japonas – trečiąjį kelią.
Kita tradicinės savižudybės atmaina – kanshi
(„mirtis iš įsitikinimo“). Taip mirė ankstyvosios krikščionybės kankiniai, rusų
sentikiai ir budistų vienuoliai, kurie susidegino gyvi protestuodami prieš Vietnamo
karą. Japonijoje kanshi naudojama ir plačiau – ne tik kaip protesto išraiška,
bet ir kaip argumentas ginčijantis: štai kokie nuoširdūs mano įsitikinimai, jie man
svarbesni už gyvybę. Senojoje Japonijoje samurajus galėjo nusižudyti vien dėl to, kad
atkreiptų aukštesniųjų institucijų dėmesį į vieną ar kitą faktą.
Pavyzdžiui, 1891 m. jaunas karininkas pasidarė viešą charakirį, kad vyriausybė
laikytųsi griežtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Mūsų akimis, toks poelgis yra
beprotiškas, tačiau, kaip žinoma, japonų vyriausybė netrukus iš tiesų pasirinko
antirusišką kursą, kuris baigėsi karu. Vienas iš palyginti nesenų kanshi
pavyzdžių (1976) – demonstratyvi kino aktoriaus Maeno Mitsuyasu savižudybė. Nuosavu
lėktuvu jis įsirėžė į politinio machinatoriaus Kodamos Yoshio, įvėlusio
vyriausybę į purviną korupcijos skandalą, namus.
Kita paplitusi kanshi rūšis – šeimyninė
buitinė savižudybė, kurios griebiasi apgauti ar pamesti sutuoktiniai, o kartais net
nuotakos ir uošvės, kad „sugadintų gyvenimą“ savo skriaudikams. Tai pasitaiko ir
kitose šalyse, tačiau tik be sumanymo teisėtumo patoso.
Garsiausia klasikinė japoniška savižudybė yra shinju,
sutartinė savižudybė (tiesiogiai išvertus – „širdies gilumoj“ arba „širdžių
vienuma“), kuri savo ruožtu skirstoma į joshi (įsimylėjėlių savižudybę)
ir oyako-shinju (tėvų savižudybę kartu su vaikais). Joshi – tema
plati, be to, ji glaudžiai siejasi su literatūra ir literatais, todėl meilės dramoms
aš skirsiu atskirą skyrių. O šeimyninę savižudybę vadinu „klasikine japoniška“
ne todėl, kad ji yra vien tik lokalus reiškinys. Tėvai nusižudydavo kartu su vaikais
įvairiomis epochomis, įvairiose šalyse ir dėl įvairiausių priežasčių. Panašių
pavyzdžių pateikiama ir „Literatūricido enciklopedijoje“, ir ne iš japonų, o iš
Europos literatūros. Vokiečių rašytojas Jochenas Klepperis (1903–1942), pirma, savo
nelaimei, buvo vedęs žydaitę, antra, laikėsi griežtų moralinių principų. Kai
gestapas nusprendė deportuoti rašytojo žmoną ir podukrą, visa šeima nusinuodijo
dujomis. Kur kas trivialesnė priežastis, dėl kurios nusižudė austrų–vengrų
rašytojas grafas Jánosas Mailáth'as (1786–1855). 1848 m. revoliucijos nuskurdintas ir
sunkios ligos nukamuotas, jis nusižudė kartu su dukra, kuri ištikimai jį mylėjo ir
daugelį metų ėjo sekretorės pareigas. Tėvas ir dukra susirišo virve, į drabužius
prikrovė akmenų ir nusiskandino ežere – žodžiu, chrestomatiškesnės oyako-shinju
ir nebūna.
Šios savižudybės atmainos „japoniškumą“
apibrėžia ne egzotiškumas (kaip matome, tai toli gražu ne taip), ne ypatingas jos
paplitimas Japonijoje ir netgi ne tai, kad būtent japonai nukalė specialų terminą.
Pamatinis skirtumas yra toks: jei kitose šalyse gimdytojas, pasmerkęs savo vaikus
mirčiai, kelia siaubą ir būna pasmerktas, tai Japonijoje į tokį poelgį žiūrima su
atjauta ir supratimu.
1985 m. Kalifornijoje 32 metų japonų emigrantė,
sukrėsta vyro neištikimybės, pamėgino nusižudyti kartu su dviem mažais vaikais.
Moterį išgelbėjo, vaikų – ne. Amerikos teismas „pabaisą“ nuteisė už pirmojo
laipsnio žmogžudystę, o tai Japonijoje sukėlė tikrą šoką ir protestų bangą.
Japonų požiūriu, amerikiečiai parodė barbarišką žiaurumą: maža to, kad vargšės
šeima suiro, kad žuvo vaikai, kad jai neleido mirti, tai dar užtraukė gėdą ir
daugeliui metų uždarė į kalėjimą. Japonė motina, pasiryžusi mirti kartu su vaiku,
taip elgiasi ne iš egoizmo, o vadovaudamasi etine nuostata, jog klasta yra blogiau už
mirtį. Palikti savo bejėgį vaiką priešiško, negailestingo pasaulio malonei, kai ji
pati verčiau nutaria pasitraukti iš šio pasaulio, – pikčiausia išdavystė.
Japonijoje dažniau negu kur kitur dar ir šiandien pasitaiko ikka-shinju („visos
šeimos savižudybė“) – paprastai dėl ekonominių sumetimų. Čia jau galima daryti
prielaidą ne apie trumpalaikį proto aptemimą, ne apie isterijos priepuolį, o apie
kruopščiai pasvertą sprendimą, šeimai pasitarus ir pritarus.
Už mažylius sprendžia tėvai, o paaugus vaikams
suicidinė iniciatyva neretai priklauso jiems. Ir čia mes susiduriame su viena iš
skaudžiausių šiuolaikinio japonų gyvenimo temų – paauglių savižudybėmis.
Visuomenė niekaip negali susitvarkyti su šia rykšte – kasdien vidutiniškai nusižudo
trys nepilnamečiai japonai, o mėginimų nusižudyti yra keliskart daugiau. Motyvai
sukrečia. Bet kuris vaikas, už išdaigas likęs be ledų, gali svajoti, kaip mirs ir
štai tada tėvas ir mama gailėsis to, ką padarė. Bet japonų vaikai lengviau nei jų
bendraamžiai užsienyje nuo svajų pereina prie darbų. Priešmirtiniuose, vaikiška
rašysena prikeverzotuose rašteliuose galima perskaityti maždaug štai ką: „bijau
egzamino“, „išbarė mokytoja“, „tėtė nenupirko slidžių“. Būna ir
rimtesnių priežasčių. Kasmet nusižudo apie pusantro šimto bendraklasių užguitų
moksleivių. Nejaugi japonų vaikai išsiskiria ypatingu žiaurumu savo bendraamžiams?
Visai ne, vaikai kaip vaikai. Tačiau japonų mažamečiai parijai kur kas skaudžiau
reaguoja į ostrakizmą ir pasityčiojimą. O svarbiausia – kitoks požiūris į mirtį.
Mums įprasta nuo vaikų „slėpti“ visa, kas
susiję su mirtimi. „Senelė išvažiavo“, sakom mes, nenorėdami traumuoti vaiko.
Dėl to vaikams vėlai susiformuoja mirtingumo samprata, ji netampa esminių gyvenimo
pažinimo formų dalimi. O japonų vaikai į mirtį žiūri ramiai. Jie nuo pat mažumės
žino, kad yra mirtingi, ir šis faktas ne toks baisus, kadangi suvokiamas kaip duotybė.
Toks mąstysenos skirtumas matyti, tarkim, iš pavyzdžio su „tamagochi“ žaisliuku,
iš pradžių sugalvotu japonų vaikams. „Mirtingo“ numylėtinio idėja niekada
neateitų į galvą Vakarų žaislų išradėjams. Koks šokas vaiko psichikai –
stebuklingas žvėrelis „mirė“! Užsienio vaikams tenka sugalvoti modifikacijas
paverčiant viščiuką angelėliu ir pan. Mažiesiems japonams vargšo „tamagochi“
mirtis nėra problema: jie liūdnai atsidus, tvarkingai palaidos ir pareikalaus iš tėvų
naujo žaisliuko.
Man kartą teko skaityti japonų trečiokų rašinius
standartine tema „Kuo norėčiau būti“. Jei neatsižvelgsime į nacionalinį
koloritą (vienas berniukas norėjo pasiekti laimėjimų sumo sporte, o viena mergaitė
lyg ketino mokytis geišos meno), vaikai svajojo maždaug apie tai, apie ką ir dera
svajoti devynmečiams. Išskyrus viena – visi trisdešimt rašinių baigėsi vienodai:
savo mirties aprašymu. Vienas norėjo romantiškai mirti jaunas, kitas planavo gyventi
iki šimto metų, tačiau nė vienas moksleivis nepaliko atviros pabaigos. Mirtis kaip
gyvenimo kelio galas – tai natūralu. Kaipgi kitaip?
Mirtis yra japono akiratyje nuo pat vaikystės; ji
visada – alternatyva. Kas čia keista, jei paauglys, išbandęs įvairius žaidimus,
mėgina sužaisti ir šitą? Neretai pasitaiko, kad japonų vaikai gauna galą iš
smalsumo. Pavyzdžiui, taip pasielgė jauniausias mūsų knygos herojus, poetas Oka Shinji
(1962–1975), kurio talentingai parašyti eilėraščiai buvo išspausdinti pomirtiniame
rinkinyje „Man 12 metų“. Shinji nušoko nuo stogo ir užsimušė. Jis norėjo
sužinoti, kas ten – po mirties. Dabar žino.
Visą Japoniją sukrėtė šešiolikmečio moksleivio
savižudybė. 1966 m. lapkričio 20 d. jis „suvaidino Mishimą“. Gatvėje, tiesiog
praeivių akyse, berniukas persismeigė gerklę šeimos kardu, saugotu tėvų namuose.
Paaiškėjo, kad prieš tai per televiziją rodė filmą „Kardas“, susuktą Mishimos
kūrinio motyvais.
Nors japoniškų savižudybių vaizdas yra savitas,
tačiau savižudybių lygiu Japonija toli gražu nepirmauja pasaulyje. Galiausiai įprotis
visur laikytis etiketo ir apibrėžtų elgesio taisyklių žmogaus gyvenimui suteikia
daugiau saugumo ir jaukumo, o savo tamsiąja puse – depresija ir suicidiniu proveržiu
– atsisuka tik ekstremaliais atvejais, kurių sąrašas taip pat reglamentuotas. Vargu
ar Japonijoje galima rasti aštuonis šimtus savižudybių priežasčių, kurias nustatė
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PVO) tyrėjai. Japonai tikrai neišnaudoja ir visų
aštuoniasdešimt trijų PVO užregistruotų savanoriškos mirties būdų. Tvirtos
gyvenimo taisyklės numato ir mirties taisyklių laikymąsi. Neseniai vienas Osakos
tarnautojas užlipo ant biuro pastato stogo ir nušoko žemyn. Policija įtarė
žmogžudystę, nors pagal visus požymius mirtis atrodė (taip ir buvo) kaip
savižudybė. Įtarimą sukėlė „neteisingas“ savižudžio, naujosios kartos
žmogaus, elgesys: pirma, jis neparašė priešmirtinio raštelio, antra, ant stogo
krašto nepaliko batų. Į mirtį, kaip į naują būstą, reikia eiti kaip į namus –
nusiavus.
Jei apskritai pereisime nuo tiesiog japonų prie
japonų, rašančių knygas, mes būtinai įsidėmėsime vieną šios šalies rašytojų
ypatybę: kitaip nei kosmopolitiški Vakarų kolegos, jie pirmiausia yra savo tautos
vaikai, o tik paskui – rašytojai. Tai paaiškina tautinės kultūros autonomiškumas ir
originalumas, taip pat „saloms“ būdingas monolitinis japonų mentalitetas. Visai dar
neseniai japonų literatūra buvo skirta ne visai žmonijai (kaip kitos didžiosios
literatūros), o japonams. Manyta, kad užsieniečiai nesugebės kaip dera išversti jos
į savo kalbas, gal ir nepanorės įvertinti pagal nuopelnus.
Jei „Literatūricido enciklopedijoje“ japonų
visgi nėra tiek daug, tai galima paaiškinti tuo, kad ten įtraukti tik paskutinio
šimtmečio duomenys, kai, Vakarų supratimu, Japonijoje susiformavo literatų luomas.
Kitaip tektų prisiminti begalę feodalizmo laikotarpio karių ir valdininkų, kūrusių
eiles ir baigusius gyvenimą perskrostais pilvais. Kadangi eilėraščių rašymas sudarė
privalomą samurajaus auklėjimo programą, sąrašas nusitęstų iki begalybės. Tektų
pradėti nuo vieno iš samurajaus luomo protėvių, narsiojo Minamoto Yorimasos (1104–1180),
kuris buvo ne tik karvedys, bet ir talentingas poetas. Jo plunksnai (tiksliau –
teptukui) priklauso garsus penkiaeilis, parašytas minutė prieš charakirį:
O ko galų gale
Liūdėti
Sudžiūvusiam kelmui,
Ant kurio niekada
Neišaugs jokia gėlė? |
Šiuolaikinis japonų rašytojas
savižudybės atžvilgiu laikosi nacionalinės tradicijos, tik reikia patikslinti, kad
verstis jo pavojingu amatu šiomis sąlygomis yra ypač rizikinga. Visuomenėje, kurioje
viskas daroma drauge, kolektyviai, užsiimti pačia individualiausia iš visų profesijų,
– tai tiesus kelias į savižudybę. Rašytojas – tai ta pati styranti vinis, kuri,
pasak japonų patarlės, pirmoji gauna plaktuku per galvutę. Iš penkių pasaulinį
pripažinimą pelniusių XX a. japonų klasikų keturi (Akutagawa Ryonosuke, Dazai Osamu,
Mishima Yukio ir Kawabata Yasunari) nusižudė ir tik penktasis Tanizaki Junichiro
laimingai mirė savo mirtimi.
Pagrindinę rašytojų savižudybių priežastį
Japonijoje galima nuspėti: aplinkinei gynybai, kurios griebėsi grupėmis susiskirstę
tėvynainiai, vienišius literatas gali priešpriešinti tik savo kūrybinę energiją.
Kai rašytojui atrodo, kad išsisėmė, kad magiškasis šaltinis išseko, jį apninka
depresija ir panika, o išeitį iš šios padėties pasufleruoja tautinės
pasaulėžiūros logika. Kita vertus, rašytojo savižudybė, kaip tikros ar menamos
kūrybinės krizės išdava, yra tarptautinis reiškinys, o japonų literatūros
istorijoje esama ir tragiškų atomazgų su nepakartojamu „vietiniu koloritu“.
Kolektyvizmo dvasia pasireiškia ne tik gyvenimo, bet
kartais ir mirties sanklodoje. Japonijos istorijoje apstu „kolektyvinės“
savižudybės pavyzdžių. Feodalinių vidaus karų laikais vieno iš priešiškų klanų
pralaimėjimas tapdavo masinio pralaimėjusiųjų charakirio priežastimi. Klasikinis
savižudybių orgijos pavyzdys – Hojyo giminės žūtis (XIV a.). Pralaimėjęs karą,
siuzerenas savo vasalams surengė atsisveikinimo puotą, per kurią 870 pakviestųjų
atėmė sau gyvybę. Iš viso tą dieną nusižudė 6000 abiejų lyčių samurajų. 1944
m. taip pasielgė ir Saipano salos gynėjai. Jie kovėsi su amerikiečiais iki
paskutiniosios, o paskui nusižudė (iš 23 000 žmonių gyvi liko tik maždaug
tūkstantis civilių).
Nors kolektyvinės altruistinės savižudybės
tradicija yra sena ir plačiai paplitusi, japonų rašytojams toks finalas nebūdingas.
Akivaizdi „nekolektyvinės“ profesijos įtaka. Tačiau jei kitų šalių literatūros
istorijoje mes nežinome tokių atvejų, kai rašytojas nusižudo „dėl kompanijos“,
dėl tam tikros masinės idėjos, tai Japonijoje toks pavyzdys yra. Talentingasis Hasuda
Zemmei (1904–1945), „japonų romantikų mokyklos“ dainius, iki armijos buvo kuklus
mokyklos mokytojas, tačiau kare pasireiškė kaip didesnis samurajus nei kiti kadriniai
karininkai. Kai pulko vadas karininkams ėmė skaityti imperatoriaus kapituliacijos aktą,
leitenantas Hasuda nušovė „išdaviką“ ir nusišovė pats, taip prisijungė prie
valdžiai ištikimų patriotų, kurie nepanorėjo susitaikyti su pralaimėjimu. Kitaip nei
europiečiai rašytojai-kolaborantai, kurie žudėsi, kad išsisuktų nuo neišvengiamo
teismo, Hasuda politiniu atžvilgiu buvo nežymi figūra ir galėjo nesibaiminti
represijų. Čia viskas įvyko pagal Durkheimo altruistinės savižudybės apibrėžimą:
poetas nusprendė „išsilaisvinti nuo savo asmenybės tam, kad pasinertų į kažką
kitą, ką laikė savo tikrąja esme“.
Nemažiau japoniška buvo ir garsiausia visų laikų
ir tautų rašytojų savižudybė – Yukio Mishimos (1925–1970) charakiris. Dabar nenorėčiau smulkiau nagrinėti šios efektingos istorijos4. Tik pabrėšiu, kad nepaisant viso patriotiškai
altruistiško spektaklio, kurį surengė rašytojas, fono, tikrieji jo poelgio motyvai
buvo grynai asmeniniai, o ne politiniai, kaip įsivaizduoja japonų nacionalistai.
Kaip samurajus sąskaitas su gyvenimu suvedė ir
Murakami Ichiro (1920–1975), rašytojas, beveik nežinomas už Japonijos ribų. Šis
literatas nugyveno audringą ir padriką gyvenimą: iš pradžių buvo laivyno karininkas,
paskui komunistas ir socialistinio realizmo šalininkas, o galiausiai virto
ultradešiniuoju. Murakami norėjo žūti kartu su Mishima, tačiau jam nepavyko pro
policijos užkardą pasiekti savo vienminčių-maištininkų. Po penkerių metų jis kardu
persismeigė gerklę.
Visgi patį egzotiškiausią savižudybės motyvą
pasirinko poetas romantikas Kitamura Tokoku (1868–1894). Aistringas Vakarų literatūros
gerbėjas, Kitamura pasikorė todėl, kad japonų literatūra toli gražu neprilygo
europietiškajai. „Niekada japonas nesukurs tokių kūrinių kaip „Prarastasis rojus“,
„Vargdieniai“ ar Dante's „Pragaras“, – rašė jis. Savižudybių dėl
kultūrinio nepilnavertiškumo komplekso pasitaiko ir kitose šalyse (pavyzdžiui,
advokatas Krameris, Krafto iš romano „Jaunuolis“ prototipas, arba žymus žydas
antisemitas Otto Weiningeris), tačiau, ko gero, tik japonas galėjo nusižudyti dėl
užgauto literatūrinio patriotizmo ir kultūrinio nepilnavertiškumo komplekso.
Vargšelis Kitamura klydo. Netrukus japonų
literatūrą imta laikyti ne tik visaverte, bet ir nepaprastai ryškia bei savita. Japonų
kultūra – tiek tradicinė, tiek ir šiuolaikinė – Vakarams tapo vienu iš
pagrindinių estetinių ir dvasinių atradimų XX amžiuje. Bet man atrodo, kad žmonija
ne iki galo supranta proceso, pastaruosius dešimtmečius audringai besivystančio
Tolimųjų Rytų salyne, svarbą. Mano giliu įsitikinimu, Japonija
šiandien yra pati įdomiausia planetos vieta. Ten vyksta neregėtas eksperimentas kuriant
naująjį Žemės gyventoją, kuris galbūt pirmąkart per visą žmonijos istoriją
sugebės įveikti amžinąjį pasaulio dvipoliškumą ir organiškai sulydys savyje
Vakarų ir Rytų kultūros pasiekimus: racionalumą ir intuiciją, griežtumą ir
lankstumą, erdvės ir laiko pajautą, gyvenimo ir mirties suvokimą, know-how5 ir know-why6. Mūsų
akyse gimsta dvikultūris androginas, būtybė su dviguba civilizacijų pilietybe. Kada
nors, galbūt po šimto metų, japonų nutiestu keliu pasuks ir Kinija, ir tuomet
trečiojo tūkstantmečio homo sapiens įgaus galutinį pavidalą.
Visų mūsų bendras palikuonis veikiausiai bus
juodaplaukis, rudų ir kiek įkypų akių. Jis išsiskirs puikiu išsilavinimu, subtiliai
jaus grožį, vienodai lengvai cituos Shakespeare'ą ir Konfucijų. Jis išmoks pagydyti
vėžį, AIDS ir net Alzheimerio ligą, lengvai keis susinešiojusius žmogaus kūno
organus ir gyvens labai ilgai. Jei norės.
Todėl kad šauniajame naujame pasaulyje, kur nebus
kruvinų konfliktų ir nepagydomų ligų, pirmoji mirčių statistikos vieta priklausys
savižudybei.
GRAŽI MIRTIS
Charakirio teorijos ir praktikos įvadas
Kodėl apnuogintų žmogaus vidurių vaizdas laikomas tokiu baisiu?..
Kuo gi jau taip šlykšti mūsų vidaus sandara? Argi jos ir žvilgančios jaunos odos
prigimtis nėra tokia pat?.. Ar būtų nežmogiška mūsų kūną lyginti su rože, kuri
nuostabi tiek savo išore, tiek vidumi? Įsivaizduokite, kas būtų, jei žmonės galėtų
išversti savo kūnus ir sielas – grakščiai, it apversdami kokį rožės žiedlapį,
– ir atsukti juos įsauliui bei gegužės vėjelio dvelksmui. |
Mishima Yukio. „Auksinė šventykla“
|
P a s i r u o š i m a s . Atsikelti
anksti ryte, kai tekanti skaisti saulė, savo spinduliais tą dieną dar nelytėjusi
žemės, tik tik pažvelgs iš už milžiniško vandenyno krašto.
Švarutėliai nusiprausti, kruopščiai sušukuoti ir
tiesiai per skusto viršugalvio vidurį paguldyti samurajišką kaselę.
Nieko nevalgyti ir negerti, nes su žemiškaisiais
reikalais baigta, o išangę užkimšti vatos gniužulėliu, kad paskutinę akimirką, kai
valia jau nevaldo kūno, gėdingas atsitiktinumas nesudrumstų vyksmo tobulybės.
Apsivilkti šventišką kimono be herbų. Spalva –
balta, kraštutiniu atveju – gelsva ar žydra.
Atsisėsti prie lakuoto staliuko ir parašyti
atsisveikinimo trieilį. Galima ir rašalu, bet geriau savo krauju – užtenka lengvai
brūkštelėti durklu per riešą. Raudona ant balto – štai šiandienos,
iškilmingiausios viso gyvenimo dienos, spalvos. Eilėraštis neturi būti poetinis
šedevras, tuštybei šiandien – ne vieta. Kas nors paprasta, ramu ir vyriška, be
afektacijos:
Gyvenimas –
Tik sapnas
Regėtas sapne. |
Dabar viskas, laikas eiti.
V i e t a . Ne ta, kur gyvenama, valgoma ir
miegama. Geriausia – budistų šventyklos kiemas. Gerai ir sodas. Ant žemės –
šiaudiniai dembliai, padengti balta medžiaga. Iš viršaus skaisčiai raudonas paklotas,
kad plūstantis kraujas nemargintų jo ryškiais atsitiktiniais raštais, neatitrauktų
stebėtojų dėmesio nuo didžios paslapties reginio. Virš galvos tegu kabo balto audinio
atraiža. Balta – tai Mirtis.
S t e b ė t o j a i . Jokių giminaičių –
jie liko už Ribos. Jokių pašalinių, nes puikuotis narsa prieš vėplas – niekinga.
Tik oficialūs liudytojai, ceremonialo žinovai. Tik Valdžios atstovas. Ir dar kaishakunin,
sekundantas, artimas draugas, gerai valdantis jausmus ir kardą.
G i n k l a s . Samurajus turi du kardus –
ilgą ir trumpą. Ilgojo šiandien neprireiks. Trumpasis, wakizashi, aštresnis už
Toledo ir Damasko plieną. Ryžių popierius, krentantis ant ašmens, perpjaunamas pusiau.
Ilga rankena, nedidelis apvalus ar stačiakampis efesas, geležtės ilgis – vienas shaku
(30 centimetrų). Ant veidrodinio geležtės paviršiaus vingiuoja grūdinant atsiradęs
raštas.
V e i k s m a s . Jei norisi, galima tarti
atsisveikinimo žodžius. Galima ir nutylėti. Liudytojas paduoda padėklą, ant kurio
guli wakizashi ašmenimis į priekį. Paimti abiem rankomis, atsargiai pakelti iki
kaktos ir nusilenkti. Už rankenos neimti, plieną apjuosti baltu audiniu ar standžiu
popieriumi, tik patį galiuką palikti neuždengtą. Kimono nusmaukti žemiau juosmens, o
rankoves parišti po keliais. Tai svarbu, nes kristi aukštielninkam nepadoru, kūnas turi
pasvirti į priekį, kniūpsčiom. Kiek žemiau nuleisti klubjuostę, atpalaiduoti
įsitempusius pilvo raumenis. Lig šiol vyravo kanonas, tačiau dabar galima rinktis, nes
aprobuotų būdų – marios. Klasikinis: durklą įsmeigti į kairiąją apatinę pilvo
pusę, pjūvį varyti tik iki dešinės, tada durklą ašmenimis pasukti į viršų ir,
truputį rėžtelėjus šonkaulių link, ištraukti. Galima kryžmai. Tačiau
nedraudžiama parodyti ir vaizduotės – pavyzdžiui, paimti ir pilvo viduryje
išraižyti hinomaru, nacionalinę vėliavą. Tik reikia tiksliai apskaičiuoti,
kad užtektų jėgų rankoms su ištrauktu durklu ištiesti ir palinkti į priekį.
Daugiau nereikia nieko, viskas atlikta nepriekaištingai. Sekundantas, stovintis kiek
užpakaly su parengtu ilguoju kardu, vienu gražiu kirčiu nukirs galvą. Gerai būtų,
jei galva nenusiristų ant žemės, o pakibtų ant odos skiautelės, tačiau tam reikia
ypatingo meistriškumo.
Moteriai, žinoma, paprasčiau. Atsisėsti, smeigti
durklą į gerklę ir grakščiai nuvytusia gėlele susmukti ant šono.
Mishima Yukio, didis charakirio teoretikas ir
praktikas, rašė, kad ne japonui suvokti šito ritualo prasmę ir grožį – neįmanoma.
Dėl prasmės – tiek to, bet apie kokį grožį
čia galima kalbėti?
Kai leitenantas ašmenis nuvarė
iki pilvo dešinės, geležtė jau buvo visai negiliai, o nuo kraujo ir riebalų slidūs
ašmenys beveik išslydo iš žaizdos. Gerklę ėmė smaugti šleikštulys, ir leitenantas
kimiai sugargaliavo. Nuo traukulių skausmas dar sustiprėjo, pjūvio kraštai
prasiskyrė, iš ten ėmė virsti viduriai, tarsi pilvą irgi pykintų. Žarnoms
nerūpėjo šeimininko kančios. Sveikos, blizgančios, jos džiaugsmingai išsiveržė į
laisvę. Leitenanto galva nukaro, pečiai sunkiai kilnojosi, akys susiaurėjo iki
plyšelių, iš burnos nutįso seilės gija. Auksu plykstelėjo munduro antpečiai.
(Mishima Yukio. Apsakymas „Patriotizmas“)
Apie antpečius – gražu, bet apie žarnas…
„Čia griebiamasi keisčiausio keršto būdo, –
prieš keturis šimtus metų Vakarų pasauliui referavo jėzuitas Valery traktate „Apie
blogus įpročius ir kitokias keistenybes“: „Japoną įžeidus, nuskriaustasis
prisistato prie skriaudiko namų ir persipjauna pilvą, po to skriaudikui nelieka nieko
kito, kaip pasidaryti tą patį“. Apie tą patį Dostojevskio „Idiote“ pasakoja
Ivanas Petrovičius Pticynas, aiškindamas Nastasjos Filipovnos elgesį: „Žinote,
Afanasijau Ivanovičiau, šitaip, sako, japonai kartais padaro. Įžeistasis ten esą
einąs pas įžeidėją ir sakąs jam: „Tu mane įžeidei, todėl aš ir atėjau
persiskrosti pilvo tavo akyse“. Sulig tais žodžiais iš tikrųjų persiskrodžiąs
pilvą įžeidėjo akyse ir jaučia turbūt nepaprastą pasitenkinimą, tarytum ir iš
tikrųjų būtų atkeršijęs. Keistų pasitaiko charakterių pasaulyje, Afanasijau
Ivanovičiau!“
Europiečių požiūriu šis barbariškas paprotys
– absurdiškas, atgrasus ir tiesiog juokingas.
Absurdiškas, nes nėra nieko brangiau už gyvybę, o
jei gyvybė tau nebemiela, esama greitų, veiksmingų ir neskausmingų jos nutraukimo
būdų.
Atgrasus, nes pilvas, viduriai ir žarnos –
šlykštu.
Ir juokingas, nes baisus.
1868 m. japonų Sakajo uoste vietiniams policininkams
susirėmus su lėbaujančiais prancūzų jūrininkais, žuvo keturiolika jūreivių (visai
kaip dainelėje „deniu nužygiavo, trapu nusileido keturiolika prancūzų kareivių“).
Konsulas Léonas Roches'as pareikalavo, kad kaltuosius griežtai nubaustų Japonijos
vyriausybė, ir pastaroji ėmėsi priemonių: dvidešimčiai policininkų buvo liepta
pasidaryti charakirį. Į ceremoniją pakvietė patį poną Roches'ą. Jis stebėjo, kaip
nuteistieji vienas po kito, griežtai laikydamiesi ritualo, paleidžia sau žarnas.
Konsulas pasirodė esąs kaip reta tvirtų nervų, jis išsėdėjo vienuolika raundų ir,
tik pradėjus dvyliktąjį, jam pasidarė bloga. Egzekucija buvo nutraukta, kitų devynių
policininkų buvo pasigailėta. Ši istorija daro įspūdį stulbinančiu nepalenkiamos
eilinių japonų „snukiadaužų“ narsos ir europietiško baikštumo kontrastu.
Tai, ko negali pats, protingiausia išjuokti.
Bet kodėl gi negali?
1913 m. rugpjūčio 14 d. laikraštis „Novoje
vremia“ skyrelyje „Įvykiai“ glaustai ir nekomentuodamas praneša: „Zabalkanskij
prospekto name Nr. 2 iš valstiečių kilęs darbininkas Ivanas Kučkinas, 19 metų,
durklu persiskrodė pilvą ir mirė“. Akivaizdu, tai pavėluotas Mandžiūrijos karo
aidas, pirmosios masiškos rusų pažinties su japonų kultūra padarinys. Bet pati idėja
persiskrosti pilvą pirmiausia atsirado ne Japonijoje.
Japonai dažnai kaltinami tuo, kad nemoka išrasti
nieko savo, o tik mielai supirkinėja užsienietiškus patentus ir naudojasi kitų
išradimais: ir Nobelio premijos laureatų jie turi mažai, ir jų išgirtasis menas –
kinų kilmės, ir išgarsintas karatė-džiudžitsu taip pat iš ten.
Aš kategoriškai nesutinku su šiuo teiginiu,
tačiau turiu pripažinti, kad pirmasis charakiris išties užpatentuotas ne Japonijoje, o
Senajame Testamente. Net jei karaliaus Sauliaus, kuris „pačiupo savo paties kalaviją
ir krito ant jo“, savižudybės nelaikysime savižudybe, mat ji pernelyg mažai panaši
į samurajų ritualą (be to, dar neaišku, kaip Saulius krito ant kalavijo – pilvu ar
krūtine), tai pašėlusio judėjų seniūno Razio7
mirties istorija jau tikrai verta Kabukio teatro scenos. Iš esmės jis pasidarė
šlovingiausią charakirį dėl visiškai suprantamos priežasties – verčiau mirtis nei
gėdinga nelaisvė. Po daugelio amžių Razio žygdarbį pakartojo pašėlęs samurajus
Murakami Yoshiteru, savaime suprantama, niekada nelaikęs rankose Biblijos ir net nieko
apie ją negirdėjęs. 1333 m., siaučiant vidaus karui, Yoshiteru, kad užlaikytų
priešą ir duotų laiko savo siuzerenui išsigelbėti, surengė tikrą spektaklį:
padegė namus, užlipo ant stogo, persipjovė pilvą, paėmė į saują savo vidurius,
nukapojo juos ir metė į priešus, paskui, įsmeigęs sau durklą į gerklę, metėsi
žemyn. Išties panašu, ar ne?
Kitas Vakarų literatūroje šlove apgaubtas
charakiris, tai jau minėta Katono Jaunesniojo savižudybė, kurią aprašė Plutarchas, o
vėliau apdainuota literatūroje bei įamžinta dailėje. Jis nusižudė 46 m. prieš
mūsų erą, o pirmasis japonų charakiris buvo užfiksuotas visu tūkstantmečiu vėliau
– 988 metais. Garsus plėšikas Hakamadare Yasusuke, sargybinių apsuptas, atsišliejo
į stulpą ir kalaviju persipjovė pilvą. Jis ilgai kankinosi, kol numirė. Iki
ištobulinto ritualo dar buvo labai toli.
Gražaus ir taisyklingo pilvo skrodimo taisyklės
buvo parengtos gerokai vėliau, XVII a., Japonijai įžengus į stabilumo ir griežtai
centralizuotos valdžios epochą. Visos gyvenimo sritys buvo kuo smulkiausiai
reglamentuotos. Kiekvienas visuomenės narys privalėjo tvirtai žinoti savo teises ir
pareigas, elgsenos kanonus, kaip dera gyventi ir mirti. Tuo metu charakiris iš tradicijos
virsta įteisinta institucija, kurios ceremonialas buvo kuo detaliausiai išplėtotas.
Leidžiamos pagalbinės priemonės su charakiriui skirtais patarimais ir rekomendacijomis,
netgi katalogai su leidžiamų ir draudžiamų pilvo pjūvių iliustracijomis. Atsiranda
dar vienas nacionalinio meno žanras. Ikebana – menas gražiai ir taisyklingai
komponuoti puokštes. O charakiris – menas gražiai ir taisyklingai ant balto pilvo
piešti raudonąją gėlelę.
Kuo jau taip samurajams neįtiko vargšas pilvas,
švelniausia, visiškai neapsaugota ir kartu absoliučiai neromantiška dūlaus žmogaus
kūno dalis?
Dalykas tas, kad įtiko. Kitaip nei Europoje, kur
pilvas laikomas niekingu ir nešvariu dalyku, kūno apačios reikmeniu, vadinasi,
pašaipų objektu, japonams pilvo ertmė kelia visai kitas asociacijas. Chara –
tai pakylėta ir romantiška. Tai – kūno centras, gyvasties šerdis (juk
mūsų protėviams žodis „pilvas“8 kadaise taip pat
turėjo kitokią prasmę). Japonų supratimu, chara – tai buveinė, kurioje
gyvena žmogaus siela. Žinoma, ne siela, kaip ją supranta krikščionybė, o dvasia,
valia, tikroji prigimtis.
Senovės japonai manė, kad veidas skirtas
mandagybei, lūpos gali meluoti, rankos nusidėti, ir tik pilvas neapgaus, nes ten slypi
pagrindinė esmė, tiesa, giliausioji prasmė. Kiek žemiau bambos, kūno svorio centre,
yra magiškas taškas tanden. Sėdimos meditacijos – ji vadinama zazen –
metu reikia įsmeigti žvilgsnį į vieną tašką ir gal tuomet pasieksi nušvitimą.
Praktikuojant kovinius menus sensėjus (mokytojas) liepia mokiniams koncentruoti tandene
energiją ir dvasios jėgą. Ten slypi veiksmo šaltinis, tikrumo pamatas. Darant
charakirį pjūvis būtinai turi kirsti tandeną – juk žmogus, persiskrosdamas
pilvą, apnuogina savo tikrąją esmę, paleidžia savo sielą į laisvę.
Skirtingus vakariečių ir japonų požiūrius į
pilvą liudija ir idiomatika. Japonų kalboje posakis „didžpilvis“ reiškia „plačių
pažiūrų žmogų“. Jei kas „neturi pilvo“, neskubėkite džiaugtis jo grakščia
figūra, nes iš tiesų prieš jus – šiaudadvasis. „Pačiupinėti kam pilvą“ toli
gražu ne familiarumas, o posakis, reiškiantis „išsiaiškinti tikrus santykius“. „Pralaužti
pilvą“ reiškia „prisipažinti“ (tai kažkiek panašu į mūsišką „palūžti“).
Jei japonas pasakė, kad Jūs „storapilvis“, jis pasakė komplimentą, vadinasi, Jūs
– dosnus žmogus.
Lygiai taip pat japonui juokinga ir absurdiška
girdėti tokį rusų frazeologizmą kaip „iš juoko likti be pilvo“ (tai yra
pražudyti savo charą?!) arba patarimą „klausyk ausimis, ne pilvu“ (kaip tik chara
gerokai labiau tinka klausytis įsijautus).
Charakiris (arba, laikantis kiniško tų pačių
hieroglifų tarimo, sepuku) tiesiog reiškia „pjauti pilvą“.
Niekas nežino, kiek samurajų per praėjusį
tūkstantmetį pasitraukė iš gyvenimo pasirinkę šį sielvartingą (japoniškai
tiesiogine šio žodžio prasme), patį gražiausią mirties būdą.
Štai japonų logikos seka.
Mirtis – gražiausias žmogaus gyvenimo
dalykas.
Gražiausias mirties būdas – savižudybė.
Gražiausia savižudybė – charakiris.
Japonų tradicija, kitaip negu krikščioniškoji,
žmogaus kūno nelaiko gėdingu, todėl žiūri į jį pagarbiai. Savo kūno sandarą
laikyti bjauria, japonų požiūriu, yra paprasčiausiai kvaila. Samurajui nėra ko
gėdytis: darydamasis charakirį, jis atsiveria pasauliui iki galo – ir širdimi, ir
viduriais, nedalomais kūnu ir dvasia, vienodai gražus tiek savo vidumi, tiek išore
(žr. novelės epigrafą).
Pergalė prieš baimę, skausmą ir laikinumą, ko
gero, tai – išties gražu.
Grožis – baisus ir šiurpulingas dalykas. Ar tu
žinojai šitą paslaptį, ar ne?
Versta iš:
Чхартишвили Г.
ПИСАТЕЛЬ И САМОУБИЙСТВО.
Изд. 3-е. Москва: Новое
литературное обозрение , 2003
1 Ostrakizmas – valstybei
pavojingų asmenų ištrėmimas senovės Graikijoje (vert. past.). (Atgal>>>)
2 Kario kelias (vert.
past.) (Atgal>>>)
3 Šiai temai yra skirtas
VI skyriaus priedas (autoriaus past.). (Atgal>>>)
4 Žr. skyrių „Gyvenimas
kaip romanas“ (autoriaus past.). (Atgal>>>)
5 Žinojimas kaip (angl.).
(Atgal>>>)
6 Žinojimas kodėl
(angl.). (Atgal>>>)
7 Žr. Makabiejų II 14, 41–46.
„Kariai jau buvo beveik paėmę bokštą ir, verždamiesi pro išorines duris, šaukė
atnešti ugnies durims uždegti. Būdamas apsuptas, Razis puolė ant kalavijo,
pasirinkdamas verčiau mirti kilnia mirtimi, negu patekti į tų niekšų nagus ir
kentėti jo kilmės nevertą smurtą. Tačiau grumtynių įkarštyje jis tiesiai
nepataikė, o minia jau veržėsi į vidų pro duris. Drąsiai užbėgęs ant sienos, jis
didvyriškai puolė žemyn ant minios. Bet, kariams greitai pasitraukus, atsirado tuščia
vieta, ir jis nukrito į tuščiosios vietos vidurį. Vis dar gyvas ir degdamas pykčiu,
jis atsikėlė ir, nors iš rimtų žaizdų sunkėsi kraujas, nubėgo per minią.
Atsistojęs ant stačios uolos, kraujui visiškai išsekus, jis persiskrodė vidurius ir,
abiem rankomis paėmęs juos, sviedė į minią, šaukdamasis gyvasties ir dvasios
Viešpaties, kad jis vėl juos jam sugrąžintų. Tokia buvo jo mirtis.“ (Atgal>>>)
8 Rusų kalboje pilvas
(живот) ir gyvastis (жизнь) yra tos pačios kilmės žodžiai (vertėjo
past.). (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|