|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
RITA TŪTLYTĖ
Lietuviškasis jugendas
Balio Sruogos ir Kazio Binkio
gamtiškoji vaizduotė
Jugendas kaip meno srovė siejasi su XX a. pradžios
bendrąja pasaulėvoka: su pasipriešinimu ar pritarimu A. Schopenhaueriui, F.
Nietzsche'i; su monistine pasaulėžiūra, vitalizmo idėjų sklaida, intuicijos reikšme.
XX a. pradžioje neoromantizmo, impresionizmo, simbolizmo, jugendo srovės išreiškė
anticivilizacines nuostatas (antiistorizmą, amžinus, ritmingai pasikartojančius
dalykus), aktualino mitus ir mitines figūras, vaizdavo kasdienybei tolimus pasaulius,
egzotiškas salas, teikė didelę reikšmę sapnui, pasąmonei. Visoms XX a. pradžios
meno srovėms būdinga atgimstanti Renesanso dvasia (erotikos, gyvenimo džiaugsmo,
stipraus žmogaus kultas).
Žavėjimasis biosfera ir organiniu pasauliu
jugendo teritorija. Jugendas iškelia idėją, kad tai, kas gamtiška, yra esmingai
gražu. Domimasi gamtos formomis, joje ieškoma grožio ir harmonijos, laisvės ir visa ko
ryšio idėjos. Su neįprastu dėmesiu vaizduojami moliuskai, kriauklės, mikroorganizmai,
gėlės. Kiekviena gyvybės forma suvokiama turinti savito grožio. Viena iš izotopijų
gyvybės prasiveržimo iš negyvų formų, išsiskleidimo, suvešėjimo, klestėjimo
vaizdavimas.
Pražystančios gamtos motyvą,
kurį kritika XX a. pradžios lietuvių neoromantikų kūryboje kildina iš romantizmo1, labiau vertėtų sieti su jugendui svarbiausią reikšmę
turinčia gyvybės ir gamtiškumo adoracija. Pagrindiniu jugendo vaizdavimo objektu (ar
instrumentu) tampa augalijos ir gyvūnijos pasaulis. Mėgstamiausia jugendo gėlė
lelija, perimta iš italų Renesanso (Boticceli), prerafaelitų, Tolimųjų Rytų meno.
Jai suteikiamas svarbus vaidmuo, nes ji, būdama vandens augalas, simboliškai sujungia
pagrindines kosmoso sferas: dangų, žemę, vandenį. Anot J. B.
Metzlerio, tai, kas susiję su vandeniu vandens lelijos, gulbės, tvenkinys
turi reikšti gyvenimo ratą, kosminį visumos jausmą2.
Lietuvių poezijoje į gamtos stebėjimą
atsigręžia jaunasis Kazys Binkis. Utose jis stilizuoja jugendo rytietiškąją
madą. Šio ciklo eilėraštyje Mauruoto liekno viduryje paslaptingo, tamsaus,
mauruoto liūno fone vaizduoja leliją ir kaip grožio apraišką, ir kaip iš pirminių
gamtos elementų išaugusią formą. Eilėraštyje Obelų žiedai stebimi krintantys
obelų žiedai tuščiame fone jie, įspūdžio išdidinti, atrodo nepaprastai
dekoratyvūs. Tylus, lengvas ir grakštus žiedlapių judesys primena snaigių kritimą.
Snaigės, obelų žiedai, ir metaforinis asociatyvus palyginimų narys plaštakės yra
skirtingos gamtos formos, bet kartu ir panašios siluetu, spalva, judesiais. Iš šios
formų sanpynos kuriamas estetizuotas regėjimas ir išlaikoma visa ko sąryšio gamtoje
idėja.
Eilėraščio Šilkasparniai debesėliai
objektas taip pat pasigrožėjimą sukelianti gamtos forma: šilkasparniai
debesėliai, gimę iš okeano bangų, atpūsti vėjo, panašūs į baltas bures, į baltas
gulbes, dangaus krikštole plaukioja. Kuriamas itin skaidrus, beveik permatomas
vaizdas, vartojama ankstyvajam jugendui būdinga spalvinė gama (šviesiai mėlyna ir
balta), lengvas, grakštus ritmas. Paralelėse ir palyginimuose (dangus okeanas,
debesėliai baltos burės, baltos gulbės) atpažįstame potekstėje slypintį dangaus
ir žemės, dangaus ir marių tarpusavio atspindžio vaizdinį. Dangus nusakomas
žemiškuoju plaukiojančių baltų gulbių peizažu. Sukuriamas simetriškas,
reiškinių pavidalus transformuojantis atspindys (baltos gulbės vandenyje, balti
debesėliai dangaus mėlynėje).
Nesąmoningai, t. y. kartu su vaizdo kliše perimtus,
monistinės pasaulėžiūros principus nurodo ne tik numanomas simetriškumas, bet ir
vandens (bei gulbės) motyvas, turintis visa ko pradžios, sąryšio, vaisingumo
semantiką: debesėliai kaip atskira gyvybės forma atsiranda iš vandens stichijos
(Tyros bangos okeano / Juos pagimdė, išaugino), plaukia dangumi, o paskui
neaišku, kur pranyksta (Ar jie tyrlaukiuos sutirpsta, / Ar gelmėse vandenyno...)
vėl įsilieję į visumą. Eilėraštyje išlaikoma gyvybės rato simbolika, reiškiniai
paklūsta didžiajam gamtos dėsniui: randasi iš visumos ir į ją grįžta. Pasirodo ir
XX a. pradžios stilistiniu topu virtę pamąstymai: kas tai? iš kokios formos išaugo?
į kokią formą pavirs?
Jugendiškasis vaizdas K. Binkio poezijoje išlieka
ilgam ir įterpiamas į kitą meninę sistemą. Avangardiniame eilėraštyje
Vėjavaikis išlaikytos jugendo vaizdinijos klišės (balti paukščiai mėlyname
danguje), japonizmai (gervės), šviesos įspūdis (skaistus debesų kelias).
Eilėraščio vaizdas punktyriškai primena japonų šilko piešinius gervių figūros
grakščiai išsidėsčiusios mėlynai balto dangaus ir debesų bangų fone.
Jugendo aspektu ypač įspūdingas eilėraštis
Žalumo banga. Eilėraščio pradžioje išskaičiuojamos pražydusios gėlės
(Ant kalno tulpės, / Pakalnėj ievos, Miške žibutės / Šilkinės žydi).
Atrodytų, kad tai naivioji gamtinė lyrika. Tačiau eilėraštis nėra naiviai
peizažinis. Jo realistinis, konkretus vaizdas susijęs su gamtamoksliniu XX a. pradžios
kontekstu jugendo pamėgtąja botanika. Ne vienoks ar kitoks peizažas, ne jo
konkretybė čia svarbiausia, o žydėjimas kaip gyvybės apraiška, kuria džiaugiamasi.
Gyvybės džiaugsmas išreiškiamas amžiną gamtos ritmą primenančiais bangos (žalumo
banga), jūros (gyvybės jūra) motyvais.
Gamtos žydėjimas yra kaitos ženklas, nuolat
besikeičiančio ir amžinai atsinaujinančio organinio pasaulio forma. Kas valandą
kitas, kas valandą naujas pasaulis, jo įvairovė apibūdinama žydėjimo margumu (Man
visas pasaulis pražydęs gėlynas, eil. Eidama pasiimk su savim
vainikus). K. Binkio lyrikoje žydinti gamta gyvena savo jaunystę. Dažnas
žydinčių augalų ir upelio pokalbis reiškia flirtą, džiaugsmingą gyvų esybių
bendrumą.
K. Binkio susižavėjimas augalija, pavasariu,
jaunyste esmingai su jugendu besisiejančios temos. Žydėjimo tematika permeta
lieptą į žmogaus pasaulį, vitaliniu pagrindu suartina žemės ir žmogaus gyvybę.
Žydėjimu išreiškiama kaitos idėja, kuriai paklūsta visa gyvastis. Pavasario, žiedų
vaizdais kalbama apie gyvybės jėgą. Ši gyvybė pilna erotikos, svaigulio (Žali
dvelkimai <...> / Po jauną žemę / Sapnus nešioja... // Sapnai tie skleidžias
<...> Jausmus vylingus / Aplinkui sėja, eil. Žalumo banga).
Gėlių, ypač skinamų, pinamų, motyvą plačiai
vartoja moderniosios poezijos atmaina romansas. K. Binkis perima amžiaus pradžioje
išpopuliarėjusią rusų, lenkų romansų stilistiką. Jo tekstams būdingas idiliškas,
dažnai erotizuotas gamtos vaizdas. Liaudies dainas imituojančiuose, o iš tikrųjų
romansiniuose eilėraščiuose poetas susieja moters ir gėlės figūras. Moteris itin
efemeriška, gamtiška, vainikais visa apsipynus, / Apsisiautus auksiniais plaukais,
lyg kokia gamtos dvasia (eil. Aš skrajoju linksma po beržynus). Elgesys su
gėle sukuria ištisą flirto siužetą: skindama gėles ir puošdama jomis savo aplinką
moteris išbando vyro meilę (Gėlės iš šieno), gėlė primena buvusią
mylimąją, išeinančios mylimosios prašoma pasiimti ir gėlių vainikus.
Į jugendo kontekstą šiuo požiūriu įtrauktina ir
K. Binkio sudaryta antologija Vainikai: naujesniosios poezijos antologija (1921).
Jos pavadinimas turi nemažai literatūrinių aliuzijų: tai ir jaunųjų kūrėjų
poezijos žiedai, ir asociacija su įsimintu Maironio pavasario vaizdiniu
(vainikų eilė pirmutinė), ir su jugendo poetiką reprezentuojančiu S. Zweigo
poezijos rinkinio pavadinimu Ankstyvieji vainikai (1907). Gėlių vainikas yra
tipiška jugendo emblema. Ji sukaupusi savyje svarbias idėjas: visa ko supintumą, dalies
ir visumos santykį, gyvo ir negyvo vienovę. Nuskintos gėlės reprezentuoja gyvybės
mirtį, vainikas žiedą, supintą į ornamentą, žiedų estetinę formą, amžiną
gyvybės ratą. Vanduo (lašas, jūra, banga) ir gėlė tampa populiariais XX a. pradžios
meno simboliais ornamentais: vandens fontanais, kaskadomis, gėlių vainikais,
girliandomis. Svarbu pažymėti, kad XX a. pradžios jugendo estetikoje gyvybę
reprezentuoja ne tik natūralus augalijos būvis, mimetiškai perkeltas į meną, o
gyvybės meninės, estetinės formos. Tad supintos gėlės tampa populiariausia ornamentų
dalimi.
Manytina, kad šis stilius gėlių žydėjimo
motyvais Lietuvoje išsiskleidė gana plačiai. Kadangi nebūta stiprios jugendo
refleksijos, meninės savimonės, tad ir minėti motyvai nebuvo suvokti šios srovės
kontekste; jie buvo suprantami kaip bendroji mada arba kaip tradicinės gamtinės lyrikos
vaizdinija. Tačiau gėlių motyvai K. Binkio kūryboje ir ypač trečiojo ketvirtojo
dešimtmečio poezijoje (S. Nėries, A. Miškinio, B. Brazdžionio floristinės figūros)
nėra gryni folklorizmai. Jie atspindi XX a. pradžios jugendo topiką ir poetiką.
Gausūs gėlių meniniai vaizdai, svaigus žydėjimas išlieka ir simbolis, ir dekoras
visą trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį. Manydami, kad šis motyvas liudija tik
lietuvių poezijos infantilų mimetizmą, nubrauktume nuo jos neploną XX a. pradžios
europinės kultūros sluoksnį. Būtent gėlių figūros ir ornamentai yra itin madingi XX
a. pradžios meniniai štampai, kurie lietuvių lyrikoje funkcionuoja kaip labai stipri
nacionalinės tradicijos ir moderniosios literatūros aktualijų sąsaja.
Jaunystės adoracija, angažavimasis gyvenimo
džiaugsmui, judėjimui tuo metu buvo itin avangardiniai dalykai. K. Binkio futuristiniai
eilėraščiai daugeliu atžvilgių taip pat yra jugendiški. Kritika yra pabrėžusi K.
Binkio poezijos avangardizmo savitumą. B. Ciplijauskaitės teigimu, K. Binkio poezijoje
dinamiką demonstruoja ne civilizacija, o gamta; dinamikos vaizdiniai imami iš organinio
pasaulio (gulbės, gervės, vėjas). Judesiu ir jo greičiu K. Binkis
išreiškia gamtos gyvastingumą, jėgą, patį gyvybės buvimo būdą3.
Gamtiškumo sluoksnis laikomas K. Binkio futuristinės poezijos
specifika arba tradiciškumu futuristiniame kontekste4.
Tačiau įmanomas ir kitoks požiūris gyvenimo ir vitalizmo kultas, gamtos
gyvastingumo adoracija, pačios gamtos dinamika leidžia futuristišką K. Binkio poeziją
perskaityti jugendo kontekste. Ypač jį atitinka žavėjimasis pavasariu, pumpuro jėga,
kur sutampa energija ir grožis. Vėliau keturvėjininkišku kodu K. Binkis perrašys ne
ką kitą, o jugendiškąją pavasario (debesėlių, gėlių žydėjimo, atkuntančių
vabalų) temą. Jugendo motyvai avangardinėje K. Binkio poezijoje tampa parodijuojama
medžiaga (pavasaris pagal Maironį, Donelaitį). Eilėraštyje Botanika apie
egzotiškas gėles, skurstančias Berlyno botanikos sode, rašoma ironiškai,
humoristiškai. Kaip ir apie vabalus...
Vakarų jugendo vitalizmo idėjos buvo siejamos ir su
maištu prieš buržuazinę moralę (pvz., F. Wedekindo dramoje Pavasario
pabudimas). Panašaus pobūdžio vitalizmas įžvelgtinas ir avangardizmo klasika
tapusiuose K. Binkio eilėraščiuose, kur maišto pagrindas yra ne ideologija, o sveika
jaunystė, sprogdinanti gyvenimo jėga (Galvon suaugę baras profesoriai, / Kad vietoms
gabus, bet nerimtas. / O man kur pažiūriu visur pavasariai, / Kiekvienoje
kišenėj pavasarių šimtas, eil. Galvon suaugę baras profesoriai).
Maištas, kyląs iš gaivalingumo, iš jėgų pertekliaus, K. Binkio poezijoje bus buvęs
lieptas tarp jugendo ir avangardinių meno srovių, tačiau jis iš tradicijos priskirtas
vien tik avangardizmo teritorijai. Pažvelgus iš jugendo meno pozicijų, K. Binkis taptų
svarbi ir įdomi figūra skirtingų XX a. pradžios meno srovių byloje.
Balio Sruogos poezija išreiškia kitą jugendo
bruožą jutimų adoraciją, sensualų santykį su pasauliu. Lietuvių poezijos
interpretacijose iki šiol gana mažai kalbėta apie jutiminį suvokimą. Daugelį XX a.
pradžios reiškinių priskyrus steriliam simbolizmui ar neoromantizmui, jutiminis
aspektas liko neišryškintas. Gamtiškas gyvenimo džiaugsmas B. Sruogos lyrikoje
išsakomas jaunystės svaiguliu, pavasariškais jausmais, oniriniais elementais, erotine
tematika ir emblematika. Įdomu B. Sruogos poeziją perskaityti kaip tik erotinių
reikšmių požiūriu.
Prisiminkime XIX a. dekadentizmo
ir XX a. pradžios literatūros kurtus erotikos pavidalus A. Strindbergas, S.
Przybyszewskis susitelkia ties seksualumo metafizika ir mistika, ties fatališkos,
demoniškos meilės vaizdavimu5. B. Sruogą domina ne
žudantys, nevaisingi geismai, ne tamsusis iracionalumas, o žmogaus prigimties
dalyvavimas didžiojoje gamtos misterijoje, kuriančioji iracionali gyvenimo jėga.
Gamtiškumu pagrįsta erotika
XX amžiaus pradžios lietuvių lyrikos bruožas. Jau minėtos jugendo emblemos
vandens lelijos, gulbės, tvenkinys, parkai, anot J. B. Metzlerio, išreiškia ir
<...> dionisiškąjį mėgavimąsi, atpalaiduotų troškimų karalystę6. A. Böcklino paveiksluose vanduo ir
gulbės, F. Zelgerio nuomone, yra juslinio džiaugsmo simboliai7.
Gulbė B. Sruogos poezijoje išties yra daugiau erotizuoto juslingumo, moteriškumo
emblema nei transcendencijos simbolis.
Atpalaiduotų troškimų karalystė B. Sruogos
poezijoje išskleidžiama vandens motyvais. Ankstyvosios B. Sruogos kūrybos pasaulėjauta
pagrįsta akvatine vaizduote. Vandenų peizažas poeto eilėse neorientuotas į
mimetiškąjį santykį su tikrove, netampa vaizdavimo objektu. Vandens ornamentas čia
ženklina ne tikrovės formas, o dvasios būsenas. Jūra yra ne žemiškojo
reiškinio, o žmogaus būties, jo vidinio kosmoso vaizdinys. Stichija vaizduojama ne
išoriškai, o tarsi iš vidaus, kaip subjekto būties ir veiksmų erdvė. Subjektas
yra emociniuose vandenyse. Nardymas jausmuose prilygsta nardymui bangose, plaukimui.
Vandens įspūdis, pats buvimo būdas (stichija), įvairios jo formos (verdenė, mėlynos
bedugnės, bangos, audra, sūkurys, gelmė, verpetas) sudaro kalbančiojo pasaulėjautos
emblematiką, išreiškia sielos dinamiką, jausmų sūkurį: jūruoja ir užšąla
visi skausmai, dainos sklinda verpetais (Ta siela nerimsta... / Lyg jūra
bangioji, / Lyg balti verpetai, eil. Saulėleidžio giesmės, I d.). Vidinė
būsena (neramybė, jausmo kilimas ir plėtotė, gaivalingumas ir valia bei pastanga)
apibūdinama kelionės laivu, irklavimo, plaukimo, besiskleidžiančių burių vaizdais.
Plaukiančios valties ar irklininko figūros simbolizuoja nardymą gyvenimo pojūčiuose
(Mūsų valtelė / Šventas siekimas <...> / Mūsų valtelė / lengvas
mojimas / angelo sparno, eil. Mes neužmigom). Ne tik subjektas, bet ir visa
visata suvokiama kaip vandens formos. Visuotiniam ritmui, sūpavimuisi jausmuose ir
būtyje apibrėžti randami neįprasti žodžiai: nežinomoj šaly dausų diegai bei
godonės jūruoja. Su marių audros vaizdu sietina aistra, emociniai sukrėtimai ir
išlydžiai (Pradžiugsiu tik audros prakeiktam siutime, eil. Saulėleidžio
giesmės, IV d.).
B. Sruogai vandens erdvinė vaizduotė itin
intymi. Vanduo viso gyvojo pasaulio pagrindas, gyvybės substancija, erotinis pradas.
Į šį prasmių lauką pakliūva ir sulčių bei vyno motyvas (Pabučiuok sultingą
žemę / Būk kartu... / Joj verdenės sultis semia / Semk ir tu!, ciklo
Ūkana eil. Rymastis).
Ritmas jugendo autorių naujai atrastas
pastovusis visatos dėsnis B. Sruogos poezijoje išreiškia ne tiek radimosi ir nykimo
procesą, kiek gyvasties buvimo būdą. Pagrindinė vandens funkcija jo lyrikoje
judėjimas, bangavimas, dinamika kaip gyvybės išraiškos forma. Taip sukuriamas
euritmiškas būties įspūdis, akvatine vaizduote išreiškiami visatos ir sielos
intymūs sąlyčiai. Šiuo požiūriu net lapų supimasis eilėraštyje Supasi, supasi
lapai nubudinti giminingas vandens bangavimui. Vėjas tampa bangų įspūdžio
pakaitalu. G. Bachelard'o nuomone, vandenų supimosi pojūtis, tapęs
patirties centru, yra viena iš lopšinės svajonių (Iš keturių elementų tik vanduo
gali liūliuoti8). Vieną gražiausių B. Sruogos
eilėraščių galime perskaityti psichoanalitiniu vandens svajonių ir ritmo aspektu: ir
kaip lopšinės variantą, kaip intymios vaizduotės poetinę raišką, ir kaip vandens
sūpavimo įspūdžio perkėlimą kitiems visatos reiškiniams. Vanduo ir jo formos poetui
yra moters-gamtos atitikmuo. Poeto lyrikoje jūros, audros, plaukimo vaizdai tampa
intymios būties topografija. Burės, vilnys, verpetai lydi subjektą erotinėje
kelionėje.
B. Sruoga kuria ne konkretų peizažą, o jo
ornamentą. Iš dangaus ir jūros kūnų sąryšio kuriamas nekonkretus, naujas formas ir
matmenis turintis, su natūralia gamta nesisiejantis piešinys. Jame ryški judesio
elipsė, susiliejimai. Stichijų susijungimo gestui būdinga ne tiesi linija, t. y. ne
kosminė vertikalė-horizontalė, o lenktos linijos. Su gamtos stichijomis subjektas
jungiasi pirmiausia įsiliedamas į jos pačios formas ir judesius (sūkurys, lingavimas,
sūpavimasis, vyniojimasis). Išoriniame vaizdiniame lygmenyje ryškinama bangos, lanko,
sūkurio forma.
Antimimetiškai suvokiama erdvinė vaizduotė
grindžiama ypatingu juslingumu. Eilėse išskleidžiamas ne loginis, abstraktus mąstymas
apie erdvę, o individualus, jutiminis santykis su ja. Dangaus ir žemės sąsajos
pasirodo kaip momentiniai judesiai (...Ir bangų viršūnės baltos / Vinginas
žaibais, / Bures išpūstas, iškeltas / Puošia spinduliais ciklo Vėtra II
d.), emociniai išlydžiai (Kam tik vienos baltos bangos myli dangų su žaibais!..
ciklo Vėtra III d.). Bangų sąlytis su dangaus sfera yra jausmo viršūnių,
ekstazės emblema. Dangus ir jūra neatspindi vienas kito, o tarsi yra vienas kitame.
Plaukiama ne į geografinius tolius, o į aukštąsias patirties akimirkas. Visa apimantis
jausmas, jaunystės svaigulys, išreikštas akvatine vaizduote, turi dangaus konotacijas.
Erotinė tema B. Sruogos poezijoje dažnai reiškiama pinant folklorinius ir jugendo
motyvus bei emblemas: rūta, neprarasdama tradicinių prasmių, pakliūva į
jugendiškąjį gamtos formų sąsajų lauką; laumės juosta, nupinta iš radastų,
atitinka banguotą liniją, ornamentą, girliandą.
B. Sruogos eilių subjektas labiausiai atitinka XX a.
pradžioje gamtiškumą reprezentavusią figūrą Paną. Ši identifikacija ryškėja
iš jutiminių reakcijų, erotinių įspūdžių tarsi kokia mozaika. Lyrinio subjekto
figūra apima jaunystės grožį, gaivališką gamtiškąją žmogaus prigimtį, jausmų
įtampą ir akimirkos šventiškumo pojūtį (Jurginą nuraškęs, / Beržais
išsikaišęs, / Ir žvaigždėms, uždegusioms dangų gyvybės / Ugnim
nepavydžiu... eil. Saulėleidžio giesmės I d.). Galime jausti B. Sruogos
vaizduotės traukos centrus: K. Hamsuno Paną, jugendo žurnalą Panas ir A.
Böcklino paveikslų įtaigą. Panas A. Böcklino kūryboje yra centrinė figūra,
priešinga civilizacijai civilizacijos griūva, o jis išlieka. F.
Zelgeris Paną gretina su Satyru iš F. Nietzsche's Tragedijos gimimo (1872) ir
teigia, kad naudojant šią figūrą tapyboje buvo kuriamas laisvo, sveiko, kultūros
nesugadinto, nesusvetimėjusio žmogaus provaizdis9.
Manytina, kad šiam figūrų tipui galėtų priklausyti ir Faunas. Visų jų prasmių
laukas panašus: erotiškumas, gamtiškumas, vyro ir moters paslaptingo, metafizinio
ryšio poetizavimas. Antikos mituose jugendo kūrėjai atpažįsta gamtiško, natūralaus
gyvenimo sampratą. B. Sruogos lyrikoje šį erotizuotą gamtiškumą išreiškia ne
konkretūs Pano ar Fauno personažai, o pats kalbantysis, tiesiogiai nesitapatindamas nė
su vienu personažu.
B. Sruoga bus neabejotinai perėmęs ir jugendo
anakreontinių motyvų, šokio ir sūpavimosi tematiką. Judėjimas, sūpavimasis
tokio tipo eilėraščiuose paverčiamas tema ir forma išreiškiamas rimu, ritmu,
paralelizmais (eilėraštyje Supasi supasi lapai nubudinti sutampa vaizdai ir
ritmas). Tokiame kontekste turėtume matyti ir K. Binkio poetines formas (trioletai,
rondo, utos), kurios pačios savo pavidalais nurodo visko susipynimą, radimąsi,
plėtotę ir sugrįžimą į pradžią (prisimintini čia ir H. von Hofmannsthalio
trioletai).
XX a. pradžios meną sužavi gyvybės, natūralumo,
gamtiškumo idėjos. Lietuvių literatūros tradicijai jugendas pirmiausia pasiūlo
pavasario ir jo reprezentacijų poetiką, gyvybės gamtiškumo idėjos poetinę sklaidą.
K. Binkio, B. Sruogos poezijoje temų ir motyvų lygmeniu besiskleidžiąs jugendas sutapo
su jaunatviškais modernumo ieškojimais. Akivaizdu, kad XX a. pradžios lietuviškojo
jugendo kūriniuose vyrauja šviesioji pasaulėjautos pusė, K. Binkio ir B. Sruogos
lyrikoje gamtiškumas, vitalinė gyvenimo samprata (juslingumas, gyvenimo svaigulys,
dinamika) postuluojami beatodairiškai ir džiugiai. M. Wallisas
aptardamas lenkų jugendą teigia, kad Rytų Europoje labiau orientuojamasi į sveiką
gaivalą, į pirmaprades gyvybės formas; čia esą daug mažiau nei Vakarų Europos mene
dekadentiškų gyvybės perversijų, nesveikumo10. Tokią
mintį palaikytų ir lietuviškojo XX a. pradžios literatūrinio jugendo tyrinėjimai.
Kadangi lietuvių literatūroje daug mažiau būta fin de siécle motyvų, tai kaip
priešprieša amžiaus pabaigos jausenai mažiau pastebėtas, silpniau kritikų
reflektuotas liko ir pats jugendas.
____________
1 J u r g
u t i e n ė A. Naujasis romantizmas iš pasiilgimo. Vilnius: LLTI,
1998. P. 86. (Atgal>>>)
2 M e t z
l e r J. B. Literatur Lexicon. Begriffe und Definitionen. Stuttgart:
Hrsg. von Günter und Irmgard Schweikle, 1990. S. 228. (Atgal>>>)
3 C i p l
i j a u s k a i t ė B. Literatūros eskizai. VilniusKaunas:
Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1992. P. 39. (Atgal>>>)
4 Z ü r c
h e r Ch. Lietuvių avangardo pavasaris. Vilnius: LLTI, 1998. P. 76.
(Atgal>>>)
5 P r a z
M. L i e b e, T o d u n d T e u f e l. Die schwarze
Romantik. München: Deutschentaschenbuchverlag, 1994. S. 198200. (Atgal>>>)
6 M e t z
l e r J. B. Literatur Lexicon. Begriffe und Definitionen. S. 228.
(Atgal>>>)
7 Z e l g
e r F. Arnold Böcklin. Die Toteninsel. Frankfurt am Mein: Fischer
Taschenbuch Verlag, 1991. S. 38. (Atgal>>>)
8 B a c h
e l a r d G. Svajonių džiaugsmas. Vilnius: Vaga, 1993. P. 240.
(Atgal>>>)
9 Z e l g
e r F. Arnold Böcklin. S. 2223. (Atgal>>>)
10 W a l l
i s M. Jugendstil. Dresden: Verlag der Kunst, 1982. P. 120. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|