|
<< Atgal
STANISLOVAS MORAVSKIS
Seimelių posėdžiai Lietuvoje
K v a i l y s t ė
Iš lenkų k. vertė ZITA MEDIŠAUSKIENĖ
Įžanga Zita
Medišauskienė. Atsiskyrėlio širdies skausmas
Veikėjai
1 scena
2 scena
3 scena
Į viršų
Atsiskyrėlio širdies skausmas
S t a n i s l o v a
s M o r a v s k i s (18021853) dabartiniam Lietuvos skaitytojui
labiausiai pažįstamas kaip vienų puikiausių XIX a. atsiminimų1
autorius. XIX a. pradžioje Vilniaus universitete studijavęs mediciną ir įgijęs
medicinos daktaro laipsnį, beveik dešimtmetį Peterburge vertėsi gydytojo praktika,
taip pat užėmė įvairius aukštus postus valstybinėje tarnyboje. 1838 m., mirus
tėvui, grįžo į Lietuvą ir įsikūrė paveldėtame Ustronės dvare (dabar
Jundeliškės, Prienų r.), kuriame Atsiskyrėlis išgyveno iki mirties.
Tačiau Ustronėje praleisti metai netapo atgaiva
kūnui ir sielai nuo pasaulio sumaišties ir tuštybės, kaip vylėsi S. Moravskis. Po
18301831 m. sukilimo Rusijos valdžios represijos politiniame, visuomeniniame ir
kultūriniame gyvenime slogia atmosfera gaubė visą viešąjį krašto gyvenimą. Maža
to, Lietuvą užgriuvo ūkinės nelaimės: lietingus arba pernelyg sausringus metus sekė
nederlių ir bado metai, lydimi žmonių ir gyvulių epideminių ligų. Valstiečių ir
dvarų ūkiai galynėjosi su ūkiniais rūpesčiais, kovodami už išlikimą. Bet dar
labiau S. Moravskį slėgė Lietuvos provincijos gyvenimo primityvumas. Vien elementarių
poreikių tenkinimu apsiribojantys kaimynų dvarininkų interesai, tamsumas,
girtuoklystė, pykčiai, apgavystės, apkalbos, tuštybė ir pasipūtimas skaudžiai
disonavo su Peterburgo teiktomis dvasinio gyvenimo galimybėmis, intelektualaus bendravimo
prabanga.
S. Moravskis atsitvėrė nuo jį supančios nykumos
Atsiskyrėlio ir keistuolio Nuošalėje (taip verčiamas jo dvaro pavadinimas), kurioje
gyvenimą skaidrino skaitydamas, augindamas gėles, susirašinėdamas ir rašydamas.
Dažniausiai ilgais rudens ir žiemos vakarais, kai neblaškė ūkiniai rūpesčiai, jis
parašė ne tik minėtus garsiuosius atsiminimus, bet ir nemažai kitų, labai skirtingo
pobūdžio darbų. Tarp jų unikalūs XIX a. vidurio Lietuvoje politiniai traktatai
Ustronės Atsiskyrėlio pastabos apie 1848 metų įvykius. Rašytos tų pačių metų
Kalėdų išvakarėse, Politinės fantazijos (sudaro tokie kūriniai kaip
Pramonė, Prisiekusiųjų teismas, Mirties bausmė, Spaudos
laisvė, Liaudies gvardijos), Žvilgsnis į mūsų amžiaus socialinių
teorijų dvasią. Mažutė kelionė dideliu mišku. Juose iš konservatoriškų
pozicijų analizavo XIX a. gimusias ir vis didesnę įtaką įvairių kraštų visuomenės
gyvenimui dariusias socialines teorijas, visų pirma radikaliąsias (buvo neblogai
susipažinęs su Claude'o H. de Saint Simono ir Charleso M. F. Fourier idėjomis),
svarstė, ar šių teorijų siūlomi veiklos metodai (revoliucijos) pajėgs išspręsti
esmines žmonijos problemas, tarp jų ir skurdo, ar padarys žmones laimingus, kaip
buvo siekiama. S. Moravskį domino ir kai kurių institucijų ar reiškinių vieta
kintančiame Europos šalių visuomenės gyvenime.
Kiti S. Moravskio memuarinei ar grožinei kūrybai
priskirtini darbai: dvi ciklo Iš kiekvienos trobelės po mužikėlį dalys
Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio pasakojimas ir Broliai bajorai.
Atsiminimai, pasakojimai, dialogai (18021850), eilėraštis Kas ta šalis.
Tulžingas ir kandus mažmožis, skirtas grafui Antanui Chrapovickiui, dramos kūriniai
Seimelis Lietuvoje XIX amžiaus pirmajame ketvirtyje. Dialogas. Pirmoji diena. Dideli
tarnai, maži tarnai ir Seimelių posėdžiai Lietuvoje. Kvailystė, anekdotų
rinkinys Juokeliai niekeliai ir Du anekdotai ir kt. Visi
kūriniai vienaip ar kitaip skirti Lietuvos visuomenės moralės anatomijai2.
Juose be pagražinimų ir užuolankų, įžvalgiai, kritiškai, o neretai ir sarkastiškai
vaizduojami Lietuvos visuomenės gyvenimo personažai, su visomis savo ydomis ir
silpnybėmis.
Kaip ir daugelis pirmosios XIX a. pusės
konservatyviųjų mąstytojų, S. Moravskis visuomenės gyvenime moralei skyrė ypatingą
vaidmenį. Jo supratimu, žmogaus tikėjimas, dvasia ir dora kuria žemiškosios
egzistencijos sąlygas, o žmonių ydos, silpnybės, kūniškosios aistros esančios
pagrindinės nelaimių priežastys. Jokios socialinės teorijos
nepakeis į gera žmonių pasaulio, kol nepasikeis pats žmogus, kol jo gyvenimo pagrindu
netaps Evangelijos tiesos3. Šis principas tiesiogiai buvo
taikomas ir to meto Lietuvos situacijai: ne tik jos materialinį nuosmukį, bet ir
politines nelaimes lėmė pirmiausia pačių jos gyventojų moralinė degradacija. Taigi
ir kelias į krašto ekonominį ir politinį atgimimą turėjo vesti per kiekvieno jo
gyventojo moralinį atgimimą. Deja, XIX a. vidurio Lietuvos visuomenės gyvenimo realybė
S. Moravskiui vilčių neteikė. Ak, dar tas nuolatinis amžinai
raudančios ir kenčiančios sielos šauksmas, šauksmas meilės, draugystės,
užuojautos, padorumo, nesuinteresuotumo, Dievo baimės, tiesos ir teisingumo, kai niekas
aplinkui nesupranta jų reikšmės, yra didžiausia šiame gyvenime jautrios ir kilnios
širdies kankynė!..4 rašė jis knygoje Broliai
bajorai.
Skausmo veriamos širdies šauksmas, paslėptas
žodyje kvailystė, yra ir skaitytojų dėmesiui pateikiama S. Moravskio drama
Seimelių posėdžiai Lietuvoje. Kūrinys, parašytas 1849 m., vaizduoja Lietuvos
bajorų savivaldos organo bajorų seimelio posėdžius, tiksliau, pasitarimus, kurie
vyksta prieš posėdžius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes inkorporavus į
Rusijos imperijos sudėtį, gubernijų ir apskričių seimeliai neteko politinės
institucijos, sprendusios valstybinės svarbos klausimus, galių ir turėjo apsiriboti tik
vietinių reikalų finansinių, ekonominių, susijusių su bajorų luomo savivalda
tvarkymu. Bet ne keliai, užeigos namai ir žydai iš tiesų rūpėjo S. Moravskiui. Jį
jaudino didžiausia ano meto Lietuvos (o gal ir mūsų?) bėda žodžiai,
netampantys darbais.
ZITA MEDIŠAUSKIENĖ
____________
1 M o r a v s k i s S. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje.
Atsiskyrėlio atsiminimai (18181825) / Iš lenkų k. vertė R. Griškaitė.
Vilnius: Mintis, 1994. Šios knygos įvaduose, taip pat Redos Griškaitės straipsnyje
Praėjusių laikų garbintojas, arba Keletas potėpių Stanislovo Moravskio
portretui (Metai. 1996. Nr. 3. P. 117126) galima rasti išsamesnių
žinių apie S. Moravskio biografiją. (Atgal>>>)
2 Visas S. Moravskio darbų sąrašas pateiktas knygoje: M o r a
v s k i s S. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai
(18181825) / Iš lenkų k. vertė R. Griškaitė. Vilnius: Mintis, 1994. Apie jo
rankraščius Lietuvos bibliotekose galima perskaityti: G r i š k a i t ė R. Stanislovo
Moravskio rankraštinis palikimas Vilniaus bibliotekose // Lietuvos istorijos metraštis.
2001. Nr. 1. Vilnius, 2002. P. 87114. (Atgal>>>)
3 Plačiau apie S. Moravskio pasaulėžiūrines nuostatas žr.:
M e d i š a u s k i e n ė Z. Konservatyviųjų idėjų raiška Stanislovo Moravskio
palikime // Politologija. 2000. Nr. 4. P. 115136; Moralinio pasaulio
riteris: keletas Stanislovo Moravskio pasaulėžiūros bruožų // Lietuvos istorijos
metraštis. 2001. Nr. 1. Vilnius, 2002. P. 115134. (Atgal>>>)
4 M o r a w s k i S. Szlachta bracia. Wspomnienia, gawędy,
dialogi (18021850) z 8 ilustracjami / Wydali A. Czartkowski i H. Mościcki.
Poznań: Wydawnictwo polskie R. Wegnerd, 1929. S. 257. (Atgal>>>)
Į viršų
Veikėjai:
PAMAKARIS vienos partijos galva; jo
didžiausias rūpestis surinkti kuo daugiau kryželių, kad tik jo kandidatai vėl
laimėtų. Neteisingai suprasdamas garbės reikalą, pakamaris šventai tiki, kad
rūpinasi visuomenės gerove. Pats jis jau jokio posto nesiekia, tik kitus stumia.
Pakumpęs ir nuolat susimąstęs viso seimelio metu.
SENIŪNAS šviesus, žinomas ir garbingas
žmogus, nepriklausantis jokiai partijai. Rengiasi turtingai pagal lenkišką paprotį;
gražus, kilnios išvaizdos ir šaunus lenkas.
PONAS ŽYČINSKIS vėliavininkas,
aštuoniasdešimtmetis senukas, garbingas pilietis, rengiasi pagal lenkišką paprotį.
Ponas KURDZIUKEVIČIUS, ponas ZABARMUCHA, ponas
VAIDILA, ponas LINGAUDAS, ponas GENEROLAS, ponas STRUPEIKA, ponas RUBAŠKA, ponas VIRPŠA,
ponas TANSKVILA, ponas VILKUTIS į seimelį atvykę piliečiai, veiklūs ir
daugiakalbiai žmonės, seimelių ciceronai ir demostenai, oratoriai ir deklamatoriai.
Ir daug kitų ponų, tylių arba judrių, kurie
vaikšto, šnabžda, lankstosi, glėbesčiuojasi, bučiuojasi. O juo labiau kas nors ko
nors nemėgsta, tuo jį širdingiau bučiuoja ir glėbesčiuoja. Juo labiau kas išpuikęs
ir pasipūtęs, tuo dabar nuolankesnis ir nusižeminęs, vos ne keliais šliaužiojantis.
Tad visi jie yra įžymūs žmonės.
Įžanginis pasitarimas didelėje neutralioje
salėje, kurioje, vienam iš vadų pakvietus, susirinko didžioji dalis bajorų seimelio
dalyvių, nepaisant juos skiriančios partinės priklausomybės, pasitarti dėl bendrų
reikalų
Į viršų
1 SCENA
Visi
veikėjai, nėra tik generolo
PAKAMARIS (sėdėjęs ant sofos, po minutės
atsistoja ir pradeda posėdį). Gerbiamasis susirinkime! (Visi: cit, sss, ša,
tšš!) Gerbiamasis susirinkime! Nuo amžių vietinis brolis bajoras, nuo tėvų ir
protėvių žemės savininkas, ir visa mano giminė, ir aš pats stengėmės užsitarnauti
didžiai gerbiamų ir kilnių bendrapiliečių palankumą; pasikliaudamas jų tautiniais
jausmais, tikiuosi, kad kraujas, kuris nuo protėvių nepamainomai ir ištikimai tarnavo
šiai žemei, įstengė pelnyti palankumą ir malonę, kurios, nekalbant apie mane patį,
mano protėviai nuolatos siekė. Daugelis kilniausių piliečių, tarp jų ir gerbiamasis
ponas seniūnas, troško surinkti mūsų piliečių žiedą, nepaisant galbūt mus
skiriančių požiūrių. Reikia broliškame rate iš anksto aptarti įvairius projektus,
į kuriuos tik toks iškilmingas suvažiavimas galėtų naudingai atkreipti dėmesį.
Jeigu jau atsiliepėte į mano kvietimą, teikitės leisti, gerbiamieji kolegos, man,
susirūpinusiam vien tik visuomenės gėriu, šiam posėdžiui vadovavimą, kurį
jūs man savo malone suteikėte, perduoti didžiai gerbiamam seniūnui, o aš savo
pastangas paskirsiu tam pačiam visuomenės labui. (Žemai lenkiasi ir pasitraukia)
SENIŪNAS (apsuptas stovinčių ir sėdinčių
bajorų, sėdi ant sofos; viena ranka laiko didelį portfelį, kita suka ūsą.).
Gerbiamieji bendrapiliečiai, kolegos ir broliai! Kilnusis mūsų pakamaris, piliečių
garbė ir pasididžiavimas, kuris taip iškalbingai šį posėdį pradėjo, nenuilstamai
triūsdamas visuomenės labui, suteikė man galimybę pakalbėti su jumis apie tą patį
dalyką tik kiek kitu požiūriu. Mūsų kraštas, per amžius vargų ir nesėkmių
kamuojamas, nelaimių, audrų be perstojo blaškomas, negalėjo ir jau net nepajėgė
pakilti virš įprastos rutinos ir nuolatos siekti tų laipsniškų pagerinimų, kurių
kitos tautos daug anksčiau už mus periodiškai pradėjo siekti. Visuomeninio gėrio
troškimas, kuris buvo ir mano gyvenimo kelrodis, verčia išdėstyti jums kelias pastabas
ir kelis iš tų pastabų kilusius projektus, kurių svarstymą jūsų giliam protui,
išminčiai ir patyrimui laikau savo pilietine pareiga pateikti. Jeigu maloningai
teiksitės mane išklausyti, trokštu tuo, ką man įgimtas palankumas kraštui diktuoja,
pasidalyti su jumis. Jūsų reikalas nuspręsti. Pirmasis iš tų projektų... (Atsega
portfelį ir iš jo ištraukia popierius)
Į viršų
2 SCENA
GENEROLAS (įpuola pro duris visas apsitaškęs
purvu). Vai mano ponai!.. Žemai lenkiuosi, žemai lenkiuosi! (Visi atsistoja ir
lenkiasi)
SENIŪNAS (maloniai šypsodamasis). Sveiki,
gerbiamasis generole. Kodėl taip vėluojate ir ko toks išsipurvinęs?
GENEROLAS. Vai mano ponai! Dievui dėkui, kad iš
viso atvykau! Dievui dėkui, kad gyvas iki čia atkakau! Tikra Dievo bausmė tas kelias į
Nusuktsprandžius, kuriuo važiuoti teko! Nuo pat Pelkynės iki Skyltvankos baisus
purvynas, arkliams iki papilvės. Šeši arkliai lengvo vežimaičio neištraukia.
Vėžionyse mano žirgas, puikiausias kinkomas juodis (atsigręžia į poną Vilkutį),
žinai jį, pone Justinai! žirgas, už kurį man generolas Geltonpilvis į rankas
100 dukatų davė, nusilaužė koją! Įkišo ją tarp nugramzdintų rąstų! Kol
išsikapstėme, visą pusdienį pragaišinau. Ir tai vai ponai mano! baisioje
smarvėje, nes ten jau keli mužikų arkliai nustipę pūva! Liepiau į kaktą savo
vargšeliui juodžiui kulką paleisti, gaila buvo žiūrėti į jo kančias... Bet paskui
vėl nuotykis! Privažiuoju Gerkliavamzdžius, rodos, bajorų akalica. Vai! Mano
ponai! Sieksninė bala gatvėje. Baloje nuskendusių akmenų ir kaladžių tiek, jog
galiausiai ten ir savo vežimaitį palikau. Turėjau lipti iš ekipažo iki pat pilvo
balon ir va, kaip ponai mane matote, vyriausybės nurodymu ir garbingajam susirinkimui
pašaukus, stoviu čia.
PONAS VILKUTIS. Ak! Tikra tiesa, gerbiamieji, neduok
Dieve važiuoti šiuo keliu. Tai siaubas!.. Gėda! O važiuoti būtinai prisireikia!
PONAS STRUPEIKA. Ir mano valstiečiai su vežimais,
taip sakant, ten keletą savo arklių paskandino! Negi jau niekas mūsų nepasigailės!
Kad irgi mat, taip sakant, niekas pas mus visai jokio dėmesio į kelius nekreipia! Negi
nori, kad ir mes patys nuskęstume, taip sakant, kad jį kur galas!
PONAS RUBAŠKA (supykęs ir vis labiau
įsiaudrindamas). Ne, kiek mano atmintis siekia, taip kaip dabar niekada nebuvo. Oi
laikai, laikai! Kas per policija? Kas per maršalka? Ką veikia, geradėjau, kiaurus
trejus metus gerbiamasis maršalka? Kas per mūsų tarnautojai nė truputėlio niekuo
nesirūpina! Tik mokesčiai ir mokesčiai, rekrutai, gerbiamieji, ir rekrutai! Gėda visai
gubernijai!
SENIŪNAS. Džiaugiuosi, kad laimingas pono generolo
atvykimas ir ką tik kelyje patirti nemalonumai, tikrai pamatuotai piktinantys visą šį
garbingą susirinkimą, rodo, jog būtina įsigilinti į šią visiems, o ypač krašto
prekybai ir verslui pražūtingą kliūtį. Žinoma, nėra pasaulyje kelių, blogesnių
už mūsiškius. Ir niekur kaip pas mus nėra lengviau turėti geresnius. Nors dalykams,
dėl kurių su gerbiamuoju susirinkimu ketinau tartis, kitą buvau numatęs tvarką, noriu
pasinaudoti šiuo vieningu visų mūsų liudijimu ir kaip tik pasiūlyti projektą
pagrindiniam mūsų prekybiniam keliui pataisyti, bent jau blogiausias jo vietas, tai yra
nuo Pelkynės iki Skyltvankos.
VISI (vienu balsu). O pone seniūne, mūsų
geradari! Tegu padeda tau Dievas visada už tokį išmintingą pasiūlymą! Klausome!
Klausome! Gerbiamieji ponai, nutilkite!.. Kas tiesa, tai tiesa. Dievaž ilgiau taip
tęstis nebegali! Arkliai ir mūsų, ir valstiečių visi iki vieno pragaiš!
SENIŪNAS. Mano projektas labai paprastas ir labai
mažai kainuoja. Kelyje sutikau vietinį poną kamarninką, ir mūsų greitomis sumesta
sąmata parodo, jog jei sutiktume, kad kiekvienas iš mūsų duotų po du rąstus, po du
vežimus žabų ir po du pėsčius darbininkus ne daugiau kaip penkioms dienoms, visas
kelias taptų vienu iš patogiausių. (Sklaidydamas popierius) Štai projektas
parengtas, belieka garbiojo susirinkimo dalyviams tik pasirašyti.
PONAS VILKUTIS (su nepasitenkinimu). Še tau!
Dėkui už malonę! Duoti, gerbiamieji, ir medį, ir žmones, ir vežimus! Ir taip namuose
darbo turime! Kas man iš to, kad ten kelias bus blogas arba geras! Aš retai juo
važiuoju.
PONAS STRUPEIKA (taip pat pasipiktinęs). O
aš, taip sakant, niekada gyvenime tuo keliu nevažiavau! Kam man taisyti tą kelią?
PONAS RUBAŠKA. Aš, dauggali, gyvenu atokiai ir
nemiškingoje vietovėje. Mano jau visas miškas iškirstas, iš kur man paimti medžio? O
ir visame valsčiuje vos du arkliai beliko! Aš prisidėti prie kelio taisymo jokiais
būdais negaliu!
SENIŪNAS (šiek tiek nusiminęs). Pone
generole! Nors tamsta, pone geradari, dėl šio kelio netekęs daug naudos ir mylimo
žirgo, padėk man įtikinti šį garbingąjį susirinkimą, kad paremtų naudingą
reikalą. Daugiau kaip po keliolika auksinų susidėti niekam nereikės, o sutaupysime
tūkstančius. Bent užtark, pone, mano projektą.
GENEROLAS (išsidrėbęs krėsle). Ai mano
ponai! Tuo keliu aš daugiau niekad nevažiuosiu. Kad jį kur galas tą kelią. Geriau
važiuosiu pro Beržynę. Tiesa, dešimt mylių toliau, bet ten bent jau kol kas
išvažiuoti galima. Kur jau ten man, ai ponai mano, už šešių mylių siųsti vežimus
ir medį. Tegu ir kiti sau sprandus treškina kaip aš! Ne mano reikalas!
SENIŪNAS. Tai garbingasis susirinkimas nenori
sutikti su pasiūlytomis sąlygomis ir pasirašyti įsipareigojimų?
VISI (kuo maloniausiai šypsodamiesi).
Norėtų dūšelė į dangų, bet nuodėmės neleidžia, seniūne! Tegu tą kelią taiso
tie, per kurių žemę šis velnio kelias eina.
SENIŪNAS. Betgi, gerbiamasis susirinkime, malonėk
atkreipti dėmesį, kad atskiri asmenys, kad ir kaip norėtų, nepajėgs to padaryti, o
bendromis jėgomis ir lėšomis viską per kelias dienas...
PONAS STRUPEIKA (pertraukdamas seniūną). Ne,
gerbiamasis seniūne! Tai jau būtų didelė ir akivaizdi, taip sakant, skriauda mums. Su
tuo negalime sutikti! Dovanok, gerbiamasis!
SENIŪNAS (dėdamas visus popierius į portfelį).
Tada nėra apie ką kalbėti! Viskas lieka in statu quo. Generole, gerbiamasis
generole, dabar gaili kelių auksinų, bet vėl turėsi nuostolių už keliasdešimt
dukatų! Nuo šiol drąsiai imk pinigus už arklius, jei tik koks nors generolas vėl
pasiūlys. Tiek to, palikim tai ramybėje. Vargas, tikras vargas, kad mūsų Lietuvai taip
nesiseka! Net verkti norisi! Gal duos Dievas ir visa tai kaip nors laikui bėgant
pasitaisys ir pasikeis. Bet pripažinkite, ponai, kad dėl nieko mes negalime susitarti ir
niekur mums patiems nėra jokių patogumų. Tai tokia šventa tiesa, jog net įrodinėti
nereikia. Sakykim, kad ir mūsų apskričių miestai. Nė vienų užeigos namų! Atvyksta
kas nors su reikalu, o pasidėti, tiesiogine šio žodžio prasme, nėra kur. Nėra kur
nė košės su zrazais suvalgyti. Būtų puiku, jei ten koks nors smuklininkas įsikurtų
visuomenės labui! Ar ne tiesa?
PONAS VIRPŠA. O, gerbiamasis seniūne, kam kalbi!
Kiekvienas iš mūsų patyrė tokių nepatogumų! Gerbiamasis esi didikas (žemai
lenkiasi), turi mieste nuosavą namą! O aš, brolis bajoras, kartą vakare
atvažiavęs ir neradęs savo giminaičio pono regento Ožiaragio, kuris kelioms dienoms
į kaimą buvo išvykęs, turėjau visą naktį turgaus aikštėje su arkliais ir
žmonėmis praleisti. Žmogus tik avižų maišais ir pasostės kilimėliu nuo rasos ar
lietaus prisidengi... Linksma... a? Bet ką padarysi, jei pas mus nieko gero nevyksta.
PONAS LINGAUDAS (šyptelėjęs).
Ir aš non ignarus mali*. Aš, tiesą sakant, dvi dienas
neturėjau ko burnon dėti užvažiavęs atsitiktinai į miestą pakeliui iš pono
Brindzos svarbiu reikalu ir, tiesą sakant, nepasiėmęs jokio maisto. Po to buvau
patenkintas ir žydės duotu, tiesą sakant, riestainiu ir kepta silke.
PONAS TANSKVILA. Ir man ne geriau nutiko. Visą
savaitę su reikalu turėjau ten prabūti ir dienų dienas valgyti iš namų pasiimtą
jaučio kepenų gabalą!.. Kol galų gale švinkti pradėjo.
SENIŪNAS. Taip. Tai didelis nepatogumas. Bet,
atrodo, nesunku būtų jį pašalinti, jei kas surastų žmogų, kuris ten įkurtų
užvažiuojamuosius namus su smukle. Tikriausiai atsirastų daug norinčiųjų, jei tik
būtų duota pinigų pirmai, kaip sakoma, pradžiai. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas
mūsų apskrities gyventojas noriai paklos tam tikslui po kokį, pavyzdžiui, sidabrinį
rubliuką! Tūkstantį zlotų pradžiai surinktų.
PONAS TANSKVILA (tvirtai įsitikinęs).
Tikrai! Tikrai! Mano Dieve, ko gi tik žmogus dėl to neduotum. Dievaž duotume po
dukatą, kad tik nuo darganos ir bado apsisaugojus.
SENIŪNAS. O ponai, kaip manote?
VISI. Aišku! Jokių abejonių! Tai tikra
geradarystė būtų!
SENIŪNAS (vėl atverdamas portfelį). Jeigu
taip, reikalas išspręstas. Senas, atitarnavęs lenkų kareivis, garbingas žmogus ir
puikus virėjas jau yra pasirengęs tarnauti ponams ir apskričiai savo talentu ir gera
valia. Kiekvienas iš mūsų pradžiai jam duos po vieną sidabro rublį. Štai ir
popierius paruoštas ponams pasirašyti. (Trina rankas) Dėkui Dievui, kad bent tai
pavyko. Gėda buvo prieš žmones, kad savo namuose, t. y. savo apskrities mieste,
nesugebam susitvarkyti! (Rodo visiems popierių) Esu jūsų paslaugoms, ponai. Nors
aš visada su savimi vežuosi virėją, taip pat duodu rublį, kaip bet kuris iš mūsų
brolių. (Paduoda popierių ponui Tanskvilai pasirašyti)
PONAS TANSKVILA (sutrikęs). Hm!.. Taip
tai
yra
Hmmm!.. (Springsta) Šviesusis seniūnas... Hm... Didikas!.. Hm!.. (Krenkščia)
Tai yra... (Saldžiai meilikaudamas) Ponui rubliukas nieko nereiškia! Bet mums,
vargšei šlėktelei, tai... hmmm! tai (vėl springsta) visai kas kita! Mes po tiek
daug... hmm... dėtis negalim!
PONAS VIRPŠA (mandagiai, bet įsitikinęs savo
teisumu). Taip... Nėra žodžių! Bet kai ponas Tanskvila, turintis trisdešimt
kiemų, taip kalba... tai ką man, vargšui šlėktelei, bekalbėti? Aš turiu tik
dvidešimt septynis dūmus!.. Tegu būna taip, kaip buvo!.. Mes jau po truputį pripratome
prie to.
SENIŪNAS (truputį susierzinęs, bet dar
bandydamas savo atvirame veide paslėpti panieką). Man atrodo, ponai, kad ką tik
pritarėte šiam projektui!..
PONAS LINGAUDAS (eidamas prie seniūno ir
grakščiai lenkdamasis). Jeigu ponas seniūnas duoda tik rubliuką, tai proporcingai
pagal turtą, tiesą sakant, man tereikėtų dešimt centų duoti.
SENIŪNAS (pasipiktinęs). Bet, ponai, čia
kas minutę išleidžiate šimtą kartų daugiau tokiems dalykams, kurių ir pėdsako
nelieka! Jei šnairuojate į mane, tai aš duodu penkis auksinus. Ponai duodate tik po
rubliuką, nors pirmi apie dukatus prabilote!
VISI (visa gerkle). Ne!.. Kaip sau ponas
seniūnas nori, bet gerbiant jo asmenį mums būtų per sunku
su nuostoliu! Tegu viskas
lieka po senovei.
SENIŪNAS (supykęs ir rimtai). Gerbiami
bendrapiliečiai! Matau, jog jums neįtinka nė vienas mano projektas, mano pasiūlymuose
neįžvelgiate jokios naudos sau. Taip būdavo ir praėjusiuose seimeliuose! Bet manęs
tai nebaido! Kaip tik skatina daryti jums gera. Bet, broliai mano, kai netrukus pradėsim
mūsų posėdžius, pagal įstatymų ir nuostatų raidę turėsime stoti prieš
Viešpaties altorių ir prisiekti, kad savo pareigą atliksime sąžiningai. Dievo
šventovėje ir Jo akivaizdoje negalėsime lyg išsigimę protėvių sūnūs nepaisyti
akimirkos iškilmingumo, privalėsime susirūpinti bendru interesu ir pasinaudoti tik kas
keleri metai mums pasitaikančia galimybe teisėtai susirinkti, pažvelgti į mūsų ūkio
slapčiausius kampelius. Atkreipkime dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus nei tuos,
apie kuriuos iki šiol kalbėjome! Pamąstykime apie mūsų valstiečių padėtį, apie
jos pagerinimo būdus. Bet ypač įdėmiai pažvelkime į tą pražūtingą įtaką,
kurią jiems daro žydai. Ši gentis, pakviesta pas mus dėl didžiojo karaliaus klaidos,
iš svečių tapo šeimininkais. Kenčiantiems dienos ilgos ką jau kalbėti apie
metus. Žydai neabejotinai skurdina mūsų valstietį. Jei šiuo reikalu nieko
nenuspręsime dabar, po trejų metų apie tai vien kalbėti beteks! Todėl skubėkime ir
pagalvokime, kokiu būdu bendromis pajėgomis galime išgelbėti mūsų valstiečius iš
žydų nelaisvės. Tegu kiekvienas gerbiamas pilietis teikiasi pasakyti savo nuomonę
šiuo svarbiu klausimu. Dauggaliui regentui Vaidilai suteikiu žodį.
PONAS VAIDILA. O ką, geradari, kokia gali būti kita
nuomonė? Žydai sukčiai, pagonys, nenaudėliai, geradėjau, ir baigta. Nelaimei, karti
jų, kaip buvo daroma lenkų laikais, dabar negalima, tai ką su jais daryti?
PONAS KURDZIUKEVIČIUS (kalba švelniai,
meilikaujamai, kraipydamas galvą, nuolatos graužia nagus). Kad yra lyg ir žydai
negarbinga tauta, tai yra lyg ir niekas, tai yra lyg ir neabejoja. Juos visi gerai
pažįstame! Paskutinius, tai yra lyg ir marškinius ne tik nuo mūsų mužiko, bet ir nuo
mūs pačių, tai yra lyg ir nuvilks! Bet visi žydai pagonys, ne katalikai...
PONAS LINGAUDAS (pertraukdamas ir piktai
šiaušdamasis). Ką, pone, priekabių ieškai, ar ką? (Pamėgdžiodamas pono
Kurdziukevičiaus balsą ir judesius) Pagonis! Ne katalikas! Tai, pone, tiesą sakant,
mano evangelišką tikėjimą prikaišioji!.. Argi ne?
PONAS KURDZIUKEVIČIUS (neapsakomai sutrikęs, bet
kalba dar maloniau). Tai yra lyg ir gink Dieve! Nė nežinojau, kad ponas teisėjas
esi, tai yra lyg ir kalvinas... Aš kalvinų sektą, tai yra lyg ir gerbiu.
PONAS LINGAUDAS (staiga pakildamas iš vietos).
Kalvinas! Kalvinas!.. Sekta!.. Aš ponui tuoj kalviną parodysiu!
SENIŪNAS (sulaikydamas poną Lingaudą). Pone
teisėjau, malonėkite nusiraminti. Akivaizdu, kad ponas rotmistras nė nemanė kam nors
dėl ko nors priekaištauti ar ką nors užgauti. Žodžiai krikščionis ir
katalikas paprastai čia laikomi ir vartojami kaip tą patį reiškiantys. O mūsų
kolega, nepaisant savo žavumo ir iškalbos, kalbėdamas ekspromtu negalėjo pasverti
kiekvieno žodžio.
PONAS LINGAUDAS (šiek tiek atlyžęs). Na
galbūt ir taip... Aš gi savęs užgaulioti neleisiu.
SENIŪNAS (norėdamas kivirčą visiškai
užglaistyti). Dabar ponui rotmistrui suteikiu žodį.
PONAS KURDZIUKEVIČIUS. Kiekvienas regi, kad ta
prakeikta žydų padermė yra Dievo bausmė mums! Ko gi, tai yra lyg ir turėtume imtis?
Nieko!.. Ponas regentas gerai šneka: jeigu jau visų iki vieno iškarti negalima, tai ir
nėra nuo jų išsigelbėjimo. Tai yra neišvengiama lyg ir blogybė!
PONAS ZABARMUCHA (tamsiai mėlyna nosine
šluostosi prakaitą nuo kaktos). Ko čia veltui aušinti burną. Žydas tinginys ir
chamas tinginys! Ko taip turime rūpintis chamais? Žinome, iš kur kilęs chamas! Kad ir
ką darytum dėl jo, niekas nepadeda. Kas bent tris dienas kaime praleido, tas sužinojo,
kokia tai gyvačių padermė! Chamas ir lieka chamu!.. Kad ir kiek jį teptum, pone,
medum, aišku, kuo kvepės. Chamas aštuoniolika, o žydas dvidešimt be dviejų.
PONAS KURDZIUKEVIČIUS (saldžiai, lyg medum
teptų). Bet, tai yra lyg ir chamas visada katalikas. (Užsidengia ranka burną
bijodamas, kad ponas Lingaudas vėl neįsižeistų) Taigi chamas visada krikščionis,
o žydas, tai yra lyg ir visada žydas. Visada pagonis! Dar ir mūsų kraują į savo
macus deda! Žydas tai pagrindinis mūsų krašto priešas. Tai vilkas, kuris, tai yra
lyg ir visų mūsų naudą griebia ir suryja! Būtinai reikia dėl tų bjaurybių ką nors
sumąstyti! Reikia juos taip išvyti lauk, kad niekada, tai yra lyg ir nė pėdos, nė
padujų neliktų!
PONAS ŽYCINSKIS. Jei jau mano eilė kalbėti,
privalau atkreipti ponų dėmesį, kad gal ne visai pagrįstai taip rūsčiai kalbame apie
žydus. Būdamas aštuoniasdešimtmetis senis, pamenu senesnius laikus nei jūs, ponai. Ir
lenkų laikais ne taip jau korėme žydus, kaip galbūt kai kam dabar atrodo. Aš taip pat
iš savo protėvių paveldėjau šiokį tokį žemės plotelį. Sutinku, žydai kenkia
mūsų valstiečiams. Tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad jie mūsų krašte
yra vieninteliai žmonės, kurie dar bent kokiu įžvalgumu, sumanumu, nuovokumu,
apsukrumu saugo mus pačius nuo visiškos barbarybės ir visiškos pražūties. Nėra ko
slėpti vieniems nuo kitų! Visi savi. Juk visi nuo senų laikų esam bajorai ir broliai!
Ar tik mes patys nekenkiame savo valstiečiams labiau nei tie, kaip sakote, bedieviai
žydai! Mes į jų rankas įdavėme pavojingiausią ginklą: degtinę. Ir liepiame jiems
tą degtinę būtinai parduoti. Juk degtinės kaip vandens ant žemės neišpilsi. Kad
pinigą uždirbtų, turi ją kas nors išgerti. Žydas visokiais būdais skatina
valstietį gerti, nes jei to nedarys, valstiečio ponas jį pražudys. Visiškai išvarę
žydus, kaip ponai savo kalbose siūlėte, kur rasime siuvėją, stiklių, skardininką,
katilių? Kur rasime kasdien reikalingų amatininkų? Kur kaime yra amatininkas
krikščionis? O ir mūsų miestuose jų ne tiek daug. Jeigu jau išvejame žydus tai
išvykime juos tik iš karčemų ir smuklių; ten jie kenksmingiausi. Aš taip seniai
padariau ir man gerai. Tie žmonės, neturėdami žemės, iš uždirbto grašio turi
gyventi ir tą grašį uždirba taip, kaip moka. Matyt, visame pasaulyje gudresnieji
apgaudinėja kvailius; tokia visuotinė taisyklė. Padarykime ir mūsų valstiečius
protingesnius, kad taip lengvai nesileistų apgaudinėjami. Dabar bajoras be žydo, kaip
seniau be kardo, nė žingsnio žengti negali ir be jo yra tik pusiau bajoras.
Pasiūlykite, ponai, būdus, kaip be žydų apsieiti? Aš, senis, viena koja jau karste,
žinau, kad būsimų pasitarimų nebesulauksiu, bet esant dabartinei situacijai
neįsivaizduoju kaimo gyvenimo be žydo pagalbos ir sakau, kad negana šaukti išvyti
žydus, pakarti žydus norint tokį sudėtingą reikalą sutvarkyti. Negana taip
rėkti, o viduje galbūt visai ką kita galvoti. Pirmiausia krikščionis reikia išmokyti
to, kuo su tokia nauda mums užsiima žydai. Ir dabar kiekvienas iš mūsų vykdamas čia
pakeliui užsuko į karčemą, laikomą krikščionio, ir matė ten tokią pat
girtuoklystę, tokį pat nevalyvumą, apgavystes ir plėšikavimą, bet to meilumo, to
žydiško geranoriško paslaugumo tikriausiai nepatyrė. Ir nors aš gal keliasdešimtą
kartą per savo gyvenimą dalyvauju seimelyje, ir nors nė sykio nieko gero iš mūsų
posėdžių ir pasitarimų neišėjo, šįkart sakau: mada rėkti ant žydų yra mada,
tuščiažodžiavimas, mūsų valstietis ne tiek nuo žydų, kiek nuo mūs pačių
žūsta. O dabar, vaikeliai, tarkitės, kaip mokate, bet visai išvyti naudingus žmones
patarti jums negaliu. (Seniūnas maloniai spaudžia Žycinskiui ranką)
PONAS VAIDILA (užsidegęs). O aš kartoju,
dauggali, išvyti tuos netikėlius visiškai, ir baigta!.. Kas man tas žydas?.. Ot!.. Ir
baigta!
PONAS VIRPŠA (taip pat įpykęs). Ir aš
pritariu ponui regentui. Išvyti tuos apgavikus į pasaulio kraštą, kur pipirai auga...
ir gana! Jie mūsų valstiečio ir mūsų prapultis! Jie siurbėlės, visą
kraują išsiurbiančios!
SENIŪNAS. Kaip tik šiuo reikalu turiu parengęs
projektą. Įvertindamas gerbiamojo susirinkimo uolumą rūpinantis bendruoju gėriu, vis
dėlto nemanau, kad tuoj pat prieš žydus reikėtų imtis tokių griežtų priemonių.
Vis dėlto jie žmonės, mūsų artimieji! Ir su jais reikia elgtis kaip su
žmonėmis... visa kita laikas padarys...
PONAS VAIDILA, VIRPŠAS, VISI (pertraukdami
seniūną). O ne! Geradėjau, gerbiamasis seniūne, jokios malonės, nesutinkame!
Išvyti, išvyti! Kad ir pėdų tų pagonių nebeliktų, ir baigta! Išvyti su vaikais...
daiktais... Pritariam! Pritariam! (Visi rėkia ir šurmuliuoja)
SENIŪNAS (kai triukšmas kiek aprimo). Labai
vertinu ir didžiai gerbiu šviesių ir garbingų piliečių uolumą. Bet ne per vieną
dieną Krokuva buvo pastatyta. Darykim viską protingai ir palengva. Susitarimo projektas
numato iš pradžių išvyti žydus iš karčemų ir smuklių, kur jie pasirodė esą
kenksmingiausi. Todėl prašau uoliai visuomenės gerove besirūpinantį gerbiamąjį
regentą Vaidilą savo ranka pasirašyti projektą šiuo klausimu. (Paduoda popierių
Vaidilai)
PONAS VAIDILA (didžiai nustebęs). Kaip?
Dauggali...
SENIŪNAS. Šiame popieriuje kaip tik yra tų
netikėlių žydų išvijimo iš piliečių karčemų ir smuklių projektas. Reikia mums
visiems pasirašyti.
PONAS VAIDILA (rimtai ir nepatenkintas). Kaip?
Dauggali... Turiu išvyti savo žydus iš savo karčemų ir smuklių?!
SENIŪNAS (nustebęs). Taip! Ir ponas
regentas, ir mes visi. Ką tik gerbiamas regentas savo kalboje tam viešai pritarėte.
PONAS VAIDILA (susierzinęs). Aš? Dauggali!..
Niekada! Aš niekada nepasirašysiu! Ir baigta! O ką aš su savo propinacija darysiu be
žydo? Kuo aš pavirsiu? Kad aš žydus iš savo karčemų vyčiau!.. Tai gal gerbiamasis
susirinkimas nori mane ubagais paleisti! Ir baigta! Ne, niekada... Ir baigta!..
PONAS ŽYCINSKIS. Bet ką tik gerbiamasis pats apie
tai mums čia kalbėjai!
PONAS VAIDILA (ypač karštai). Aš ką kita,
gerbiamasis, turėjau galvoje... ir baigta. Žodis vėjas!.. Ir baigta! Aš savo noru
skurdžiumi ir vargšu tapti niekada nesutiksiu... Ir baigta!..
SENIŪNAS (truktelėdamas pečiais). Ne! To
negali būti! Tai kažkoks nesusipratimas! Ponas vėliavininke, malonėkite apie tai
pakalbėti su ponu regentu, o dabar kviečiu pasirašyti poną Virpšą.
PONAS VIRPŠA. Aš?.. Aš?.. Aš gyvenime pirmas
pasirašyti neinu! Tai savo bobutei, gulinčiai mirties patale, prisiekiau! Tegu kiti
garbingojo susirinkimo nariai pasirašo. Aš vargšas bajoras! Aš žmogus paprastas,
nieko neišmanantis artojas, gerbiamasis, namisėda! Malonėkit, gerbiamasis seniūne,
atleisti mane nuo šito (lenkiasi); netgi pagal abėcėlę mano pavardė yra
garbingojo susirinkimo dalyvių pabaigoje. (Pasitraukia į šalį, slepiasi kampe)
SENIŪNAS (netekęs kantrybės). Pone
rotmistre, geradėjau, kviečiu gerbiamąjį.
PONAS KURDZIUKEVIČIUS (nustojęs graužti nagus).
Aš, tai yra lyg ir negaliu su tuo sutikti ir pasirašyti. (Pakeldamas balsą lyg
deklamuotų) Be Dievo bausmės šaukiančios, tai yra lyg ir skriaudos žmonai ir
vaikams, tai yra lyg ir savo! Tai būtų visiška mano, tai yra lyg ir turto pražūtis.
Turiu rūpintis savo giminės likimu. Ponas Dievas mane asmeniškai palaimino
palikuonimis. Reikia duoti išsimokslinimą vaikams, tai yra lyg ir mano, nes taip daryti
ir ponas Dievas liepė. Išviję žydus iš smuklių ir karčemų, liksime be pragyvenimo
šaltinio, be grašio! Pasirašydamas, tai yra lyg ir šį aktą, savo rankomis savo
turtui duobę iškasčiau!.. Tai yra lyg ir... Ne!.. Prašau atleisti!
SENIŪNAS (sunkiai atsidusdamas). Tad garbiojo
teisėjo Zabarmuchos eilė.
PONAS ZABARMUCHA (kasydamasis pakaušį ir
šluostydamas visada rasotą nosį ir kaktą): Aš, gerbiamasis, nenusimanau
popieriuose ir nieko nepasirašysiu, tiesiai sakau. Kam man tas parašas?! Bet jeigu
gerbiami kolegos pritars gerbiamojo seniūno projektui... tai aš duosiu garbės žodį.
SENIŪNAS (maldaujamai). Bet kodėl,
teisėjau, nenori parodyti pavyzdžio, kodėl ne tau pirmam savo parašu padaryti
didžiausią paslaugą tavo kraštui? Puikus dalykas visų labui gerą ir naudingą darbą
pradėti! Pasirašyk, teisėjau!..
PONAS ZABARMUCHA. Ne!.. Duodu garbės žodį! Bet
nepasirašysiu.
SENIŪNAS. Tačiau jei nori padaryti daugiau,
teisėjau, kodėl mažiau padaryti negalėtum?
PONAS ZABARMUCHA. Kaip, gerbiamasis, daugiau? Garbės
žodis manęs niekam neįpareigoja. O kai tik pasirašysiu, tai ir galas! Tada jau bet kas
man duobę iškasti gali! Verba, gerbiamasis, volant,
scripta, gerbiamasis, manent**... Oho! Aš, davęs dėl ko
nors garbės žodį, paskui galiu pasielgti kaip man norėsis, kaip atrodys patogiau, ir
vaikščiosiu sau patenkintas. Garbės žodis, gerbiamasis, ne dokumentas... Sakykit,
ką norit, ponai! (Tuo metu salėje prasideda sumaištis, girdėti nepasitenkinimo
šnibždesiai. Tarp garbingojo susirinkimo narių sukinėjasi ir pėdas mėto ponas
regentas Vaidila, o jau susiraukęs net pažiūrėti baisu)
SENIŪNAS (Žycinskiui). O ponas geradaris
vėliavininkas?
PONAS ŽYCINSKIS (garsiai). Aš tuoj pat
pasirašau po tokiu humanišku, išmintingu ir naudingu aktu. Visiškai išvyti tuos
nelaimingus žydus, kaip čia siūlė gerbiami kolegos ir broliai, būtų barbariška, bet
pašalinti juos tik iš mums kenkiančių vietų būtų geradarystė. Ponai, paklausykit
manęs senio! Žiūrėkit, švaria sąžine einu pasirašyti ir jus visus kviečiu. (Pasirašo,
po jo pasirašo seniūnas. Ponas Vaidila salėje kažką rašo ir taip pat renka parašus)
SENIŪNAS. Gerbiamasis susirinkime! Jau du parašai
yra, laukiame daugiau.
PONAS VAIDILA (įpykęs, laikydamas popierių
rankoje). Prašau, dauggali, žodžio!.. Ir baigta!
SENIŪNAS. Gerbiamajam regentui Vaidilai suteikiamas
žodis.
PONAS VAIDILA (skaito). Viešpaties metų
1823-iųjų rugsėjo 10 diena. Mes, infra subscripti susirinkę į šį seimelio
posėdį piliečiai, ponderande dalykus ir aplinkybes, su gailesčiu animadvertendo,
kad tarp mūsų atsirado kolegų ir brolių, kurie naujų ir broliškai lygybei bei mūsų
garbingai įsigytam turtui kenkiančių projektų insidiose imponere moliuntur ir
juos sanctioni gerbiamajam kilniųjų susirinkimui submittere, visai
nekreipdami dėmesio į aiškią žalą boni publici ir riziką mūsų ir mūsų
vaikų gerovei; praepediendo tolesnėms galimoms pasekmėms unanimitate,
savo rankomis pasirašę ir antspaudais parašus patvirtinę, šį įrašydami protestą sollemniter
prieš tai pasisakome. O siekdami išvengti in futuro dėl tos priežasties
galinčio kilti nusistatymo, remdamiesi maloningai mūsų luomui patvirtintų bajoriškų
prerogatyvų galia, tiek viarum publicarum sistemos įvedimo požiūriu, tiek ir
siūlomo tironiško apsiėjimo su judėjais, vulgo žydais, siūlant pašalinti
juos iš jų turimų buveinių be menkiausio gailesčio jų vaikeliams požiūriu šį
mūsų viešą protestą amžinai atminčiai ir šiuo atveju tinkamam panaudojimui į
mūsų gimtosios apskrities miesto ad acta įrašome. Jo patvirtintą kopiją eorundem
deponere sine mora prie maršalkos lazdos įsipareigojame. (Perskaito
keturiasdešimties pasirašiusiųjų pavardes)
VISI. Sutinku! Sutinkame! Sutinku! Vivat mūsų
senasis regentas! Ot rašo, pasiutėlis, lyg karolius varstytų!
SENIŪNAS (kreipdamasis į Žycinskį). Na,
pone vėliavininke, mums jau nėra čia ką veikti! Tegul jiems Viešpats Dievas
atleidžia ir akis atveria! Man belieka eiti pas generolienę ir padėkoti jai už
suteiktą salę. Ir šįkart baigsime mums įprastu būdu vadinamuosius mūsų seimelių
posėdžius! (Kreipdamasis į visus posėdžio dalyvius) Gerbiamasis susirinkime,
atsisveikinu pusei valandos.
Į viršų
3 SCENA
Veikia tie patys,
nėra tik seniūno
PONAS ZABARMUCHA (kreipdamasis į poną
Vaidilą). Ot nušluostei jam nosį, regente! Net išsinešdino it musę kandęs!
PONAS VAIDILA (didžiuodamasis, kad jam pavyko
parašyti manifestą, bet vis dėlto įpykęs). Va taip!.. Ir baigta! Kas man, kad jis
seniūnas! Baisus mat ponas!.. Ir baigta! Šlėktelė ant ežios lygus vaivadai!.. Ir
baigta! Ne tokius mes jau pergyvenome! (Vaikšto po salę greitai, mosikuodamas
rankomis) Mano, kad jis didelis ponas!.. Išvyti, gerbiamasis, žydus iš karčemų!
Nuolankiai prašau! Tam, kad mūsų bajorų luomą sunaikintų ir engtų. Ne ant kvailių
pataikė!.. Ir baigta! Pažįstam vilką avies kailyje! Palūkėk, katinėli gerbiamasis!
Mes tau dar ne tokius batus pasiūsime! Juk labai gerai, kad jam jokiame seimelyje
visiškai niekas nepasiseka. Šaunu! O ar pastebėjote, kaip apsukriai įsispraudė į
manifestą žodžiai: naudodamiesi maloningai mūsų luomui suteiktomis
prerogatyvomis?.. A?.. (Tylesniu balsu, diplomatiškai) Matote, ponai, tam, kad
valdžios neužkabintume. Nes jis išdavikas, ir baigta.
PONAS KURDZIUKEVIČIUS (iki šiol kantriai
klausęs ir kramtęs nagus). Visos sielos Viešpatį šlovina!.. Tai yra lyg ir kas
išdavikas?
PONAS VAIDILA (garsiai, skardžiu balsu). O
tas seniūnas! Jis užkietėjęs maskolius!..
PONAS VIRPŠA. Ką čia, gerbiamasis, kalbi!.. Fe!..
Toks ponas, toks garbingas pilietis!
PONAS VAIDILA (vis dar įpykęs). Dauggali,
išdavikas, ir baigta!.. Šnekėk man, pone! O kurį jau seimelį jis nuolat postringauja
apie subordinaciją, tvarką, sutarimą, apie visuomenės gerovę? A?.. A?.. Tip top
maskoliškumas! Pasvarstykim tik, ir baigta! Tai Maskvos dūšelė! Prisiekiu, kad
maskoliai jam moka! O dabar gerbiamasis nori kelius taisyti, kad kada nors patrankas
prieš mus lengviau galėtų pastatyti. Nuo senų laikų pažįstama... Ir baigta!
PONAS TANSKVILA (netikėdamas). Ką tu čia,
gerbiamasis, kalbi? Kuris maskolius jam turėtų mokėti? Mes juk jau Rusijai priklausome!
Kai gabens patrankas, tai rusai jas jau savo žeme gabens. Už ką dar kam nors turėtų
mokėti? Nė skatiko niekam neduos!..
PONAS VAIDILA (tvirtai įsitikinęs, su aplombu).
Jeigu, pone geradėjau, taip, kaip aš 1794 metais šventojo Kazimiero saugomas, būtum
žiūrėjęs į etmoną, dabar kaip ir aš žinotum ir suprastum, kas yra, gerbiamasis,
išdavikas... Ir baigta!
PONAS VIRPŠA (truktelėjęs pečiais).
Dievaž! Vis dėlto gal ir gerai, pone, sakai. Gal ir tikrai jis yra Maskvos šnipas, gal
ir išdavikas!
PONAS VAIDILA (išdidžiai). Aš niekada
vėjais žodžių nemėtau!
PONAS VIRPŠA (nuoširdžiai susigraudinęs).
Viešpatie mieliausias! Kas dabar tuos žmones pažins!.. Ot laikai, laikai!.. Bet
pasprings! Užčiaupėm jam burną manifestu!
Ponas LINGAUDAS, ponas ZABARMUCHA, ponas STRUPEIKA,
ponas VILKUTIS, ponas TANSKVILA, ponas KURDZIUKEVIČIUS, ponas RUBAŠKA (kartu).
Taigi, ponai, ir išaiškėjo!.. Ylos maiše nepaslėpsi! Seniūnas maskolius,
išdavikas, šnipas!.. Kas galėjo tikėti!.. Oi, laikai, laikai!.. Reikia ir kitus
kolegas perspėti, kad budresni būtų...
Rašiau Ustronėje
1849 m. liepos 4 d.
Versta iš: Morawski S. OBRADY
SEJMIKOWE NA LITWIE.
BZDURSTWO // M o r a w s k i
S. Szlachta bracia. Wspomnienia,
gawędy, dialogi (18021850) /
Wydali A. Czartkowski i H. Mościcki.
Poznań: Wydawnictwo polskie R.
Wegnera, [1929].
____________
* Mažo nepeikiu (lot.) (Atgal>>>)
** Žodžiai nuskrenda, raštas lieka... (lot.) (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|