Alamanachas_Darbas_1932 Trečiam kieme iš galo, Varniškės kaime, gyveno sena našlė Kirdienė su savo vienturte dukterim Lukrecija. Kirdienė uždarbiavo verpdama, daržus ravėdavo, o Lukrecija vasarą ganė bandą, žiemą lesino vištas ir šėrė kiaules, kol bebėgdami metai pakėlė ją ūgiu. Tada Lukrecija tapo apvalia, storablauzde merga. Kaimas ją praminė užkurine, nes Lukrecija buvo vienturtė.
Miręs jos tėvas, senis Kirda, paliko Lukrecijai su motina trobelę ir penkis hektarus žemės. Trobelė buvo sena ir, nebetekusi globėjo senio Kirdos, taip sukrypo, kad Lukrecija su motina, bijodamos, kad jų neužgriūtų, priramstė viduje ir iš lauko keliolika baslių. Basliai buvo remiami į balkius ir, kur tvirčiau, į lubas. Pagaliau jų prisiramstė taip daug, kad nepratusiam visada buvo pavojaus prasiskelti kaktą. Tačiau našlė Kirdienė tvirtino, kad jos su Lukrecija dar nė karto nėra šių stulpų užkliudžiusios.
Žemė jų buvo pražuvusi siauru kaspinu plačiuose kaimo valakininkų šniūruose. Po senio Kirdos mirties ją dirbo svetimi, Kirdienei tik dalį derliaus primesdami. Keičiantis nuomininkam žemė taip nusialino, kad pasėti rugiai visada nešė dirses, o miežiai skendo garstukuose ir usnėse.
Ir taip slinko laikas, kol vieną pa pavasarį į Varniškę atvažiavo matininkas. Tada našlės Kirdienės žemė susibėgo pačion galulaukėn į vieną keturkampį penkių hektarų sklypą, kurio vienu šonu tęsėsi parapijos kapinių kelias, o kitas rėmėsi į derlingą klebonijos žemę.
Klebonas Vaišnora, valdęs derlingąją žemę, susibėgančią su našlės Kirdienės sklypu, buvo senyvas žmogus. Jis gyveno name su septyneriais dideliais langais ir šviesiom stiklinėm gonkom. Valgį gamindavo sena virėja Kotryna, kuri drauge aptvarkydavo ir kambarius. Tvarte mykė šešios pieningos, margųjų veislės, karvės. Kitam tvarte žvengė trejetas žvilgančių arklių. Be to, kas metai augindavo tuziną bekonų.
Tačiau klebonas nesijautė laimingas. Jis visada galvojo, kad vietoj šešių karvių gali būti dvylika, o vietoj trejeto arklių — septynetas. Bet tam reikia didelės parapijos su parapijonimis, dosniai kalendą pilančiais, ir dideliu klebonijos žemės gabalu. Tačiau bėgo vienuolikti metai Vaišnorai čia klebonaujant, o apie jo iškėlimą nė lapė nelojo.
Klebonas Vaišnora dažnai skaitydavo „Žemaičių Prieteliuj“ apie kunigų permainas, bet niekuomet nerasdavo savo pavardės. Neradęs, sviesdavo „Žemaičių Prietelių“ į šalį ir laukdavo naujo numerio. Ateidavo naujas numeris, klebonas vėl skaitydavo ir vėl savęs nerasdavo.
Vieną sekmadienį, atlaikęs paskutinius mišparus ir išpravodijęs trejetą bobų, klebonas nuėjo pietauti.
— Girdėjai naujieną, tėve? — pasitiko jį virėja Kotryna.
— Kokią naujieną?
— Nagi, Lietuvoje cukraus fabriką stato!
— Iš kur tu tai ištraukei?
— Kam traukti, laikraščiai rašo! — ir pakišo jam naują „Žemaičių Prietelių“. — Žiūrėk!
„Auginkite cukrinius runkelius!“ — sumirgėjo klebono akyse riebios straipsnio antgalvio raidės, ir jis paėmė laikraštį. Nebeskaitė jis, kaip paprastai, apie kunigų permainas, bet apsivilko, pasiėmė lazdą ir išėjo į lauką aprinkti runkeliams vietos.
Atėjęs apsižvalgė. Pagal sodą, užėmę pusantro hektaro, nuotakumoj auga bulvės; už jų prie kelio mišinys. Toliau, molėtam kalniukyje, šiurena šešiaeiliai miežiai, kiek žemiau rugiai, už rugių trejetas hektarų kviečių, o už jų — raudonųjų dobilų laukas.
Pasikasė pakaušį klebonas:
— Laisvos žemės — nė pėdos! Kur čia tuos runkelius kiši? Išplėštum dobilienos šmotą, bet pašaro stigs: jau ir taip vos vos ištenka. Kitais metais miežių vietoj bus bulvės, kviečių vietoj — miežiai, mišinį nupjovęs — sėk rugius! O kur dar pūdymas, avižos ir kiti galai? Kad tave velniai parautų! — nusikeikė klebonas, ir jo akys nukrypo į anapus ežios neįsėtą lauką.
— Bepigu žmonėm, — mąstė pasisukęs ir žingsniuodamas link ežios, — turi lauką ir gali tuščią laikyti! Kad taip man, — atsiduso priėjęs: — išarčiau iš rudens, pavasarį duočiau po drapaku... Kalnelis prie molio, virstų runkeliai, kaip iš Dievo saujos! Kažin, ar nenupirkus man to sklypo?
Paskutiniai žodžiai visą savaitę nedavė jam ramumo. Ir sekmadienį pasakė klebonas Kotrynai, kad pakviestų Kirdienę kleponijon. Pasitaisė Kirdienė skarą, nudulkino padelkas ir užėjo.
Klebonas šiandien buvo malonus. Pasitiko ją dar nuo durų, ranką pabučiuoti davė, nuvedė toliau, pasodino.
Klebonijos langai dideli, šviesu. Grindys švariai išmazgotos; stalai, kėdės žvilga. Sėdi Kirdienė kelius suspaudusi ir bijo pasijudinti. Čia taip viskas gražu, o ji tokia purvina ir suskretusi! Jaučia, kaip iš gėdos prakaitas srovėmis nugaron pilasi. Kad tik greičiau išėjus! O klebonas maloniai šypsos:
— Tai kaip gyvenasi, motin?
— Dėkui klebonėl, gyvenam! Kirdienė lyg ir drąsiau pasuko galvą, apsidairė.
— Žinai, motin, pašaukiau tave, norėjau pakalbėti apie žemę!
— Žemę?
— Taigi! Galvoju sau: ieškok nuomininko, mokesčius mokėk, tiek klapato! Parduotum geriau tu tą žemę, ar ką? Aš pats nupirkčiau!
Kirdienei nei šis nei tas. Parduoti žemę. Baisu ir pamanyti. Kur dingsi pardavęs? Šunų lodyti... Bet tas klebonas taip maloniai šypsos, kaip čia dabar atsakyti?
— Nežinau, klebonėli, dėl manęs tai... Bet Lukrecija: kur dings visą amželį?
— Nu, motin, nebijok! Duodu tris tūkstančius, ko bereikia? Su tiek pinigų kavalierių, kaip matai, gaus. O kas jau ta žemė, vieni rūpesčiai ir bėdos.
— Tris tūkstančius! — išspruko iš burnos Kirdienei. Ir jai nebe taip gaila paliko tos žemės. — Ką gali žinoti, gal Lukrecija ir visai j gerą vietelę patektų, tiek pinigo!
Taip išnyko ežia, skirianti klebonijos žemę nuo našlės Kirdienės sklypo.
Klebonas pinigų nemokėjo: sakė, kai Lukrecija tekės, tai pasogą sumokėsiąs. Taip ir pasiliko pas kleboną pinigai ir žemė. O kai po metų Kirdienė atėjo į kleboniją, susirūpinęs klebonas paklausė:
— Ar jau rado Lukrecija kavalierių?
— Ką ten ras, klebonėli.
— Na, tai tegul pinigai guli pas mane, ar gal tu motin bijai?
— Ką ten bijosi, klebonėl, tik mūsų trobele visai griūva, taisyti reikėtų. Tai klebonėli...
— Na, jau na, visos bėdos atsidarė! Išleisi tik pinigus be reikalo, nė Lukrecijai neliks! Pas mane nepražus! O gyventi gali ateiti špitolėn. Vietos yra. Padėsi mano Kotrynai ruoštis ir pragyvensi!
— Dėkui, klebonėli.
Namas, kurį klebonas pavadino špitole, turėjo keturis šešiašiubius langus, supuvusį skindelių stogą ir apgriuvusiose gonkose prikaltą didelį Kristų.
Viduje namą perkirto koridorius, kuriame dėl skylėto stogo vasarą telkšojo vanduo, o žiemą, sniegas susimaišęs su purvu, padarydavo tikrą makalynę, kuri vėliau sušaldavo gruodan.
Iš koridoriaus ketverios durys vedė į keturis vienalangius kambarius, kurių viename gyvena viengungis vargonininkas, kitame senas zakristijonas su šeima, trečiame riedamosi skurdo kelios davatkos, o ketvirtas, su atkreiptu į klebonijos sodą langu, buvo užgriozdotas senais klebonijos baldais. Šiame kambary, iškraustę griozdus, ir apsigyveno našlė Kirdienė su Lukrecija.
O jų trobelę Varniškių kaime klebonas nugriovė ir parsivežė malkom.
Bet gyventi neužteko trupinių, duodamų virėjos Kotrynos, pas kurią dabar Kirdienė dirbo dieną ir naktį. Pusbadžiu gyveno suvargusios moterys. Duktė ir neiškentė, sako motinai:
— Nueik pas kleboną, mama, juk skolingas!
— Ką ten, dukrele, — palingavo Kirdienė galvą. — Klebonėlis jau ir taip daug apie mus rūpinasi. Kaip čia prašysi, dar supyks! Dievai su juo!
Pasisiuvo Kirdienė terbą, pasiėmė lazdą ir išėjo. Išėjo į tolimas parapijas, savojoj visi pažįstami — gėda.
Lukrecija liko viena. Dienomis dirbo klebonijos klojime ar jaujoj, arba nešė žydams vandenį. Vakare užsikabindavo kabliu duris ir sėdėdavo prie degančios žvakės. Ir taip ilgu, nuobodu Lukrecijai būdavo, nors pasiusk. Motina vis negrįžo.
Tokį vakarą kažkas pasibeldė į duris.
— Kas čia? — pašoko Lukrecija.
Už durų buvo vargoninkas:
— Leisk, nebijok!
— Ko tau reikia!
— Nieko! Tau gal nuobodu, man irgi, leisk, pasikalbėsim minutę kitą, greit išeisiu!
— Kaip sau nori, — pasakė Lukrecija, atkabindama kablį. Vargonininkas įėjo, atsistojo prieš Lukreciją ir i ją įbedė savo akis.
— Ko tamsta į mane taip žiūri?
— Taip tiktai. Kokia tu graži Lukrecija!
— Ar aš? — ir ji paraudusi nuleido akis.
Vargonininkas priėjo ir apkabino. Paskui jis užgesino žvakę.
Kita vakarą vargonininkas vėl pasibeldė. Lukrecija vėl jį įleido. Tačiau, kai jis norėjo ją apkabinti, ji pasitraukė į šalį.
— Atstok, — sako. — Dar bėdos prasimanysim, o tada tu ir akių neparodysi!
— Kokia tu kvaila, Lukrecija. Ims jau tau čia tuoj ir bus bėda! O vėl, aš kaip tik galvojau: ženytis reiktų. Apsivestumėm, ir po bėdos! — atsakė vargoninkas.
— Ir tu mane imtum?!
— Žinoma! Ko čia dabar pastatei akis? — vargonininkas pyktelėjo: — tokia mergšė, dar priešinasi.
— Nieko. Ir tu mane vesi?!
— Kad sakau vesiu, tai ir vesiu! Aš ne toks žmogus, kad meluočiau! — ir jis atsisėdo greta jos.
Laikas slinko. Vargonininkas kas vakaras beldė duris ir Lukrecija kas vakaras jas atidarydavo, kol pasijuto nebe viena esanti. Tada ji susirūpinusi paklausė vargonininką:
— Kada gi tu mane vesi?
— Ką tu, Lukrecija, — suspėsim!
— Tu gal ir suspėsi, o aš... — pabaigė ji ašarom.
— Ar jau? — pašoko šis išbalęs.
— Per greit, per greit, Lukrecija, — kartojo vargonininkas sumišęs ir skubiai vaikščiodamas po kambarį. — Kaip dabar bus?
— Ko gi lakstai, sėsk pakalbėk bent kaip žmogus. Juk sakei, kad ženytis reikia, tai ko išsigandai dabar?
— Aš neišsigandau, — miksėjo, — tik man reikia skubėti namo, turiu perrašyti daug metrikų, — priėjo prie durų. — Rytoj užeisiu. Labanakt.
Ir vėl slinko laikas. Praėjo daug vakarų, viens už kitą tamsesnių, bet vargonininkas nebeldė Lukrecijai durų, o dieną sutikęs ją suko šalin.
Vieną vakarą, kai lauke lijo lietus ir vėjas švilpė klebonijos sodo obelyse, kažkas subrazdino apie duris ir, kai Lukrecija jas atidarė, į vidų įėjo Kirdienė. Ji buvo labai suvargusi, o nuo jos skvernų čiurkšlėmis bėgo vanduo.
— Mama! — nusigando ir apsidžiaugė Lukrecija. — Jau grįžai?
— Grįžau, dukrele. O tu ar sveika?
— Sveika, mama, — atsakė duktė padėdama motinai nusirengti. — Kur taip buvai prapuolusi, mama?
— Užtrukau kiek! Tu gal alkana? — paklausė motina, atgrubusiais pirštais čiupinėdama sumirkusį krepšį. — Parnešiau duonos, o čia, — išėmė popieriuj susuktą gumulą, — skilandžio gabalas, te, valgyk, — ištiesė ranką Lukrecijai. — Tu labai pablogusi, — susirūpino pažvelgusį į ašarotą dukters veidą, — gal sergi, akys raudonos, tu raudojai?
— Ne, mama, ko aš raudosiu, — norėjo nusišypsoti Lukrecija, bet pajuto kaip duonos kąsnis sustojo gomuryje ir ašaros veržiasi per akis. — Nieko, mama, taip sau, kažin ko...
— Lukrecija! — subarė įtardama motina.
— Mama, — pravirko Lukrecija — aš, aš... — ir ji gaikšėdama papasakojo viską.
— Neverk, dukrele, — drebančia ranka paglostė Kirdienė dukters plaukus. — Dievas atleis! Ryt nueisiu pas kelboną, gal su vargonininku pakalbės, ar kokią rodą duos. Neveik!
— Mama, — verkė Lukrecija. — Neik pas kleboną, sužinos visi, aš taip bijau.
— Na ką tu čia, vaike, dabar? Toks geras klebonėlis, taip apie mus rūpinasi, tikras tėvas, o ji — bijau!
Tačiau, kai ant rytojaus Kirdienė nuėjusi viską papasakojo, klebonas pašoko:
— Ką?! Tokia paleistuvė gyvena mano špitolėj ?
— Klebonėl, susimildamas...
— Tuoj lauk iš kambario, — rėkė klebonas paraudęs. — Ji užterš man visą parapiją! Kad man šiandien nei kvapo jos neliktų!
Apsiverkė Kirdienė ir išėjo iš klebonijos. Špitolėj Lukrecijai pasakė, kad klebonas ją išvaro.
— Eisim abi, dukrele, dievai jo nemato su visa špitole, gal priglaus kas.
— Tu, mama, pasilik, kur tu eisi. Aš gal vietą kokią rasiu, paskui ir tu galėsi ateiti.
Susirišo Lukrecija ryšulėlin keletą skarmalų ir išėjo temstant.
Iš po turgadienio miestelio rinkos ištuštėję, šiukšlių ir mėšlo pilnos. Prie traktieriaus stovėjo dar dvejetas užkinkytų arklių. Lukrecija pasuko pro juos. Tuo tarpu pro duris išsvyravo girtas vyras ir pastojo jai kelią:
— E, e, e... Tai kur vaikščioji, paukščiuke, viena, a? Sakyk!
— Kas tau darbo? Leisk!
— Na, nesišiaušk labai, manai nežinau, kas esi? Che, che, — juokėsi jis. — Eikš geriau, arklį pardaviau — išgersim! — ir sugriebęs Lukreciją svirduliuodamas įnešė traktierium
Išsyk Lukrecija pyko, draskė akis nešusiam ir šaukė pagalbos. Bet paskui, kai šis pasodino ją ir prašė išgerti su juo nors vieną stikliuką, ji nusileido ir išgėrė. Jis pripylė dar ir vėl prašė gerti. Lukrecija gėrė antrą, paskui trečią ir jos galva pradėjo svirti ant vaišintojo peties. Girtasis paėmė ją apsvaigusią ir nieko nebenuvokiančią už rankos ir nusivedė.
Ir tapo Lukrecija užkurine. Užkurine visos parapijos.
Našlė Kirdienė viena likusi sėdėjo namie, kol užteko parsineštosios duonos. O kai duona pasibaigė, vėl pasiėmė krepšį. Tik dabar jau nėjo į tolimas parapijas, bet ėmė ir atsisėdo čia, prie šventoriaus vartų, po didele skarota liepa.
— Tokia jau pono Dievo valia! — atsiduso ji ir, išsiėmus aptrūnijusi rožančių, ėmė balsiai kalbėti poterius.
O naujajam klebono sklype žaliavo raudonlapiai runkeliai, vešliai pasinešę ant viso penkių hektarų ploto.
Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.