GIEDRĖ. Juokinga istorija su šitom Mariaus novelėm. „Gal parašytum?“ „Gerai, galiu pabandyti.“ Perskaičiau, pasibraukiau šį tą ir pradėjau kurti: pasižymėjau aspektus, atraminius taškus, kuriuos galėčiau aptarti, – iškreiptas, siurrealistinį atspalvį turintis meninis pasaulis, jo esmė, išraiškos ir poveikio galimybės, irstančio pasaulio paradigma, subjekto jaustis, jo nesusivokimas, užslėptas susinaikinimo ieškojimas. Nekilo abejonių tuo, ką darau. Paėmei Tu paskaityti noveles. Susitikom pasidalyti įspūdžiais, mintimis. Viskas prasidėjo Tavo klausimu, ištartu nelabai linksmu balsu: „tau patiko?“ Pasirodo, negalvojau – patiko, nepatiko, meniška ar ne. Rašyti, tai rašyti. Pasirinkau aspektus, temas, kurios man įdomios ir kurių užuomazgas galiu įžvelgti skaitytose novelėse, ir pirmyn. Taip tada ir užkliuvau už Tavo klausimo ir antra diena galvoju.
Kas tai yra?.. kai nejaučiu, kad tai menas, meninis tekstas, bet žinau galinti oriai, gražiai išanalizuoti, kalbėti apie kūrinio pasaulį, jo kertinius taškus, prasmes, akligatvius ir išeitis. Prisimenu V. Kavolį, kažkur rašiusį: kuo prastesnis tekstas, tuo lengviau apie jį kalbėti, jį „atskleisti“. Pažiūrėk, Aiste, novelėje „Prastam susprogusiam viešbuty“ įžvelgiu du pradus – vyro ir moters (pagrindinis veikėjas ir valytoja) – jųdviejų priešpriešą visuomenei, svarstau apie mitinius novelės struktūros aspektus, postmodernistinės jausties ženklus. Kritikas, nesigilindamas „meniška – nemeniška“, išties gali parašyti labai įdomų straipsnį, įdomesnį už novelę – lyg ir apie šitą kūrinį, lyg ir ne. Bet ar taip elgtis galima? Ar sąžininga prieš meną? Juk tai metodas, nustelbiantis patį kūrinį, panaikinantis jo vertės prasmę. Tai metodo parazitavimas, jo tuštybė – tušti žodžiai, tuščias kalbėjimas. Sunki liga. Nenoriu ja sirgti, bijau užsikrėsti bejausmio metodo virusu. Po šitos trumpos istorijos suvokiau, kad negaliu bet kurį tekstą analizuoti kaip meninį. Negaliu ieškoti reikšmių, kai netikiu kūriniu. O kaip elgtis su likusiais tekstais? Tylėti kaip apie man neprabilusius arba su lūkesčiu žiūrėti kaip į dar neišsipildžiusių galimybių kūrinius.
<...> |
AISTĖ. Kartais galvoju, kad įmanoma nebepagydomai apkursti nuo tokio tuščio kalbėjimo, kuriuo persunkti visi mūsų ir mūsų bendraamžių pseudointelektualiniai pokalbiai apie meną. Bet vis tik pretenduojame tapti kultūros žmonėmis. Studijuojame filologiją. Todėl esam priversti kalbėti ir apie tikrus meninius tekstus, ir apie tuos, kurie nėra meno tekstai, bet potencialiai gali jais tapti. Kritikui būtina skirti meninio teksto realybe nuo nuoširdžios menininko pastangos ją sukurti. Tada pradedančiojo menininko bandymams nebus keliami klasikinių tekstų reikalavimai, nes jie šioje situacijoje savaime yra absurdiški. Galbūt taip galima išspręsti Tavo iškeltą kritikos sąžiningumo problemą, taip sumažės recenzijų, daug įdomesnių nei pats recenzuojamas kūrinys. Didelių norų ir kol kas menkai išnaudotų galimybių tuos norus realizuoti įtampoje matau visas tris Mariaus noveles. Menkai teišnaudotomis galimybėmis vadinu toli gražu netobulą rašymo techniką, o apie ją reikėtų kalbėti atskirai, tačiau kur kas svarbiau yra pirminis (nesvarbu, intuityvus ar sugalvotas) rašančiojo apsisprendimas savimi, savo patirtim liudyti aplinkinį pasaulį ar jį pajusti ir suvokti madingais, visuotinai pripažintais, bet ... svetimais jausmais bei mintimis. Kalbi apie postmodernistinės pasaulėjautos ženklus Mariaus kūryboje. Jų, be abejo, yra, bet gaila, kad Marius jų nei išskaido, nei konkretina savo(be abejo, esančia) originalia jausena ir suvokimu. Postmodernistinis žmogus – žmogus, neturintis kertinių savo būties atramų: namų, tikėjimo, vilties, nei meilės. Novelė „Šaldytuvo dėžė“ bene geriausiai iliustruoja tokią postmodernistinę sampratą. Tik bėda, kad menas, apie kurį, manau, nori kalbėti ir Marius, neapsiriboja tam tikros literatūrinės krypties iliustracija, tegul ir visai neprastomis meninėmis detalėmis (šaldytuvo dėžė – savo neliečiamos teritorijos įvaizdis, šventojo, kuriuo niekas netiki, portretas). O jeigu literatūrinės krypties iliustraciją vadinsime menu, tai tada norisi kalbėti ne apie grožinės literatūros kūrinį, o apie logikos pratybas. Meninė detalė, kai ji neturi pakankamai ją atskleidžiančio konteksto, virsta tik priemone protinių žaidimų kūrimui. Bet ar šito nori pats autorius? |
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.