Poetų grupė SVETIMI, anot pačių autorių, pradėjo gyvuoti 1991-ųjų metų rudenį, o pirmoji publikacija atsirado 1993 metų „Poezijos pavasaryje“, kuriame buvo išspausdinti „Svetimais“ save pasivadinusių penkių poetų – Dainiaus Dirgėlos, Valdo Gedgaudo, Alvydo Šlepiko, Donato Valančiausko ir Evaldo Ignatavičiaus – eilėraščiai. Kiek vėliau prie grupės prisijungė dar vienas Vilniaus universitete studijuojantis poetas Liutauras Leščinskas. „Svetimų“ pasisakymus persmelkia įtampa tarp literatūrinės kūrybos ir konkrečios socialinės tikrovės, tarp teksto ir suvokėjo. Šiai grupei svarbiausia, anot literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, vienokį – tradicinį, nebekūrybingą – literatūros susvetimėjimą pakeisti kitokiu, ją išjudinsiančiu svetimumu. Tad šios grupės nariai savo savotiškame manifeste „Svetimumo kvintesencija“, išspausdintame 1994 metais pasirodžiusioje jų antologijoje „Svetimi“, teigia: „Kuo tekstas taps „svetimesnis“ autoriui, tuo savesnis jis taps skaitytojui“. Taip pat čia jie teigia laikąsi postmodernistinės autoriaus „marinimo“ strategijos, naikiną reikšmingo rašytojo vaidmens ir rimtos laikysenos stereotipą, o savo tekstų tikrąją autorystę priskirią kalbai ir visuomenei, na o grįžti į visuomenę poezija gali pirmiausia žaidimu, humoru ir autoironija. Tokiu būdu, egzistenciškai įtemptas ir depresyvus A. Marčėno ir S. Parulskio santykis su tradicija šios grupės poetų panaikinamas, o aukštoji literatūra, jai  atstovaujančios figūros tampa medžiaga ironijai, parodijai ir autoironijai. Bet, anot to paties M. Kvietkausko, tiek antologijoje, tiek knygose didelė eilėraščių dalis atrodo kaip pirmieji studentiški bandymai, padrikoki formos ieškojimai, kurie neparemia jų ambicingos programos. Nežiūrint į tai, lyrinės poetikos tradiciją bandydami grįsti socialinės realybės kalba, banaliomis buitiškomis žodžių prasmėmis, žiniasklaidos klišėmis, daugiabučių rajonų namų peizažu, grupės autoriai sukūrė paradokso ir ironijos bei žaismės kupinų tekstų. Deja, išleidusi minėtąją antologiją, o vėliau ir pirmąsias knygas (ir tai ne visi), „Svetimi“ kaip literatūrinė grupė nustojo egzistuoti, o kai kuriuos iš jų ištiko ilga kūrybinė pauzė (E. Ignatavičius) ar net tyla (D. Valančiauskas).

SVETIMŲ KŪRYBA
Dainius Dirgėla
Valdas Gedgaudas
Alvydas Šlepikas

APIE SVETIMUS IR JŲ KŪRYBĄ
Loreta Jakonytė. Rašytojo laikysena visuomenėje. Žvilgsnis į pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį (2005)
Valdemaras Kukulas apie Eugenijų Ignatavičių (Su blizgančiais šaukštais prieš klasiką, 2006)
Karolis Baublys. Atgimstančių vertybių pasaulis (Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas, 2005)
Su tylos artėjančiu. Poetą Alvydą Šlepiką šnekina Liudvikas Jakimavičius (2003)
Sigitas Geda apie „Svetimus“ (Iš mėlynųjų mansardų, 2002)

SVETIMI „POEZIJOS PAVASARIUOSE“