TREČIAFRONTININKAI (1930–1931)

TREČIAS FRONTAS (1930–1931) – avangardistinis kairiosios orientacijos rašytojų sambūris, kritikavęs oficialiąją to meto ideologiją, klerikalizmą ir tuometinio literatūrinio gyvenimo sąstingį. Trečiafrontininkai, pasivadinę „rašytojų aktyvistų kolektyvu“, leido savo „literatūros gazietą“ – žurnalą „Trečias frontas“. Per 1930–1931 m. išėjo 5 „Trečio fronto“ numeriai. 1931 m. lapkričio mėnesį spaustuvėje surinktą 6–7 numerio tiražą smetoniška cenzūra uždraudė spausdinti, o patį žurnalą uždarė. Žurnalo ir paties sąjūdžio iniciatorius buvo poetas Kazys Boruta. anuomet politinis emigrantas. Dar 1926 m. laiškuose iš Vienos jis rašė apie ketinimus suburti „drąsių bernų kompaniją“ ir išleisti „bernišką žurnalą“, kad galėtų Lietuvoje sukelti gerą triukšmą. „Trečio fronto“ idėjos užgimė iš tuometinio meno sustabarėjimo ir jo apsiribojimo tuščiu formalizmu, iš  nepasitenkinimo autokratiniu Smetonos režimu ir neslepiamų simpatijų socializmui. Trečiafrontininkai siekė atsitraukti nuo hermetiškų estetinių reformų – jie deklaravo meninių priemonių paprastumą, į pirmą vietą iškeliant ne formą, o turinį. Pagrindinė „Trečio fronto“ idėja – tikroji kūryba yra ne tuščias žodis, o socialiai prasmingas veiksmas. Sąjūdis propagavo aktyvizmą (aktyvų kūrėjo dalyvavimą visuomenės gyvenime), o pagrindiniu judėjimo simboliu tapo „kovojantis lietuviškas bernas, kuris pūslėtom rankom, barbariška, bet gražia, maištingai galinga siela eina užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės". Keturvėjininkai atsiribojo ne tik nuo maironiškos romantikos, bet ir nuo ganėtinai naujų literatūros reiškinių: futurizmo ir „susenusio jaunumo“ („Keturių vėjų“), kaltinamo sąstingiu, pasyvumu, užsidarymu estetinių eksperimentų „nepermatomo stiklo pilyse“. Trečiafrontininkai skelbėsi esą trečiosios kartos atstovai, einantys po simbolistų ir keturvėjininkų. Jie suformavo tuo metu naują ir radikalų literatūros metodą – neorealizmą (realizmo, ekspresionizmo ir futurizmo sintezę), „Trečio fronto“ estetikai didžiausią poveikį darė kairieji vokiečių ekspresionistai, „naujasis daiktiškumas“, rusų konstruktyvizmas. Deja, vėlesniuose numeriuose trečiafrontininkai atsisakė stichinio maištingumo, berno kulto, avangardistinių formos eksperimentų ir pasuko proletarinės literatūros link (kompiliacinis 5-ojo numerio straipsnis „Proletarinės literatūros prasiveržimas“ yra tarsi antrasis „Trečio fronto“ manifestas, kuriame paskelbta, kad lietuviškas bernas keičiamas kovojančiu proletaru). Radikalaus proletariškumo linkme žurnalą pakreipė J. Radžvilas-Korsakas, supaprastintai teigęs klasinį literatūros pobūdį, o idėjiniu vadovu buvo parinktas L. Averbachas, Maskvoje formavęs marksistinės literatūros principus. Modernistinį pasaulėvaizdį iškeitę į marksistinę ideologiją, keturvėjininkai siekė internacionalinio konteksto, ieškojo bendraminčių kitose šalyse, kontaktavo su darbininkais, bandė įstoti į Tarptautinį revoliucinių rašytojų susivienijimą. „Trečio fronto“ reikšmė vėlesniais metais buvo smarkiai iškraipyta dėl ideologinių priežasčių. Sovietmečio literatūrologijoje „Trečias frontas“ tapo pernelyg sureikšmintas kaip vienintelis teisingas prieškario menininkų kelias, gerokai perdėtas ir jo poveikis lietuvių literatūros raidai. Tuo tarpu atkūrus Nepriklausomybę, trečiafrontininkai buvo nepelnytai apšaukti .„Bolševizmo variagais“  – jie tiesiog laikėsi europietiškai suvokto socializmo idėjos ir progresyvių kairiųjų pažiūrų, vyravusių to meto Europoje.

TREČIAFRONTININKŲ KŪRYBA
Kazys Boruta
Petras Cvirka
Salomėja Nėris
Jonas Šimkus

APIE TREČIAFRONTININKUS IR JŲ KŪRYBĄ