marija_saulaitytemarija_saulaityte



1


Žvynais žvilga
iš srovės ištrūkus
įlankoj valtis.

Nei puta, nei kraujas,
nėi ošimas jūros
neneša tavęs.

Atsistoji vienas
nuošalioj pakrantėj,
ilgesy žmogaus.


2


Iš aukšto žvyla
akis nuleidęs,
sentėvis.

Medžio geriamas lietus
saldus kaip žilstanti
žydrynė.

Įbrinkęs nuo lašų
ir švelnaus skonio
juosvėja vienas.

Melsva danga
praskėst akis
nūsta giedra.


3


Kopti kriaušu sunku,
pakojėje slystant
vaismedžio grūdams.

Mintys niršta
sėkliašaknių
lengvu braukimu.

Per tylus šis kraštas.
Jo kimus balsas
rėžiantis.


4


Primerktom akim sugrąžinu
į pievas šlamesį

susitraukiančio pusiaujyje šešėlio,

su kuriuo išnyksta
tamsiaveidis būtinumas,

po kurio išsiplečia
įsaulė erdvumą.

Tik stiebeliai, įkaitimo nesuvokę,
krypsta nevikriai.


5


Kiekviena lenta bando skirti
erdvę nuo erdvės.
Properšoje sklinda žvaigždės,
lyg šėltų danguje
laisvos ir laimingos.

Namų skliautui neatlaikius
jų žaidimo,
kaupiasi namiškiai
kreivoj kertėj
aprėptos erdvės.

 

Aidai, 1976 m. sausis