sventickas valentinassventickas valentinas       Tęsinys. Skaityti pradžią

       3

       Lyrikos pilietiškumas ir šiandienos rūpesčiai. Tai svarbus klausimas, su kuriuo siejame dabartinės poezijos prestižą, jos ryšius su gyvenimu ir skaitytoju.

       Pati pilietiškumo sąvoka kritikoje kelia mažiau nesutarimų, negu terminas „pilietinė lyrika“. Pilietiškumas – sociališkai determinuota estetinė kategorija. Paprastai sakant, tarp pilietiškumu apibūdinamų sąmonės pavidalų ir viso lyrikos turinio skirtumas yra maždaug toks, kaip tarp sąvokų „pilietis“ ir „individas“. Neturėtume dviejų žodžių, jei šio skirtumo, – be abejo, santykinio, kuris neneigia ryšio, – nejaustume. Pilietiška poezijoje yra tai, kas jos specifinę sąrangą ir tikslus sieja su politinių, platesnių visuomeninių reiškinių poveikiu žmogui. Kad ir kiek ginčytumės, vis dėlto jaučiame, kad dažniausiai mūsų liečiamų temų ratas čia yra nusistovėjęs. Tokia yra objektyvi padėtis, kurią padiktavo laiko reikalavimai. Bet yra taip pat nemaža išimčių, kurios rodo, kaip tas ratas plečiasi; todėl galioja išvada, kad tai dinamiškas procesas, plečiantis tematikos ribas. Teorijos požiūriu aprašoma ar nujaučiama situacija lyrikoje nėra esminis komponentas; ji daug ką paaiškina ir lemia, bet vis dėlto svarbiausia lieka poeto santykis, išgyvenimo kryptis. Pripažindami, kad tai, kas vaizduojama, jau savaime vertinga, pražiūrėtume įvairaus situacijos interpretavimo galimybę. Svarbiausia ne vaizdo, o santykio valdžia. Ir jis turi būti savitas, natūraliai išsaugodamas visai tarybinei literatūrai būdingą tikslų bendrumą. Jeigu santykio modelis nuo a iki z yra nenaujas, jei jam asmenybė neduoda šviežios jėgos, pats vaizdavimo objektas nemaža pasako apie poeto interesus, jo kūrybos raidą, bet estetinio pasigėrėjimo galimybė sumenkinama.

       Koks priekaištas kartojamas mūsų ideologinių priešų samprotavimuose apie tarybinę poeziją? Girdi, jai kenkiąs užsiangažavimas, ideologinės tezės sunaikinančios subjektyvius poeto išgyvenimus.

       Tai ginčas, kuris atspindi pagrindinį mūsų epochos prieštaravimą tarp dviejų ideologijų, taigi politinis ginčas, nes lyrikos praktikos ir teorijos srityje jam nėra pamato. Juk ir tarp buržuazinių šalių literatūros specialistų vargu ar atsirastų toks, kuris neigtų asmenybės svarbą lyrikoje. Asmenybė, lyrinis subjektas, lyrinis herojus – tai vis sąvokos, kuriomis nuo Aristotelio laikų ligi šiol bandoma apibūdinti fenomeną, laikomą lyrikos centru. Prie jo, bėgant laikui, kintant lyrikai ir bręstant teorinei minčiai, lipdomi kiti esminiai teiginiai. Dialektiniu požiūriu ginkluota rusų kritika (Belinskis, Černyševskis, Dobroliubovas) įtvirtino reikšmingą tezę: asmenybės išgyvenimai galų gale lyrikoje atspindi tikrovės dėsningumus.

       O kas galėtų tvirtinti, kad iš tarybinės lyrikos pasitraukė asmenybė? Gal jos nėra Majakovskio, Tvardovskio, Voznesenskio, Kugultinovo, Vaciečio, S. Nėries, Putino, A. Venclovos ar Mieželaičio eilėraščiuose? Visa bėda, kad tarybinės poezijos oponentams ne prie širdies idėjos, kurias šie poetai skelbia. Tad kam dangstytis „susirūpinimu“ dėl estetinės kokybės?.. Čia mums patiems viskas geriau matyt, mes patys savo bėdom ir pasirūpinsim.

       Būtent pilietiškasis santykis geriausiai parodo visą asmenybės jėgą, savitumą ir vertę. Ir jeigu ją jaučiame, jeigu asmenybės įtaiga mus pagavo, – vadinasi, poetas yra vertas pasiryžimo pilietiškam santykiui. Tokio pasiryžimo pavyzdžiu galime laikyti J. Macevičiaus kūrybą. Jo pastarojo meto eilėraščių pilietiškoji dvasia turi žavią atramą – visišką atvirumą. Lyrinis subjektas, patikimai saugantis socializmo idealus, čia kartu yra klystanti, nusivilianti ir vėl stoiškai pakylanti asmenybė. (Būtinybę būti pačiu savimi – su visais prieštaringumais – poetas sąmojingai gina ironiškame eilėraštyje „Būsiu blaivus, preciziškas ir aiškus...“ – rink. „Šauksmas“, p. 86.) Eilėraštis tai dvasinė drama, jo impulsas valdingai atidengia lig pat šios akimirkos dangstytas sielos slaptavietes. Ir jau negalima neišpažinti – „klydau“, jau neįmanoma nuslopinti susierzinimo – „ak, kaip įgriso“, „rašau visai ne tai, /ką noriu parašyti“; tačiau yra tikėjimas, kuris padeda daug ką išsiaiškinti, susikaupti ir eiti toliau po savo žvaigždės šviesa. Atvira realisto savistaba – štai J. Macevičiaus lyrikos svarbiausias bruožas, garantuojantis jai skaitytojų pasitikėjimą.

       Dienoraštišku išgyvenimų atlapojimu jaudina ir A. Jonyno, P. Širvio kūriniai, kai kurie T. Rostovaitės, V. Reimerio, B. Mackevičiaus eilėraščiai. Tokia pilietiškumo apraiška šiandien atrodo itin patikima, nes ir pati asmenybė, ir jos požiūris pasitikrina skaitytojo akyse. Visiško atvirumo poreikis kartu žymi pilietiškosios kūrybos intymizaciją – kardinalinę tokios poezijos raidos kryptį.

       Tai gal kiti poetai „uždari“, kažką nutyli? Ne apie tai kalba, nenorime daryti jokių priešpastatymų. Tiesiog minėtiems lyrikams atsivėrimo akimirkos yra itin aktualios; ką kitas gali apibūdinti viena metafora, tą jie išsamiai užrašo kaip reikšmingą dvasinę būseną.

       Tokios būsenos leidžia gerai pajusti svarbiausias dabarties problemas, jų pėdsakus žmogaus sieloje. Viena jų – mūsų visuomenės materialinės gerovės ir dvasinio brendimo nesutapimo atvejai, jaudinantys rašytojus ir inspiruojantys įvairios nuotaikos kūrinius: satyriškus ar ironiškus reportažus, elegiškus pagraudenimus ar alegorijas, tikrovės prieštaringumo apibūdinimus ir nuogą arba žaismingą pamokslavimą. Tai situacija, kurią lyrika, pralenkdama net publicistiką, pirmoji pradeda giliau aiškintis, ne vien daryti jai įtakos. Iki apibendrinimo dar toli, tačiau visuomenės nuotaikos fiksuojamos labai įdėmiai. Atsirado, pavyzdžiui, nemaža eilėraščių, kuriuose įtaigiai atskleidžiamas žmogaus pasimetimas tos problemos akivaizdoje, slegiantis netikrumas, kuris galų gale orientuojamas į tezę: o ko gi kito tikėjais, negi manei, kad rytoj problemų nebus.

       Savaip šią situaciją supranta J. Macevičius, kuris dar „Kasdieniškoje knygoje“ (1968) yra pasakęs: „Vėliavą ne taip sunku iškelti, /Kaip sunku per kasdienybę nešti“ (p. 11). Rinkinyje „Šauksmas“ poetas kalba apie kasdienybės karuselę, kurios „džiugioj maišaty /pasijunta prie sienos /staiga priremti /nugalėtojai, /grįžę iš daugelio mūšių, /o Niekieno žemėj /netikėtai palūžę“ (p. 22). Kas mano, kad šiandien, palyginti ramiu laiku („baigės mūšiai“...), galima bent akimirkai užmiršti svarbiausius idealus, tas patenka į Niekieno žemę – klastingą žlugimo zoną, masinančią spalvom, muzika, svaiguliu. Ji gali atsirasti tarp draugo ir draugo, ji turi savo negailestingus dėsnius: galėsi linksmintis ir siausti, kol svetimą ranką pajusi prie gerklės ar užspringsi atsitraukimo dulkėmis. (Dulkių, supilkėjimo, štilio įvaizdžius kituose eilėraščiuose lyrinis subjektas nesibaimina taikyti ir sau.) Tad „suglauskim pečius /kaip kadais prieš ataką“ – moralizuoja poetas, sau būdinga kovotojo poza užbaigdamas eilėraštį „Niekieno žemė“.

       Šio kūrinio vertę lemia pats išgyvenimas, minties judėjimas. Išraiška paprasta, net asketiška; nereikia jokių metaforų, taupūs palyginimai plečia ir tikslina turinį („tyko /kaip lėto veikimo mina /Niekieno žemė“); čia negali būti atliekamų žodžių, pavadinimas kartu yra pirmoji eilėraščio eilutė. Žodžiai aiškūs, tikslūs, griežti. Tai vienas iš poetikos tipų, šiandien vartojamų pilietiškam santykiui reikšti. Jis neprarado įtaigos nuo J. Janonio laikų, jei tik kūrinyje jauti susijaudinimą, asmenybę. Jo būdingasis bruožas – dramatizmas, įsitikinimų kova, ginčas (žr. J. Macevičiaus eilėraščius „O, nebijokite...“, „Neateikit...“, „Nesakykite...“; kaip matome, pati eilėraščių pradžia jau žymi konfliktą; pilietinės lyrikos raida koreguoja apibūdinimus, kurie anksčiau skambėjo įtikinamai; pvz., V. Skvoznikovas tvirtino, kad pilietiškam poetui konfliktiškumas turbūt nebūdingas (18). Bet apie tai kalbėjome anksčiau...

       Neslėpsiu, kad mano žodžiuose apie komentuoto eilėraščio pabaigą esama ir ironijos. Toji pabaiga tarytum atitinka lyrinį subjektą, bet ir pati savaime, ir išgyvenimo posūkiu turi stereotipo žymių. Poetui ką nors čia patarti – tuščias darbas, galima tik nurodyti, kur paskutinės kūrinio eilutės yra turiningesnės, imlesnės išgyvenimo pilnatvei:

       Aš apie pergalę kalbu,
       atsitraukimui
       tarsi skeveldrai skambant tarp danių.

       „O, nebijokite...“, p. 28.

       Ir dar viena bent dalį poetų palietusi pilietiškumo pakraipa, atspindinti bendrąjį visuomenės nusiteikimą šiandien.

       ...Mūsų kasdieniškuose santykiuose, buityje, renginiuose randas kažkas nauja. Mokame konfliktišką tarnybinį pokalbį pradėti ir užbaigti žaismingu tonu, nuo kurio klausimai ima rodytis aiškesni, paprastesni, tuoj pat matyti, kas susikirtime buvo tariama, neesminga. Mados sugrįžta ir puikuojasi puošniomis amžiaus pradžios detalėmis bei linijomis, o mes suvokiame, kad tai stilizacija, pasigėrėjimas primirštu grožiu, kartu iš jo kiek pasišaipant. Pobūviuose beveik nešokame rimtai, parodijuojame ankstesnius stilius ir pa. ,,Amerikos pirty“ pastatymas Kauno dramos teatre pirštu rodo į klojimų teatrą, kviečia žiūrovą senoviškai pažaisti su aktoriais fojė, nusipirkti spalvotą saldainį. Susirinkimų pranešimuose pridėliojama sąmojingų detalių, dingsta įtampa, atsiranda nuoširdus kontaktas su auditorija. Klausimų rimtumas, siekiami tikslai dėl to dažniausiai nenukenčia. Nors atsitinka ir taip. Ypač tiems, kurie rimtu veidu skaito pragmatistų instrukcijas apie meną įsigyti draugų ir daryti karjerą... Ar nejaučia šito mūsų literatūra? Ar nebudina toks mūsų nusiteikimas prigesusių jos pajėgų? Ji visada buvo didžiai rimta, iš nuotraukų į mus žvelgia rūstūs, raukšlėti rašytojų veidai, mąslumo ir tragizmo kupinos akys. Ar, viską be perstojo komplikuodami, neprarandame nuoširdumo, paprastumo, sielą skaidrinančio sąmojo? Juk jo netrūko nei liaudies kūrybai, nei žmonių bendravime. Aišku, mus veikia klausimų, kuriuos sprendžiame, rimtumas ir mastas, bet, kai juos svarstome vis susiraukę, – nejučia slopiname savo žmogišką optimizmą ir stiprybę.

       Dėl to noris prisiminti Donelaičio ir Tilvyčio, Cvirkos ir Baltušio humoro plikinančią galią ir skatinti tokio santykio atgijimą naujausioje mūsų literatūroje. Kalbame ne apie satyrą ir humorą kaip apie ypatingą literatūros rūšį. Kalbame apie juoką rimtame kūrinyje, kur jam vietos atsiranda lygiai tiek, kiek gyvenime. Ir jis jau skamba visai rimtų rašytojų publikacijose, pagilindamas ir naujai nušviesdamas svarbias temas, ardydamas iš vidaus mąstymo, elgesio ir paties meno stereotipus.

       Ironija naujai nušviečia žmonių paklydimus ir dvasios grožį S. Šaltenio apysakoje apie pokario laikus „Duokiškis“ (1977), V. Šimkaus knyga ,,Bitės pabėgėlės“ (1973) – tikra standartiškų minčių ir išgyvenimų bei poetikos klišių parodija. Jo eilėraščio „Apie humorą“ strofą čia galime pacituoti (žinoma, su humoru) kaip tokio polinkio literatūros programinę tezę:

       Ir vis dėlto norėčiau kaip nors įteisint humorą,
       nors daug su juo bėdos.
       Be galo sveika juoktis – per juoką dažnas numirė.
       Iš juoko – niekados.
       p. 17

       Visagalis Juokas nori pasišvaistyti savo smailiu liežuviu. Ar ne be reikalo kartais savyje jį tramdome – rimtuoliai, niurzgliai, liūdintieji? Jis paglosto didžiąsias socialines tiesas ir aiškiai pasako, kad šitas štai karalius – nuogas.

       A. Žukausko knygoje „Atabradai“ gerai matyt nuogybė tų, kurie pirtelėse (jose užgimę šūkiai: darna ir paslauga, ranka nuplauna ranką) gurkšnoja šlovę – mutinį aplyrintą, drumstoką, salsvą (p. 34). Smagu pasidaro ir Pranui iš užbalio, kuris slapta viliasi, jog svečias iš tėviškės yra valstybės organų paskatintas prikalbinti, kad jis grįžtų į tėvynę. Bet Pranui gražiai pasakoma, kad tėvynės žemė pabrango ir nėr ko dabar jam nešti savo kaulus į čia: ,,Kurio turtingo šeimininko /Šunelis naudą saugo /To šeimininko daržuose /Sūnelį užkasa!“ (p. 43). Šis tas paaiškės ir verkšlenantiems dėl kiekvienos rūdynų viksvos bei žalvarinės prosenelio kūdros, perskaičius tokias provokuojančias eilutes:

       O gal iš tikro lauk iš
       Laukų melioraciją. Lai telkšo balos...
       – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
       Sugrįžkime, paėmę saujon lauknešį,
       Į paraistes, senu grožiu apsvaigę –
       Ir tegyvuoja gyvatynų karnavalas!
       Nulenkim galvą vienadieniui mašalui –
       O kaipgi! Taigi...
       p. 98

       O štai žodelis nuolankaujantiems: jei klaupsies, klaupkis baravyką, o ne lepšį radęs (p. 104).

       A. Baltakis rinkinyje ,,Duona ir debesys“ sako, kad dantys iškrenta ne nuo riešutų, o tada, kai minti skysta koše. Alegorija, rodos, aiški. Kąskim ,,laiko luitą. /Žmones. /Problemas. /Dangų. /Žemę. /Neįkandamas damas“ (p. 80), – sau būdingu laisvu tonu ragina poetas. Liaudiškas, tarsi prasčiokiškas šmaikštavimas, einantis kartu su literatūrine stilizacija, lengvai ir tiksliai sudėsto į savo vietas tikras ir tariamas vertybes (,,Archeologija“, „Šiuolaikinė pasakėčia“, „Iš vyrų katekizmo“).

       Ar yra čia supaprastinimo? Be abejo. Betgi jis sąmoningas ir simptomiškas – kaip pasiilgtas atsvaras. Ir tikslingas, veiklus, „informatyvus“.

       Tai šviežias, gaivus, turiningas poezijos pilietiškumo klodas. Jo liaudiškoji jėga, gavusi stiprų lanksčios, profesionalios dabartinės poetikos impulsą, apskritai sėkmingai išvengia banalumo, grubumo, klaidingų hiperbolių. Tvirta optimizmo ranka aukštai pakelia gyvybingus socializmo idealus, nužeria nuo jų oficialumo, kasdienybės dulkes. Ir mumifikuoja, kad vaikams būtų pamoka, dvikojes žiurkes ir peles – „kaip nebūdingą atgyveną“ (A. Žukauskas).

       Šiandien gyvename taip, kad nieko būtiniausio netrūksta. Socializmas pasiekė daug – žmogus užsidirba, nusiperka valgį, rūbą, knygą ir pramogą. Rūpinamasi visų dvasiniu augimu. Bet žmogaus sugebėjimas savo turtus tvarkyti ne visada tolygus materialinei ir kultūrinei gausai. Vengiame šito žinojimu ir įveikimu apsunkinti save, geriau jau kažką ironizuojame arba rimtai svarstome, švelniai tariant, savotiškas problemas: kaip suliesėti, kaip įsiūlyti sočiam vaikui kąsnį...

       Taip ir literatūroje. Spaustuvė meta mums ant stalo naujas knygas, o mes beveik iš anksto antspauduojam jas iš kasdieninių pokalbių atklydusia fraze „kažkoks dabar netikrumo laikas“. Ar ne iš literatūrinio sotumo, ar ne iš tingėjimo įsigilinti taip pasakoma? O turime gausybę knygų, didelę požiūrių, stilių, individualybių įvairovę.

       Nemokame būti turtingi, džiaugtis tuo, ką turime.

       Toks dabartinės poezijos ir skaitytojų sambūvis vis dėlto turi vieną priežastį, kurią jau esame supratę: mūsų poezijoje dabar nėra labiau išsiskiriančios, dominuojančios krypties, kuri reprezentuotų jos pasiekimus (19). Todėl šiame straipsnyje bandyta ieškoti turtingesnių dabartinės lyrikos aruodų. Kartu autorių nuolat lydėjo šalutinė mintis – iš kurio jų bus pažerta sauja į naujo lyrikos pakilimo dirvą. Gal tai bus poezija, atidžiau puoselėjanti žmonių gerumo, socialinės pažangos ūgius mūsų visuomenėje?.. Visuomenėje, kuri nori ir gali juos išauginti.

       ____________________
       18 B .  C к в о з н и к о в .  Лирика – Kn.: Teopия литературы. M., 1964, p, 224.
       19 Žr. A .  M a l d o n i o  pasisakymą 1975 m. poezijos aptarime. – „Literatūra ir menas“, 1976.III.6.

       Sventickas, Valentinas. Eilėraščio keliais: Kritikos straipsniai. – Vilnius: Vaga, 1978.