radauskas henrikasradauskas henrikas



MIRTIES ANGELAS

 

Jisai ateina per granito kiemą,

Juoduos sparnuos pražilę plunksnos žiba.

Paglosto medį, vandenį ir katę,

Į dieną kaip į veidrodį pažiūri.

 

Ir klanas dreba, nors nutilo vėjas,

Ir katinas nuo slenksčio puola orą

Kaip pelę. Medžio kraujas ima stingti,

Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra.

 

Naujagimiu pravirksta ąžuolinės

Šimtmetės durys. Pro geltoną rūką

Ligonio akys mato: laumės juosta

Kvatojančiom papūgom byra žemėn.

 

Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką,

Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina,

O angelas, į židinį įėjęs,

Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

ANGELAS IR GAIDYS

 

Kaip raidė S išpūsdamas krūtinę,

Jis šaukia, atsistojęs ant žvaigždės,

Kad, auštant rytui, kovą paskutinę

Prieš žiaurų velnią angelas laimės.

 

Jau tviska pievos ir laukai sudrėkę,

Nuo skardžio krenta velnias žmogžudys,

Ir angelas, iškėlęs kardą, rėkia,

Ir gieda himną degantis gaidys.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

PAVASARIS arba VIVALDI

 

Fioletinės kekės balandžių

Ties nušvitusiu marmuru kabo.

Horizontai pavasarį švenčia,

Ir platanai pakyla iš kapo.

 

Baltos kregždės pro debesį krinta,

Ir liepsnosvaidis orą suskaldė,

Kur sidabro audros labirinte

Groja smuikais ir fleitom Vivaldi.

 

Largo liūdesio potvyniu liejas

Per Italijos lygumą plačią,

Ir laimingu žingsniu, kaip šokėjas,

Bėga dangiškais sodais vivace.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

PARKO RUDUO

 

Žiaurus savižudis ruduo

Pravirkdo statulas taurias,

Ir teka ašarų vanduo

Į juodo marmuro taures.

 

O tu kaip aidas gyveni,

Kaip balsas, plaukiantis toli,

Tau atsispindi vandeny

Sraigių procesija tyli.

 

Pamėlynavęs nuo šalčio tolis,

Kaip miręs lapas nuraudęs molis.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

MUGĖ

 

Velnių veidais balionai per linksmą dangų čiuožia,

Klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius.

Išgerk ugnies ąsotį, nuskink vaškinę rožę,

Griebk už plaukų žirafą, ir šokit per medžius.

 

Galingos rankos suka planetų karuselę,

Vaivorykštę pralaužia arkliai ir neregiai.

Mamytė pirko gėlę, tėvelis pirko lėlę,

Gondolos pasikėlė, ir nulėkė drugiai.

 

Laimingos, storos bobos jums kepa riebią žuvį,

Spindėt varinei vielai prekymety smagu.

Pažink arabų meilę, slidžiausią jos liežuvį,

Laikyk pagonę širdį kaip velnią už ragų.

 

Mieguistas mugės dievas į krūmus saulę tempia,

Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu,

Orkestrą suvynioja, gesina karštą lempą,

Įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

KARŠTA DIENA

 

Dangų rėžia kiparisas plonas,

Ir karštos dienos odekolonas

Liejasi peizažui ant žaizdų.

Švelnios adatos subado širdį,

Alpdama ji šypsosi ir girdi

Savo riksmą ir negali mirti,

Kaip negalim mirti aš ir tu.

 

Girdi: paukštis metalinis gieda

Stiklo medy, vario vaisiai rieda,

Virpa priešmirtiniam svaiguly.

Į auksinę seno fauno pėdą

Plaukia muzika tyli.

Susiliejus stiklo medy su nematomais žiedais,

Tau nerūpi, ar rytojus beateis.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

PO RUDENS MEDŽIU

 

Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos,

Prie šono miegančiam pastatė lyrą.

Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas,

Dundėjo didelis varinis skliautas,

O jis miegojo po rudens medžiu.

 

Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais,

Sapnavo tylą, virstančią į liepsną,

Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką,

Geltoną, žiaurią, bailią, kaip kareivis.

Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto

Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj.

 

Naktis prabilo debesio balsu,

Ir lyra kaip sirena uždainavo:

Ruduo ateina oru ir žeme,

Rubinų ir topazų sūkuriai

Užkloja tyliai miegantį, kuris

Laimingas guli, nugalėjęs Laiką.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

SEKMADIENIS

 

Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary

Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią

Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,

Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

 

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:

"Baisią istoriją demono Belphegoro".

Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.

Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

 

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,

Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.

Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,

Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

 

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą

Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.

"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.

Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

GARBĖ

 

Nesibijokite grįžimo

Metalais mintančios garbės:

Kas plieno trapią širdį žino,

Prieš jokį kardą nedrebės.

Garbė apako ir užkimo

Prie imperatoriaus duobės.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

BLONDINIŲ GATVĖ

 

Blondinių gatvėn draudžiama įeiti

Gyviesiems. Vandenilio peroksidas,

Lašėdamas iš debesio į žemę,

Auksuoja miegančių mergaičių plaukus.

 

Tuščiom akim pavargusios gražuolės

Nueina rudenėjančia alėja.

Joms nuo pečių auksinės upės teka,

Joms medžiai šlama apie Prozerpiną,

Ir pragaro valdovės obuoliai

Pro jas nurieda į geltoną dieną.

 

Jos, nematydamos viena kitos,

Prieina ligi geležinių vartų,

Kur vagonėlių kimios dūdos groja "

Senus galantus purpurinėm kaukėm".

 

Sugrįžusios į kambarius neramios,

Jos mato veidrodyje rausvą naktį

Ir, guldamos ant giedančių grindų,

Už sienų girdi šlamesį ir juoką.

 

Nuo lengvo vėjo atsidaro durys,

Ir, didelius sparnus palikę gatvėj,

Į kambarius įeina angelai,

Šypsodami po sidabrinėm kaukėm.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

SKULPTORIUS LIPDO CENTAURUS

 

Jie mums kaip avį gyrė dvasią,

Kad ji švelni, kad ji šviesi,

Ją glostė šiltą ir nedrąsią,

O ji kaip pantera drąsi

 

Padangėj suposi ir nėrė

Pro klaikiai klykiančias šakas,

Pabaidė vandenį ir žvėrį

Ir jauno skulptoriaus rankas:

 

Nubėgo juokdamies centaurai

Per girią, kupiną kvapų.

O girioj augo tamsūs laurai

Ir kantriai laukė jo kapų.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

MŪZA

 

Siuvėja mūza iš Denis paveikslo

Ant suolo deda siuvinį, pakyla,

Nueina vasaros tuščia gatve,

Pageltusia tartum kiniečio veidas.

Marga suknelė ima lipti laiptais,

Ir jai po kojom ąžuolinis balsas

Skanduoja jambais bėgančius žodžius.

 

Ji pro sunkias užmigusias duris

Praeina tartum vėjas ir iš karto

Kaip statula išauga kambary.

Pamatę aklą akmeninį veidą,

Vaikai sucypę pradeda blaškytis,

Bet ji pro langą išmeta vaikus

Ir pelargoniją ir kanarėlę,

Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,

Kaip angelai į aikštę nusileidžia.

Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,

Ir kanarėlė pradeda žydėti

Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo

Paduoda vyrui stilių ir lentelę

Ir ima neskubėdamas diktuoti.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

VIDUDIENIS

 

Jisai, sušukęs, kad neturi sielos,

Iš kreivo bokšto ėmė kristi žemėn.

Po juo blizgėjo ežerai monetom

Ir žolės mito pieno burbulais.

 

Džiaugsmingai rėkė lekiantis šešėlis.

Jo riksmo negirdėjo žilas oras.

Karaliaus šunys vijo linksmą briedį,

Raudoni sodai springo obuoliais.

 

Bekojis angelas italas šliaužė,

Našlaičiams vilkdamas didžiulį maišą

Metalo paukščių. Ajerų šešėliai

Gražuolei kriauklei sakė paupy:

"Kodėl tu lūpas ir akis slepi?"

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

FESTIVALIS

 

Purpuriniai išsiskleidė metai -

Sidabrinių erdvių augalai.

Advokatai ir akrobatai

Skraidė ore kaip angelai.

 

Dingo kūno svoris ir tūris,

Gelmėje prabilo prasmė.

Daktarai utriusque juris

Deklamavo Saint Mallarmé.

 

Velnio galiai pavedę sielą

(Ji liepsnoj kaip gėlė išsiskleis),

Akrobatai skrido per vielą,

Žongliruodami rutuliais.

 

Purpuriniai baigiasi metai,

Akmenėja diena švelni.

Advokatai ir akrobatai

Per pasaulį eina liūdni.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

GAISRAS

 

Naktis į žemę šoko nuo debesio,

Geltoną lauką metė į ežerą

Ir galvas rėkiančių šešėlių

Papuošė gaisro rausvais vainikais.

 

Atėjus rytui, ramios vaivorykštės

Į žemę rėmė žydinčias kopėčias,

Žadėdamos juodiems kaimiečiams

Lengvą kelionę į margą dangų.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

PRADŽIA

 

Pamatęs šokantį Adomą,

Jis trypė žemę tris naktis,

Žinodamas, kad per Sodomą

Dangus į pragarus nukris.

 

Jisai sukūrė kūną Ievai

Ir medžiui, stovinčiam kukliai.

Pragydo pievos ir papieviai,

Prabilo jaučiai ir arkliai.

 

Kvatojo Abeliai ir Kainai,

Jiems buvo baisiai nuostabu,

Pradėjus kilti kūnų kainai,

Pradėjus dvasiai krist žaibu.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

VAKARO STEBUKLAS

 

Mane nuliūdino ta rudenio diena:

Beprasmiški darbai artojo ir kirtėjo

r juodo traukinio mechaniška daina,

Tačiau į vakarą stebuklas priartėjo, -

 

Vanduo apsirengė melodija kuklia,

Pabudusi šviesa į šaltą srovę metės,

Švelnių atodūsių šilkiniam patale

Bučiavo angelo krūtis nepilnametės.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

GRAŽI DIENA

 

Apelsinai ir glicinijos,

Saulės ašaros - citrinos.

Begalybės tyros linijos,

Amžinybės dainos grynos.

 

Senas molis miega plytose,

Geria vandenį mirtis,

Ir per linksmą žolę ritasi

Dievo didelė širdis.

 

Pamiškėj šešėliai jodami

Tyliai kalba su savim.

Jūroj debesys žvejodami

Džiaugias šokančia žuvim.

 

Danguje šventa Liukrecija

Kelia taurę rausvo vyno,

Ir pagoniška Venecija

Laukia pranašo - delfino.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

FILIDA IR FLORA

 

Mergaitės Filida ir Flora akim kaip polipai

Slidžiom ir saldžiom nuskendusios stovi ir šypso

Dėmėtoj šviesoj, kur juodumas nutaškė mėlynę,

Drumstam katile, kurio vengia žuvys ir žolės.

 

Rodyklės, prapjovę vidunaktį, austrėms parodo

Užmigusį laiką, negyvą Neptūno senatvę.

Iš degančio laivo dainuodamas girtas jūreivis

Svyruodamas eina jūros dugnu, o gražuolės

Polipais akių ir lūpų medūzomis kviečia

Atplaukti į guolį, išklotą rausvais embrionais,

Jų buvusių meilių negalinčiais gimti paminklais.

 

Mergaitės kaip motinos švelniai jūreivį paguldo,

O jojo vėlė, plaukdama tarp koralų ir krabų,

Nustebusi girdi šaltų embrionų choralą:

"Non simt formae virginum, sed formae divinae

Et respondent facie luci matutinae".

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

PAGROBIMAS

 

Jis pagriebė popierius, šovė, užšoko ant dviračio,

Nuo kojų numušdamas neregį muzikantą.

Sirenų liežuviai nutįso riksmu lig akiračio.

Pabiro pieštukai. Grobikas išlipo į krantą.

 

Tarnaitė pas ponią įbėgo, nualpusią rado ją.

Grobikas nuo bokšto nušoko, jo salto mortalę

Parodė šviesa ir paleido per eterį radio,

Šaltais hieroglifais užrašė italas Montale.

 

Ji pjovėsi venas, netekus poemų ir akcijų.

as mėtė pavėjui per kalnus grobikas drąsus.

Policija šaudė į debesis, krūmus akacijų,

Ir šunys kvatodami gaudė šviesas ir garsus.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.


 

 

JŪROS AUDRA

 

Audra atbėga, griūva krantas,

Benamė, didelė daina.

Dainuoja Lekiantis Olandas,

Ir skęsta raudanti diena.

 

Per veidą uolai ima lietis

Vėžiai ir bangos šimtmetinės,

Ir šaukia verkiančios lesbietės,

Kad grįžtų mirusios undinės.

 

Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965.