mekas jonasmekas jonas



1


Jau buvo vasara, kai mes palikom Flensburgą.
Įlankoje jau būriavosi laivai, ir
ant pakrančių molų, ant vandens, ir ant žvejų laivų
mirgėjo šilima.
O kai mes dar toliau taip ėjome,
tolyn taip, ligi Glücksburgo –
ten jau triukšmaudamiesi maudėsi vaikai,
braidydami po tankų švendrių mišką.

 

Tolyn mus traukė.
Tik ką buvo praėjęs karas. Paskutiniai
sviediniai, paskutinieji bombų dūžiai
skardėjo dar atšlaitėse. Sudaužytomis stotim,
išdegusiais ir suanglėjusiais miesčiukais
judėjom mes tolyn, stumdydamiesi
tarp moterų, ir tarp vaikų,
belaisvių, ir sudaužytų, varganų kareivių,
būrių pabėgėlių,
sėdėdami karštoj tvankoj, suvirtę
ant purvinų grindų, ir alkani, ištroškę,
ir tiesdami rankas taip į kiekvieną šulinį,
vandens puoduką,
ir rinkdami ankstyvus, ir neprinokusius obuoliukus,
suodinus ir sudaužytus, nuo bėgių pylimo
ir pageležinkelio griovių.

 

Lėtai mes stūmėmės tą vasarą, sustodami
kiekvienoje stoty, ir prie kiekvieno tilto,
eidami pėsčiom, žemyn, per juodas kalvas,
ir siaurais laukų keliais,
nakvodami ant sudegusių stočių peronų,
anglinių bėgių.

 

Atsimeni gerai, kaip tąsyk mes, Hannovery,
gulėjome sudegusioj stoty,
žiūrėdami į šviečiantį birželio dangų,
klausydamies sunkių, pavargusių kliedėjimų,
geležinkelio kranų, ir miesto ūžesio –
gailaus ir vargano, pilno neramių žingsnių,
mirties ir liūdesio –

 

žiūrėdami į išblyškusią mėnulio naktį,
išvargusią ir nukankintą, sudegintą,
sulaužytą – dar neseniai išdidžią
Vidurio Europą.

 

Besimerkiančiom akim, ir nejausdami
nė vieno sąnario – sunkiam dundėjime ir nuovargy
mes stūmėmės tą vasarą tolyn į pietus,
ir iš kiekvieno miesto, iš akiračio,
iš kiekvienos stoties
dvelkė dar mirties ir dūmų kvapas –
ir vieniši ir skurdūs liudininkai,
sugriuvę ir sudegę tankai, įsitvirtinimų grioviai,
ir išsprogdinti vieškeliai,
ir bombų duobės vidury laukų, gilios
ir juodos mirties akys –
vieniši ir skurdūs liudininkai –
gulėjo po pirmom pavasario gėlėm.

 

Tolyn, tolyn vis stūmėmės,
per sudaužytus miestus, varganus akiračius,
išdegusių kaimų, patrankų ir sunkvežimių laukus,
plieno kapinynus;
ir okupacinės kariuomenės būriai,
margos sargybų lentos bolavo miestų aikštėse.

 

Tolyn mes stūmėmės,
žiūrėdami, kaip iš po plytų,
iš po griuvėsių rinkos išbadėję žmonės,
kaip iš po dulkių, margais kacetininkų marškiniais,
taryt mirtis, liesutėm ir plonytėm rankom,
kilo moterys, būriai vaikų.

 

Ir belaisviai sėdėjo vidury išdriskusių ir purvinų barakų,
baltoje saulės atokaitoj, dainuodami, ir lošdami
kortom – laukdami paskutiniųjų
laisvės sunkvežimių – namo!

 

Ir jaunas vokiečių kareivis – dar lyg vaikas,
dar lyg kaip vaikas – stovėjo
išdegusioje Hanavo stoty, žiūrėdamas
į krūvą plytų, akmenų, į plieno griaučius,
juodą sudegusio medžio stuobrį, kaminą, ir dulkes,
išplėštus lango rėmus, į kabantį žemyn
geležų ir plieno tinką –
vaikystės nuotrupas, ir liekanas.
Jo veidu liejos ašaros, taip kaip vanduo,
taip kaip vanduo.

 

Per sūrias šiaurės lygumas, tuščius laukus,
juodus Ruhro akiračius,
Vidurio Vokietijos miesčiukus – mes stūmėmės
tolyn į pietus. Ir štai –
tai buvo jau rugpjūtis – o gal tik liepos
pabaiga? – laikas išbluko –
mes buvom Würzburge.

 

Dar buvo rytas, bet ore
degė jau pati vasaros liepsna.
Pavargę mes stovėjom vidury perono,
žiūrėdami į stūksančius griuvėsių mūrus,
kalvų kauburius, ir vasaros
auksinę skaidrą.

 

Ir tada, staiga, mes jutome pakylantį troškimą
išeiti į laukus!
Mus traukė vasara, degantis Bavarijos dangus,
ir saulė –
ir, nešdamiesi savo prisiminimų liekanas,
savo varganus kelionės nešulius (mamos
įdėtą rankšluostį, sesers šaliką,
ir porą išblukusių jau nuotraukų) staiga
mes buvome pačiame sodų vidury.

 

Po tiek daug mėnesių, po mirties,
žiūrėjom mes į sodų atkalnes, medžius,
prisiglaudusias prie šlaito vilas,
dar netikėdami,
dar vis pilni kelionės, triukšmo,
svaigaus dundėjimo,
– ir obuoliai buvo nusirpę ir nunokę, ne žali,
anglėti, pageležinkelių obuoliai.
Mes buvome Bavarijoj.

 

Žiūrėk, – kalbėjo brolis, – kaip žali
laukai, kaip medžiai, kaip žali akiračiai! –
ir kopėme, aukštyn, aukštyn, į sodų viršų,
ir ėjome laukais,
tartum pakvaišę, gerdami laukinių rožių kvapą,
sodų pavėsį.

 

Čia vėl buvo gyvybė, kiekvienoje
obels šakoj, atkalnių vynuogynuose.
Ir žmonės,
merginos, moterys, savo spalvotom vasaros skarom,
ir įsirpę, tartum sodai, ir vyrai,
ėjo su pilnomis pintinėmis žemyn į miestą.

 

Apsvaigę vasaros žydėjimu,
gyvybe ir vynuogynų atkalnių kvapu,
sėdėjom mes atokalnėj, žiūrėdami žemyn,
į įsiraususią Neckaro vagą, Würzburgo griuvėsius,
žiūrėdami atgal,
į kančios, mirties ir nevilties metus,

 

stebėdamiesi kaskart prisikeliančios gyvybės
ir žemės jėga.

 

Mekas, Jonas. Reminiscensijos: Eilėraščiai. – New York: Fluxus, 1972.



4


Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,
ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.

 

Kassely mus pasitiko purvas,
balti medžio barakai, ir ruduo.
Braidydami po šaltą vandenį, perpūsti
lietaus ir vėjo,
mes lopėme kiauras barakų sienas,
rinkome išlytas alksnio malkas,
kalbėdamiesi apie šaltį, purvą,
ir besiartinančią žiemą.

 

Greit po to,
rūkdamas ant Wilhelmshohe kalvų, ant miškų,
atėjo sniegas.

 

Tačiau praėjo ir žiema,
ir vasara, ir dar ir kitą rudenį
ir vasarą žiūrėjom į atokalnėse griūvančius miškus,
stovinėjome šalia tramvajaus,
ar su mažyčiu maisto krepšeliu
mes laukėme ilgoj eilėj prie duonos,
prie pieno ar daržovių,
tampėme prikrautus anglių ratukus,
ar alksnio malkas.

 

Aikštės tvenkinyje maudėsi ir klykavo vaikai,
taškydamies po purviną ir juodą vandenį.
Mes vaikštinėjome mokyklos keliuku,
porelėm ir būriais, susikabinę rankom,
ar pagal maistinę, girdėdami
viduj bežaidžiančio ping–pongo dūžius,
Sipos ir Tonio balsą,
senas plokšteles ir girgždantį akordeoną.

 

Sekmadieniais išklysdavome į laukus,
ar stovinėjome žemai aikštelėje,
žiūrėdami, kaip vyrai mėto krepšio sviedinį,
karščiuodamiesi dėl kiekvieno taško, –
ar sėdėjome žemoj barako kino salėj,
žiūrėdami pigių komedijų, ir tada
pasipildami laukan, ir šaukdami, visu būriu
užtvenkdami pakalnę,

 

kur žemai, apačioje, kur jugoslavų salėje
grojo armonika, ir šoko. Iš laukų
sklido varlių ūkimas, ir daržuos,
tarpe gyvatvorių ir krūmų, klajojo
vieniši ir įsisvajoję žmonės,
žiūrėdami į tolumoje degančias, liepsnojančias
Kasselio šviesas, klausydamiesi
prabėgančių traukinių bildėjimo, –

 

kol vienądien, pavasariop, pradėjo vežti.
Atsisveikindami ir bučiuodamies,
ilgų kelionių, metų, vieno kambario,
vienos dalios draugai,
nešini savo varganais daiktais,
savo mažom relikvijom,
mes lipom į sunkvežimius, žiūrėdami
iš po brezento į pasiliekančius draugus,
žiūrėdami į nedidelį draugų būrelį,
keletą veidų, ir atitolstančius,
sustojusius prie aikštės žmones, –

 

paskutinįkart klausydamies
stovyklos triukšmo, žiūrėdami į barakus,
į kelio dulkes, debesį užklojantį
ir pasiliekantį – klojantį metus,
draugus ir praeitį, prisiminimus –
žiūrėdami, iš po brezento,
tylinčiom, kely įsmeigtom, akim.

 

Mekas, Jonas. Reminiscensijos: Eilėraščiai. – New York: Fluxus, 1972.

 


8


prisimeni, Ponia Marija – ta vasarą
ilgai ėjome temstančiom vasaros gatvėm,
šlaitu žemyn, ir kalbėjomės šiaip apie šį,
ir apie tą – ir Alda su Birute,
rinkdamos į glėbius saujas laukinių gėlių
ir miško lapų;

 

ir tu, Pauliau, – jūs nerūpestingi,
skausmo neliečiami, visad vaikai; tu,
berželiai vidury kiemo, praėjusių naktų
balti liudininkai, –

 

prisimeni, kaip ilgai
vaikščiojome, tą naktį, gėrėme kantinoje
coca–cola, ir tada, kartu, šokome aplink berželį?

 

Ir tu, mano baltas Meyence,
ir sunkūs krovinių, ir prekių laivai,
ir dūmai, ir lietaus purkšlės,
Bremerhaven.

 

Kur mano namai, kur kraštas mano, tėvynė?
Akiračiai ir miestai, upių tiltai,
druskinės šiaurės lygumos, vėjo malūnai,
ir rudens laukų platumos!
Aš išsinešiau kiekvieną sutiktą kvapą,
kiekvieną daiktą, garsą, trapų
ir kvepiantį laukų ir upių prisilietimą,

 

nešdamasis viską kartu, nuo pat vaikystės,
alkanas vis, vis nesustodamas,
prisirišdamas kiekvieno naujo susitikimo,
gatvės žibinto.

 

O, tu, plačioji, svaigalinga Amerika,
savo raudonais kalnais, sodriom upėm,
savo spalvotais miestais, išsiklojusiais
vešliuos, begaliniuose slėniuos,
ant upių ir vandenynų,
dundėdama savo uostais, degdama
savo triukšmingais, plieniniais miestais!

 

O, tu, Niujorkas, savo skambančias stiklo rankas
įmerkęs į minkštus debesis,
į begalinį lietų – savo triukšmingom
ir begalinėm gatvėm, savo ilgesiu
apraizgęs kiekvieną mano valandą:
kiekviena gatvė, kiekviena įlanka,
aikštės ir parkai!

 

Bear Mountain, Hicksville, Lake Iroquois,
mažyčiai Stony Brook namukai,
(atsimeni, kaip tąsyk rytą, žiūrėjome
žemyn nuo vilos, jausdami,
kaip kiekviena išgyventa minutė
smeigiasi gilyn, nebeišplėšiamai,
kaip gyvento, kaip išjausto dalis,
kaip nuosavo, brangiausio:
kaip namai) – –

 

Namai, namai. Kiekviena vieta,
kiekvienas akiratis, susitikimas, veidas:
kiekvienas sustojimas, pasižiūrėjimas –
susirišimas – namai.

 

Ar nedainavome tada, ilgesingai,
plaukydami ant Lake Iraquois – ir tavo
lino akys, Leonora, buvo pilnos vandens
ir mergautinio ilgesio, –

 

klausydamies ežero tylumos, žiūrėdami
į pakrantės medžius, ir taškydami vandenį,
pamiršę praeitį, ir laiką,
gyvendami akimirka –
ar sėdėdami prie Camp Oscawana, žiūrėdami
į Hudson, mėlynus kalvų kauburius,
į Connecticut naktį, pilną plačios, šimtmetinės
tylos – ar nebuvom tąsyk pasinėrę
vien tik į naktį? –

 

ir vėliau, nusileidę žemyn, į paplūdimį,
sėdėjome visi ant pakrantės, dainuodami,
patyliuku, ir sau,
būdami neatplėšiama nakties
ir pakrantės dalis.

 

Sakyk, Leonora, ar galvojai tąsyk apie namus?
– ar, žiūrėdama į baltas pakrančių atbrailas,
į žalius akiračius, ir vakarą – (Denyje
buvo pilna žmonių, ir šoko, ir kažkas dainavo,
ir grojo bandžo. Mes stovėjome prie atramos,
klausydamies muzikos, žiūrėdami į liepsnojantį
Palisades lanką, gerdami svaiginančią, mistišką,
skausmingą Amerikos naktį,
užburiančią ir kerinčią, nebepaleidžiančią,
apgaubiančią, paneriančią, trinančią prisiminimus,
trinančią ilgesius, praeitį, traukiančią
į save, į pat vidurį,
ir žmogus vis grojo bandžo
ir kažkas dainavo, ir šoko, ir liepsnodamas
degė Palisades lankas, ir naktinio Niujorko šviesos) –

 

O, ar nebuvo kiekviena vieta,
pamatymas, sustojimas – kiekviena minutė:
namai?
Ar nebuvo skausmingas kiekvienas atsiskyrimas,
ar nebuvo: namai?

 

Ar nebuvo viskas vien susirišimai,
vien susirišimai ir atsiskyrimai?

 

Neklausk manęs. Nei atsakyt ką turiu.
Alkanas vis, ištroškęs, gerdamas godžiom akim,
ir nepasotinamom, kiekvieną naują akiratį,
kiekvieną veidą, upę, aikštes ir tiltus,
prisirišdamas lygiai prie visko, ir skausmingai
ir plėšomas, kai atsiskirdamas.

 

O, kriskit, kriskit, baltas
praeities sniegas! O aš einu vis
toliau, kur traukia mane kelionės, nepažįstami,
nauji akiračiai, miestai ir žmonės, –

 

vis tolyn, vis tolyn vis keliaudamas,
nežinodamas ko, nežinodamas kur –
nežinodamas – nežinodamas – tik širdis
vis tolyn ir tolyn akimis vis į tolumą žiūri,
į kiekvieną mėlyną dūmų valkstę, į kiekvieną
naują medį, veidą:

 

Bet ne!

 

Ne, ne tas medis; ne, ne tas dangaus mėlynumas;
ne, ne tas veidas;
ne, ne tie dūmai!

 

Vargas, vargas, vargas.

 

Mekas, Jonas. Reminiscensijos: Eilėraščiai. – New York: Fluxus, 1972.