Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Esama lyg ir paradokso, kalbant apie Arno Ališausko poezijos recepciją: dešimtmetį buvęs vienintelės plonos knygelės autorius, jis ne kartą pristatytas tarptautinei literatūrinei bendruomenei kaip įdomus šiuolaikinės lietuvių poezijos atstovas. Prieš vienuolika metų pasirodžiusi jo „Prisukama karalystė“ man irgi paliko stipraus debiuto įspūdį. Sekiau šio autoriaus publikacijas. Laukiau knygos.
Prieš dešimtmetį pokalbyje su Rimvydu Stankevičium Arnas Ališauskas save ir pašnekovą yra įtraukęs į kultūriškai perinterpretuotą „dvasininkų“ luomą („Literatūra ir menas“, 1997 01 04, p. 4–5). Jis turėjo omeny kūrybą, gaudančią dvasią. Kaip orą, būtiną gyvybės sąlygą. Bet „Prisukamoj karalystėj“ (1996) įsiplieskę apokaliptiniai laužai jau turėjo ženklinti deguonies deficitą.
Pirmasis A. Ališausko poetinio pasaulio išskaistinimas vandeniu davė netikėtų rezultatų: „žvėrynas ištrūkęs iš luoto jau lipa į kalvą“ („Rentgeno nuotraukų albumas“, p. 16) – Nojaus išvis nematyti (gal buvo surytas) – o tie, kurie luotan neįsiteko, mutavo į žuvis. „... o tu pasakyk / Pamokslą žuvims – / Tos gi iš viso negirdi, juo labiau / Po vandeniu, tarp skenduolių, dumblynų, maurynų, / Geriausiu atveju – pagoniškai graikiškų nuolaužų, / (...) / Ar gražiausias istorijas porinsi, / Ar žiauriausiais regėjimais gąsdinsi – / Nieko negirdi: žiopčioja, spokso nemirksėdamos, / Retkarčiais išneršia – viskas“ („Du šventieji: Antanas“, p. 46). Taigi naujajame A.Ališausko poezijos rinkinyje parabolių su žuvų, žvėrių figūromis daug, šie gaivalai vislūs, o paukščių mažėja. Todėl Antanas Paduvietis ginčijasi su Asyžiaus Pranciškum dėl nuopelnų dangaus karalystei. Sparnuočiai ir taip dangun pašaukti: „ne vienas per pilnatį ir dingo / tiesiog į dangų iškeltais delnais“ (p. 37). Šis laikas ir geografinė vieta nepalankūs sparnuočiams: „Aš žinau: Lietuvoj paslapčia dar aukojamos gervės“ (p. 15). Eilėraštis „Ornitofobija“ įtvirtina donelaitiško pasaulio chtoniškus personažus dievo tarpininkų vieton: „ir vietoj paukščių žiurkės gieda krūmuos“ (p. 37). Citata iš kito eilėraščio: „Ir driežai prijaukinti metus man naujai atkukuoja“ („Įsiklausymai“, p. 17), na tai kas, kad šiandieninis Kristijonas, lyrinio pasakotojo sūnus, nori gyvent ten, kur žieduojami paukščiai (p. 59). Plaučius pakeitė žiaunos, kalbą – žiopčiojimas, karštą kraują – šaltas. Reikia vandenį išgarinti, drungnuosius pakaitinti.
Taigi ugnis – tobulesnis išskaistinimas. „Bebrai“, statydami užtvanką, savo gyvenimo gerovės konstrukciją, net nenumano, kad sukrautoji rąstų krūva yra statinys, puikiai tinkantis kremacijai. Tereikia akies lęšio, fokusuojančio į viena du žodžius, tampančius kūnais: „šviesa“ ir „įspįsta“ (p. 55):
Aš kažką panašaus man atrodo skaičiau kažkada
Vienalytis
Bandė keistis pasaulis ir bandė gyventi bet naktį pakilo
vanduo
O po vandeniu griežia žiogai ir vaikelis nelaukiamas
Įsikibęs į moteries kailį pravirksta lyg dumbliais
lyg suodžiais
Kurie dauginas žymiai greičiau negu žmonės
bet žymiai lėčiau negu žodžiai
Ir jau jais it statybiniu skiediniu užtinkuojamos
trūkusios kaukolės
Traška nendrės daugėja ugnies ir numirti apleidžiamas
tranas
Laikas kilt Nesiblaškome Taupom deguonį Eime
- – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Iš daiktinių įrodymų liko tik rąstas su vaiko dantukų
žyme
Visa kita emocijos Baimė Bebrų užtvankos liekanos
Tvanas.
„Bebrų užtvanka“, p. 33
Sparčiai deginamas deguonis naująjį rinkinį „Rentgeno nuotraukų albumas“ pripildo dusulio, švokščiančių dumplių slėgio (p. 9, 30, 13, 57, 64–65). „Dvasininkas“ šiame kontekste įgyja širdininko, astmininko diagnozę. Pavasarį („Pavasaris“, p. 50) ir rudenį, kylant vėjui, ligonis apkausto pralaidžią savo šildymo sistemą: „prieš rudenį apskardinta širdis / Kad skersvėjai gyvybės neištrauktų // kad slėgį atlaikytų venų sklendės“ („Rudeniniai širdies permušimai“, p. 7). Apokalipsė nebūtinai visus ištinka vienu metu. Ji įsėlina tarytum liga pas kiekvieną atskirai. „Grupinių rentgeno nuotraukų nebūna“, – tvirtina autorius („Metai“, 2002, Nr. 4, p. 6), savo knygos pirmąjį skyrių pavadinęs „Grupine nuotrauka“. To paties pavadinimo eilėraštyje apokaliptinį žirgą su raiteliu keičia „berniukas ant pagalio raitas“ (p. 30), lydintis myriop. Baigiančios suktis karalystės mechanizmas šioje knygoje vis dažniau primena žmogaus siluetą (ypač antrajame knygos skyriuje „Lapai“). Tokius jo kontūrus, kokius duoda X spinduliuotė, vos matomu rūku negatyve pažymėdama mėsos, raumenų apvalkalą. Košdama kaulus, tankesnę materiją, ji meta baltą šešėlinį tinklą (išeina lyg ir pozityvas). Tai architektonika, kuria laikosi fizinis kūnas. Pagal A.Ališausko poetikos logiką ypatingos šviesos skvarba ieškoma esmingesnės struktūros: kažkur tarp krūtinės narvo ir kaukolės skliauto. Ji lokalizuojama „aukštutiniame kambaryje“, bet kamera, pasiskolinta iš Meko, ironiškai klaidžiojanti nuo smilkstančios cigaretės tarp pirštų iki vaikiškai mėlynų herojaus akių, čia tik klaidintų („Jeigu“) – tokias juosteles X spinduliai apšvitina per kameros sieneles... Pasitelkiamas kitų dažnių šviesos ekspozicijos ilgis, prilygstantis savo trukme gyvenimui: „ilgai tylu kol vieną dieną vėjas / įėjęs per duris išeis per kaukolę“ (p. 21). Kartu su plaučių ventiliacija cirkuliuoja jokiomis nanotechnologijomis neužfiksuojamas dėmuo, kuriam garuojant, atsiranda tuštuma kaip mirties prieangis (galbūt tuštumos estetika sąlygoja knygoje įsivyravusią punktyro su didesniais tarpais tarp eilučių skyrybą):
Dar prisiminiau rusą kaimyną – paklaustas kaip gyvas
Jis sakydavo „pusto v mojej grudnoj kletke tak pusto...“
Man taip pat – viskas taip ir be jokio vertimo:
Pusto mano krūtinės narve – pusto pusto ir pusto
„Lapai“, p. 91
Tai vienas stipriausių knygos eilėraščių, kuriame Sizifo mitas transformuojamas į beprasmišką kiemsargio kovą su vėju, grėbstant rudenio lapus. Ruduo, kuriuo baigėsi pirmasis A.Ališausko rinkinys, antrajame tebesitęsia, pustymas stiprėja („Nesandarūs langai – / Tai kaip nesandarūs plaučiai: košia kiaurai / Amžinai / Amžinai šalta, net vasarą“, p. 92). Benamystė, ubagystė (p. 19), slaptõs rezistencijos jausmas (p. 64–68, 92–93) čia yra vigilijos sąlyga, nepakeliamos laisvės abejoti pasidavimas į nelaisvę (jei žaistume kalbų sąsajos žaidimą, „v plen“ – plėnims). Bet vilčių likučiai labai apgailėtini: „Ei ar yra kas nors? / Yra / Tik užrašas ant sienos / „Dievas yra“ / Daugiau nieko“ („Dievas yra“, p. 93). Paskutiniuoju savo rinkinio eilėraščiu A.Ališauskas kūrybiškai perrašo (varijuoja) vieną T.Venclovos eilėraščio „Po paskaitos“ motyvą: „neišvaizdi Depression Gothic arka / ar piktžolės po balkonu, kur būta / aptriušusių auksuotų raidžių: Deus / Conservat omnia. Ir to gana...“ „Rentgeno nuotraukų albumas“ baigiamas ne tokia nuolankia pozicija. Kažin ar „to gana“, jeigu eilutės „Dievas yra“ autorius prasilenkia su beldžiančiu (ir kas beldžia – Kristus ar koks nors ainis?). Uždaro rato įspūdis, pažįstamas iš „Prisukamos karalystės“. Pelijantys pergamentai tėra pasirinkimas beveik be alternatyvų, nes nieko tikresnio nerandama šitoj regimybės iliuzijoj. Tiesa, yra dar žvaigždės (irgi, beje, jau užrašytos – kad ir Karaliaučiaus genijaus), kurios sustabdo goslią ranką („šiąnakt kaip niekad žvaigždės atsispindi / / – – – – – – / / atsek man užtrauktuką / / ne“, p. 21, taip pat eil. „Piligrimas“). Ir yra širdgėlos lapų rankiojimas.
Neatsitiktinai „Kiemsargė vardu Marija“ (p. 22) yra susakralinta profaniška istorija, o ne atvirkščiai. Sakramentalijos profanuojamos tada, kai aliejus „nuo piktybinio dvasios augalo“ (p. 29) skiriamas „skylutei tarp kojų patepti“ („Lietuva išskaptuota iš bulvės“, p. 14). Tada ir prasideda Tomo Netikinčiojo pirštų kaišiojimas „į visas įmanomas skyles“ (p. 48), siekiant rasti anos žaizdos paširdžiuose gylį. Savo kaukolės nuotraukos meditavimas, akyla savistaba vietoj esmės teduoda asmenybės išsišakojimo vaizdą: „Mano kaukolėliukės celėje / Linksmas girtas vienuolis šoka. // Tai jam gera tai jam negera / Tai jam dievas per šonus lenda, / Tai priglunda kaip vaikas švelniai“ („Aštuntoji diena. Autoportreto korekcijos“, p. 29). Vienuolis, vaikas, „lėbautojas“... mažasis Kristus („Ėdžios“), galų gale instinktui paklūstantis Dievo imituotojas, daiginantis gyvybę vos ne iš burnos (pasaulio radimosi iš Žodžio transformacija):
vėlyvas pavasaris tarp žolių užsimerkus aukštielninka
nužydėjusios pienės galva ant tavo pečių
krinta žiedlapiai pienių pūkai tau į burną dar leidžiasi
limpa ir veliasi – springsti spjaudai
kol išspjaudai visus iki vieno
kitaip ir nebūna
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
kurio ir kodėl gi iškart neišspjovei –
sudygo
– – – – – – – – – – – – – –
man
– – – – – – – – – – – – – –
per skruostą aronijų sultys
„Mano Domini 2005“, p. 44–45
Šiame rinkinyje savotiškai perkuriama tautosakinė kraujo ir pieno formulė. Šių skysčių samplaika yra vyro sėkla, galinti įgyti kūdikio, meilės pažado pavidalą. Geismas, išliekantis net tada, kai meilė blėsta, sukuria trečią, kuris kraujuoja, kai du tolsta vienas nuo kito:
...leidžiasi vyro delnai
slysta žemyn violončelei per strėnas vilkei
maitinančiai savo vaikus
seilės lašas nuo snukio ir pieno nuo spenio
tas – tai su trupučiu kraujo
(....)
vaikui smūgis delnu į skruostą į kitą trečiąją akį
„Mano domini 2005“, p. 43
„Mano Domini 2005“, vienu centrinių knygos eilėraščių, grįžtama į miesto (Romos, Vilniaus – nesvarbu) atsiradimo iš nuodėmės, iš žvėries mitą. Čia sušvyti A.Ališausko taip mėgstamas žaidimas homoformomis („vienas myli kitas leidžiasi mylimas / kuris? kuris labiau? kuris dar labiau? dar žemiau? / abiems skauda abu leidžiamės“, p. 43). Pienės ir aronijų sultys – pieno-sėklos ir kraujo metonimija. Gimimo ir mirties: „nes ten kur vaikas pupą pasodino / jo motinai išdygs raudonas dalgis“ (p. 38). Pagal biologinį išstūmimo dėsnį. Gal iš čia ta „laikrodžio persukimo“ (toks eilėraštis buvo pirmojoje knygoje) baimė: „Bijoti turėti vaikų – turėti vaikų“ (p. 56). Gal dėl ryšio netikrumo, išsiskyrimo gėlos, kurios tas pats vaizdinys sapnuojamas ir po vienuolikos metų. Iš pirmosios knygos: „Bet aš girdžiu kaip guli nerūdydamas / Sidabro žiedas šulinio dugne“ (p. 29). Ir naujajame rinkinyje: „Kai net per miegus lauki ir meni / Sidabro žiedą amžinai nuskendusį / Šešių žiedų gilumo šuliny“ (p. 7). Dar nuostabiau – išsiskyrimo baimė skanduojama tiesiog identiška ritmine grafika: „atsibudai ir tyliai pasakei / kad buvo daug žalios kad išsipildė...“ (eil „Paryčiais“ iš „Rentgeno nuotraukų albumo“, p. 85) ir „Tu susivėlus kaip Magdalena / Norėjai miego ir tingėjai keltis...“ (gęstančios meilės eilėraščių triptichas iš „Prisukamos karalystės“, p. 30). Čia aš nesiryžčiau konstatuoti autoriaus poetikos stagnacijos, priskirčiau šį reiškinį patirčiai, transliuojančiai save tokio pat dažnio bangomis nepriklausomai nuo praėjusio laiko. Tačiau „Rentgeno nuotraukų albume“, jau neminint tebeveikiančio mechaninio gaidžio (p. 14) išties yra eilėraščių, lyg išplėštų iš pirmosios knygos („Rudeniniai širdies permušimai“, „Laiškas iš amforos“, „Užsitęsęs fragmentas: dešimt – trisdešimt vieneri“) arba tos knygos lygio nesiekiančių („Pabėgimas iš Nojaus laivo“, Dvi impresijos, „Įsiklausymai“, diptichas „Šventos Bernardos įlanka“, „Infekcinė“ ir kt.).
Susidaro įspūdis, tarsi A.Ališausko antroji knyga vėluotų, turint galvoj jau „nudainuotą“ Lietuvos panašumą į bulvę (E.Ališankos, D.Čepauskaitės ir kt.) eilėraščiuose „Lietuva išskaptuota iš bulvės“, „Bulvių valgytojai“; neatsikratant literatūriškumo įspūdžio eilėraščiuose „Gladiatorius“, „Junga“, „Ėdžios“; atpažįstant D.Kajoko poetikos sekimus, nesvarbu, su paskyrimais poetui ar be jų, eilėraštyje „Sapnavau“: „svirbelių pulkas – / Tikriausiai sapne nužudytojo siela / (...) Svirbiantys taip paprastai ir skoningai – / Pilkai / Su trupučiu violetinio“ (p. 57), „kavinės staliukai / Prie jų du vyrai ir moteris / Pagyvenusi gražus balsas / Rūšiuoja gintarus“ (p. 51); galų gale gluminamai stabtelint prie eilėraščio „Vagys“ ir atsiverčiant viršelį pasitikrinti, ar ten neparašyta „K.B. įtariamas“. Juk ir rentgeno nuotraukų ten esama. Noriu tikėti, kad knygos pavadinimo idėją A.Ališauskui pakuždėjo ne M.Martinaitis ir ne J.Kunčinas, o nelaimingas vizitas į polikliniką, kur, prieš atliekant nosies daubų punktuaciją, buvo padaryta galvos rentgeno nuotrauka, į kurią žiūrint vis grįžtama „Hamleto“ duobkasių scenon.
Arba sapnais nusiiriama į praeitį, tolimą, siekiančią Kaino ir Abelio konfliktą, ir artimesnę, menamą adresu – Komjaunimo trylika. Užsitęsusi paauglystė ir trisdešimt metų šaukimas užkimusiu balsu nebegyvenantiems ketvirtajam bute: „Mama išmesk kamuolį“ (p. 56). Tai lyg paaugusios eilutės iš pirmosios A.Ališausko knygos: „Užsirišę akis mes ateiname gedulo žaisti / Čiūčia liūlia sūneli labanaktis motina mama“ (p. 33). Lyrinis jausmas keičiamas naratyvu, nelengvai vaduojamasi iš klasikinės eilėdaros muštro, bet komanda „laisvai“ anaiptol ne visada tampa nuostabą keliančia poezija. Kadaise pats Arnas citavo Milaną Kunderą, teigusį, jog poetai paklausūs yra jaunose kultūrose, o šioms bręstant, lyrinis paveldas tampa užsitęsusia vaikyste arba suvaikėjimu („Lietuvos rytas“, 1998 05 19, „Mūzų malūnas“). Lyrika šioje knygoje gesinama ir stipriu socialinės tematikos šarmu (emigrantų, kalinių, neįgaliųjų, ligonių, ubagų, persekiojamųjų figūros).
Mėginu rasti argumentų, neleidžiančių pasitvirtinti romantiškai nuostatai, esą geriausia poezija parašoma iki trisdešimties. Dalį jų, manau, bent jau citatų pavidalu, galima aptikti šioje recenzijoje. Jei žvelgtume į knygos tekstus kaip į kardiogramą ir kalbėtume medikų slengu, galėtume teigti, kad geriausi šios knygos tekstai (be jau minėtų „Lapai“, „Dievas yra“, „Dvidešimt keturi kadrai“, „Slėpynės“, „Gimtadienis“, „Paryčiais“ ir kt.) neleidžia įtarti žemo širdies voltažo. Dusulys ar ligos istorija, kaip meninės raiškos priemonės, nesietina su autoriumi ir jo galimybėmis. Aukščiausiai iššaunančių tekstų („S“ dantelių) ir silpnų („Q“ dantelių) pusiausvyra išsilygina per vidurį einančioje izolinijoje, kuri būtų talentas + gyvenimas su pasirenkamomis ir nepasirenkamomis aplinkybėmis. Kol ji yra, rašykime „sana“ ir brūkštelėkime preliminarią kito vizito datą. O pakeliui į registratūrą išsisekime tuos lapus, kurie neabejotinai yra mūsų „ligos istorijos“ dalis. Manieji lapai – „Sniegas Vėlinių dieną“, tiksliau, močiutės basos pėdos ant Vėlinių sniego, einant aplankyti pusseserės kaimynystėje (jau mirusios), ir dar: „Vakaras vertas novelės dviese kai tylima kai / Šaltas ir tuščias ir gruodinas į Vilnių pro Širvintas kelias / Kai vėl priartėja kadaise nutolę liūdni laiškai / Botanikos vadovėlis „Živago“ plonais viršeliais“ (p. 35) Botanikos vadovėlio viršelį tiesiog matau. O štai šito – Živago – atpažįstu net kvapą. Gal čia mūsų bendro daktaro pavardė?
Literatūra ir menas
2007 08 31