Accessibility Tools


zagrakalyte melerzagrakalyte melerAgnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Traukia mus, masinamai traukia ir provokuoja Alisa bei visokie ten kreivi veidrodžiai, kuriems pradžią tikriausiai pasiūdino nuogojo karaliaus siuvėjų rankomis Hansas Kristianas, o šiam tai jau tikrai kibirkštį skėlė liaudiški giliamintijimai. Kai nori pasakyti visą tiesą, ištari „Alisa“, tada visi žino, kad tai netiesa, bet iš tikrųjų – gryniausia tiesa, tik kreivai... Va čia tokia gudrybė... Todėl Agnės Žagrakalytės knyga „Visa tiesa apie Alisą Meler“, skelbianti, kad „nėra tokios Alisos Meler. (Netikit pragūglinkit). Tad nėra ir jokios tiesos“, kalba vien tik apie ją, lyrinę heroję, stulbinamai panašią į nelyrišką autorę. Kalba dviem būdais – eilėraščio ir anekdoto (redaktorė mano – pasakėčios, komikso) formomis. Kai pradedi skaityti, ryškūs skirtumai tarp tų formų vaidenasi, bet kuo toliau...

 

Ir eilėraštis, ir anekdotas/komiksas mėgina visaip šmaikštauti ir žaisti, svaidydami juokelius, įterpdami žemųjų socialinių sluoksnių „raiškos“ priemonių, tyčia prižemindami ir subuitindami aukštesnius polėkius, tinkančius poezijai prie veido. Kai kurie pėdų mėtymai, kalbos klaidos ir dar visokie „pribombasai“ veikia įvairiomis kryptimis – truputį nervina, truputį išveda iš pusiausvyros, truputį palieka skaitytoją kvailio vietoje. Imi ir sau prisipažįsti, kad kažko čia nesupranti. Tada skaitai dar kartą. Ir jau supranti. Labiausiai supranti, kad pasakymas apie knygą „Viskas čia rodos sumalta, bet viskas taip ir vyksta. Kuo graudžiau, tuo juokingiau, ir atvirkščiai“ – beveik gryna tiesa. To graudumo daugiau nei juokingumo. Jei tokį Alisos tekstą paduotum psichologui, diagnozuotų sunkią depresiją, kurios priežastys – vienatvė, susvetimėjusi aplinka, ilgesys, pamato išslydimas iš po kojų... Na, daug galime diagnozuoti, bet ne medikai mes, neimsime dabar tų tekstų skalpeliais pjaustinėti. Galime tik pacituoti tą graudumą. Eilėraštis „Taip tylu taip tylu kad tuoj rėksiu“:

 

Pakvėpuokit, prašau, man į kaklą
į paausį man pakvėpuokit.
Dar mylėdami,
jau smaugdami,
prisivydami, bėgt nusisukę –
man visai nusispjaut, tik
į kaklą, man į kaklą, kas nors,
pakvėpuokit.

 

Labai mažai knygoje eilėraščių be pavadinimų, nes pastarieji yra be galo svarbūs – jie jau yra dalis eilėraščio, dalis emocijos. Didžioji dalis. Skaitai pavadinimą – jau galvoji apie tai, ką jis tavyje pabudina (pvz.: „tekstilinis tekstas: kas išsiuvinėta ant kraitinio bobutės rankšluosčio, XX a. pr.“). Komiksai – be pavadinimų. Tai nieko iš anksto negalvoji, tik linksma dar prieš skaitant, nes gerai yra anekdotai, nutraukia kaip kempinė dalį liūdesio. Nors ir vėl – kaip pažiūrėsi. Visokios žinomos to žanro klišės, pvz., „Eina Alisa mišku ir ...“ jau lyg ir duoda užtaisą, jau šypsaisi, o va įsiskaitai, pabūni su tekstu... Visai nedurnas.

 

Nemunas, 2008-11-06