tamosaitis vitaminutamosaitis vitaminu        Regimantas Tamošaitis, Vitaminų pardavėjas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

        Pasirodė dar viena knyga – Regimanto Tamošaičio „Vitaminų pardavėjas“, – kurios žanras tituliniame puslapyje įvardijamas kaip „esė“. Autorius galėjo savo žanrą įvardyti ir kaip trumpas noveles, nes jose sąmoningai žaidžiama išmone ir juodąja fantazija. Novelė – tai jau ne esė. Tarsi statusas kitas, aukštesnis. Tarsi ji arčiau literatūros. Tačiau autorius renkasi „autsaiderių“ žanrą. Kodėl? Eseistas Elwynas B. White’as yra pastebėjęs, kad „rašytojas, kurio žvilgsnis gludinasi sekdamas Nobelio premijas ar kitus žemiškuosius triumfus, geriau tegul rašo romanus, eilėraštį ar pjesę“. O ką daryti eseistui? „Eseistas ims klajoti be tikslo, tenkinsis savo laisvu gyvenimu ir džiaugsis tais malonumais, kuriuos savaip teikia nedisciplinuota egzistencija.“ Mano galva, R. Tamošaitis, kaip autorius, yra tiesiog užburtas ir savo tekstų herojaus nedisciplinuotos egzistencijos teikiamų malonumų, ir savo paties, kaip rašančiojo, tokio eksperimentinio rašymo teikiamo džiaugsmo. „Tas geras palengvėjimo jausmas – griauti kalbos statinius, versti minties monumentus, tikrinti visų idėjų tvarumą... Yra laikas kurti, bet yra ir laikas griauti. Arba tiesiog žaisti“, – sako jis, apsibrėždamas savo stovėseną (ar sėdėseną su šaukšteliu) kūrybos atžvilgiu ketvirtajame viršelyje. Kiekvienas kultūros kūrėjas žaidžia, pasakytų Johanas Huizinga. Kaip sportininkas. Bet eseistas –­­ žaidėjas par excellence.

        Ir tegul kiek prityla skeptikų murmesys, kad iš laikraštinės spaudos išniro dar viena knyga. Visame pasaulyje tai įprasta. Esė žanrui suklestėti JAV padėjo būtent laikraščių kultūra. Pagal laikraščių stilistiką čia susiformavo netgi skirtingos esė kryptys. Viena jų – iš humoristinių stulpelių laikraščiuose tradicijos (Benchley, Thurberis, Parkeris, Brownas, Adamsas ir kt.). Kita –­ džentelmeniškai elegantiška, sekanti F. S. Fitzgeraldo džiazo epochos kultūros tradicija – atspindėjo „New Yorker“ stilių (White’as, Lieblingas, Mitchellas). Laikraščiai „Partisan review“ ir „Contemporary“ puoselėjo energingą ir kovingą esė stilių. Pokariu esė žanras JAV išgyveno aukso amžių – eseistas buvo suvokiamas kaip viešas intelektualas, galintis pasisakyti apie viską, pradedant politika ir kultūra, baigiant asmeninio gyvenimo klausimais. Iki šiol JAV kasmet yra leidžiamos knygos – geriausių esė, surinktų iš įvairių laikraščių rinkiniai.

        Ir mudu su Regimantu daugiau kaip prieš dešimt metų, apsvaigę nuo griežtų akademinių tyrinėjimų slėgio, staiga pasukome laikraštinės kultūros link, tiksliau, atitipendavome prie „Literatūros ir meno“ redakcijos, kur mus kuravo, skatino ir redagavo atsakingas už intelektualiąją kultūros šerdį „guru“ Vytautas Rubavičius. Buvome jo augintiniai. Skaitėme ir vienas kito tekstus. Kartais išsikirpdavome ir įsidėdavome į „papkutes“. Kaip šiandien pamenu, buvo pats žodžio „postmodernus“ bandymo įsilieti į mūsų kasdienį diskursą apyaušris. Jauni energingi šiauliečiai išleido žurnalą „Postmodernizmo eskizai“, kur bandė analizuoti postmoderno klausimą per teorijos prizmę. Ir tada Regimantas „Literatūroje ir mene“ išleido tokią mielą ir mįslingą esė apie viščiukus. Be galo apsidžiaugiau –­ išsikirpau ir nutempiau ją studentams kaip praktinio postmodernaus rašymo pavyzdį. Netgi Herkus Kunčius tuo metu rašė dar „patyrimiškai“. Tos esė neradau šioje knygoje, ją tarsi užklojo laiko dulkės, liko tik vienoje iš mano „papkučių“. Ją kas keleri metai tvarkydama popierius vis dar surandu ir vis dar ateičiai pasilieku. Taip, matyt, labiau romantiškos moterys pasilieka džiovintas gėles, kartais – net amžinybei. Bando įveikti nyksmą. Laikraštiniams tekstams nutinka tas pat, kaip ir gėlėms. Nesulipdyti į knygą, jie pranyksta kaip dūmai, lieka tik nuobiros skaitytojų atmintyje. Suguldyti į knygą, atgimsta ir įgauna naują kvėpavimą. Kas dėmesingai skaito eseistų knygas, pastebės, kad tai jau ne tie patys tekstai, kurie buvo anksčiau, o kitokie, atgiję, suradę vienas kitą ir patys save. „Po to mes pasenome, ir visos mūsų mokslinės studijos neteko prasmės“, – baigia R. Tamošaitis esė „Imperatoriaus kostiumas“. Knygoje ši frazė nuskamba visiškai kitaip negu laikraštyje. Iš esmės – tiksliai ir fundamentaliai. Tarsi reikšmingiau.

        „Norėčiau išleisti R. Tamošaitį, –­ sako man vienas literatūros apžvalgininkas, įtariu, kad nepritariantis postmodernizmui, –­ bet kad jis rašo nei šį, nei tą. Apie tuos bulvių žmones ar Kepenų gatvę.“ „Rašo įdomiai, – murmu, – daug netikėtų minties judesių.“ Bet dar nemoku suformuluoti pagrindinės tezės, kuri apibrėžtų šio autoriaus kūrybos esmės trajektoriją. Prašviesėja, perskaičius esė „Paskutiniųjų dienų šventieji“. Naratorius čia apmąsto Eugene’o Ionesco kūrinį „Oriflamme“, gilinasi į vyro bei žmonos dialogus apie jųdviejų santykius ir jų miegamajame gulintį prieš dešimt metų nužudyto žmonos meilužio lavoną. Kodėl taip dera R. Tamošaičio tekstai prie E. Ionesco sumanyto siužeto? – mąstau. Jei gali būti „absurdo drama“, tai gal gali būti ir „absurdo esė“. Ko gero, būtent tokias R. Tamošaitis ir rašo. Šiose „absurdo esė“ veikia vienu kartu neapsakomas pagrindinis pasakotojas. Jis prisistato kaip bulvių žmogus to paties pavadinimo kūrinėlyje. Čia papasakojama valgymo, kaip asmens tapatumo vertės, filosofija, kuri primena arba pratęsia, praplečia ar suteikia naujų niuansų valgymo koncepcijai, sukurtai Herkaus Kunčiaus romane „Ornamentas“. Tačiau kitos esė šią „valgau, vadinasi, egzistuoju“ prielaidą tuojau paneigia, nes uoliausia pagrindinio pasakotojo veikla – tai įsimąstymas į pasaulio pinkles ar savo paties vidinę tuštumą –­ pasigirsta rytietiško dzeno gaidų („ūkanotais rudens vakarais mėgstu kontempliuoti Tobulą savo Širdies Tuštumą“, p. 115). Nemažai laiko jis praleidžia stebėdamas virtualią kompiuterio realybę, gudrų draugužį žiurkėną. Kartais pagaudo baltas pelytes, išvyksta į provinciją pasižmonėti (pasipasakoti, ką tuo metu veikiąs), pats labai stebisi, ko čia blaškosi, nes jaučiasi tarsi „dvasia be vietos“ (p. 158). Pasakotojas vis jaučiasi kabąs efemeriškoje erdvėje ir kartais suabejoja savo realumu ar asmenine tapatybe. Pasivadina jautriu egoistu su psichopatiniais polinkiais ir vyksta prie jūros, „norėdamas susikurti savo asmenybės portretą ir pailsėti nuo žmonių pertekliaus“ (p. 109). Absurdiška savijauta jam, regis, miela ir sava. Šitaip jis jaučiasi tarsi žuvis vandeny. Tačiau į knygos pabaigą šis buvimo efemeriškumas ima nykti, bent jau priblėsta. Tiesiog išmuša „laikas krosnis kūrenti“. „Krosnys juk kūrenamos malkomis, o ne žodžiais“ (p. 172). „Ilgą laiką mano kūryba buvo tik popierinė, dabar ji įgijo konkretaus realizmo, –­ pasakojasi naratorius savo skaitytojui. –­­ Tarytum gyvenimas pasidarė tikresnis, kietesnis. Dūmais pakvipęs“ (p. 173). R. Tamošaitis knygą užbaigia visiškai netikėta gaida. Pasirodo, šis absurdo žmogus tik pats save ar skaitytoją mulkino, kad gyvenąs popierinėmis tiesomis, ir tikino esąs apsėstas transgresinio egzistencializmo, nes vos atmerkęs akis kartais imdavęs kraupiai rėkti. „Juk prabudęs žmogus nesupranta – kur jis atsidūrė, kam viso šito reikia, kurio galo jis čia turi būti! Viskas čia taip svetima, kieta nejauku, nemiela“ (p. 56). Paskutinė knygos esė „Vis dar čia“ pasakoja apie kitokius naratoriaus nubudimus – apie bandymą nubudus susirinkti išsprūstančius sapnus:

        „Ilgai guliu ir žiūriu tamsoje į savo nuostabią moterį. Nuo jos atsiskiria keistas šešėlis ir kaip lapė nubėga takeliais į stepių lygumas. Ji per miegus pasimuisto ir spiria jam įkandin.

        Nematau, kur nubėgo. Šakalas!

        O ji vis dar čia...“ (p. 194).

        Tiksli, poetinė, kiek rytietiška gaida suteikia skambesį ir visam eseisto virtualiajam pasauliui.

        Jeigu būčiau režisierė ir galėčiau sukurti kino filmą, tarčiausi su R. Tamošaičiu dėl galimybės panaudoti kelias jo esė kaip trumpametražių filmų scenarijus. Atrodytų, iš „Dantisto“ ir „Pokalbio“ išeitų puikūs absurdo filmukai, atskleidžiantys susvetimėjimą ar bendravimo keliamus sunkumus. Rašantysis nuosekliai ir vizualiai išrašo besirutuliojantį veiksmą. Veikėjas tas pats –­ keistuolis absurdo žmogus. Bet čia jis veikia ne vienas. Pirmojoje esė jis ieško glaudesnio ryšio su dantų gydytoju, antrojoje – su mergina „raudono aukso plaukais“. Pokalbis, kaip galime numanyti, nevyksta įprastai banaliai. Pirmojoje esė vos atvykęs pas dantų gydytoją pasakotojas randa jį skaitantį ir tuoj pat ima filosofiškai mąstyti apie namie laukiantį internetą, trokšdamas kuo greičiau ten grįžti, vildamasis, kad skaitantis dantų gydytojas galbūt jo nė nepastebės. Tačiau šis vis dėlto nori pasisakyti ir naratoriui tenka išklausyti įtaigiai išdėstytų gana netikėtos naujos medicininės etikos principų. „Pokalbyje“ labai kruopščiai nutapytos neįvykusio pokalbio prieigos: staiga atsiradusi vargeta, du katinai, trukdantys pasakotojui imti ir susikaupti, kad surastų frazę pokalbiui užmegzti su žavia mergina nuošalioje, iš pirmo žvilgsnio jaukioje, bet, pasirodo, visiškai blaškančioje dėmesį kavinėje. R. Tamošaičio sumanytas žaidimas juokina. Juokas –­ viena aukščiausio lygio skaitymo malonumo pakopų. Jeigu autoriui pavyksta skaitytoją nors truputį prajuokinti, jis gali tikėtis, kad tekstas įsirėš į jo atmintį netrumpam. Tačiau labiausiai juokino „Pakeisti žmonės“ ir „Poezijos vakaras“. Gal todėl, kad tarsi labiausiai priartėja ir parodijuoja literatūrinę realybę. Gali atpažinti kai kuriuos šių pasakojimų veikėjus ir pirmiausia save, tapusius personažais ar „pačiu poetu“, „jo žmona“, „žmonos seserimi“, „kritiku“, klausytoju, atsitiktinai užklydusiu į literatūrinį vakarą. R. Tamošaičio tekstai skatina susireikšminusį rašto žmogų rasti sveikesnį požiūrį į save ir pasijuokti visų pirma iš savęs – savo pasirinkto ar šiaip priklydusio vaidmens. Visi esame šiek tiek „perkeisti“, netikri, šiek tiek absurdo herojai. „Jei mes tikrai mylėtume vienas kitą, visa tai neturėtų reikšmės“, –­ sako žmona vyrui Ionesco absurdo pjesėje, kuri įsiminė R. Tamošaičio herojui. Ši knyga apie tai, kaip viskas ne „tikrai“ iš tiesų vyksta.

        Literatūra ir menas, 2008-05-21