tamosaitis vitaminutamosaitis vitaminu        Regimantas Tamošaitis, Vitaminų pardavėjas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

        Regimantas Tamošaitis niekada nevartoja jokių vitaminų, ir tai matyti iš paties Regimanto: visada išblyškęs, žvilgsnis plevena, kol atsimuša į kokią nors sieną, kompiuterio ekraną ar kėdę šalia to ekrano. Jei kėdė užimta, Regimantas nemato reikalo nusivilkti palto, stovi kaip gyvas priekaištas už nugaros, palenkęs galvą ir liūdnai nukoręs savo ilgą šaliką. O jei ji laisva, guviai tą šaliką nusimeta, pasitrina delnus ir į visus Lietuvių literatūros katedroje veikiančius prietaisus susmeigia viską, ką turi: disketes, diskelius ir atminties raktus, vadinamus „fliašais“. Kai viskas įjungta, Regimantas, nelyg atominės jėgainės inžinierius, dar sujungia visus sujungiamus (ir ne) kompiuterius, esančius aplink, o kai viskas ima ūžti, burgzti ir mirguliuoti, tik tada pradeda šypsotis – diena prasideda, nes padarytas svarbus žingsnis: įjungta programa Enter! Kas žino, ką veikia šie visi kompiuteriai kiaurą dieną, kokią informaciją „pumpuoja“, nes niekas nežino, ką visą dieną veikia jų inžinierius, gebantis vienu metu būti iš karto keliose vietose. Klausimą, kur jis yra ir kada jį galima būtų rasti, nuolat kelia interesantai, atėję priėmimo valandomis į katedrą ar telefonu, dažniausiai su jau patirtos nevilties priegaide balse. Bet joks literatūros specialistas, išskyrus tuos įjungtus kompiuterius, kurie tiesiog rodo „pripumpuotos“ informacijos kiekį procentais, nevaliotų į šiuos egzistencinius klausimus atsakyti – jie pernelyg rimti, jei atvirai. Tiesiog pasižiūri, kiek tų procentų dar liko, ir jau maždaug žinai. Regimantas Tamošaitis nėra Godo, kuris gali ir neateiti, jis būtinai kada nors ateina, tik lieka neaišku kaip.

        Jeigu turėčiau daugiau laiko, pasekčiau Regimantą, nes man vis labiau atrodo, kad fantastinių filmų, tokių kaip „VR 5„ ar „Matrica“, siužetai paimti iš realaus gyvenimo, kurį Regimantas gyvena jau seniai. Suprantu, kad budizmo ir dzeno praktika leidžia tokius dalykus numatyti, – persikėlimus erdvėje, kai svarbios patirties įgijęs asmuo geba pasirodyti vienu metu keliose vietose, bet literatūrologinėje R. Tamošaičio patirtyje sukaupti faktai byloja, kad vien tokios praktikos jam seniai neužtenka, ji jau perkošta per naujų mechanizmų, skaitmeninių ekranų ir algoritmų prizmę. Remiuosi pirmąja Regimanto knyga „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“ (1998), kuri gal leis šiek tiek susigaudyti situacijoje: „Bet kuriuo atveju Oriento idėjos įtraukimas į vertybinės motyvacijos sistemą paaiškinamas kaip archainė reakcija prieš moderniosios epochos procesus (...)“ (p. 284). Išėjęs iš archainės reakcijos į moderniosios epochos procesus Regimantas lyg niekur nieko skaito paskaitas vienu metu: Rokiškyje – mokytojams, Mokslų akademijoje – akademikams ir VU auditorijose – studentams. Nežinau kaip tai iš tiesų vyksta, tik konstatuoju, kad taip tikrai yra. Tuo pat metu jis rašo savo esė bei kitus tekstus, kuriuose teigia, kad: „Skaitmeninė šviesa nusineša mano sielą į mirgančius žvaigždžių pasaulius. Ten mane pasitinka visa tai, kas buvo, yra ir bus, ir tai, ko niekuomet nebuvo, nėra ir nebus. Ribos tarp buvusių ir nebuvusių ten nėra, – beprasmiška ten kalbėti apie ribas. Vienintelė riba šioje vietoje esu aš pats. Fraktalų pasaulyje esu visų reiškinių tikrumo matas ir jų buvimo pagrindas“* (p. 41). Kažkodėl perskaičiusi šias eilutes prisiminiau „Matricos“ dramą, pačią jos koliziją, kada išmintingasis Morfėjus duoda Neo pasirinkti piliulę, o gal vitaminą, kuri ir nusprendžia superherojaus likimą. Neo pasirenka teisingai, išgeria tinkamą vitaminą ir išgelbsti pasaulį. Jeigu šis filmas būtų pasirodęs ne 1999 m., o šiandien, kartu su „Vitaminų pardavėju“, neabejoju, kad į lemiamą sceną būtų įsiterpęs Regimantas ir pasiūlęs šauniajam Neo nesirinkti nieko, tiesiog būti ten kur yra. Ne veikti, o atsipalaiduoti ir apsidairyti: „Siela, – sakytų Neo Regimantas, – yra skaitmeninė formulė, – tam tikras ritmas, fraktalų buvimo būdas. Impulsų asimiliacija ir disimiliacija, begalinis srautas. Jis – virtualus, todėl amžinas“ (p. 49).

        Grįžęs iš savo virtualių kelionių Regimantas visada yra toks pat išblyškęs, jo žvilgsnis plevena, kartais paslaptingai šypsosi. Katedros žmonės vienu tarpu buvo sumanę prie Regimanto pamėgto kompiuterio prijungti lašelinę, – juk žmogus turi kuo nors maitintis. Bet į tai Regimantas visiems laikams atsikirto, kad jam visko tikrai gana, o ką nors valgyti visada sveika, net ir paprasčiausius dalykus. Bet ar valgo, šito niekas nežino. Nesu mačiusi, kaip Regimantas valgo, nors jis stengėsi tuo įtikinti ir kelis kartus ryžtingai ėjo kartu į kavinę, tačiau neįtikino, nes visus kartus tik išgerdavo kavos ir surūkydavo cigaretę. Kita vertus, jei ne toks gyvenimo būdas, gal nebūtų ir tokio pasitikėjimo amžinu virtualiu srautu (autoriaus vartojama sąvoka – A. P.), prie kurio prisijungęs Regimantas, jei tik nori sukuria žemuogių kvapą ir braškių skonį, o labiau susikaupęs, materializuoja ir moterį, kokią tik nori. Kai turi tokį poreikį alkiui, kylantį iš paniekos elementariai empirikai, man atrodo, vienas niekas žengti per visas ribas, kai vienintelė riba šioje vietoje yra esi pats, – paskutinė instancija prieš atsiveriant tuštumai. Jei pažvelgsime į fotografiją knygos ketvirtajame viršelyje, turėsime pripažinti, kad ji iškalbi: autorius laiko šaukštą, tačiau ne taip, kaip jį reikėtų laikyti. Labai paprasta patirtis mums sako, kad šaukštas savo imliuoju išlinkimu turėtų žiūrėti žemyn, į lėkštę, į tai, kas toje lėkštėje, o ne į viršų – kažkur į Alumnato skliautus, „Švyturio“ skėčius ir geltonumą, esantį už jų. Tačiau svarstant skaitmeninių formulių, fraktalų bei begalinio virtualaus srauto kategorijomis juk visai nesvarbu, kur yra kokia nors lėkštė, nes maistas, kurį reikėtų juo valgyti, vis tiek yra iliuzija, melų melai, trikdantys vitaminai penkiems mūsų pojūčiams. Tai tik empirinio pasaulio sapnas, iš jo vis tiek kada nors pabusime, tad kam dar gaišti laiką, leisti pinigus tokiems niekniekiams?

        Dzenbudizmo filosofija, maskuojama hedonizmo, Regimanto knygoje „Vitaminų pardavėjas“ yra eksploatuojama tokiu lygmeniu, kad su visais penkiais pojūčiais ne tik intelektas redukuojamas į pirminius egocentrizmą gimdančius šaltinius, bet ir be jokios graužaties nusipurtoma visų savo ego liekanų. Tuomet autorius panyra į patį begalinio virtualaus srauto šaltinį, kuris žmogiškąją savastį mena tik sapnų, nesvarbu, skaitmeninių ar paprastų, būtyje, ir nuoširdžiai kviečia ten savo skaitytojus (ir ypač skaitytojas). Sapnai yra lengvi ir saldūs, reikia mokėti juos kuo gardžiau iškabinti. Štai tame begalinio virtualaus srauto šaltinyje šaukštelis ilgu koteliu kaip tik ir reikalingas: sapnų terpė gili, o paviršiuje plūduriuoja patys primityviausi, jau visokių mitologų, psichoanalitikų ir seksologų seniai susisteminti archetipai. Todėl Regimantas kabina truputėlį giliau. Panašiai kaip laringologas ar dantistas (esė „Dantistas“), kuris liepia kuo plačiau išsižioti savo pacientui. Skaitančiosioms ir skaitantiesiems „Vitaminų pardavėją“ nieko kita ir nebelieka. O kai tai nutinka ir išsižioji labai plačiai, ateina koks nors kretantis senelis iš esė „Aukščiausias dvasingumo laipsnis“ ir sako: „O ar kas nors yra matęs žmogaus vidų? Geriau jo nematyti. Ten nieko nėra“ (p. 50). Tada ir pagalvoji, ar ne saugiau būtų užsičiaupti. Knyga „Vitaminų pardavėjas“ tam, beje, padeda. Kam žiotis ir stebinti kitus savo nesaugumu, rodyti tamsias ertmes į Anapusybę? O, beje, kodėl autorius pats vis dėlto kalba, užuot žvelgęs į sieną, į savo proto gimdomus fraktalus ar mirguliuojantį kompiuterio ekraną, kaip tai daro autoriau alter ego esė „Kai viskas pasiekta / posthumanistinis apmąstymas“: „Ji buvo įstabi, toji siena, ant jos NIEKO NEBUVO PARAŠYTA (bent jau NIEKO NAUJO), neprikiaulinta jokiais stebuklais, ji nieko neklausinėjo ir nieko nekalbėjo, ji buvo bespalvė, be jokių kontūrų, lyg tuštuma plokštumoje, lyg plokštuma tuštumoje, ji man nieko nesakė, nieko neaiškino kaip visi tie kiaulės iš anapus. Nebyliai bylojo tik vieną ir tą patį dalyką, kad aš jau VISKĄ PASIEKIAU, ir daugiau siekti nebėra ko. Nes už visko yra tik niekas. Kaip koks veidrodis“ (p. 70).

        Taigi visi suprantame, kodėl vitaminus Regimantus siūlo pirkti, nors pats jų ir neparduoda, – tiesiog iš principo nori visko vitaminingo atsikratyti: pozityvios minties, dinamiško veiksmo, empiriką kuriančios idėjos. Išlaisvinti žmogų iš kalbos matricos, griauti minties monumentus, tikrinti visų idėjų tvarumą, – postuluoja savo siekius pats knygos autorius. Ir ne todėl, kad idėjos būtų kam nors kenksmingos ar su jomis reikėtų kovoti, bet vien dėl to, kad pro jų nesibaigiančius statinius, virtusias penkių pojūčių ir vargšo intelekto suklaidinta empirine tikrove, už visų žmogiškojo ego formomų, spalvų ir kvapų geismo galėtų prisikasti prie savo paties ribos – pradžios ritmo, pabaigos – taip pat (esė „Vitaminų pardavėjas“, p. 42). Tokiam mostui lyginamųjų kultūros studijų metu save išlaisvinęs buvo Vytautas Kavolis. Kavolis tą ir darė savo raštuose: pro stereotipines Vakarų civilizacijos mąstymo klišes mėgino įžvelgti šias klišes iškėlusias idėjų konstrukcijas. R. Tamošaitis taip pat kurį laiką buvo pagautas idėjos parašyti mokslinę studiją apie personalizmo idėjas Vakarų kultūroje. Toje studijoje, įsivaizduoju, turėjo būti ištyrinėta asmens, tapatybės ir raiškos raida, tačiau – koks sutapimas – parašė „Vitaminų pardavėją“! Tačiau „Vitaminų pardavėjas“ nėra gnostinės minties kūrinys, kokie yra Kavolio kūriniai, vis dėlto savojo ego, personos ir tapatybės išardymo procese autorius pasiekia kaip tik to, ko prieš kelerius metus gal būtų siekęs kitais būdais: „Visos absoliutinės idėjos yra klaikios, jas išgalvojo bepročiai ir paskleidė gyvoje žmonijos terpėje kaip kokį virusą, kuris graužia protą“. Absoliutinių idėjų dekonstrukcija šios knygos negalėtume pavadinti dėl jos specifikos – dekonstruoti galima tik konstrukcijas: traukti vinis iš kūnų, ardyti sąnarius ar vyrius, kol laimingai apsikabinsi centrinę ašį – idėjos stuburą. Regimanto knyga minkšta kaip Bauerio firmos patalai iš ėriukų vilnos, plevenanti lyg vaizdas ekrane, todėl dekonstrukcijos judesys joje keičiamas visai priešingu – pasidavimu plevenimui, minkštai vilnai ir braškių kvapui. Tave priima tik tada, kai pasiduodi, o jeigu atmeta – tai irgi priėmimo judesys, nesvarbu, kad atvirkščias, jis tiesiog nustato santykį. Santykinės vertybės pagal Regimantą ir yra žmogiškos, grynieji principai mus nuolat šiurpina mirties nuojauta. Atskirti nuo santykinumo grynieji principai – siaubingi monstrai, verčiantys kentėti, kentėti iš principo, vartoti vitaminus ir pratęsti šią kančią.

        Pasidavęs visiems penkiems savo pojūčiams R. Tamošaitis į juos nukreipia ir savo intelektą, su pasidygėjimu stebėdamas jo atkarų, pačius idealistinės, kognityvistinės ir konstruktyvistinės Vakarų pasaulėjautos pamatus naikinantį veiksmą, ir taip palengva, beveik nejučiomis priartėja prie pačių personalizmo pamatų – grynųjų principų, absoliutinių idėjų, tiesų ir simbolių, Dievo. Noriu pasakyti, kad bodėdamasis savo paties intelektu (sukurtu idealistinės absoliutinių idėjų kultūros), jį ardydamas, Regimantas visai nesiekia suardyti nei tų principų, nei tiesų (jis nėra nihilistas, o humanistas iš principo). Jis tiesiog nori juos apžvelgti ir suprasti bendrą prigimti, sustoti ties riba, kuri ir yra jo – kultūros, teksto, knygos – žmogaus tapatybė. Tačiau skirtingai nei koks nors Jacquesas Derrida, puolęs taršyti kalbos matricą į signifikatų skutelius pagal logocentrizmo logiką, Regimantas ant tų pamatų pradeda žaisti tais principais ir idėjomis, be jokios įtampos, atskirdamas juos nuo grynumo ir absoliutumo, o paskui vėl sujungdamas: „Taigi Bauerio ėriukų vilna – geras daiktas, tačiau svarbu ir jos simbolinis aspektas. O simboliškai man ji yra ne kas kita, kaip Turino drobulė. Taip nusprendžiau pats, nes daugelis simbolių ir metaforų tenka susigalvoti pačiam – ne visa, kas ateina iš knygų, tinka individualiam buvimui aprašyti“ („Mano CV“; p. 73-73). Galėtume paklausti: o kam Regimantui šito reikia? Gal jis nori įsliūkinti ir paslapčia ant didingų Vakarų civilizacijos pamatų, Turino drobulės ir trijų viename simbolio tiesiog gerai išsimiegoti? Koks įžūlumas! Kur buvęs, kur nebuvęs knygos autorius nuolat praneša, kad jau sapnuoja, miega arba žada nusnūsti: „Atrodo, tarytum gyvendamas sapnuoju, o sapnuodamas – gyvenu“ (p. 77). Gal Regimantas yra tiesiog pavojingas Vakarų civilizacijai su visomis jos vertybėmis ir jas stimuliuojančiais bei simuliuojančiais stebuklais ir vitaminais? Sapnuodamas Regimantas mėgina atsikratyti jam kognityvinių konstrukcijų primestų žinių ir formulių, kurios priverčia kentėti iš principo, užuot iš principo žaidus. Regis, į vitaminus autorius taip ir žiūri – kaip į šalutinį grynųjų principų produktą, sukeliantį pasiaukojimo ryžtą ir veiklos nerimą. Savo ruožtu ši ryžtinga veikla yra ir vitaminų šalutinis produktas, farmacinės veiklos viršūnė, absoliutinė gyvastingumo doktrina, kuriai sapnas yra tikrasis priešnuodis.

        Pažaidęs ir pasapnavęs, žiūrėk, vietoj Turino drobulės R. Tamošaitis paliks mums savo patalus iš trijų gerų daiktų: pagalvės, pakloto ir antklodės (p. 77). Geriau tuose pataluose pasikapstę gal atrasime ir visai nežinia ką, – kaip antai viršelio nuotraukoje: plastmasinis meškiukas ir guminis drambliukas. Jie žvelgia į knygos skaitytojus su tokia nuostaba. Tikri akivaizdžios tuštumos simboliai. Žiodyk kiek nori. Kas vaikystėje to nėra daręs? Jų vidus nebaisus, bent ne toks kaip žmogaus, be siaubą keliančios Anapusybės idėjos, visiškai prijaukintas. Įdomu, jeigu „Matricos“ filmavimo momentu į dramatišką Morfėjaus ir Neo dialogo sceną būtų įsiterpęs Regimantas, ir vietoj dviejų skirtingo poveikio vitaminų Neo būtų pasiūlęs pasirinkti meškiuką arba drambliuką? Pažaisti, užuot tiek kentėjus. Nes nerimas, kurį patiria ir pasaulio gelbėtojas Neo, ir jo ignoruotojas Regimantas, sukeltas žeidžiančių grynųjų principų ir klaikių absoliutinių idėjų. Juk nerimas yra to paties amžino virtualaus srauto prigimties, kaip ir žaidimas. Morfėjas žvelgtų egzistencinio siaubo žvilgsniu, varvėtų kraujas ir prakaitas, amžinas blogis Smito pavidalu veržtųsi pro kalbos matricas ir idėjų monumentus, o Neo rinktųsi – meškiuką arba drambliuką. Šalia grynųjų principų, sakytų jam Regimantas, dar yra ir santykiniai, jie atsiskleidžia žaidimo momentu, ir atskleidžia ne mažiau nei vinys kūne, kraujas žaizdoje ir Turino drobulės dėmės. Ir parodo tą pačią ribos prigimtį. Jos taip pat rodo tuštumą, tačiau sutramdytą, ramią, be jokių vitamininių priemaišų, su tuo pačiu metafizinės nuostabos pojūčiu, jei norite. Lietuvių literatūros katedroje mes to dažnai norime. To nuostabos pojūčio. Visada turime lūkesčių, kad grįžęs iš virtualių kelionių savo raminančią tuštumą Regimantas parodys pačiu gryniausiu pavidalu. Ir parodo. Kol mes susispietę žvelgiame į ekraną, Regimanto jau nebėra. Pasirodo, jau įjungta programa Over! Jis pats ją prieš išeidamas ir įjungė. Tada dar kurį laiką mes, turintys, o dažniausiai turinčios ego lūkesčių, galime pamąstyti: kad žiūrėk, čia žmogus yra, o čia jau nebėra. visa knyga „Vitaminų pardavėjas“ man yra apie tai. Ir Jums, šios knygos, šios recenzijos, šio savaitraščio skaitytojai, tik atrodo, kad esate.

        Nemunas, 2008-04-10