Accessibility Tools

      Vasario pabaigoje Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas geriausia praėjusių metų knyga pripažino Rolando Rastausko esė rinkinį "Kitas pasaulis". Šiauliečiams savo knygą autorius pristatė Šiaulių dailės galerijoje vykusio festivalio VIRUS metu. Renginį vedė literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė. Šiek tiek pavėluotai sveikindami Rolandą Rastauską, "Parko" skaitytojams siūlome keletą fragmentų iš pokalbio, vykusio knygos pristatymo metu.

 


      Danguolė Šakavičiūtė: RoRa legendos pradžia - dar Palangos moksleivio pjesė "Lenktynių aitvaras", pastatyta Jaunimo teatro tokioj poklaikėj Profsąjungų rūmų jaujoj - kone vienintelis jaunas, savas ir "kitu pasauliu" alsuojantis to meto kūrinys. Po to buvo laikotarpis tarsi "elito sferose", ir pagaliau jau naujausioje mūsų istorijoje bene plačiausiai auditorijai rašyti tekstai, kurių cituoti žmogui, girdėjusiam autoriaus skaitymą, kaip ir neįmanoma - tokie individualūs yra autoriaus tembras ir intonacija.


      RoRa: Po "Lenktynių aitvaro" prie manęs it liga pririštas teatrinis siūlas. Atvirai pasakius, aš nebepamenu, kas vyko tais priešistoriniais metais. Į tų laikų "save" žiūriu labai ironiškai. Nepatinka man tas paauglys Rastauskas, kuris parašė "Aitvarą" ir tapo jojo įkaitu. Labai gerai prisimenu tik masių reakcijas - visiems kažkodėl atrodė, kad tam paaugliui leista daugiau negu kitiems. Dabar, žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, suprantu, kokiame vis dėlto gražiame kalėjime gyventa. Reglamentuotame nuo prabudimo ligi užmigimo. Kita vertus, ne viskas, ačiū Dievui, priklauso nuo politinių formacijų - inkvizicijos laikais architektūra klestėjo taip, kaip Elžbietos laikų Anglijoje klestėjo teatras su visu dramos antstatu. Kitaip tariant, tarybų valdžia negalėjo mąstančiajam padaryti kažkokios demoniškos įtakos, jeigu mėgindavai jos, tos Sofijos Vlasovnos, nepastebėti. Bet, žinoma, toji refleksija atėjo post factum. Mano bandymai "intonuoti kalėjimą" irgi buvo pavėluoti. Vis dėlto rašytojui svarbiausias dalykas - "naminė" intonacija, tasai intonavimo privatumas. Apie Michel`į de Montaigne`į, Europos eseistų tėvą gimdytoją, kažkada vienas britas yra pasakęs, kad jis buvo pirmasis Europos rašytojas, rašęs tai, ką galvojąs kaip privatus žmogus. Tai štai tą intonacijos privatumą, be abejo, man suteikė Lietuvos nepriklausomybė. Literatūrinė Tarybų Lietuvos kalba - dirbtinumo apoteozė. Tai, kad "Lietuvos rytas" vis dėlto pakentė mane tokį, irgi naujos epochos ženklas - privataus žmogaus balsui buvo leista aidėti viešojoje erdvėje. Atsimenat Okudžavą: "Každyj pišet, kak on dyšet?" Vakar "Berlynalijų" projekte rodžiau didžiausiose Europos žydų kapinėse filmuotą fragmentą. Vienas pažįstamas operatorius prieš tai sakė: "Filmuok kaip kvėpuoji". Vadinasi, tavo kamera yra tavo kūno gyvasties pratęsimas. Ir fotoaparatas yra kūno regos pratęsimas. Ir rašymas yra kūno pratęsimas. Todėl aš papildyčiau Jūsų tezę apie intonavimą - toji intonacija, gerbiamoji, gimsta iš genetiškai neatmetamo, nebenubraukiamo autoriaus kūno. Kūniškumas man reiškia gyvastį.


      D. Š.: Gal aš ir klystu, bet laikraštinėse publikacijose iš pradžių atrodėte menininkas-kultūrininkas par exellence, tačiau jūsų "nusileidimai į žemę" buvo svaiginamai gražūs ir netikėtai blaivūs (kalbu apie Shopping and Fucking pavadinimo reflektavimą, lietuviškus keiksmažodžius, Palangos kurhauzą, futbolą, Lietuvos populiariųjų "asilų" reitingavimą etc.). Tie "nusileidimai" vis dažnėjo...


      RoRa: Jūs klausiate, ar buvau užsiangažavęs "aukščiausiems tikslams"- nuo Tėvynės meilės ligi Viešpaties Dievo imtinai? Atsakau: asmeninę nepriklausomybę laikau dižiausiaja Dievo dovana. Bet štai sėdžiu čia, Šiaulių šerdyje, o juk "teoriškai" galėčiau būti koks barmenas Los Andžele, ir dabar nesikalbėtume apie nieką "tokį". Progų išvažiuoti buvo kaip šieno. Pats esu keletą savo draugų supiršęs su damomis, kurios juos išvežė iš priešlandsberginės Lietuvos. Bet man visada atrodė, kad bėgti iš Tėvynės yra ne lygis. Taip, tokia nuostata žymėjo "klasę" socmodernizme. Dabar, individualizmo gadynėje, bėgti iš Tėvynės pasidarė garbės reikalas, nes Tėvynės, būkime po galais atviri, nebeliko, yra niekinė Europos Sąjunga. Blanki kaip eurų dizainas. Ir nomenklatūrinis "Kėdainių modelis" namučiuose. Jūs manote, kad tai Tėvynė? Ne, jos jau nėra. Ir niekada nebebus. Viskas - prazuokta. Yra "viešbutinis" taškas, kur jūs malatės čia ir dabar, kur jūs neva dirbate, kur jūs neva auksinę žuvelę gaudote. Bet lygiai taip pat jūs galite gaudyti elementarią žuvį nuo tilto Stokholme. Turkai ten gaudo lašišas - kiaurą dieną praleisdami ant saugaus socialistinio "pagrindo". Šių mano žodžių nelaikykite, meldžiu, provokacija, man regis, kad tai - paprasti ir mokykliškai aiškūs dalykai. Tad man tada, saugumietiškam rojuj, atrodė, kad bėgti iš Tėvynės yra žema. Dabar taip nebeatrodo, nors aš vis dėlto nepabėgau. Aš gyvenu Lietuvoje. Juokingai žiaurioj valstybėlėj. "Šalis ta LNK vadinas..." Ir taškas.


      D. Š.: Galiu priminti dar senesnius laikus, kai Jūsų - dar mokinuko - tekstai, pavyzdžiui, apie tai, kokie pasigailėtini nežinantys Franko Sinatros dainos "Straingers In the Night", buvo prusinantys.


      RoRa: Ne, aš niekada neturėjau jokių "didaktiškų" tikslų, jokių švietėjiškų kėslų, niekada nenorėjau nieko prusinti ar rusinti, aš apskritai stebiuosi, iš kur atsirado tas mitas apie vaikščiojantį viską skaičiusio, mačiusio ir girdėjusio "archyvą"…


      D. Š.: Lašas realybės: mano kursą "Šiuolaikinės literatūros procesas" klausantys studentai humanitarai jau daugel metų turi skaityti RoRa tekstus, ir didžioji dalis jų "neįkanda". Ir ne tik dėl stiliaus rafinuotumo, potekstės ar užuominų tirščio, bet ir dėl specifinės intonacijos.


      RoRa: Neseniai pavarčiau tą savo "talmudą", ir man pasirodė, kad autoriaus intonacija mielaširdinga. Veik katekizminė. Nors tie žodžiai apaugę tokiu konotacijų kailiu, kad baisu juos net ištarti: mielaširdingas žmogus - iš tikrųjų juk nėra ir niekada nebuvo tokio sutvėrimo… Grynas artefaktas! O visi tie pseudointelektualizmo ar kažkokio "pasaulio piliečio" potyrių dokumentavimai paprasčiausiai turėtų būti neimami domėn. Tame autoriniame "intonavime" pozos visai nedaug, iš tikrųjų "Kito pasaulio" tekstai yra parašyti visai ne "sofistikuoto", kaip sako čikagiečiai, žmogaus, o labai paprasto, urbanistinio kirpimo statistinio lietuvio. Tokio vėluojančio smetoninko, Danguole. Daugelis skaitytojų mano: "Kur čia mums!". Atvirkščiai - kaip tik jums, brangučiai. Nieko ten sudėtingo, pasaulyje esama ir sudėtingesnių autorių. Bet, žinot, koks sociologiškai glostantis dalykas: tuos tekstus knygoje žmonės nuolat atranda iš naujo! Tekstas laikraštyje visada kasdieninės skubos elementas. Permeti akimis, po darbo dar išsitrauki, perskaitai kokią pastraipą, bet tuo metu supypsi meilužės žinutė arba "korešas" kviečia alaus, dar kas nors... Laikraštis gyvenimą baigia vakare šiukšlių dėžėje. Labai džiaugiuosi, kad "Kito pasaulio" nepaskubėjau išleisti anksčiau kokių nors penkiolikos "juozaitiškų" esė pavidalu. Manoji knyga turėjo būti didelė, nes gero žmogaus turi būti daug. It smetoniškos virėjos biblija. Čia sudėta 60 nuošimčių to, kas buvo publikuota "Lietrytyje". Ramybėje žmonės tuos tekstus, kartoju, skaito jau kaip daliąją literatūrą. Neslėpsiu, džiaugiuosi, kad ši knyga keičia nuomonę tų, kurie į mane žiūrėjo kaip į "paviršiaus figūrą", kaip į kažkokį muilo operos personažą. Arvydas Šliogeris laiške parašė, kad "Kitas pasaulis" jam vienas svarbiausių dešimtmečio tekstų. Aš tai sakau ne dėl to, kad girčiausi, nors savęs išdidinimo, "pijarinimo" momentas dabar yra tapęs neužginčijama gyvenimo norma. Bet ką gi bendra gali turėti Rastauskas ir Šliogeris? Pamąstykiva: Šliogeris man visų pirma prozininkas, ir tik po to filosofas - puiki kalba, absoliučiai puiki kalba! Tam tikra prasme aš darau kažką panašaus: įkalbinu potyrius. Poteriauju raštu. Ir jeigu sąžiningai kalbėčiau apie Tėvynę, tai mano Tėvynė - sakinys, frazė, pastraipa. Įbrėžis puslapio odoje. Čia mano būties trobelė. Mano namučiai namai. Aš laimingas, kad rašau lietuviškai. Taškas.


      D. Š.: Dėkui už prakalbą. Žinot, studijų metais mes apkalbinėdavom Jūsų batus, kojines... Tai buvo nesvietiškai efektinga - jūs puošėt pasaulį!


      RoRa (čiupinėdamas savo šalį): Kašmyras?


      D. Š.: Bet dabar norėčiau paklausti: ar tai, kad esate ne sostinės, o Palangos, pajūrio žmogus - irgi nėra programiška?


      RoRa: Tarp kitko, gimiau Šiauliuose... Studentų medikų šeimoje. Tik jų Vilniaus registracija lėmė įrašą metrikuose ir analuose.


      D. Š.: Man įdomus dar vienas dalykas - Jūsų politinės įžvalgos. Man jos labai svarbios.


      RoRa: Papasakosiu vieną anekdotą. Kai Valdas Adamkus dar nebuvo "mūsų" prezidentas, bet jau "mintyse" gyveno Šiauliuose, buvo tokia legenda, kad "jis labai nori, bet Alma nenori". Ir aš vienoje skiltyje aprašiau, kaip jie neva ant savo žaliai žalios vejos "grilina" mėsą, ir jis sako žmonai: "Trisdešimt trys judėjimai krašte prašo, Almute, reikia man tai daryt", o ji sako: "Nedaryk, Valduk". Ir kaip tik tuo metu, juokai juokais, Lietuvoje buvo užregistruotos 33 partijos bei judėjimai, o aš tas cifras išlaužiau iš oro, ir tai buvo baisiai juokinga, ar ne? Į knygą, beje, neįdėjau ir kito teksto, kuriame išpranašavau bendravardžio Pakso skrydį į prezidentūrą. Visi mano draugai juokėsi, sakė: "Tu kvailys, kas jį ten įsileis?" Iš tikrųjų viskas patapo politika. Viskas - politiniai "lyderpraiso" konservai.


      D. Š.: Kita vertus, kontekstiniai politiniai dalykai, laimei, ilgainiui blunka. Vis dėlto Jūsų tekstai - aukščiausios prabos literatūra, gražiausi populiaraus - bet ne pas mus - žanro - short (tai yra trumpa, ne ilgesnė nei lapas, novelikė) pavyzdžiai.


      RoRa: Žinote, ką normalūs žmonės skaito? Ogi storas knygas. Moterys skaito storas knygas, vaikai skaito storas knygas, tik vyrai neskaito nieko. Putino Rusijoje buvo atlikti sociologiniai tyrimai, kurie parodė, kad maždaug 70 procentų skaitančiųjų - tetos. Vadinasi, mes rašom moterims. Negras Puškinas buvo visiškai teisus, sakydamas, kad rašo septyniolikai porų gražiausiųjų Rusijos akių. Skaito, pakartokime, moterys. Storas, pakartokime, knygas. Jūs paminėjot shortukus - iš tikrųjų mano kūnas gali parašyti maksimum tris puslapius, ketvirto jau nebeįgali, ir gal gerai, kad nebe, nes ketvirtas, kaip sako Saulius Žukas, jau būtų mirtinai nuobodu. Kodėl "tytoalbiška" rinka reikalauja romano? Romanas, pasirodo, toms skaitančioms tetoms duoda galimybę katapultuotis į kitą pasaulį, liaudiškai šnekant - į kitą gyvenimą, į kitas erotines dausas. Tuo tarpu trumpa forma visada atrodo dirbtinė. Kodėl "musyse" nebeliko apsakymų? Jei jūs praneštumėt leidėjui, kad parašėt apsakymų knygą, jis sakytų: "Būtumėt parašęs romaną, būtų kita kalba". Man atrodo, kad XXI amžius turėtų reabilituoti apsakymą. Bet, pasirodo, ir XXI amžiuje žmonės nori skaityti storas knygas, nors visi kalba: laiko nėra, laiko nėra. Naujosios Amerikos romanistų kartos romanai 600-700 puslapių. O aš kitą savo prozos knygą norėčiau padaryt short short. Kalbu apie tai kaip apie svają. Ir tai sieju su Italo Calvino greitumo suvokimu: viskas turi vykti greitai, bet tame "greitame" puslapyje turi tilpti daug. Norėčiau parašyti tokio žanro 400 puslapių knygą. Ar man pavyks - kitas klausimas. Su "trumpa" forma Lietuvos prozoje niekas nedirba. Pardon, yra "trumpaformis" šiaulietis Petras Rakštikas, kuris savo puikiąją knygą čia tuoj pristatys po manęs, ir aš jį sveikinu. Tarybų Lietuvoje, prisimenate, buvo toks impotentų žanras "miniatiūra" - jeigu žmogus nesugebėdavo sueiliuoti "labas grabas", tai jis rašydavo miniatiūras.


      Vytautas Bikulčius: Aš pritarčiau nuomonei, kad Rolando Rastausko tekstai yra "ne mums", nes tai esteto tekstai. Ir dar - Rastausko tekstai netinka laikraščiui. Todėl labai apsidžiaugiau, kai "Kitas pasaulis" išėjo atskira knyga. Nors aš visiškai pritariu Proustui: laikraščiuose mes turėtume spausdinti Pascalio mintis, o į knygas su paauksuotais viršeliais sudėti visus pranešimus: kad, pavyzdžiui, Graikijos princesė susitiko su Anglijos karaliene, nes tų knygų auksuotais viršeliais niekas neskaito, tik laiko knygų lentynose, o kiekvieną dieną galėtume gauti laikraščius su geriausiais pasaulinės literatūros tekstais. Tekstai yra skirtingi, autoriai yra skirtingi, todėl reikėtų tik džiaugtis, kad ne visi tekstai yra "mums".


      RoRa: Josifui Brodskiui buvo kilusi mintis, kad Amerikos viešbučiuose šalia Biblijos (nes ten kiekviename viešbučio numerio stalčiuje randi niekada neatverstą Bibliją) galėtų būti ir tamstos Proustas - tokia modernisto svajonė. Jis ieškojo rėmėjų ir atrado vieną jauną pamišusį milijonierių. Jie viską jau buvo "užvedę", bet vis dėlto projektas neišdegė. Bet tas milijonierius įgyvendino kitą projektą, kurį vėliau klonavo Didžioji Britanija - eilėraščiai metro vagonuose. Kiekviename metro vagone Londone ar Niujorke jūs šalia reklamų galite pamatyt ir poezijos gabaliuką. Tai gali būti Šekspyro ištrauka ar specialiai parašytas koks nors haiku - kad ir Alfos Andriuškevičiaus. Leidžiamos net metro poezijos antologijos. Tad šis projektas - iš to neišsipildžiusio Prousto šalia Biblijos, iš tos Josifo Aleksandrovičiaus inspiruotos akcijos...


      D. Š.: Esama tokio gražaus Julio Cortazaro teksto "Iš chronopų ir famų gyvenimo" - irgi short...


      RoRa: Taip, ši pavardė man ikoninė. Cortazar alias Karvelis yra vienas iš mano trenerių. Man truputį skaudu, kad visi skaito tą klaikųjį Daną Browną, o iš tikrųjų galėtų "Klases" skaityti. Norėjau pasakyti - žaisti. Neseniai vienam knygyne radau nepaliestą už du litu. Įsivaizduojat?


      Klausimas iš salės: O kokie kiti treneriai?


      Pačioje pradžioje (vis tiek nuo pjesių viskas prasidėjo) - Juozas Grušas, kaip autorius ir kaip žmogus. Bet iš Grušo paveldo vėlgi man gražiausi yra jo trumpi apsakymai. Prisimenat - "jie nespėjo išgerti už moteris"? Kiti įtaką dariusieji - Mykolas Sluckis, Judita Vaičiūnaitė, ankstyvasis Romualdas Lankauskas. Ir Škėma, nors, manau, kad kalbos prasme su "Balta drobule" jis patyrė absoliutų fiasco. O paskui - pagal sąrašą... Didžiulę įtaką padarė jums nežinomi lenkų feljetonistai. Laikraštinės esė žanras lenkiškai taip ir vadinamas - "feljeton". Buvo toks dar gyvas, bet pačioje Lenkijoje seniai užmirštas feljetonistas, pasirašinėdavęs Hamilton - jis man yra padaręs kapitalinę įtaką. Iš jo paėmiau tą gabalėlių numeravimą. Patys lenkai, kai jų klausi, ar skaitė, ar pamena Hamiltoną, sako: "Ne, tai kokie septyniasdešimtieji, tokių nebeskaitom". Ta skaitytojų užmarštis - baisiausias dalykas. Visi skaito gudrutį Browną, nors po dešimties metų niekas neprisimins, kad būta tokio autoriaus. Arba kokio Coelho. Jie gyvena iš mūsų pinigų! Parazitai!


      Klausimas iš salės: Ką Jūs rašytumėte šiandien, šįvakar?


      Viskas seniai parašyta, ponia. Bet vis dėlto norėčiau parašyti keletą short short, kuriuose tilptų daug daug. Bet štai sėdžiu čia, geriu iš Kinčinaičio malonės klasišką "Gubernijos" alų, bendrauju su tamstomis ir bijau, kad šiandien jau nieko nebeparašysiu. Rytoj, ko gero, irgi. Sovietikams narcizams atėjo galas, jie niekam nebeįdomūs. Platonas buvo teisus...

      Parengė Sigita Inčiūrienė
      PARK@S
      2006 04 28