JULIJONAS LINDĖ-DOBILAS (tikr. Julijonas Lindė, 1872-1934) – lietuvių psichologinio romano pradininkas, stiprios dvasinės sugestijos asmenybė, reikšminga tiesioginiu poveikiu kultūros žmonėms, kaip ir Vydūnas.
1891 m. baigęs Kuldygoje vokiškos gimnazijos keturias klases, Lindė įstojo j Kauno kunigų seminariją ir 1898 m. buvo įšventintas į kunigus. Mėtomas iš vienos Latvijos katalikų parapijos į kitą, dvasiškai atsiribojęs nuo formalizuotų bažnytinių apeigų, abejingas turto kaupimui, jis atkakliai veržėsi „į slėpiningą dvasios pasaulį“, studijuodamas I. Kanto, B. Spinozos, J.W. Goethės, F. Schillerio, F. Nietzschės veikalus. Susikūrė idealistinį tikėjimą amžinosiomis vertybėmis, kurių religija nepajėgia apimti, kaip ir žmogaus dvasinės pilnaties. Gyvendamas skirtingų religijų ir tautybių aplinkoje, išsiugdė tautinę ir ideologinę toleranciją kaip elgsenos principą. Pritvinkęs maištingo prieštaravimo asmenybę kaustančioms dogmoms, buvo visokeriopo išsivadavimo šalininkas, nors ir nesikišo į politinę veiklą, kaip Vaižgantas. Pilberge, mažame žvejų kaimelyje prie Baltijos jūros, išgyveno 1905 m. revoliucijos dramą – buvo sušaudyti 28 parapijiečiai, kurie grįžo iš miško, patikėję kunigo žodžiais (o kunigas baudžiamojo būrio vado žodžiu), kad nebus baudžiami mirtimi. 1922 m. grįžęs į Lietuvą, mokytojavo ir direktoriavo Panevėžyje, dėstydamas literatūrą pagal naujausius W. Dilthey, O. Walzelio, F. Gundolfo, B. Crocės veikalus. Savo straipsniuose skelbė dvasinį renesansą, kurio prielaidos tebeglūdi „artojėlyje“, – jis išsaugojo „tautos dvasią“: idealingumą, rezignaciją, ištvermę. Reikalavo visiškos laisvės menui – „sintetiškiausiai mūsų dvasios formai“, trykštančiai iš žmogaus prigimties gelmių, kaip ir religija.
Nepaskelbęs spaudoje nė menkiausios korespondencijos, Dobilas iškart įšoko į literatūrą stambiu romanu „Blūdas“, kurį 1912 m. išspausdino Tilžėje savo lėšomis. G. Petkevičaitė-Bitė romano autorių pavadino „dvasios milžinu“. Vydūnas „Blūdą“ pastatė „pirmojoj mūsų dailiosios raštijos eilėj“. K. Jurgelionis tvirtino, kad romano „paveiksluose nupiešta lietuvių ne tik dvasios, bet jos gelmenų stovis“.
Lyvenbėrzės klebonas, ieškojęs mene „amžinųjų idėjų“ ir uoliai skaitęs savo parapijos baronų bibliotekose randamus vokiečių „auklėjimo“ romanus, nė nemanė jungtis į literatūros modernizuotojų būrį – kūrybos esmė jam glūdėjo anapus madingų srovės šūkių.
„Blūdą“ jis pradėjo rašyti kaip tradicinio tipo romaną, kur autorius gali savo vardu įsiterpti į pasakojimo eigą su pastabomis ir paaiškinimais („išeidavo dideli nemalonumai ne tik pačiam, bet ir klebonui kun. Gumbelevičiui, su kuriuo skaitytojui paskiau gerokai prisieis susipažinti“). Jis ilgam sustabdo veiksmą, kad smulkiai išdėstytų vieno ar kito personažo biografiją, žinomą tik jam, visa žinančiam pasakotojui, o ne kitiems veiksmo dalyviams. Jis taip piktai ginčijasi su kunigijos luomo ydomis („Blogesnės kastos nerasi, kaip mes, kurie taip gražiai apie meilę moka kalbėti“), taip įnirtingai neigia jos fanatizmą ir retrogradiškumą (klebonijoje girdomas uriadnikas, išvaikius 1905 m. revoliucijos mitingą), taip toli pasišauna į satyrinius portretus (dekanas – „prasčiausios rūšies egoistas“ – vaikšto sidabru išsiuvinėtu apavu, laksto ketvertu arklių, pats važnyčiodamas, į liaudį žiūri kaip į gyvulius, kalba tik lenkiškai), taip karštai pritaria „gražiojo kunigėlio“ laisvam bendravimui su žmonėmis (reikia šviestis, geriau įdirbti žemę, „pagaminti naujus Lietuvos dvasios bajorus“), kad, regis, jam ir terūpi suponėjusios kunigijos kritika – tradicinė lietuvių literatūros tema. Autentiškas stebėjimas iš arti, tikroviškų detalių gausa, pereinanti į šaržą, ilgi aprašinėjimai be veiksmo kibirkšties, natūralistinis dialogas (lietuvių, lenkų, rusų kalbomis, makaronizmais atmiešta specifinė klebonijos puskalbė) ženklino realistinio vaizdavimo pamatus, ant kurių tuo metu ir tegalėjo iškilti ankstyvosios lietuviško romano struktūros.
Tačiau jau pirmuosiuose „Blūdo“ puslapiuose autorius laužo įprastą pasakojimo konvenciją. Jis nutraukia vos užmegztą veiksmą (zakristijonas ieško besimeldžiančiųjų minioje viršaičio Bajoriūno, kad tas išvaikytų revoliucionierių mitingą) ir pasileidžia retrospekcijos būdu aiškinti visą ankstyvesnį pagrindinio herojaus gyvenimą, jo vidines būsenas, kad po daugelio puslapių vėl grįžtų į pradinę situaciją ir ją pratęstų (nepažįstamas studentas pasako ugningą revoliucinę prakalbą, jį suima – tuo baigiasi išorinis romano veiksmas). „Blūdo“ esmė ir naujovė – nepertraukiamas psichologinis procesas, virtęs svarbiausiu pasakojimo turiniu, veiksmo motyvacija, gana statiška kompozicija, grindžiama reminiscencijomis.
Dobilas įvedė j lietuvių literatūrą išbudusios savimonės personažą, skrupulingai stebintį, analizuojantį, teisinantį save. Išorinis įvykis jam yra tik akstinas pasinerti į savo paties vidinį pasaulį, pulsuojantį aukštomis įtampomis. Petras Bajoriūnas, stambaus ūkio šeimininkas, išmintingas ir paslaugus žmogus, sėdi su svainiu ir visiškai negirdi, ką tas šneka, – jis klausosi savo paties įkyriai bruzdančios minties. Kalbėdamas su kunigu Kantička ir pritardamas jo socialistų prakeiksmams, tuo pat metu mąsto kažką sava („tarė jis drąsiai sau vienas“)– Namuose, šnekėdamas su šeimyniškiais apie ūkio dalykus, jis staiga suvokia, kad „jie visi kalbėjo, ko nereikia“. Šitaip jis nuolat išsijungia iš aplinkos ir nueina pats į save, svarsto ir persvarsto girdėto pamokslo mintis. Graužiasi ne tą pasakęs ir ne taip pasielgęs. Menkiausias dienos atsitikimas daužosi galvoje kiaurą naktį. Tos pačios abejonės užpuola ir graužia kaip „hienos“. Kodėl gyvenime atsitinka ne taip, kaip nori, o priešingai? Jam gaila Jievutės, prisimena jos dovanotą velykinį margutį ir čia pat piktai mosteli: „Ir tu, mergopalaike, ir tu dar mane persekioji?“ Vis laukia: kažkas paaiškės ir išsispręs, bet sunkumas neatslūgsta. Pasėjęs rugius, prisėda ant ežios akmens, ir jam rodės, „jog ne jis, bet akmuo ant jo sėdi ir slegia taip neišsakomai širdį, kad žmogus gatavas būtum gyvas į žemes įlįsti“.
Petras Bajoriūnas – individualizuotas paties autoriaus išgyvenimų atspindys – romane iškyla kaip „persilaužimo tarpulaikio“ žmogus. Tai patriarchalinio kaimo vaikas, užaugęs be savo valios: ką tėvai prisakė vesti, tą ir vedė. Bet subrendęs jis graužiasi ir kaltina save: „Tu niekados nedarai taip, kaip tu išmanai, bet taip, kaip tau kas liepia!“ Kas sekmadienį važiuoja į bažnyčią, tikėdamasis išgirsti žodžius, kurie galėtų „iš karto viską apšviesti ir išaiškinti“. Ir čia pat klausia savęs: kodėl Dievas, davęs mums įsakymus, nedavė to, kas reikalinga jiems įvykdyti, o leidžia mus draskyti į visas puses. Jis patiki „pakelta širdimi“ kunigo Kantičkos – „viduramžių Lietuvos“ – argumentais: socialistus siunčiąs pats pragaras, ir jam šiurpiai baisu artėjančios revoliucijos, kuri pavers pasaulį „į skeveldrų krūvą“. Bet ir revoliucionieriaus kalbą jis išklauso su „tikra pripjauta“, sutikdamas su oratoriumi, kad „žmonės nuskurdę, biedni, tamsūs, kad juos apgaudinėjama“. Bajoriūno akyse pasaulis pasidalino „į dvi tarpusavy kariaujanti dali“, kurių kiekviena agresyviai tempė į save. „Dievuli, aš prapuolęs“, – kartoja Bajoriūnas, draskomas istorijos priešingybių, ir jo viduje „tęsėsi nuožmiausi sielos karė“.
Užsidaręs, kenčiantis savyje, melancholiškai svajojantis ant prieklėčio akmens romano herojus „reprezentavo tikrą lietuviško tipo idealą“, pasak autoriaus. Nors jo širdyje „chaosas“, jis nepasiduoda nė vienam kraštutinumui, kuris laužytų gerumo, kantrybės, tolerancijos principus, glūdinčius jo prigimtyje. Užuot puolęs išdegusiomis akimis į naujas idėjas, jis turi pats vienas viską giliai apmąstyti, kad susidarytų „savo neprigulmingą, o taip gražią, taip prakilniai graudingą nuomonę“. Skaudi istorinė patirtis išmokė jį lėtai kontempliuoti ir rezignuoti, o ne ryžtingai veikti ir laužtis nežinoma kryptimi. Jam būtina suderinti išsiveržusias priešingybes su nekintančiais būties pamatais. Skausmingą vidinę krizę („galva baigia sukties“) Bajoriūnas išsprendžia, moraliai pritardamas revoliucijai, iškovojusiai „liuosybę“, o tuo pat metu, stovėdamas prie savo namų koplytėlės, pajunta, „jog iš gilumos jo esybės prasimušė šviesos kibirkštėlė, kuri, eidama stačiai be jokių trukdymų prie Dievo, taip aiškiai apšvietė jo kelią, vedantį į amžinąją tėviškę...“
Įsprausta j revoliucijos įvykių tėkmę, žmogaus vidinė dialektika „Blūde“ yra visiškai savarankiška, pakilusi virš kasdieninės kaimo buities aplinkybių, maitinama taurios ir sudėtingos asmenybės dvasinių gelmių ir kolizijų, jos atvirumo metafizinei pasaulio didybei ir „slėpiningam gražumui“ („Kur jūs lekiate, kur? – klausė jis, sekdamas akimis paskui kokį nors debesį“). Minties procesas, sutelktas pats savyje, juda ryškiomis kulminacijomis, įgavęs dar neregėtos lietuvių literatūroje psichologinės įtampos ir tikrumo. Dobilas sukūrė išjaustą intelektualinės kalbos tipą, laisvą nuo lietuvių prozoje neišvengiamo peizažizmo, sentimentalumo, literatūrinės retorikos.
„Blūdo“ poveikis lietuvių literatūrai buvo nepelnytai ribotas, nors, be abejo, padėjo gimti V. Mykolaičio-Putino romanui „Altorių šešėly“. Kiti Dobilo kūriniai – dramos „Širdis neišturėjo“ (1921), „Kur laimė?“ (1930) – buvo daugiau teziniai, deklaratyvūs, netekę maištingos dvasinės energijos skvarbumo.
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.