Accessibility Tools

 

Vesciunaite_AldonaVesciunaite_Aldona       Įvairių laikų įvairios vietos Aldonos Veščiūnaitės aplankomos rinkiniu „Aidinčios upės“ (Chicaga: Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas, 1985; knyga Viktoro Simankevičiaus "apipavidalinta"; 74p.). Lietuva, Italija, Kinija, Australija ir kitos sritys — miestai, kaimai ir miškai — nuo dinozaurų amžiaus iki šių dienų tiksliu žvilgsniu, taikliu žodžiu atgimsta. Veščiūnaitė kruopšti, atsargi, pagarbi, ir jos eilėraščiai šedevrai. Visi pasisekę, visi žadina skaitytojo vaizduotę; plečia jo sąmonę, užburdami vaizdu ir skambesiu.

 

       Knyga keturių dalių: vienuolikos eilėraščių "Dienų saulės", keturiolikos "Niuansai", dvylikos "Nesudrumsti ežerai" ir keturiolikos "Laiko erdvėje". Aliuzijomis į dailę ir muziką poetė praturtina eilėraščių turinį. Atrinkti gamtos ir gyvenimo reiškiniai surišami su menininkų spalvomis bei garsais. Eilėraščiai tad skaitytojui pristato patį objektą, jo interpretaciją kitų kūrėjų darbuose ir, žinoma, pačios poetės tvarką ir įžvalgą. Eilėraščiai atrodo paprasti, nesudėtingi — jie gan trumpi, eilutės neperkrautos, žodžiai rūpestingai parinkti ir sudėti, kad kiekvienas garsas stiprintų įspūdį, gilintų mintį. Eilėraščius keletą kartų perskaičius, atsiveria, lyg pro rakto skylutę, nuostabus vaizdas — tuo pačiu konkretus ir bendras, asmeniškas ir viešas, mažas ir milžiniškas.

 

       Pirmojo skyriaus eilėraštis "Kasdien užrašomas" (10), pavyzdžiui, parodo poetės perspektyvą:

       bokštų gyvenimas
       Vilnelėj
       kasdien užrašomas
       rytinėj saulėj

       pilies akmenys
       su lietum šnekasi
       dengiasi samanom

       per dienas suokia
       beržai kalnelyje:
       tos upės niekad nepaliks
       krantų švytinčios žemės

       Saulės šviesoje krantas atsispindi Vilnelėje; Gedimino pilis sensta, keičiasi, beržai vėjyje šlama, taip visada bus. Toks eilėraščio parafrazuojamas turinys. Poetė tačiau suasmenina, išlaisvina šį Vilniaus vaizdą. Dviejų rūšių vandenys — upės ir lietus — pasirenka žemei duoti gyvybę, bet žemė nėra pasyvi. Žemei reikia vandens, bet ir žemė, ir akmenys ne tik laukia, priima, bet su vandeniu veikia, dalinasi. Šviesos įvaizdžiai irgi svarbūs: be saulės nėra atspindžio, be jos nebus augmenijos — beržų, ir be saulės beržai baltai nešvies. Upėms toks svarbus, toks mielas kranto vaizdas, vandens paviršiuje "užrašomas", ir to kranto garsai — arba lakštingalos, arba beržo lapelių švelnus šlamesys, — kad amžinai upė prie kranto liks. Vaizdas nesikeis. Šio eilėraščio upė gali vagą pasirinkti, ir ji lieka brangioje vietoje. Visas vaizdas susumuoja tikrove: žemė ir vanduo, tamsa ir šviesa, drėgmė ir sausuma — šaltis, aukštis ir gylis; praeitis, dabartis ir ateitis. Ta tikrovė nėra būtina, nekintama, sukaustyta; joje veikia laisvė ir meilė, kurios liečia ir gamtą, ir žmogų. Eilėraščio kiekvienas žodis, kaip ir paties vaizdo detalės, svarbus temai — ir šis derinys, eilėraštis, yra be laiko ir todėl nesikeičiąs, nes mums "užrašytas", amžinas, bet gyvas, kaip gamta gyva saulės šviesoj.

       Šis visų žemės reiškinių, įskaitant ir žmogų, derinys statomas į pavojų, kai žmogus nesiskaito su aplinka. Antrojo skyriaus eilėraštis "Alėjų medžiai" (31) parodo, kad žmogaus siekiai gali ardyti gamtos tvarką ir grėsti jos gyvybei:

       beširdės mašinos
       dienom naktim
       važiuoja miestų gatvėm
       suplėšo ryto valandas
       sielvartauja alėjų
       medžiai
       radę
       savas šaknis
       iš po nakties
       užklotas cementu
       neperlaužiamu

       Žinodami, kad šaknys dažnai pro grindinius prasiveržia, tikimės, kad žala laikina. Cementas neturėtų būti patvaresnis už medžius. Gamtos eiga vis tiek perims, nors žmogus nesiskaito su naktimi — tyla, tamsa, gyvybės ritmu; žmogus nėra visagalis. Eilėraštyje "Popietė" (19), pavyzdžiui, "Puošeikos vyrai" grumiasi, viens kitą konkuruoja, bet viskas baigiasi, vakarui atėjus — "kol popiete užmerkia/ vakaras" (ir tikrasis Šopeno menas). Žmonių išsišokimai turi gamtai pasiduoti.

       Parinkti vieną temą, kad ir tik trijuose eilėraščiuose, parodo Veščiūnaitės poezijos tęstinumą — juk yra vienos poetės savitas žvilgsnis. Temų ir įvaizdžių Veščiūnaitės poezijoje yra tačiau labai įvairių: dinozaurai ir vaivorykštės "Kitos versijos", psl. 39, diprotodontai tada ir dabar "Diprotodontas", psl. 53; muzikos galia "Con brio", psl. 45; gimnazistai "Nenuoramos", psl. 46; ir daug daugiau. Visur visai skambu, suderinti garsai. Ketvirtojo skyriaus eilėraščio "Kinijos siena" (62) melodija itin efektinga:

       Kinijos siena
       debesų dulkėjime
       vejasi
       žemės apvalumą

       gracingai primena:
       siaubingus
       slibinus,
       sliuogiančius
       dantytais
       kalnų gūbriais

       tūkstančiais vejasi
       bėgančius
       į praeitį
       į mįslingas išminties
       upes

       Aliteracijos bei rimas sukuria judesį: siena kaip slibinas šliaužia, ir eilėraščio garsai skaitytojui tai parodo. Kinijos siena panaši į slibinus — tikrus ir menu stilizuotus; Kinijos istorijos bei jos kultūros kūrybos pradas yra išmintis — praeities aforizmai — šaltinis, į kurį sueina visi siūlai, visos virtinės — siena, slibinai, upės ir pats ieškotojo kelias.

       Įvairus ir eilėraščių tonas — žaismingas, ramus, linksmas, liūdnas. Paskutinysis knygos eilėraštis, "Atšiaurus šernas" (74), skaudus:

       bėgantis šernas
       pralenkia medžių griuvimą
       sustingsta

       laiko erdvėje
       atšiaurus šernas graudina
       šimtametes pušis l
       lapų virpėjimą
       miško prisiminimuose

       ulbauja mergaitės
       medžių viršūnėse
       sklaidos vėjuj permatomi
       jų plaukai
       žydras lietus suokdamas
       krenta
       atsiveria žemėj žydri
       šuliniai

       jauni galiūnai galynėjasi
       griūva ir keliasi žalias
       dangus

       karūnuotas ežeras
       ledynų saulę matęs
       vilioja į žalias gelmes

       už upės paukštis
       aidi

       įstrigęs mėlynoj erdvėj
       blaškosi išdidus šernas
       praradęs aidinčius miškus

       Medžiai surišti su Lietuvos praeitimi, gyvūnija, žmonėmis. Miškui dingus, lieka prisiminimai bei pasakos, bet tos tikrovės nebėra, nesant jai reikalingų sąlygų. Užfiksuotas vaizdas beveik ramus, beveik būtų galima prie jo priprasti, su juo sutikti, jeigu nebūtų paskutiniųjų dviejų eilučių raudos. Pasijuntame kaip tas šernas.

       Antrojo skyriaus eilėraščio "Laiškas" (43-44) pirmoji dalis tinka šiai recenzijai pabaigti:

       Kaip matosi
       iš debesų formavimosi
       rašymui
       rudens atmosfera
       palanki.

       Darbymetis užėjo.
       Aš pagaliau užsiėmiau
       knygos recenzija. Turėčiau
       iki sausio parašyt. Bet dar
       skaitau ir užrašus perrašinėja. Turiu
       prieš save visą seriją
       kortelių, atvirukų.
       Įdomių laiškų.
       Atsakymas.

       Recenzija šiuo atveju sunki, nes, vieną mintį išryškinus, kyla kita, ir vis atrodo nepilna, per mažai, nes eilėraščiai tokie puikūs. Geriausiai ir būtų suderinti laišką ir recenziją — papasakoti savo mintis ir poetei padėkoti už šiuos švytinčius eilėraščius. Nenusibos Veščiūnaitės vaizdai, garsai, mintys, jausmai: viskas čia pat, prieinama, sava, nors poetę ir skaitytojus gal skirtų pasauliai.

       Toks būtų laiškas. Bet recenzijai reikia šio priedo: gaila, kad tokioj tobuloj knygoj pasitaiko skyrybos ir linksnių klaidų. Kablelių trūksta, daugiausia dalyvinėms žodžių grupėms atskirti — arba skyryba nenuosekli — šiuose puslapiuose, kurių eilėraščiai pilna skyryba: 9, 13, 14, 37, 43, 47, 49, 52, 54, 63, 64, 65, 66 (triskart), 69. Eilutėse keblumų atsiranda, pasirenkant veiksmažodinius daiktavardžius, kurie bendrai vengtini, vietoj tikslo naudininko su bendratimi arba tik bendraties. Bendratis dažnai geriau skambėtų: vietoj "pasikalbėjimui" (35) "pasikalbėti, "rašymui" (43) — "rašyti", "įsiklausyme" (49) — gal "įsiklausius" (tokie vietininkai irgi vengtini), "pasimaudymui" (67) — "pasimaudyti". Keletas linksnių netikslūs: jeigu "dvidešimto" (40) reiškia datą, turėtų būti "dvidešimtą", laiko galininkas; "dieną atsisveikinant" (34) — atsisveikinti su kuo; dvigubinis vardininko linksnis tiktų vietoj įnagininko "nesvajojo būt/ nugabentu" (54) — "nesvajojo būt/ nugabentas" ir "namų grakštūs fasadai/ tampa sunkiu metalu" (64) — "tampa sunkus metalas". Rašybos klaida, atrodo, tik viena: "-konkorežiai" (52) turėtų būti "kankorėžiai".

       Visi šie pavyzdžiai rodo, kad leidykla turėtų pasirūpinti redaktoriumi kalbai tikslinti. (Pati leidykla, beje, taisyklingiau pasivadintų tikslo naudininku, o ne veiksmažodiniu daiktavardžiu: "... Knygoms leisti fondas", vietoj "... Knygų leidimo fondas"). Reikėtų tik truputį daugiau dėmesio atkreipti, tada skaitytojai galėtų pilnai nuo pradžios iki galo grožėtis.

 

       Aidai, 1986 m. Nr. 4