Ignas Šeinius. Vyskupas ir velnias: apysakos. Lietuvių dienos, Los Angeles, 1959.
1959 metų pabaigoje „Lietuvių dienos“ išleido Igno Šeiniaus, mirusio tų pat metų pradžioje, pomirtinę beletristikos knygą, pavadintą „Vyskupas ir velnias“. Išspausdinta joje 11 atskirų dalykų. Iš senųjų autoriaus kūrinių čia įdėta tik trys nuotaikingųjų "Vasaros vaišių" fragmentai ir du dalykėliai iš "Tėviškės padangėje". Visi kiti — nauji, tik bene pora – periodikoje spausdintų. Ignas Šeinius pasirodo čia su novelėmis ar apysakomis, meistriškai išbaigtomis, gyvu humoru spindinčiomis, aukšta stiliaus kultūra patraukliai nuteikiančiomis. Prie neišbaigtų, fragmentinių dalykų reikėtų skirti "Kentauras žvengia".
Be baimės apsirikti galima pasakyti, kad žymiausia knygos pažiba yra apysaka "Vyskupas ir velnias", užimanti apie 60 psl. ir duodanti vardą visam rinkiniui. I. Šeiniaus talento jėga čia atsiskleidžia ir filosofinių gilumu, ir psichologiniu įžvalgumu, ir estetiniu santūrumu bei klasine rimtimi. Protestantų praktinės teologijos profesoriaus Thomo Frost, velnio pagalba tapusio vyskupu, vidaus konfliktai sudaro apysakos turinį. Patį velnią čia galime suprasti dvejopai: pagunda, pasireiškianti jaunos profesoriaus žmonos pavidalu, jos ambicingų įgeidžių tenkinimu ir, antra, tikrą asmeninį velnią, pažįstamą iš pasakų ir iš Fausto legendos. I. Šeinius, atrodo, sąmoningai nepraveda aiškios ribos tarp tų dviejų velnio pavidalų, kad dar labiau paryškintų vidaus konfliktus ir parodytų, kaip giliai blogio pradai yra įsismelkę pačioje žmogaus prigimtyje.
Juk ar ne tam pagundos ir tikro velnio sutapdymui autorius leidžia nelabajam pasirodyti sidabrinės lapės pavidalu, tuo brangiu papuošalu, kurį dovanodamas kadaise savo būsimajai jaunai žmonai yra laimėjęs jos širdį?
O dabar toji jauna žmona ir pastumia profesorių į velnio nagus. Mat, įsigeidė ji būti vyskupiene. "Ją kursto ne tik jos ambicija, kaip daugumos moterų. Kitų fakultetų profesorių žmonos ją dar pakiršina. Girdi, tavo Thomas jau daug anksčiau būt vyskupu. Toks vardas mokslininkų pasaulyje, toks autoritetas krašte! Jis per kuklus, nepraktiškai per taurus" (9 psl.).
Dėl savo žmonos Frost jau ne kartą kiek nukrypo nuo savo gyvenimo tiesios linijos, jis nukryps ir dar daugiau: "Toks jau perdėtai šventas Thomas Frost nėra. Dėl Margretos jis kartais apmiršta ir vieną ir kitą pareigą. Myli ją kaip didžiausią dangaus dovaną. Dangaus dovaną su visomis konkrečiomis moters ypatybėmis. Gyventi žemėje ar danguje be jos, ne, jis neįsivaizduoja. Fiziškai negalėtų" (9 psl.).
O žmonos ambicija tapti vyskupiene yra nenulenkiama ir ultimatyvi: jei netaps vyskupu, neteks žmonos: "Daugiau taip nebus! Kelinti metai paeiliui pralaimėjai vyskupo rinkimus. Girdi, daugiau taip nebus! Arba aš tau ne žmona. Nuo šios valandos ne žmona" (8 psl.). Frost žino, ką toki žmonos žodžiai reiškia. Tik velnias galėtų padėti... O nelabasis tuojau ir prisistato—žmonai dovanotos lapės pavidalu.
Frosto sutartis su velniu — "moderniška", ne tokia kaip senaisiais laikais su Faustu; "Man tavo sielos, Thomai, nereikia. Pasidarė sunku su vietomis pragare, neišsitenkam" (14 psl.). "Būdamas vyskupu tu turėtum kasmet išvesti iš kelio po vieną žmogų. Anksčiau nekaltą, nieku nenusidėjusį..." (15 psl.). "Tavo pagundon atvesto žmogaus nusikaltimas turės būti baudžiamas... mažiausiai kalėjimu iki gyvos galvos" (16 psl.). Būsimajam vyskupui sąlyga kieta, bet velnio gundymas dar kietesnis: "Matai, jau esi nusidėjęs, su velniu deryboms įsileidęs. Bet nieko, turėsi pakankamai laiko atgailauti. Likęs vienas, be Margretos. Liksi ir be studentų. Juk pasidarysi labai neįdomus, netekęs įkvėpimo šaltinio" (17 psl.).
Profesorius Frost išrenkamas vyskupu. Po iškilmių slenka našios dienos didelių darbų ir užsimojimų tvarkant vyskupiją. Seniai Movara neturėjo tokio vyskupo! Bet Margretos džiaugsmas laimėjimu greitai aptemsta: dar niekados ji nebuvo patyrusi savo Thomo tokio paslaptingo, užsidariusio, pasinėrusio darbuose ir išsekusio nuovargyje. O pačiam vyskupui slenka sunkios dienos į metų pabaigą, kai reikės tesėti velniui duotą pažadą. Silpnumo momentu jau buvo bedarąs blogą darbą, bet savo piktą ketinimą atpirko geru žygiu, reikalavusiu valios ir pastangų. Gėrio pradas laimėjo Frosto sieloje. Net patį velnią mėgino sudeginti centrinio šildymo krosnyje... Sulaužyta su. tartis atsiliepia skaudžiais smūgiais: iškyla aikštėn rinkimų suklastojimas. Frost prisipažįsta arkivyskupui savo kaltes ir pasižada vykti misijonie-rium į Afriką. Kančioje ir bandymuose išaugo naujas žmogus—morališkai stiprus ir viskam pasiryžęs. Tai kas, kad pabėgo nuo jo mylimoji Margreta!
Žmoniškumo laimėjimu autorius apvainikuoja apysakos atomazgą. Į automobilį, kur nevilties apimtas kai kurį laiką sėdi vienišas Frost, sugrįžta jo ambicingoji gražuolė žmona, dabar tokia pasikeitusi.Ir ramiai suskamba jos žodžiai: "Pagalvojau, kad tau vienam bus Afrikoj nelengva... Turim laikytis vienas kito, taip mums Dievo skirta"... (62 psl.).
Apysaka yra giliai išmąstyta, išbaigta kompoziciniu darnumu, pilna subtilių psichologinių ir idėjinių niuansų, parašyta nuosaikiu klasiniu stiliumi.
Į ką tik sumodernintą, bet dar labai egzotišką arabų kraštą mus nuveda filminio siužeto apysaka "Sunkiausia Assad Pašos užduotis". Nors ir nepasiekiama čia tokio psichologinio gilumo, kaip anksčiau nagrinėtam kūrinyje, bet vidaus konfliktams ir žmoniškumo aspektams ir čia skirta centrine vieta. Po krašto sumoderninimo ir numalšinto suki. limo—pats svarbiausias asmuo valstybėje yra Assad paša, vidaus reikalų ministeris. Jis toks orus ir galingas tarp savo policininkų! Bet koks silpnas savo vidaus konfliktuose! Šacho pavedimu jis turi suvaldyti sosto įpėdinį, nenorintį vesti kaimyninio krašto princesę ir tuo komplikuojantį visos valstybės politinę pa. dėtį. Savo namuose radęs sosto įpėdinį ir netikėtai patyręs savo žmonos neištikimybę, Assad išmušamas iš pusiausvyros ir nusprendžia, pabėgęs nuo valstybės ir šeimos reikalų, žūti liūtų naguose negyvenamoje oazėje.
Tačiau reikalas gelbėti iš liūtų nagų oazėn pakliuvusią amerikietę gražuolę, vėl grąžina ministerį gyveni-man (išviršinis ir atsitiktinis apysakos momentas). Tačiau kūrinio atomazgoje mes vėl pamatome nuostabią žmogaus dvasios jėgą, emocijų suvaldymą ir žmoniškumo prasiveržimą.
Keisto vardo apysaka "11080 pakyla" atskleidžia ir keistokus šiaurės krašto žmones. Ji atrodo mums truputį ištęsta, bet pagrindinis jos veikėjas Rolf Brink yra puikus. Tas užkampio teisėjas beveik atmintinai žino viso pasaulio traukinių tvarkaraščius, ties jais prasėdi ištisas valandas, seka nukrypimus nuo tvarkos ir jaudinasi dėl pavėlavimų. Visas jo gyvenimo tikslas — tie tvarkaraščiai. Ir keliauti jis mėgsta: atostogas praleidžia kelionėse, kad patikrintų tvarkaraščių tikslumą! Prarado pagaliau ir savo žmoną, prarado draugus, bet nuo savo pamėgimo jis niekados neatsisakys. Pagaliau įsigeidė nusipirkti tos nuošalios pakylos šulelį, kuriame įrašytas nuostabusis numeris, tiek kartų teisėjo iš pagiežos apspjaudytas! Nuobodžiam tūnojime rinkosi toji pagieža. Ji prasi, veržia keistais Rolf Brink poelgiais. Su satyros grakštumu I. Šeinius moka pažvelgti į smulkėjančių žmonių psichologiją.
Prie satyrų priklauso ir novelė "Baltasis kavalierius", atskleidžiąs senatoriaus dvasios menkumą. Giliu kontrastu jis įsirėžia mūsų sąmonėje: su dažų kibirėliu ant kopėčių ties salionėlio langais, audrai užeinant, toks išdidus ir nepalenkiamas, tyčia norįs įkyrėti, o ten namo viduje, saugioje uždarumoje, susirinkę svečiai ir jų apkalbos. Su giliu įžvalgumu I. Šeinius kuria neišdylančio ryškumo šaržinį paveikslą. Viskas savo vietoje, nieko perdaug!
Matome, kad daug vietos knygoje užima ne lietuviško gyvenimo siužetai. Bet temų pasirinkimas nėra jokia skriauda nei patriotizmui, nei mūsų literatūrai. I. Šeinius visur tebėra Šeiniūnų augintinis, tauraus humanizmo atstovas, lietuviškos galvosenos reiškėjas.
Rasime kūrinių ir lietuviškomis temomis, kurie mus nukelia į pirmąjį bolševikmetį, į glūdžias birželio išvežimų dienas. Tai gal vienintelis kūrinys visoje knygoje, kur parodytas menkavertis žmogus — pats gelbėdamasis tampąs išdaviku įskundėju. "Vėl anapus geležinės uždangos" atskleidžia tremtinio košmarinį sapną, tokį artimą tikrovei, tokį psichologiškai realų. Tačiau meniniu požiūriu abiejų šių kūrinių negalėtume laikyti pačiais geriausiais.
Tikrai pranašus ir meniškai išbaigtas yra novelė "Ašakaitė ir nelaimė" (Tik koks nublukęs, banalus pavadinimas!). Visai be reikalo kai kurie recenzentai lygina šią novelę su A. Vienuolio "Paskenduole". Nieko paskenduoliško čia nėra. Nebent nelaimingos meilės motyvas. Bet ir tas visai kito pobūdžio. A. Vienuoliui rūpėjo su dramatine įtampa atskleisti Veronikos atitrūkimą nuo gyvenimo, o I. Šeiniui—sumegzti nusivylusios mergaitės ryšius su gyvenimu, pažadinti norą gyventi ir džiaugtis kartu su jaunimu. Ir dėl to novelės centre stovi ne nusivylusios Ašakaitės išgyvenimai, o kalvis Šatas ir jo nuteiktas jaunimas su galinga lietuviškos dainos jėga. Ir kalviui pavyksta laimėti mergaitę gyvenimui. O mus nuteikia estetiškai gėrėtis autoriaus sugebėjimu tik keliais šykščiais žodžiais išreikšti gilią ir sudėtingą vidaus dramą. Štai keli artistiški užbaigos brūkšniai; "Sijonėlis užkliuvo ko tvoroj. Atidžiai, rūpestingai Ašakaitė mėgina jį atkabinti. Pagaliau! Perlipė. Apsigrįžo. Dairos, ar nematė kas. Ne, niekas nieko nematė" (138 psl.).
Knygos pabaigoje Juozas Lingis duoda trumpą I. Šeiniaus gyvenimo ir jo darbų apžvalgą. Leidinį puošia dail. A. Korsakaitės viršelis ir aplankas. Išleidimas gražus, geras popierius, 230 psl.; kaina $3, įrišta $4.
Aidai, 1960 m. Nr. 2