simkute_lidija_jaunasimkute_lidija_jaunaLidija Šimkutė. Antrasis ilgesys. Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondo leidinys. Chicago, 1978.

Lyrinė poezija yra glaudžiai susieta su moteriškumo principu. Tokia yra kai kurių literatūros kritikų nuomonė. Jie teigia, kad moteriškumui yra svetima heroika, dramatika, metafizika ir epinė kūryba. Lyrinė poezija gi yra tinkamiausia literatūros rūšis, kuri subtiliai, švelniai ir intymiai perduoda moters poetės išgyvenimų pasaulį. Metaforiškai pavaizduota kūrėjos jausmų metamorfozė įgyja daugiaprasmiškumo estetinėje sferoje.

Šitie asmeniniai, subjektyvūs, vidiniai išgyvenimai ir mintys pereina į skaitytojų nuosavybę, kai eilėraščių rinkinys "išvysta" pasaulį. Jis yra skaitomas, diskutuojamas ir kritikuojamas. Vieni juo gėrisi, atrasdami jame savo vaizdų, jausmų ir minčių atspindį. Taigi kūrėjo samprata jiems yra artima. Kiti jį peikia, nes jų poreikiai ir lūkesčiai yra kitoniški. O dar kitiems patinka eilėraščiai, kurie yra rimti ir kuriuose pirmauja patriotiški ar romantiški jausmai. Kūrėjų, kurie seka romantiško sentimentalizmo keliu, yra ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje.

Poetės Lidijos Šimkutės pirmajame poezijos rinkinyje "Antrasis ilgesys" nerasime perdėto sentimentalizmo. Ji nepasuka nei į estetizmą, nei į futurizmą. Jai arčiausia yra impresionizmo kryptis. Tai net liudija vienas iš jos eilėraščių ciklo pavadinimas — "Akimirkos". Tačiau sim bolizmas poetei taip pat nesvetimas, nes ji dažnai piešia vaizdus iš vidaus suvoktais jausmais, kaip, pvz., "tirpsta minčių langai".

Poetės palyginimai, metaforos ir hiperbolės yra novatoriški, autentiški, vaizdingi: "Nekalta žolė, negailestingai čiulpia žemės sultis", "Debesys užteršia aplinką ir smaugia dienas". Norėdama pavaizduoti pavojų ir baimę, poetė supina abstrakčias ir konkrečias sąvokas — laiką ir judesį. Ji ir skaitytoją sužavi savo drąsiu stilium:


Pavojaus kaspinai dabina mano plaukus
apdaužytos minutės
paklydo valandoje,
Svyruojančio medžio šakos
suplėšė dangų.


("Grėsmė")

Čia reikėtų paminėti ir kitus poetės kalbos ir stiliaus savitumus, pvz., jos epitetus, kurie yra kieti, dramatiški: "kaulėti debesys", "juodžemio grumstas", "tamsūs raktai", "retušuoti žodžiai". Norėtųsi pasakyti, kad jie yra beveik vyriški. Tačiau netrūksta jos poezijoje ir diametraliai priešingų palyginimų, kaip, pvz., "trapūs jausmai", "alsuoja medžių šešėliai".

Poetės pasirinktoji tematika nėra buitinė, visuomeninė ar metafizinė. Jos kūryboje atsispindi žmogaus pojūčių ir minčių polifonija. Ji yra visai žmonijai bendra ir neturi ypatingų tautinių spalvų.

Šimkutė išsiskiria iš kitų poetų ne tematika, bet intuityviai savitais, drąsiais bruožais. Paimkime kad ir gyvenimą. Moters gyvenimas yra priešprieša: jos siela veržiasi į erdves, o kūnas tartum prilipęs prie žemės.


Erdvė man nepasiekiama,
Kol juodžemio grumstas rankoje.

("Juodžemis")

Moters pasaulis yra antitezinių jausmų pynė. Jame vyrauja deganti aistra. Poetė nesitenkina vien tik ja. Ji sugeba jausmingai perduoti labai moterišką, pasiaukojančią meilę. Deja, ir meilė nėra tobula. Pačiame jos branduolyje jau glūdi nusivylimo sėkla.


Norėjau nuskinti
Tau saulės spindulį,
bet užėjo tamsūs debesys.

(Iš ciklo "Antrasis ilgesys")

Kai jausmai išblėsta, moters širdis pasilieka sužeista. Ją kankina slogutis, kaip "neištartais žodžiais aprišta žaizda". Jai norisi pabėgti, pasislėpti ar net "sutrupėti minkštame debesių glėbyje". Jos širdyje susikaupęs kartėlis išsilieja, kai ji pamato, kad yra apgaudinėjama. Tada priekaišto gaida pasigirsta jos balse.

Gyvenimas yra kūryba, o poetui kūryba yra gyvenimas. Kūryba reikalauja viską jai paaukoti. Nežiūrint to, kūrėjui ne visada pavyksta apipavidalinti savo dvasios turtus skaitytojui lengvai prieinama forma. Kartais peršasi mintis, kad autorius yra mūzos "apleistas". Tokių priekaištų galima pritaikyti kiekvienam kūrėjui. Priekaištų galima būtų rasti ir poetei Šimkutei — gal ne dėl to, kad jos poezija yra nelengvai pasiekiama, hermetiška, kiek apgailestauti tematikos siaurumą. Tuo nenorima įtaigauti, kad visuose eilėraščiuose poetė atskleidžia savo autobiografiją. Eilėraštis, koks. jis bebūtų, yra tik tarpininkas, kuris sąlygiškai apriboja poetės tematiką: meilės troškulį, skaudų ilgesį — kartų praregėjimą ir realybės priėmimą:


Aš jau žiema — šalta bejausmė
Lietus nuplovė vasarą,
Debesys išbaltino mano
įdegusį kūną.
Pėdas nusinešė banga.

(Iš ciklo "Tu paklausei apie ką galvoju")

Nerimuotame, bet savitai muzikaliame savo eilėraščių rinkinyje poetė Lidija Šimkutė dalinasi su skaitytojais savo pergyvenimais, iliuzijomis ir vizijomis. Linkėtina jaunai autorei sėkmės, kad, įstojusi į poetų gretas, ji praturtintų lietuvių poeziją savo originaliu talentu.

 

Aidai, 1980 m. kovas – balandis