Šlepikas A. LIETAUS DIEVAS. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Gamta Alvydui Šlepikui antrina, lietaus dievas dirsčioja pro langines... Pirmas rinkinio sakinys – „Taip, nieko pritrenkiančio čia nėra". Tad ramiai ir taikiai nusiteikęs imiesi Alvydo Šlepiko novelių ir pradedi suprasti, kad juo toliau, juo labiau pritrenktas jautiesi. Nuostabos priveiktas. Ir visos išankstinės nuostatos, kad ir kaip tu jomis pasitiki, kad ir kaip jų mėgini atsikratyti, galiausiai (laimei) nueina balon. Iš kur ta nuostaba?
Ogi pirmiausia iš „tur“, kad šis tekstas – Alvydo Šlepiko. Identifikuodama autorių su tam tikru literatūriniu kontekstu, stilistine mokykla, tikėdamasi drastiškesnių ir netikėtų meninių derinių (atsižvelgdama į Alvydo Šlepiko poeziją, režisieriaus, scenaristo darbą), sau konstatuoju, kad nepakankamai įsiklausiau į autoriaus „gamtiškos vaizduotės“ poeziją, nepakankamai įsigilinau į kūrybos principus. Pasirinkta problemiškos provincijos tema, pastaruoju metu vos atlaikanti kritikos laviną lietuviškos literatūros baruose ir plačiam skaitytojų rate, nuskamba kiek neįprastai Alvydo Šlepiko literatūrinės kartos (jei darysime prielaidą tokią esant) kontekste: vargano miestelio gyvenimas, kuriame, skirtingai nuo didelio miesto, „viskas – kaip ant delno“ (taip diagnozavo literatai „Lietaus dievo“ pristatyme), skurdi, ligota aplinka, liūdni, „dūšią“ praradę žemę pardavę jo gyventojai, kurie „jaučiasi sušiktai blogai“ (p. 96). O įtaigusis novelių pasakotojas lengvai stumteli skaitytoją į niūrią, kartais tragikomišką realybę.
Miestelių istorijos... Norėtųsi sakyt – žmogelių istorijos: žmogelių ne dėl to, kad jie maži, mieli, menki, o dėl to, kad beveik visiems jiems blogai baigias. Ir ne visad gali pasakyt – „geras buvo žmogelis“... Kiekvienas personažas su savo istorija, kalbos maniera, savastimi. Apskritai – kažkokie „žmonės futliare“... Kita vertus, tai daugkart pasakotos istorijos – vyresniosios kartos autorių Juozo Apučio, Romualdo Granausko, jaunesniosios (ir vienintelės) Renatos Šerelytės: sovietmetis, vaikystės reminiscencijos, senatvė vaikystės akimis. Alvydo Šlepiko novelės inkrustuotos labai įtikinamomis detalėmis, pavyzdžiui, kuriant vaikystės paveikslą, – saldaininis laikrodukas iš atlaidų ar „dar nespėję vėl susidraugauti“ ilgiau nesimatę vaikai, o vaiko susidūrimas su senatve, mirtimi – daugelio novelių leitmotyvas ir pasakojimų ašis. Dažnai novelėse personažai baimės „apsemti“: jie bijo mirties formų – merdėjimo, senatvės, tačiau ta pati mirtis ir išlaisvina nuo baimės.
Dažnai knygos žmones (tuos, kurie rašo, o dar labiau tuos, kurie skaito) kamuoja pasakotojo ir autoriaus tapatybės problema. Alvydo Šlepiko novelėse šis keblumas įgauna aiškią formą, o tiksliau – praranda formą, išnyksta: autorius taip įsijaučia į pasakotojo vaidmenį, kad, pradžioj nepatikėjęs „autoryste“, paskui įsitraukęs siužetan, užmiršti, kieno tekstą skaitai, vėliau su kiekviena novele vis aiškiau atpažįsti Alvydo Šlepiko balsą įvairiausiuose vaidmenyse. Pasakojimas kamerinis, dažniausiai pasakotojas (kartais pasakojama pirmu asmeniu), rodos, į akis žiūrėdamas tai personažui, tai skaitytojui, dėsto, „maudosi“ savo istorijose: „Žiūrint į šiuodu tylinčius žmones, jums gali pasirodyti, kad jie yra supratę kažką labai svarbaus...“ (p. 6). Šlepikas jam rūpimą tematiką plėtoja taip jautriai ir dėmesingai, kad sugeba „apkrėsti“ skaitytoją, o estetinis ir emocinis pasigėrėjimas nugali mėginimus ieškoti tokios prozos šaknų... Emocinė tonacija tikrai aukšta, ją pasiekti įgalina kalbos „dovana“ (Alvydui Šlepikui kalba – tikra dovana). Kuriami psichologiškai autentiški dialogai, monologai: „Nemušiau aš to Sigito. Kaip jį muši – ne toks jo veidas. Pasižiūri – ir gaila“ (p. 49); tapomi simboliniai peizažai ar portretai, atrandant minimalių neįprastų sintaksinių priemonių: „– Paslydo, - ištarė senis Motūzas, ir liežuvis vertėsi jo burnoje tarsi ledo gabalas“ (p. 11).
Alvydas Šlepikas, nusigręždamas nuo savo poezijos, tiksliau, skaitytoją atgręždamas į novelistiką, meta iššūkį asiužetinei tradicijai, kurį dar ir suformuluoja knygos galiniame viršelyje, – jis teigia, kad jam „įdomu pasakoti istorijas“, o šito be siužeto nepadarysi. Tematika, problematika šliedamasis prie „kaimo“ arba, kaip juokais, bet rimtai sakė Herkus Kunčius, prie „daržovių“ prozos, „Lietaus dievas“ pasižymi beveik „dieviškai“ tikslia novelių kompozicija, preciziškai, netgi scenariškai sukonstruotais dialogais, vyksmo kaita. O iš tikrųjų tai A. Šlepikas niekur nesišlieja, nebent novelių poetiniais intarpais prie savo paties poezijos: +Paukščiai – pro šalį. Greiti ir laimingi karveliai./ Pienių pūkai – pro šalį. Maži, tokie smulkūs parašiutai./ Laikas – pro šalį. Užmiršta ir vėl atgijus jaunystė./ Mėnesis – pro šalį. Nugaląstas delčios pjautuvas“ (p. 25). O tokios novelės kaip „Broliai juodvarniai“, „Lietaus dievas“, „Lapė“, ypač poetiškos ir sąlygiškos (sąlygiškumas kuriamas pasitelkiant gamtos reiškinius, gyvių, vabalų figūras), galbūt pačios stipriausios. „Lapę“ galime sieti su S. T. Kondroto „Raudona lape“, kuri, rodos, pasprukus nuo vilko – nuožmios S. T. Kondroto fantazijos, ant meškos užbėga: A. Šlepikas, epigrafu pasirinkdamas Aido Marčėno eiles, kurių prasmė išsiskleidžia perskaičius didesnę cituojamo teksto atkarpą („tai kur dabar sužvarbusi, kvailoka/ tu nuo savęs pabėgsi pasislėpsi, lengva gyvybe, šitaip išsigandus?/ nuneš nuneš tave, dantim sukandus/ gražuolė lapė, dvelkianti trūnėsiais...“ – eil. „Vasario šaltis“), lapės figūrai suteikia savotišką simbolinį statusą prozoje, kaip kokios katės...
Ir svarbiausia – atsargus prisilietimas prie kiekvieno personažo, meistriškas ir meniškas siužetinis mazgas ir atomazga. Tad galiausiai patiri visų didžiausią nuostabą, kurią suformuluoti norisi pasinaudojant Valentino Sventicko įžvalga (pasakyta kalbant apie Aido Marčėno eilėraščių rinkinį „Pasaulius“): matyt, „jis parašė savo knygą“. Autorius, parašęs knygą jam rūpima, tačiau nebe tokia aktualia knygos mėgėjams tema, įtraukia, sudomina, sujaudina. Lyg vaikystės fotonegatyvai, kurie buvo kažkur užkritę, o Alvydas juos dabar paėmė ir išryškino... Atsirado spalva. Ryški ir autentiška.
Literatūra ir menas, 2006-05-17