vladas_slaitasvladas_slaitasVladas Šlaitas. Pro vyšnių sodą: eilėraščiai. Išleido „Ateitis“, 1973 m. 68 p. Aplanką piešė D. Stončiūtė.

 

Turime aštuntą Vlado Šlaito lyrikos knygą. Pirmas rinkinys "Žmogiškosios psalmės" dienos šviesą išvydo 1949 metais. Paskui prabėgo lygiai dešimt metų, ligi pasirodė antras jo rinkinys "Ant saulėgrąžos vamzdžio". Nuo tada Vladas Šlaitas savo skaitytojus lanko ištikimais protarpiais. Su Kaziu Bradūnu jis bene bus pats dažniausias lietuviškosios poezijos svečias.

 

Vladas Šlaitas atsiskleidė jau pirmoje knygoje savo būdingiausiais bruožais ir juos išsaugojo ligi dabartinio veikalo. Viena iš įdomiausių savybių yra paprasčiausias, kone prozinis kalbėjimas, jeigu žiūrėti iš paviršiaus. Čia ir yra poeto paslaptis ir menas, kad tartum kasdieninį žodį jis apgaubia lyrikos dvasia, tikru poezijos kvėpavimu. Vienas raktas į tokį meną yra tasai, kad Vladas Šlaitas nenori pasišokėti aukščiau savo jėgų. Jis kalba skaitytojui iš širdies, ką savo sieloje jaučia, negalvodamas tai išgražinti ar pertempti stygą, kad ji retoriškiau skambėtų. Autorius išsiverčia su mažiausia poetinių priemonių doze.

 

Skaitydamas jo lyrikos posmus, kartais pajunti, kad štai atėjo tavo senų dienų draugas ir dabar, jau rudens prieblandoje, išsipasakoja — apie savo gyvenimą, meilę, tėvynę, savo lietuviškąją Jeruzalę — Ukmergės miestą.

 

Protarpiais jis klausia pats savęs: "Kas yra mano gyvenimas?" (25 p.). Duoda ir atsakymą: "Aš manau, tai turėtų būti nežemiška meilė". Arba kitas klausimas: "Kas yra laikas?" Poeto atsakymas čia yra ilgėlesnis:

 

Nuovargis mano senstančio kūno ląstelėse yra laikas,

nuovargis mano kraujuje yra laikas

ir bičiulystė su rudens popiečio snauduliu yra laikas.

Kūdikystėje

laikas man buvo svetimas ir nepažįstamas;

laikas galėjo būti ir laikas galėjo nebūti.

Tačiau dabar, mano rudenio saulėje,

visos įdubusios miesto gatvės man primena laiką . . . (64 p.)

 

Kaip regime, poetas tolydžio grįžta prie amžinųjų lyrikos temų: gyvenimo, meilės, laiko, tėvynės, vienatvės, mirties — to gražesnio gyvenimo, "kursai slepiasi kaip aukso saulė kitam pasauly" (64 p.). Prie šių didžiųjų temų jis neina su patosu, didingu mostu pralaužti būties slėpinius. Vladas Šlaitas gal ir nejautė reikalo skverbtis į Prometėjo dausas, kadangi anas didžiąsias problemas bei temas jis priėmė ir išgyveno nuolankiai, tartun tai būtų toki mūsų dienų palydovai, kaip pavasaris, vasarų žolė, graudus ruduo, žiema arba "vaikučių juokas už lango" (17 p.).

 

Anos didžiosios temos gal apsčiau kartojasi šioje knygoje negu anksčiau, ir atsakymuose į jas yra dar daugiau Vladui Šlaitui įprastos rezignacijos. O naujas bruožas būtų — anų atsakymų raiškumas ir suasketėjimas:

 

Reikia gyventi.

Reikia labai gražiai ir taikingai gyventi.

Ir palaimingai gyventi.

Kiekvienas gestas turi būti kilnus.

Kiekvienas kūno apsisukimas

turi būti grakštus ir galantiškas.

Kiekvienas kūno prisilytėjimas

turi būti be mūsų kūniško prakaito nuosėdų (27 p.)

 

Poroj vietų gal žymu truputį didaktinio tono, bet jis toks nemeluotas ir atjaustas, kad skaitytojas tai priima kaip autoriaus Išgyventą tiesą ir jo naujų apmąstymų išdavą. Vis dėlto iš tokio abstraktaus termino kaip "Laiko realizacija" (16 p.) būtų reikėję išsisukti.

 

Kyla klausimas, ar ilgainiui bendrinės temos nepastūmės į suabstraktėjimą. Bet "Pro vyšnių sodą" anaiptol nėra mažiau lyriškas, kaip ankstesni Vlado Šlaito rinkiniai. Eleginė gaida čia dar jautresnė ir atviresnė, kai poetas jaučia, kad "Dabar graudus ruduo" (37 p.). Pagaliau šioje knygoje, kaip ir seniau, rasime subtilių lyrinių melodijų kaip "jų kūnų šešėliai išėjo nakties karalystėn" (8 p.), "Tavo plaukai nuolat supasi mano svajonėse" (10 p.), "Rudenėja danguje paskutinis vasaros džiaugsmas" (12 p.), ar "ilgesingi pavasario debesys plaukia... (32 p.), "širdį veriantis gervių klyksmas" (36 p.), "žolė ima tyliai dainuoti tavo pašonėje" (38 p.). Beje, cituojant šoktelėjo mintis, kodėl, sekančiame puslapyje, kartodamas tą pačią frazę, autorius sutrumpina galūnę: "Rudenėja danguj..." (13 p.).

 

Vladas Šlaitas šioje knygoje paliečia paskesnių mūsų poetų nemėgstamą temą: jis dainuoja apie senatvę. Tai tokia reta paukštė šiandieninėje mūsų lyrikoje, kad čia ji atrodo naujai atrasta, neištirta teritorija. "Pro vyšnių sodą" autorius, perkopęs per penkiasdešimt metų, dar neturėtų rūpintis karšinčiaus likimu. Betgi jis yra atviras poetas ir dainuoja savo lūkesčius, kokie jam atliepia. Tarp jų yra ir senatvė:

 

Mano gražiausieji metai buvo mano jaunystėje,

tačiau mano ramiausieji ir mano patys palaimingiausieji metai

prasidėjo tiktai po to, kai mane aplankė senatvė (15 p.)

 

Tai liudija Vlado Šlaito natūralumą: jis neskęsta kitų rašto žmonių iliuzijoje, kad jie turi jaunystės eleksyrą. Likiminiai susimąstymai, išsakyti tokiu intymiu balsu, lyg tai būtų dienoraštiniai žodžiai, dar neišbaigia Vlado Šlaito akiračių. Jis yra ir patriotinis lyrikas, aiškus ir nenuolaidus. Jis rašo tik lietuviškai, skaitome viename eilėraštyje, "nes ir Dievas mane supranta tiktai lietuviškai" (7 p.).

 

Netgi turime aktualijos temų — Simo Kudirkos, Lietuvos okupacijų, lietuvių vežimo "į tolimą Sibirą šalčiui ir mirčiai" (63" p.), žydų varymo sušaudyti. Štai poeto pasipiktinimas ir teisybės žodis:

 

Didelė nuodėmė yra skriausti silpnesnį,

surišti virvėmis, užrišti burną ir spardyti geležies vinimis

pakaustytais rusų kareivio batais: didelė nuodėmė ir didelė

neteisybė, kuri šaukiasi dangaus keršto (aš kalbu apie Simą

Kudirką). - 62 p.

 

Šalia patriotinio balso stiprus knygoje ir religinis. Plačiai jis atsiveria paskutiniame eilėraštyje "Šventa teisybė", kur susibėga jaunų dienų ilgesiai, Dievo žodis ir poeto pašaukimas, nusakytas kone religiniu terminu: "Esu tiktai paprastas poetinio žodžio išpažinėjas" (68 p.). Šen ten jo eilės turi tarsi psalminio dvelktelėjimo ar biblinės spalvos. Gražus tokių išskaistėjusių meditacijų pavyzdys gali būti šie posmai:

 

Štai kodėl kiekvienas daiktas, kuris įeina į mano

gyvenimą, yra šventas,

štai kodėl kiekvienas mano rankų prisilytėjimas .turi būti

skaistus ir šventas, nes mes visi mirtingieji privalome būti

šventi,

nes ir Dievas,

kurioje malonėje mes gyvename, yra šventas (30 p.)

 

Šalia biblinių pėdsakų Vladas Šlaitas yra dirstelėjęs į kinų poeziją. Jis primena vieno Kinijos imperatoriaus patarimą poetams: Rašykite man tik trumpus ir gražius eilėraščius (41 p.) Tokie eilėraščiai yra vienas iš sunkiausių menų, kadangi iš labai paprastų, kuklių elementų reikia išgauti poeziją. Čia ir glūdi pavojus įklimpti prozoje, neiškilti į lyrikos plotmę.

 

Kadaise gražių tokios lyrikos pavyzdžių mums paliko Julius Baniulis savo "Nuotaikose", atliepusiose Oriento metodą. Vladas Šlaitas irgi turi gaivių ketureilių:

 

Saldžios yra karklo dūdelės,

ir jų laukinis balsas yra saldus.

Ir po trisdešimt metų jos skamba

taip, lyg jas būčiau abiem rankom prie savo lūpų stipriai

prispaudęs. (58 p.)

 

"Pro vyšnių sodą" išleido Ateitis. Turėtų būti pažymėta vieta, kur išleista. Vlado Šlaito knyga yra jau šeštas “Ateities” leidinys. Tokiu žygiu belieka džiaugtis ir sveikinti. O pageidavimas būtų toksai — neužmiršti ir beletristikos bei dramos. Visi šeši pirmieji “Ateities” leidiniai atiteko poezijai. Dar kas pasakys: žiūrėk, grožinės mūsų prozos diskriminacija! O leidėjai galėtų atsišaukti — aure, jau išleidome Jurgio Jankaus "Užkandį" — beletristiką.

 

„Aidai“, 1973